Kas yra kas?

Arijonų erezija – viena žymiausių ir ilgiausiai krikščionių pasaulyje nagrinėtų doktrininių krizių, kurios centrinė tema buvo Jėzaus Kristaus prigimtis ir jo santykis su Dievu Tėvu. Šis mokymas kilo III amžiaus pabaigoje, kai Aleksandrijos kunigas Arijus pradėjo skelbti idėjas, kurios sukėlė didelę įtampą tarp ankstyvųjų Bažnyčios bendruomenių. Arijonizmas išpopuliarėjo IV amžiuje ir tapo svarbiu iššūkiu krikščionybės … [Skaityti toliau…]

Doketų erezija – vienas ankstyvųjų krikščionybės iššūkių, kuris kėlė svarbius klausimus apie Jėzaus Kristaus prigimtį ir santykį su materialiomis bei dvasinėmis tikrovėmis. Šis mokymas kilo II amžiuje ir buvo susijęs su tuo metu paplitusiais gnostikų judėjimais, kurie pabrėžė griežtą dvasios ir materijos priešpriešą. Žodis „doketai“ kilęs iš graikų kalbos žodžio dokein, reiškiančio „atrodyti“ arba „pasirodyti“, … [Skaityti toliau…]

Viduramžiais Europos krikščioniškoje teologijoje ir visuomenėje islamas buvo dažnai suvokiamas kaip erezija, kuri iškraipė krikščioniškąją tiesą. Dėl to kai kurie teologai ir kronikininkai islamą apibūdindavo kaip „Mahometo ereziją“, nors toks pavadinimas iš esmės neatskleidė pačios islamiškosios tradicijos esmės, o labiau atspindėjo Vakarų požiūrį į naują religiją. Islamas, kuris VII amžiuje pradėjo plisti iš Arabijos pusiasalio, … [Skaityti toliau…]

Katarų erezija – vienas reikšmingiausių viduramžių krikščionybės iššūkių, kuris sukrėtė Vakarų Europą ir tapo svarbiu įvykiu tiek religiniame, tiek politiniame kontekste. Katarų judėjimas, kuris buvo aktyvus nuo XI iki XIII amžiaus, daugiausiai paplito pietų Prancūzijoje (ypač Langedoke) ir dalyje Italijos. Katarai save vadino „geraisiais krikščionimis“, tačiau oficialioji Bažnyčia juos laikė pavojingais eretikais. Katarų tikėjimas remiasi … [Skaityti toliau…]

Šimtmečiais religijos, kultūros ir politiniai įvykiai formavo žmonių pasaulėžiūrą. Tarp XV ir XVI amžiaus, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gimė unikalus reiškinys, vadinamas judaizavimu. Šis reiškinys apėmė religinį judėjimą, kuris buvo orientuotas į Senojo Testamento prioritetizavimą, Mozės mokymo sureikšminimą bei krikščioniškųjų dogmų atmetimą. Judaizuojančių bendruomenės siekė reformuoti arba atmesti tradicinį krikščioniškąjį mokymą, kurį jos laikė atitolusiu nuo … [Skaityti toliau…]

Nestorijaus erezija yra viena svarbiausių teologinių diskusijų temų ankstyvojoje krikščionybės istorijoje. Ji kilo V amžiuje ir buvo susijusi su tuo, kaip tiksliai reikėtų suvokti Kristaus prigimtis ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos vaidmenį Jėzaus gimime. Ši teologinė problema buvo viena iš esminių krikščionybės mokymo apie Kristų dalių ir sukėlė didžiulį susiskaldymą tarp teologų bei Bažnyčios vadovų. Nestorijus … [Skaityti toliau…]

Inkvizicijos teismai buvo religinių institucijų sukurta sistema, kurios tikslas buvo išaiškinti, persekioti ir nubausti asmenis, laikomus tikėjimo nukrypėliais ar erezijų skleidėjais. Inkvizicija atsirado viduramžiais kaip Katalikų Bažnyčios atsakas į doktrinos grynumo išsaugojimą ir tikėjimo vienybės užtikrinimą Europoje. Nors oficialiai siekta apsaugoti Bažnyčios mokymą, praktikoje inkvizicijos teismai tapo įrankiu, dažnai naudotu kontroliuojant visuomenę ir įtvirtinant politinę … [Skaityti toliau…]

Tiesos gryninimas – tai procesas, kai ieškoma, atskleidžiama ir apvaloma tikėjimo ar gyvenimo tiesa nuo klaidų, netikslumų arba iškraipymų. Šis reiškinys dažnai susijęs su dvasiniu augimu ir tikėjimo gilinimu, kai žmogus arba bendruomenė sąmoningai stengiasi sugrįžti prie esminių ir nekintančių tiesos principų. Tiesos gryninimas nėra vien intelektinis veiksmas – tai ir dvasinės pastangos, kurios apima … [Skaityti toliau…]

Herezija – tai nukrypimas nuo tradicinio tikėjimo mokymo arba dogmos, laikomas klaidingu arba ereziniu religinės bendruomenės kontekste. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hairesis“, reiškiančio pasirinkimą arba nuomonę. Krikščioniškoje tradicijoje herezija dažniausiai suprantama kaip sąmoningas atmetimas arba iškraipymas doktrinos, kuri yra laikoma esmine tikėjimo dalimi. Istorijoje herezijos samprata iškilo dar ankstyvojoje Bažnyčios eroje, kai pradėjo … [Skaityti toliau…]

Engrama yra terminas, kilęs iš neuropsichologijos, apibūdinantis smegenyse atsirandantį biologinį pėdsaką arba struktūrinį ir funkcinį pokytį, susijusį su atmintimi ir mokymusi. Tai hipotetinė biologinė „žymė”, kuri susiformuoja, kai žmogus ar gyvūnas įsimena informaciją, patiria emociją arba mokosi. Terminas „engrama” pirmą kartą buvo pavartotas vokiečių biologo Richardo Semon’o XX amžiaus pradžioje. Engrama laikoma atminties pagrindu – … [Skaityti toliau…]

Žodis eretikas lietuvių kalboje yra senesnė forma, kilusi iš lotyniško haereticus, kuris reiškė „tas, kuris nukrypsta nuo tikėjimo“. Pats lotyniškas terminas atėjo iš graikų kalbos žodžio haíresis – „pasirinkimas“, „mokyklos pasirinkimas“. Iš pradžių šis žodis graikų filosofijoje turėjo neutralią prasmę – pasirinkti tam tikrą mąstymo kryptį ar mokyklą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo neigiamą atspalvį: … [Skaityti toliau…]

Dieviškoji akis – universalus simbolis, naudojamas daugelyje religinių ir dvasinių tradicijų, reiškiantis dieviškąją viską matančią ir viską suprantančią sąmonę. Šis simbolis dažnai vaizduojamas kaip akis, apsupta spinduliuojančios šviesos arba trikampyje, kuris simbolizuoja šventąją Trejybę krikščionybėje. Tai vienas iš galingiausių metafizinių įvaizdžių, atspindinčių aukštesnės jėgos buvimą, stebėjimą ir vedimą. Biblijoje dieviškosios akies idėja susijusi su Dievo … [Skaityti toliau…]