Mikva (hebr. mikveh, מקווה) judaizmo tradicijoje yra ritualinis apsivalymo baseinas, skirtas tam tikroms religinėms būsenoms atkurti ir pereiti iš nešvarumo į švarą. Tai nėra paprastas vandens telkinys – mikva turi būti pripildyta gyvo vandens, t. y. natūraliai susidariusio vandens: lietaus, šaltinio ar požeminio vandens. Tokia vandens kilmė simbolizuoja pirminį kūrinijos šaltinį ir Dievo gyvybę teikiančią galią.
Mikva ir micva yra du panašiai atrodantys, bet visiškai skirtingus dalykus reiškiantys hebrajiški žodžiai. Micva (tariama mitsva, su „c“) reiškia įsakymą, vieną iš 613 įsakymų, kurie sudaro Toros ir halachos pagrindą. Tuo tarpu mikva (tariama mikve, su „k“) yra ritualinis apsivalymo baseinas, naudojamas dvasinio švarumo būsenai atkurti. Nors abu žodžiai rašomi panašiai, jų prasmės judaizme visiškai skirtingos: micva nurodo, ką žmogus turi daryti kaip Dievo valios vykdymą, o mikva yra vieta, kurioje atliekamas apsivalymo veiksmas.
Mikvos paskirtis judaizme yra ne higiena, o dvasinis atsinaujinimas. Pagal Torą ir halachą mikva naudojama įvairioms situacijoms: moterims po menstruacijų ar gimdymo, vyrams prieš šabo ar švenčių maldas, atsivertėliams į judaizmą, taip pat tam tikriems indams ar įrankiams, kuriuos reikia pašventinti naudojimui. Mikva yra būtina ir konversijos rituale – žmogus, panirdamas į vandenį, simboliškai gimsta iš naujo ir tampa Izraelio bendruomenės dalimi.
Halachinė tradicija pabrėžia, kad mikva yra tokia svarbi, jog žydų bendruomenė privalo ją pastatyti net anksčiau nei sinagogą. Tai rodo, kad mikva nėra tik ritualas, bet ir bendruomenės tapatybės pagrindas, susijęs su šeimos švara, šventumu ir Sandoros tęstinumu. Mikvos naudojimas išreiškia mintį, kad žmogus gali atsinaujinti, sugrįžti į dvasinę pusiausvyrą ir įžengti į šventumą per konkretų, kūnišką veiksmą, kuris sujungia fizinį pasaulį su dvasine tikrove.
Senovėje, ypač Jeruzalės šventyklos laikais, mikvos buvo gyvybiškai svarbios kunigams ir tiems, kurie norėjo atlikti tam tikrus ritualus šventykloje. Šiandien jos ypač svarbios moterims po mėnesinių, siekiant atkurti dvasinį ryšį su bendruomene. Tačiau mikvos naudojamos ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, atsiverčiant į judaizmą, tai yra paskutinis ir esminis žingsnis. Taip pat, vyrai, norintys sustiprinti savo religinį įsipareigojimą ar po tam tikrų nešvarumo būsenų, gali naudoti mikvą. Tai yra simbolinis grįžimas į „pradžią“, tarsi gimimas iš naujo. Šis apsivalymas yra skirtas ne kūnui, o sielai.