Šioje kategorijoje pateikiama dievybių samprata, vardai ir aprašymai įvairiose religinėse kultūrose.
Orenda – tai irokėzų religinėje pasaulėžiūroje esanti visuotinė dvasinė jėga, iš kurios kyla gyvybė, judėjimas ir visa pasaulio galia. Tai ne konkretus dievas, o nematoma energija, persmelkianti kiekvieną būtybę – žmogų, gyvūną, augalą, akmenį ar net žodį. Irokėzai tikėjo, kad viskas, kas egzistuoja, turi savo orendą, o visa kūrinija sudaro vieną gyvą dvasinį audinį. Ši … [Skaityti toliau…]
Keltų dievai sudarė sudėtingą, tačiau ne centralizuotą panteoną, kuriame kiekviena dievybė turėjo savitą vaidmenį gamtos, karo, magijos ir bendruomenės gyvenime. Ši mitologinė sistema apjungė airių, škotų, valų, galų ir kitų keltų genčių tikėjimus, todėl buvo labai įvairi, regioniškai skirtinga ir neturėjo vieno bendro kanono. Keltų dievybės nebuvo atitrūkusios nuo pasaulio – jos veikė kaip gyvos … [Skaityti toliau…]
Kai galvojame apie dievus, dažnai įsivaizduojame audringas Graikų ar Romėnų dievų dramas – Dzeuso meilės nuotykius, Heros kerštą ar Afroditės aistras. Tačiau ne visos religijos dievus vaizduoja kaip šeimos žmones, apsuptus žmonų, meilužių ir vaikų. Kai kuriose tradicijose dievai yra viengungiai – vieniši, nepriklausomi, neturintys nei sutuoktinio, nei palikuonių. Kodėl taip yra? Ar šie dievai … [Skaityti toliau…]
Svarbu suvokti, kad skandinavų dievai (Scandinavian Gods) nėra izoliuotas reiškinys – tai vėlyvoji, ryškiausia ir geriausiai dokumentuota bendros germanų mitologijos (Germanic Mythology) šaka. Nors šiandien juos dažniausiai vadiname „vikingų dievai“, šios dievybės kilo iš daug senesnių šaknų, bendrų visoms germanų gentims – nuo anglosaksų Britanijoje iki gotų ar frankų žemyninėje Europoje. Pavyzdžiui, skandinavų Odinas (Óðinn) … [Skaityti toliau…]
Mirties dievybės rodo žmonijos pastangas suvokti egzistencijos trapumą ir pasaulio tvarką, peržengiančią mums pažįstamas ribas. Nuo senovės laikų žmonės mėgino rasti prasmę iškeliavusių artimųjų likime, todėl kūrė pasakojimus, kurie paaiškina sielos kelionę po mirties. Vienuose mituose tokios dievybės užtikrina tvarką anapus, kitur jos tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir dvasių. Įvairūs naratyvai liudija žmogaus troškimą suvokti … [Skaityti toliau…]
Bendruoju požiūriu, Derliaus dievybės rodo žmogaus pastangas suvokti ir valdyti gamtos ciklus. Seniausiose bendruomenėse žmonės priklausė nuo žemės malonės, todėl kreipėsi į tam tikras antgamtines būtybes, tikėdamiesi derliaus gausos, vaisių subrendimo ir bendros gerovės. Pagrindinė mintis, kuri lydėjo tokias apeigas, rėmėsi pagarba gamtai ir siekiu palaikyti pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas ritualas atspindėjo gilesnį … [Skaityti toliau…]
Meilė nuo seno suvokiama kaip viena iš pagrindinių jėgų, galinčių daryti įtaką žmonių tarpusavio ryšiams ir pasaulio supratimui. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad šis jausmas kilo iš dieviškojo šaltinio, todėl stengėsi pagerbti dangiškus globėjus, galinčius skatinti santarvę. Mitologijoje rasime daugybę būtybių, kurių užduotis – palaikyti žmogiškąsias aistras, formuoti jautrumo ir atsidavimo vertybes. Religiniai tekstai rodo, kad … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorijoje dažnai iškildavo klausimas, kaip išsaugoti sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad egzistuoja dieviškos būtybės, saugančios kūną, padedančios atsigauti po sužalojimų arba ligų. Apeigos, skirtos dangaus globėjams, buvo viena iš priemonių pasiekti dvasinę pusiausvyrą, užtikrinančią geresnę savijautą. Šventyklose, ritualuose ir liaudies pasakojimuose išryškėdavo įvairios gydomųjų galių istorijos. Pastaroji tradicija rodė asmens … [Skaityti toliau…]
Mėnulis nuo seno laikomas dangaus kūnu, kurio cikliškas pasirodymas veikia žmogaus gyvenimą ir aplinką. Senovėje jis buvo siejamas su žemdirbystės, moteriškosios prigimties, potvynių ir atoslūgių stebėjimu. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad ši nakties šviesa turi gyvybės ir atsinaujinimo galios. Įvairiose religijose egzistavo dievybės, personifikuojančios Mėnulio ciklų mįslę, suteikiančios viltį ir naujos pradžios pojūtį. Senovės Graikijoje Selenė … [Skaityti toliau…]
Saulės dievai nuo seno užėmė reikšmingą vietą įvairiose pasaulio religijose. Dangaus šviesulio, suteikiančio šilumą ir šviesą, garbinimas dažnai atspindėjo bendruomenių siekį suvokti savo aplinką bei gamtos paslaptis. Gyvybės teikėjas, matomas kiekvieną rytą, buvo tapatinamas su ciklišku atsinaujinimu, todėl jam priskirtos ir dvasinės galios. Toks dievas dažnai laikytas keliu į dvasinį nušvitimą, simbolizuojant nenutrūkstantį gyvenimo ratą. … [Skaityti toliau…]
Nors graikų ir romėnų mitologijos dažnai painiojamos, o dievų vardai keičiami (pvz., Dzeusas = Jupiteris, Afroditė = Venera), skirtumų yra – istoriniu, kultūriniu ir net filosofiniu lygmeniu. Graikų mitai dažniausiai pradėdavo nuo Chaoso, o dievai atsirasdavo per dinastinius karus (Uranas → Kronas → Dzeusas). Jie turėjo gyvenimo istorijas: meilės nuotykius, kerštus, silpnybes. Pavyzdžiui, Dzeusas – … [Skaityti toliau…]
Graikų mitologija – tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Šis sąrašas apima populiariausius graikų dievus, pusdievius ir legendines figūras – nuo galingiausių Olimpo valdovų iki užmarštyje pranykusių, bet ne mažiau įdomių personažų. Čia rasite ir žinomus vardus, kaip Dzeusą ar Afroditę, ir tuos, kurių istorijos slypi šešėlyje, bet … [Skaityti toliau…]