Orenda – tai irokėzų religinėje pasaulėžiūroje esanti visuotinė dvasinė jėga, iš kurios kyla gyvybė, judėjimas ir visa pasaulio galia. Tai ne konkretus dievas, o nematoma energija, persmelkianti kiekvieną būtybę – žmogų, gyvūną, augalą, akmenį ar net žodį. Irokėzai tikėjo, kad viskas, kas egzistuoja, turi savo orendą, o visa kūrinija sudaro vieną gyvą dvasinį audinį.
Ši jėga buvo laikoma Dievo pasireiškimu gamtoje. Kai žmogus kalbėjo, kūrė, meldėsi ar kovojo, jis naudojo savo orendą – asmeninę dalį Didžiosios Dvasios. Sėkmingas medžiotojas, išmintingas vadas ar gydytojas buvo laikomas turinčiu stiprią orendą. Tačiau ją buvo galima ir prarasti, jei žmogus elgdavosi išdidžiai, pažeisdavo gamtos tvarką ar kenkdavo kitiems.
Irokėzai meldėsi, kad jų orenda būtų suderinta su Didžiojo Kūrėjo valia – su ta pačia aukščiausia jėga, kurią huronai vadino Ha-wen-ne-yu (Hawenio). Todėl krikščionių misionieriai, atvykę į jų žemes, pastebėjo, kad Orendos samprata artima Šventosios Dvasios idėjai: tai gyvas, veikiantis Dievo alsavimas, kuris jungia visą kūriniją.
Orenda simbolizavo pusiausvyrą tarp žmogaus ir pasaulio. Ji priminė, kad kiekvienas veiksmas – net mintis ar žodis – keičia visatos tvarką. Šis tikėjimas išmokė irokėzus gyventi pagarbiai: kalbėti su saiku, elgtis atsakingai ir matyti šventumą visame, kas gyva.