Invencija (inventio) yra pats pirmasis ir pamatinis retorikos etapas, kurio metu kalbėtojas atranda turinį bei medžiagą savo būsimai kalbai. Tai nėra tiesiog spontaniškas kūrybinis procesas, o kryptingas faktų, įrodymų ir argumentų ieškojimas. Šiame etape analizuojama pasirinkta tema, nustatoma pagrindinė problema bei ieškoma stipriausių būdų įtikinti auditoriją. Antikos mokytojai pabrėžė, kad invencija yra intelektualinis pamatas, reikalaujantis gilaus temos išmanymo bei gebėjimo pažvelgti į klausimą iš skirtingų pusių. Čia nusprendžiama, kokia bus pagrindinė žinia, kokie pavyzdžiai geriausiai iliustruos tiesą ir kokie autoritetai sustiprins kalbėtojo poziciją. Tai etapas, kuriame mintys dar neturi galutinės formos, tačiau jau įgauna loginį svorį bei aiškią kryptį. Be kokybiškos invencijos bet kokia kalba liktų tuščia, net jei ji vėliau būtų papuošta pačiomis gražiausiomis stilistinėmis figūromis.
Visą klasikinės retorikos sistemą sudaro penki pagrindiniai etapai:
- Invencija (inventio) – idėjų, argumentų ir įrodymų paieška bei visapusiška temos analizė.
- Dispozicija (dispositio) – šiame etape rasta medžiaga logiškai susisteminama ir sudėliojama į tvirtą kalbos struktūrą.
- Elokucija (elocutio) – stiliaus parinkimas, minčių formulavimas tinkamais žodžiais bei retorinių figūrų naudojimas.
- Memorija (memoria) – parengto teksto įsiminimas, pasitelkiant specialias atminties lavinimo technikas bei vaizdinius.
- Akcija (actio) – galutinis kalbos atlikimas auditorijai, naudojant balsą, tinkamas intonacijas, mimiką bei gestus.
Šis nuoseklus pasirengimas užtikrina, kad kalba bus logiškai tvirta, sklandi bei profesionaliai pateikta. Invencija išlieka pamatine dalimi, kuri suteikia prasminį turinį bet kokiam autoritetingam žodžiui. Be tinkamai surastų argumentų ir gilios temos analizės net labiausiai patyręs kalbėtojas rizikuoja likti neišgirstas, tad būtent šiame etape gimsta būsimo poveikio jėga.