„Patrologia Latina“ – tai milžiniškas lotyniškos krikščioniškosios literatūros rinkinys, vienas svarbiausių šaltinių visai Vakarų teologijos, filosofijos ir kultūros istorijai. Lietuviškai šis veikalas vadinamas „Lotynų Bažnyčios Tėvų raštais“, „Lotynų tėvų raštija“ arba „Lotyniškųjų Bažnyčios Tėvų raštų rinkiniu“. Tai nėra pavienė knyga, o visa biblioteka – 217 tomų, išleistų XIX amžiaus viduryje Paryžiuje.
Rinkinio sudarytojas – Jacques-Paul Migne (1800–1875), prancūzų kunigas, leidėjas ir vizionierius, siekęs padaryti krikščionišką paveldą prieinamą platesnei visuomenei. Jo projektas vadinosi Patrologiae Cursus Completus, t. y. „Pilnas Bažnyčios Tėvų raštų kursas“. Jį sudaro dvi pagrindinės serijos: „Patrologia Graeca“ (graikų Tėvų raštai) ir „Patrologia Latina“ (lotynų Tėvų raštai). Pastaroji buvo leidžiama 1844–1855 m., o papildymai ir rodyklės tęsėsi iki 1864-ųjų.
„Patrologia Latina“ apimtis įspūdinga: daugiau kaip 50 000 puslapių, 217 tomų, ir apie 700 autorių, rašiusių lotynų kalba nuo II iki XIII amžiaus. Tai tekstai nuo ankstyvųjų krikščionių apologetų iki viduramžių scholastų – visas lotyniškas Vakarų Bažnyčios paveldas, suformavęs Vakarų krikščionybės veidą.
Pirmuosiuose tomuose randame Tertulianą, Kiprijoną Kartaginietį, Laktancijų, kurie rašė apologijas, ginančias tikėjimą nuo Romos pagonių. Toliau sekė Ambraziejus, Hieronimas, Augustinas – klasikiniai V a. krikščionybės mąstytojai. Jie aptaria Šventojo Rašto aiškinimą, malonę, nuodėmę, dorybę, žmogaus prigimtį ir sielos santykį su Dievu.
Vėlesni tomai apima Grigalijų Didįjį, Izydorą Sevilietį, Benediktą Nursietį, Beda Garbųjį, Anzelmą Kenterberietį, Bernardą Klervietį, Petrą Abelardą ir daugelį kitų. Šie raštai atskleidžia viduramžių teologijos raidą – nuo vienuolinės mistikos iki scholastinės filosofijos. „Patrologia Latina“ fiksuoja perėjimą nuo Romos imperijos krikščionybės prie viduramžių teologinės civilizacijos.
Migne surinko visus žinomus šaltinius iš įvairių bibliotekų ir senųjų leidimų, juos suredagavo, suvienodino rašybą ir pateikė patogiai naudoti teologams, istorikams, liturgistams. Skirtingai nei „Patrologia Graeca“, kur graikiškam tekstui pateikiamas lotyniškas vertimas, „Patrologia Latina“ pateikta vien lotynų kalba, su minimaliomis redakcinėmis pastabomis. Tai padarė ją prieinamą visiems, kas mokėjo lotyniškai, ir daugelį dešimtmečių ji buvo pagrindinis Bažnyčios Tėvų raštų leidimas Europoje.
Turinio spektras labai platus: teologiniai traktatai, homilijos, bibliniai komentarai, hagiografijos, Bažnyčios istorijos, kanoninės teisės šaltiniai, himnai ir liturginiai tekstai. Dėl to „Patrologia Latina“ – ne tik teologijos, bet ir visos viduramžių kultūros enciklopedija. Per ją galima sekti, kaip keitėsi kalba, mąstymas, požiūris į žmogų ir Dievą nuo Romos iki gotikos epochos.
Lietuvoje šis rinkinys dažniausiai minimas universitetų ir teologijos kontekstuose – Vilniaus universiteto bibliotekoje, VDU Katalikų teologijos fakultete, Kunigų seminarijų kataloguose. Internetiniuose šaltiniuose vis dar vartojamas originalus pavadinimas Patrologia Latina, tačiau kartu dažnai pridedama paaiškinimas lietuviškai: Lotynų Bažnyčios Tėvų raštai.
Lotynų Bažnyčios Tėvų raštų dalių sąrašas ir citatos
PL 1–2 – Tertullianus (apie 160–240 m.)
Tertulijonas – vienas iš pirmųjų lotynų krikščionių rašytojų, garsėjęs aštria polemika prieš pagonybę ir erezijas. Jo Apologeticus gina krikščionis nuo neteisingų kaltinimų, Ad Nationes analizuoja pagonių religijas, o De praescriptione haereticorum nustato ribas teologiniams ginčams. Jis taip pat rašo apie krikštą, atgailą, santuoką ir Bažnyčios discipliną.
Citata: „Mes gimstame ne krikščionimis, bet tampame tokiais.“ (Apologeticus, PL 1, col. 369)
Citata: „Tiesa neturi nieko bendro su dauguma – ji gyvena ten, kur yra Kristus.“ (De praescriptione haereticorum, PL 2, col. 25)
PL 3–5 – Minucius Felix, Cyprianus Carthaginensis, Arnobius, Commodianus ir kiti
Šie autoriai – ankstyvieji lotynų apologetai ir ganytojai. Minucius Felix Octavius – filosofinis dialogas tarp krikščionio ir pagonio. Cyprianus rašo apie Bažnyčios vienybę ir vyskupų autoritetą. Arnobius gina krikščionybę nuo pagonių kaltinimų, o Commodianus kuria poetinius pamokymus.
Citata: „Dievas matomas ne akimis, bet širdimi.“ (Minucius Felix, Octavius, PL 3, col. 267)
Citata: „Negali turėti Dievo Tėvo, jei neturi Bažnyčios motinos.“ (Cyprianus, De unitate Ecclesiae, PL 4, col. 519)
PL 6–7 – Lactantius (apie 250–320 m.)
Laktancijus – išsilavinęs apologetas, vadintas „krikščioniškuoju Ciceronu“. Jo Divinae Institutiones – sisteminis krikščioniškosios filosofijos traktatas, De ira Dei gina Dievo teisingumą, o Epitome Institutionum – santrauka pagrindinių doktrinų.
Citata: „Tikėjimas yra ne aklas, bet pagrįstas tiesos pažinimu.“ (Divinae Institutiones, PL 6, col. 168)
Citata: „Dievo rūstybė nėra neapykanta, bet meilės išraiška tiems, kurie klysta.“ (De ira Dei, PL 7, col. 113)
PL 8–10 – Hilarius Pictaviensis (apie 315–367 m.)
Hilarius – vienas svarbiausių Vakarų Bažnyčios teologų, kovojęs su arijonizmu. Jo De Trinitate – gili refleksija apie Trejybę, o komentarai prie Psalmyno ir Evangelijų rodo jo pastoracinį jautrumą. Laiškuose jis gina tikėjimo ortodoksiją.
Citata: „Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, bet ne du dievai – viena prigimtis, viena šlovė.“ (De Trinitate, PL 10, col. 51)
Citata: „Kas tiki, tas mato daugiau nei akys leidžia.“ (Commentarius in Psalmos, PL 9, col. 233)
PL 11–12 – Zeno Veronensis, Optatus Milevitanus, Firmicus Maternus
Zeno – pamokslininkas, rašęs apie krikščionišką gyvenimą ir dorybes. Optatus – anti-donatistinis autorius, ginantis Bažnyčios vienybę. Firmicus Maternus – buvęs astrologas, tapęs krikščioniu, rašo prieš pagonių kultus ir astrologiją.
Citata: „Vienybė Bažnyčioje yra ne pasirinkimas, bet būtinybė.“ (Optatus, Contra Parmenianum, PL 11, col. 963)
Citata: „Žvaigždės negali valdyti žmogaus likimo – tik Dievas yra Viešpats.“ (Firmicus Maternus, De errore profanarum religionum, PL 12, col. 1015)
PL 13–17 – Ambrosius Mediolanensis (apie 340–397 m.)
Ambrozijus – vienas svarbiausių Vakarų Bažnyčios tėvų, formavęs krikščionišką moralę ir liturgiją. De officiis – traktatas apie dorybes ir pareigas, De Spiritu Sancto – apologija prieš arijonus, Hexaemeron – komentarai apie pasaulio sukūrimą. Jo pamokslai ir laiškai atskleidžia ganytojišką jautrumą ir teologinę įžvalgą.
Citata: „Nėra nieko kilnesnio už gailestingumą – tai dorybė, kuri mus daro panašius į Dievą.“ (De officiis, PL 16, col. 25)
Citata: „Šventoji Dvasia yra ne kūrinys, bet Dievas – kaip Tėvas ir Sūnus.“ (De Spiritu Sancto, PL 16, col. 743)
PL 18–30 – Hieronymus (Stridonensis, apie 347–420 m.)
Jeronimas – Biblijos vertėjas ir komentatorius, Vulgatos autorius. Jo laiškai (Epistulae) atskleidžia asketinį gyvenimą ir teologines kovas. De viris illustribus – Bažnyčios rašytojų katalogas. Komentarai prie Rašto rodo jo filologinį ir dvasinį jautrumą.
Citata: „Nežinoti Rašto – tai nežinoti Kristaus.“ (Commentarius in Isaiam, PL 24, col. 17)
Citata: „Šventieji raštai – tai Dievo laiškai žmonijai.“ (Epistulae, PL 22, col. 527)
PL 31–47 – Augustinus Hipponensis (354–430 m.)
Augustinas – Vakarų krikščioniškos minties milžinas. Confessiones – autobiografinė malda, De Civitate Dei – teologinė istorijos filosofija, De Trinitate – gili refleksija apie Dievą, Enchiridion – tikėjimo santrauka. Pamokslai ir laiškai rodo jo pastoracinį jautrumą.
Citata: „Tu sukūrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol ilsisi Tavyje.“ (Confessiones, PL 32, col. 661)
Citata: „Dievo miestas statomas ant meilės, žmogiškasis – ant puikybės.“ (De Civitate Dei, PL 41, col. 15)
PL 48–53 – Joannes Cassianus, Prosper Aquitanus, Vincentius Lerinensis, Fulgentius Ruspensis
Šie autoriai dalyvavo pelagizmo ginčuose, rašė apie malonę, laisvą valią ir vienuolinį gyvenimą. Cassianus – Rytų vienuolystės perteikėjas Vakarams, Prosperas – Augustino šalininkas, Vincentius – tradicijos gynėjas, Fulgentius – Trejybės ir Kristologijos teologas.
Citata: „Maldos galia kyla iš nuolankumo, ne iš žodžių gausos.“ (Cassianus, Collationes, PL 49, col. 529)
Citata: „Tikra doktrina – tai tai, kas visada, visur ir visų tikėta.“ (Vincentius Lerinensis, Commonitorium, PL 50, col. 667)
PL 54–56 – Leo Magnus (Leon Didysis, 440–461)
Popiežius Leonas Didysis – teologas ir ganytojas, formavęs Kristologijos dogmą. Jo Sermones – liturginiai pamokslai, Epistulae – doktrininiai laiškai. Tomo ad Flavianum – Chalcedono susirinkimo pagrindas.
Citata: „Kristus yra viena asmenybė – tikras Dievas ir tikras žmogus.“ (Tomo ad Flavianum, PL 54, col. 763)
Citata: „Bažnyčia stovi ant Petro uolos – tikėjimo, kuris nepalūžta.“ (Sermones, PL 54, col. 149)
PL 57–64 – Gelasius I, Avitus Viennensis, Ennodius, Boethius, Cassiodorus
Pirmieji viduramžių autoriai. Gelasius rašo apie Bažnyčios ir valstybės santykį, Avitus – apie Kristologiją, Ennodius – poetinius tekstus. Boethius – filosofas, De consolatione philosophiae – klasikinės ir krikščioniškos minties sintezė. Cassiodorus – vienuolynų mokymo sistemos kūrėjas.
Citata: „Žmogus kenčia, bet filosofija jį guodžia – ne žodžiais, o tiesa.“ (Boethius, De consolatione philosophiae, PL 63, col. 867)
Citata: „Valdžia tarnauja Dievui, kai paklūsta Bažnyčiai.“ (Gelasius I, Epistulae, PL 59, col. 41)
PL 65–70 – Fulgentius, Dionysius Exiguus, Victor Vitensis, Ferrandus
Šie autoriai rašo apie kovas su arianizmu, kanonų rinkinius ir asketinę teologiją. Dionysius – kanonų vertėjas, Victor – Vandalų persekiojimo liudytojas, Ferrandus – disciplinos traktatų autorius.
Citata: „Kankiniai liudija tiesą ne žodžiais, o krauju.“ (Victor Vitensis, Historia persecutionis, PL 58, col. 181)
Citata: „Kanonai – tai Bažnyčios tvarka, vedanti į šventumą.“ (Dionysius Exiguus, Collectio canonum, PL 67, col. 203)
PL 71–79 – Gregorius Magnus (590–604)
Popiežius Grigalius Didysis – mistikas ir administratorius. Moralia in Job – alegorinis komentaras, Homiliae in Evangelia – pamokslai, Dialogi – šventųjų gyvenimai, laiškai – Bažnyčios valdymo dokumentai.
Citata: „Raštas auga su skaitytoju – kuo labiau jį myli, tuo daugiau atrandi.“ (Moralia in Job, PL 76, col. 537)
Citata: „Ganytojas turi būti švelnus su silpnais ir tvirtas su klaidinančiais.“ (Regula pastoralis, PL 77, col. 15)
PL 80–96 – Isidorus Hispalensis (560–636) ir vėlyvieji ispanų autoriai
Isidorius Sevilietis – vienas iškiliausių ankstyvųjų viduramžių mąstytojų. Jo Etymologiae – enciklopedinis veikalas, apimantis teologiją, gamtos mokslus, gramatiką ir istoriją. Sententiae – moralinių ir teologinių apmąstymų rinkinys, o De ecclesiasticis officiis – liturginių praktikų aiškinimas.
Citata: „Mokymasis yra sielos maistas – kas jo neturi, miršta dvasiškai.“ (Etymologiae, PL 82, col. 89)
Citata: „Bažnyčios tarnystė – tai ne garbė, bet pareiga Dievui ir žmonėms.“ (De ecclesiasticis officiis, PL 83, col. 745)
PL 97–102 – Gregorius Turonensis, Fredegarius, Aldhelmus, Beda Venerabilis
Šie autoriai rašo frankų ir anglų Bažnyčios istorijas, hagiografijas ir Rašto komentarus. Gregorius Turonietis – frankų metraštininkas, Beda – anglų Bažnyčios tėvas, Aldhelmus – poetas ir teologas, Fredegarius – kronikininkas.
Citata: „Šventųjų gyvenimai – tai Evangelijos atspindys istorijoje.“ (Gregorius Turonensis, Historia Francorum, PL 71, col. 15)
Citata: „Kas mokosi Rašto, tas kalbasi su Dievu.“ (Beda Venerabilis, In Lucae Evangelium, PL 92, col. 301)
PL 103–107 – Alcuinus iš Jorko, Smaragdus, Rabanus Maurus
Karolingų atgimimo šviesuliai. Alcuinas – mokytojas ir teologas, Smaragdus – moralinių traktatų autorius, Rabanus Maurus – enciklopedistas, kurio De universo apima visatos ir tikėjimo sandarą.
Citata: „Dievo pažinimas prasideda nuo savęs pažinimo.“ (Alcuinus, Epistulae, PL 100, col. 123)
Citata: „Visata kalba apie savo Kūrėją – kiekvienas daiktas liudija Jo išmintį.“ (Rabanus Maurus, De universo, PL 111, col. 9)
PL 108–122 – Johannes Scotus Eriugena, Hincmarus Remensis, Florus Lugdunensis
Eriugena – vienas giliausių viduramžių filosofų, Periphyseon – neoplatoninė teologijos sistema. Hincmarus – Bažnyčios teisės ir politikos mąstytojas, Florus – liturginių ir dogminių tekstų redaktorius.
Citata: „Visa, kas yra, yra Dievo spindesys – būtis kyla iš Jo ir grįžta į Jį.“ (Periphyseon, PL 122, col. 1021)
Citata: „Bažnyčios tvarka – tai Dievo išminties atspindys žemėje.“ (Hincmarus, De ordine palatii, PL 125, col. 415)
PL 123–130 – Paschasius Radbertus, Ratramnus, Gottschalkus, Brunonus, Petrus Damianus
Diskusijos apie Eucharistiją ir predestinaciją. Paschasius ir Ratramnus aiškina Kristaus buvimą Eucharistijoje, Gottschalkus – apie išrinkimą, Petrus Damianus – vienuolystės reformatorius.
Citata: „Eucharistijoje matome ne duoną, bet Kristų – tikėjimo akimis.“ (Paschasius Radbertus, De corpore et sanguine Domini, PL 120, col. 1325)
Citata: „Dievo malonė nepažįsta ribų – ji veikia ten, kur žmogus jos nesitiki.“ (Ratramnus, Contra Graecum, PL 121, col. 125)
PL 131–136 – Lanfrancus, Anselmus Cantuariensis (1033–1109)
Lanfrancas – dialektikas ir teologas, Anzelmas – scholastikos pradininkas. Proslogion – ontologinis Dievo įrodymas, Cur Deus Homo – Kristaus įsikūnijimo prasmė.
Citata: „Dievas yra tai, už ką nieko negalima mąstyti didesnio.“ (Proslogion, PL 158, col. 225)
Citata: „Kristus tapo žmogumi, kad žmogus galėtų būti išgelbėtas.“ (Cur Deus Homo, PL 158, col. 361)
PL 137–143 – Hugo ir Richardus de Sancto Victore, Petrus Lombardus
Viktoro mokykla – mistinė ir simbolinė teologija. Petrus Lombardus – Sententiae autorius, viduramžių teologijos vadovėlio kūrėjas.
Citata: „Mąstyti apie Dievą – tai mylėti Jį.“ (Hugo de Sancto Victore, De sacramentis, PL 176, col. 183)
Citata: „Teologija – tai tikėjimo ieškojimas per supratimą.“ (Petrus Lombardus, Sententiae, PL 192, col. 617)
PL 144–148 – Bernardus Claraevallensis (1090–1153)
Bernardas – mistikas ir pamokslininkas, rašęs apie meilę, atsidavimą ir Kristaus grožį. De diligendo Deo – traktatas apie meilės prigimtį, Sermones super Cantica Canticorum – alegoriniai pamokslai.
Citata: „Meilė Dievui – tai atsakas į Jo meilę mums.“ (De diligendo Deo, PL 182, col. 983)
Citata: „Kristus – tai giesmė, kurią siela gieda, kai myli.“ (Sermones super Cantica, PL 183, col. 785)
PL 149–152 – Petrus Abelardus, Heloisa, Gilbertus Porretanus, Alanus ab Insulis
Abelardas – logikos ir teologijos reformatorius, Sic et Non – prieštaravimų metodas. Heloisa – asketinės minties autorė. Gilbertas – metafizikos mąstytojas, Alanus – poetas ir teologas.
Citata: „Klausimas gimdo supratimą – be abejonės nėra pažinimo.“ (Petrus Abelardus, Sic et Non, PL 178, col. 1359)
Citata: „Meilė be tiesos yra tuščia, o tiesa be meilės – šalta.“ (Alanus ab Insulis, De planctu naturae, PL 210, col. 453)
PL 153–158 – Petrus Comestor, Petrus Cantor, Rupertus Tuitiensis, Innocentius III
Bibliniai komentarai, pamokslai, popiežių laiškai ir konstitucijos. Comestor – Historia scholastica, Cantor – moraliniai traktatai, Rupertus – liturginė teologija, Inocentas III – Bažnyčios reformatorius.
Citata: „Raštas – tai istorija, kurioje Dievas kalba per žmones.“ (Petrus Comestor, Historia scholastica, PL 198, col. 1053)
Citata: „Popiežiaus pareiga – ne valdyti, bet tarnauti tiesai.“ (Innocentius III, Epistulae, PL 215, col. 123)
PL 159–161 – Alexander Halesius, Bonaventura
Ankstyvoji pranciškonų teologija. Aleksandras Halesietis – pirmasis scholastinis sistemintojas, vadintas „doctor irrefragabilis“, kurio Summa universae theologiae tapo pagrindu vėlesnei scholastikai. Bonaventūra – mistikas ir teologas, jungiantis protą ir meilę. Itinerarium mentis in Deum vaizduoja sielos kelionę nuo kūrinijos kontempliacijos iki Dievo vienybės, o Collationes in Hexaemeron – apie pasaulio sukūrimą ir dvasinį pažinimą.
Citata: „Niekas nepasiekia Dievo, jei neperdega meilės ugnimi.“ (Itinerarium mentis in Deum, PL 173, col. 703)
Citata: „Pažinimas be meilės išpučia, bet meilė su pažinimu apšviečia.“ (Collationes in Hexaemeron, PL 174, col. 23)
PL 162 – Albertus Magnus (apie 1193–1280 m.)
Dominikonų „Doctor universalis“, pirmasis, sistemingai pritaikęs Aristotelio filosofiją krikščionybei. Jo komentarai prie Metaphysica, Ethica Nicomachea ir Politica suformavo scholastikos pagrindą. Albertas siekė suderinti tikėjimą su mokslu, gamtos stebėjimą su dieviškuoju pažinimu.
Citata: „Gamta yra Dievo kūrinys – ją tyrinėdami, mes artėjame prie Kūrėjo.“ (Commentarii in Metaphysicam, PL 210, col. 89)
Citata: „Filosofija yra tarnaitė teologijai, bet jos tarnystė – kilniausia.“ (De unitate intellectus, PL 210, col. 123)
PL 163–168 – Thomas Aquinas (1225–1274)
Tomas Akvinietis – scholastikos viršūnė. Summa Theologiae – sisteminis teologijos traktatas, Summa contra Gentiles – apologetinis veikalas, komentarai prie Aristotelio – filosofinės teologijos pamatas. Jo mintis jungia tikėjimą ir protą, malonę ir prigimtį.
Citata: „Malonė ne naikina prigimtį, bet ją tobulina.“ (Summa Theologiae, I, q.1, a.8, PL 210, col. 45)
Citata: „Tiesa yra atitikimas tarp proto ir daikto.“ (De veritate, PL 210, col. 523)
PL 169–172 – Giles Romanus, Joannes Peckham, Petrus Hispanus (pop. Jonas XXI)
Šie autoriai – tomizmo tęsėjai ir kritikai. Giles Romanus – Tomo mokinys, Peckham – pranciškonų scholastikas, Petrus Hispanus – logikos vadovėlio Summulae logicales autorius, vėliau popiežius Jonas XXI.
Citata: „Loginis aiškumas yra kelias į teologinę tiesą.“ (Petrus Hispanus, Summulae logicales, PL 209, col. 105)
PL 173–177 – Raimundus Lullus, Arnoldus Villanovensis, Gerzonas
Lullus – universalios metodikos kūrėjas (ars combinatoria), siekęs sujungti tikėjimą, logiką ir misiją. Arnoldas – gydytojas ir mistikas, Gerzonas – moralinės teologijos autorius.
Citata: „Dievas pažįstamas ne tik tikėjimu, bet ir meile, kuri apšviečia protą.“ (Raimundus Lullus, Ars magna, PL 210, col. 579)
PL 178–182 – Joannes Duns Scotus (1266–1308)
„Subtilusis daktaras“, pabrėžęs Dievo valios pirmenybę prieš protą. Jo teologija grindžiama meilės laisve, o ne būtinybe. Jis formavo naują požiūrį į įsikūnijimą, Marijos nekaltą prasidėjimą ir pažinimo teoriją.
Citata: „Dievas pasirinko įsikūnyti ne dėl nuodėmės, bet iš meilės.“ (Ordinatio, PL 210, col. 785)
Citata: „Valia yra aukščiau už intelektą – meilė veda į tiesą.“ (Reportatio Parisiensis, PL 210, col. 1023)
PL 183–188 – Durandus de Sancto Porciano, Henricus Gandavensis, Petrus Auriolus
Vėlyvoji scholastika. Durandus – nominalizmo linkęs teologas, Henricus – tomizmo kritikas, Auriolus – pažinimo teorijos kūrėjas. Jie diskutuoja apie tikėjimo ir proto santykį, pažinimo galimybes ir Dievo pažinimą.
Citata: „Tikėjimas viršija protą, bet neprieštarauja jam.“ (Henricus Gandavensis, Quodlibeta, PL 212, col. 345)
PL 189–192 – Gulielmus Ockham (apie 1287–1347)
Nominalizmo pradininkas. Summa logicae – logikos traktatas, Dialogus – politinės ir teologinės minties veikalas. Jis teigė, kad universalijos – tik vardai, o Dievo visagalybė viršija racionalias sistemas.
Citata: „Būtina nedauginti esybių be būtinybės.“ (Summa logicae, PL 213, col. 15)
Citata: „Dievas gali padaryti daugiau, nei mes galime suprasti.“ (Dialogus, PL 213, col. 457)
PL 193–197 – Marsilius Patavinus, Petrus Olivi, Vincentius Bellovacensis
Marsilijus Paduvietis – vienas svarbiausių politinės teologijos autorių. Jo Defensor pacis gina pasaulietinės valdžios autonomiją nuo popiežiaus kišimosi. Petrus Olivi – pranciškonų mistikas ir ekonomikos mąstytojas. Vincentius Bellovacensis – enciklopedistas, kurio Speculum maius siekia apimti visą žmogiškąjį pažinimą.
Citata: „Valstybės valdžia kyla iš tautos valios, o ne iš dvasininkų privilegijos.“ (Marsilius Patavinus, Defensor pacis, PL 193, col. 523)
Citata: „Dievo šviesa pasiekia sielą per paprastą gyvenimą ir nuolankumą.“ (Petrus Olivi, De perfectione evangelica, PL 194, col. 1021)
PL 198–201 – Jacobus de Voragine, Caesarius Heisterbacensis ir kiti hagiografai
Jacobus de Voragine – Legenda Aurea autorius, surinkęs šventųjų gyvenimus į populiariausią viduramžių hagiografinį rinkinį. Caesarius Heisterbacensis – cistersonų vienuolis, rašęs pamokslus ir stebuklų istorijas.
Citata: „Šventųjų gyvenimai – tai veidrodžiai, kuriuose matome Dievo malonės veikimą.“ (Jacobus de Voragine, Legenda Aurea, PL 198, col. 123)
Citata: „Dievas kalba per paprastus žmones, kai jų širdys atviros Jo stebuklui.“ (Caesarius Heisterbacensis, Dialogus miraculorum, PL 199, col. 875)
PL 202–205 – Thomas à Kempis, Gerardus Zerbolt, Jean Gerson
Vėlyvosios pamaldumo tradicijos. Thomas à Kempis – De imitatione Christi autorius, kviečiantis į vidinį gyvenimą ir Kristaus sekimą. Gerardus Zerbolt – Devotio moderna judėjimo atstovas. Jean Gerson – teologas ir mistikas, rašęs apie sąžinę ir vidinę ramybę.
Citata: „Kas seka Kristų, tas nepaklysta – nes Jo kelias veda į gyvenimą.“ (Thomas à Kempis, De imitatione Christi, PL 205, col. 45)
Citata: „Tyla yra sielos kalba, kurioje Dievas atsako.“ (Jean Gerson, De consolatione theologiae, PL 206, col. 123)
PL 206–210 – Humanizmo užuomazgos: Laurentius Valla, Petrarca (fragmentai)
Laurentius Valla – filologas, kritikavęs Vulgatos vertimą ir skatines grįžti prie originalių tekstų. Petrarca – poetas ir mąstytojas, laikomas humanizmo pradininku. Šie autoriai žymi perėjimą iš scholastikos į Renesanso mąstymą.
Citata: „Tiesa slypi ne tradicijoje, bet tekste – jį reikia skaityti su protu ir širdimi.“ (Laurentius Valla, Collatio Novi Testamenti, PL 207, col. 89)
Citata: „Kas pažįsta save, tas pradeda pažinti Dievą.“ (Petrarca, Secretum, PL 208, col. 15)
PL 211–217 – Rodyklės ir papildymai
Šie tomai apima chronologines ir temines rodykles, autorių sąrašus, pataisas ir nepublikuotų tekstų fragmentus. Tai naudingas įrankis tyrėjams, norintiems orientuotis visoje Patrologia Latina kolekcijoje.
Citata: „Žinojimas be tvarkos yra tarsi biblioteka be lentynų.“ (Index generalis, PL 211, col. 5)