Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Pranašas yra religinis asmuo, kurio ypatingą statusą lemia įkvėpimas ir dvasinė būklė, leidžianti jam kalbėti dievybės vardu. Graikiškas žodis „prophetes“ reiškia tiek „skelbėją“, tiek „pranašautoją“, kas rodo dvejopą pranašo vaidmenį – perduoti dievišką žinią ir perspėti apie ateitį. Pranašystės reiškinys dažnai siejamas su ekstaze ar transu, kai pranašas praranda savimonę ir tampa kanalu dievybės valiai … [Skaityti toliau…]
Totemizmas yra viena iš seniausių religinių sistemų, kurioje glaudžiai persipina tikėjimas, mitologija ir socialinė organizacija. Jis grindžiamas ypatingais ryšiais tarp žmonių grupių ir gyvūnų, augalų ar kitų gamtos objektų, vadinamų totemais. Šie totemai laikomi šventais ir glaudžiai susijusiais su tam tikros bendruomenės ar genties tapatybe. Jie gali būti ne tik garbinami, bet ir laikomi protėviais, … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji zoomorfika yra reiškinys, kai dievybės ar religiniai simboliai įgauna gyvūnų bruožus arba siejasi su gyvūnais kaip savo išraiškos forma. Tai pastebima daugelyje senovės kultūrų, kuriose dievai ar dvasios vaizduoti kaip pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, arba tiesiog gyvūnų pavidalu. Zoomorfiniai elementai dažnai simbolizuoja žmogaus prigimties ryšį su gamta, rodo transcendentinę dievybių galią ir įkūnija savybes, … [Skaityti toliau…]
Dieviškasis ambivalentiškumas yra viena iš pagrindinių dievybių savybių, kuri išreiškia jų dvilypumą, prieštaringumą ir nenuspėjamumą. Religinėje ir mitologinėje pasaulėžiūroje dievai retai būna vienalyčiai ar pastovūs. Jie dažnai pasižymi tiek kūrybinėmis, tiek griaunamosiomis galiomis, o jų poelgiai gali būti netikėti ar net prieštaraujantys įprastoms moralinėms normoms. Ši dieviškumo savybė dažnai siejama su jų absoliutumu – laisve … [Skaityti toliau…]
Triksteriai yra mitologinės, literatūrinės ar kultūrinės figūros, kurios pasižymi gudrumu, apgaule, netikėtais veiksmais ir dažnai pažeidžia nusistovėjusias taisykles bei normas. Jie yra chaoso, pokyčių ir nepastovumo simboliai, kurie per savo elgesį išbando ar sugriauna egzistuojančią tvarką. Triksteriai dažnai pasirodo įvairių tautų mitologijose, kur atlieka svarbų vaidmenį, kelia sumaištį, bet tuo pačiu gali būti kūrybingumo, naujovių … [Skaityti toliau…]
Manistinės teorijos, arba preanimizmas, siekia paaiškinti religijos kilmę per beasmenės, antgamtinės galios sampratą, kurią pirmiausiai pastebėjo tyrinėtojai Melanezijos salyne. Mana – tai ypatinga galia, priskiriama tiek žmonėms, tiek objektams ar vietoms. Ši jėga yra suprantama kaip veiksmingumo, stiprybės ar autoriteto šaltinis, kurį gali turėti genties vadas, narsus karys, medis ar net akmuo. Tokia galia ne … [Skaityti toliau…]
Kičas (vok. Kitsch) – XIX a. pabaigos Miunchene gimęs žodis, iš pradžių reiškęs pigų, masinį „meną“ turistams („verkitschen“ – „parduoti už pusę kainos, apgauti“). Vėliau tapo estetikos terminu: perdėtas sentimentalumas, dirbtinis jausmingumas, paviršutiniškas grožis, kuris siekia greitai sukelti emocijas – ašarą, šypseną ar jaudulį – bet dažniausiai atrodo banalus ir beskonybė. Religijoje kičas atsiranda tada, … [Skaityti toliau…]
Hieroskopija (lot. Hieroscopia, gr. Hieroskopia) – tai bendrinis, skėtinis terminas, apimantis visą pranašavimo iš šventų objektų ir aukojimo ritualų kompleksą. Nors ši sąvoka dažnai tapatinama su haruspicija (vidurių tyrimu), hieroskopija yra gerokai platesnė: ji analizuoja visą aukojimo procesą kaip vientisą dieviškąjį komunikacijos aktą – nuo gyvulio elgesio pakeliui prie altoriaus iki dūmų kilimo trajektorijos. Terminas … [Skaityti toliau…]
Ornitomantija (gr. Ornithomanteia, lot. Augurium) – tai viena seniausių ir labiausiai gerbiamų ateities spėjimo formų, pagrįsta laukinių paukščių stebėjimu. Antikoje tai nebuvo paprastas prietaras, o griežtai reglamentuota valstybinė disciplina, kuria remiantis buvo priimami svarbiausi politiniai ir kariniai sprendimai. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių ornithos (paukštis) ir manteia (spėjimas). Romėnų tradicijoje ši praktika vadinama augurija. … [Skaityti toliau…]
Haruspicija (lot. Haruspicina, angl. Haruspicy) – tai viena seniausių ir autoritetingiausių antikos divinacijos (ateities spėjimo) formų, pagrįsta paaukotų gyvulių vidaus organų tyrimu. Nors šis metodas gali pasirodyti šiurpus, senovės civilizacijoms tai buvo preciziškas „sakralinis mokslas“, leidęs skaityti dievų atsakymus, užrašytus ant aukos vidurių. Terminas kilęs iš senovės lotynų kalbos žodžių haru (žarna, viduriai) ir specio … [Skaityti toliau…]
Teratoskopija (lot. Teratoscopia, gr. Teratoscopia) – tai senovinė ateities spėjimo ir dievų valios aiškinimo praktika, pagrįsta anomalijų, apsigimimų ir gamtos „monstrų“ (gr. teras) stebėjimu. Tai viena šiurpiausių ir kartu labiausiai politizuotų divinacijos formų, kurioje bet koks nuokrypis nuo gamtos normos buvo suvokiamas kaip tiesioginis metafizinis signalas bendruomenei. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių teras (stebuklas, … [Skaityti toliau…]
Tchacos kodeksas yra svarbus archeologinis radinys, susijęs su gnostiniais tekstais, ir jis buvo atrastas 1978 m. Egipte. Šis kodeksas, kuris yra senovinis rankraštis, buvo pavadintas pagal vietovę, kur jis buvo rastas – Tchacos, Egipte. Kodeksas yra iš gnosticizmo raštų, kuriuose pateikiama kita, nekanoninė krikščionybės interpretacija. Jame randama keletas svarbių gnosticizmo tekstų, įskaitant Judo evangeliją, kuri … [Skaityti toliau…]