Esteros knygos prieduose esantis tekstas Karaliaus įsakas prieš žydus (The King’s Decree Against the Jews) yra vienas iš svarbiausių Septuagintos Esteros versijos papildymų, suteikiantis pasakojimui aiškesnį politinį ir teologinį pagrindą. Hebrajiškoje Esteros knygoje įsakas pateikiamas glaustai, be platesnio motyvavimo, o graikiškoji versija išplečia jo turinį, pateikia argumentus, kuriais remiasi karalius, ir parodo, kaip Hamanas formuoja valdovo sprendimą. Šis priedas leidžia geriau suprasti, kaip įsakas buvo pateisinamas imperijos viduje ir kokią ideologinę logiką jis turėjo perteikti.
Priedas pateikia karaliaus Ahasvero vardu paskelbtą dokumentą, kuriame išdėstomi motyvai, kodėl žydų tauta esą kelia grėsmę imperijos stabilumui. Įsakas parašytas oficialiu, valdžios dokumentams būdingu tonu, kuriame pabrėžiama tvarkos, vieningumo ir paklusnumo svarba. Tekste teigiama, kad imperijoje gyvena žmonių grupė, kuri nesilaiko karaliaus įstatymų, laikosi savų papročių ir taip esą trikdo bendrą tvarką. Ši retorika yra tipiška senovės imperijų dokumentams, kuriuose mažumos dažnai vaizduojamos kaip potenciali grėsmė.
Įsakas nurodo, kad tokia tauta turi būti sunaikinta, kad būtų išsaugotas valstybės stabilumas. Dokumente pabrėžiama, kad sprendimas priimtas ne iš neapykantos, bet dėl tariamo valstybės saugumo. Tai būdingas politinės retorikos elementas, kuriuo siekiama suteikti represijoms teisėtumo.
Graikiškoji Esteros versija įsako tekstą pateikia taip, kad skaitytojas aiškiai matytų jo moralinį ir teologinį kontrastą su Dievo valia. Įsakas atrodo logiškas imperijos akimis, tačiau biblinės tradicijos kontekste jis yra neteisingas ir prieštarauja Dievo pažadams. Šis kontrastas yra esminis: priedas parodo, kad politinė valdžia gali būti klaidinama, o jos sprendimai – neteisingi, net jei jie pateikiami kaip racionalūs.
Teologinis motyvas atsiskleidžia ir per tai, kad įsakas yra visiškai priešingas tam, ką Dievas vėliau padarys per Esterą ir Mordekajų. Priedas sukuria įtampą tarp žmogaus valdžios ir dieviškosios globos, kuri vėliau bus išspręsta, kai įsakas bus panaikintas ir žydų tauta išgelbėta.
Hamanas kaip įsako iniciatorius
Nors įsakas pateikiamas karaliaus vardu, priedas aiškiai leidžia suprasti, kad jo tikrasis autorius yra Hamanas. Tekste juntama, kad karalius remiasi jam pateikta informacija, o ši informacija yra tendencinga. Hamanas pasinaudoja imperijos administracine sistema, kad įgyvendintų asmeninį kerštą, tačiau priedas parodo, kaip tokia sistema gali būti išnaudojama, kai valdovas neįsigilina į pateikiamus argumentus.
Šis aspektas svarbus teologiškai: priedas parodo, kad blogis gali veikti per oficialius dokumentus ir politines struktūras, o ne tik per atvirą smurtą. Tai suteikia Esteros knygai platesnį moralinį kontekstą.
Retoriniai elementai
Įsakas parašytas taip, kad atrodytų įtikinamas imperijos gyventojams. Tekste naudojami keli retoriniai principai:
Pirma, pabrėžiama, kad žydai laikosi savų įstatymų ir papročių. Tai pateikiama kaip įrodymas, kad jie neva nesugeba integruotis į imperijos tvarką.
Antra, teigiama, kad tokia tauta gali sukelti neramumus. Tai sukuria baimės atmosferą, kuri pateisina griežtas priemones.
Trečia, įsakas pateikiamas kaip racionalus sprendimas, priimtas siekiant bendros gerovės. Tokia retorika būdinga valdžios dokumentams, kuriais siekiama legitimuoti represijas.
Šie elementai leidžia suprasti, kaip politinė valdžia gali formuoti viešąją nuomonę ir kaip lengvai gali būti sukurtas priešo įvaizdis.
Mažiau žinomos interpretacijos
Kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad šis priedas atspindi realias Persijos imperijos administracines praktikas. Imperijoje buvo įprasta siųsti įsakus į visas provincijas, o dokumentai dažnai būdavo išplėsti, kad pateisintų valdovo sprendimus. Todėl priedas gali būti laikomas literatūrine imitacija tikrų imperinių dekretų.
Kita interpretacija teigia, kad priedas parodo, kaip lengvai gali būti manipuliuojama valdžia, kai ji remiasi vieno žmogaus pateikta informacija. Tai suteikia Esteros knygai moralinį matmenį, kuriame pabrėžiama atsakomybė už tiesą ir teisingumą.
Taip pat pastebima, kad įsako tekstas turi tam tikrų panašumų su kitais senovės Artimųjų Rytų dokumentais, kuriuose mažumos vaizduojamos kaip grėsmė tvarkai. Tai rodo, kad priedas įsilieja į platesnę literatūrinę tradiciją.
Karaliaus įsakas prieš žydus (The King’s Decree Against the Jews) yra svarbus Esteros knygos priedas, suteikiantis pasakojimui politinį ir teologinį pagrindą. Jis parodo, kaip oficiali valdžia gali būti klaidinama ir kaip represijos gali būti pateikiamos kaip racionalus sprendimas. Priedas sustiprina pasakojimo dramą ir leidžia aiškiau suprasti, kokią grėsmę patyrė žydų tauta. Jis taip pat pabrėžia, kad Dievo globa ir žmogiška drąsa gali pakeisti net ir griežčiausius valdžios sprendimus.
Karaliaus įsakas prieš žydus
Tą pačią dieną valdovas Ahasveras perdavė žydų skriaudiko Hamano turtą karalienei Esterai. Mordechajas stojo prieš valdovą, nes Estera atskleidė jų giminystės ryšį. Tuomet karalius numovė savo antspaudinį žiedą, atimtą iš Hamano, ir įteikė jį Mordechajui, o šiam Estera patikėjo tvarkyti Hamano ūkį.
Vėliau Estera dar sykį kreipėsi į valdovą. Puolusi jam po kojų, su ašaromis akyse prašė niekais paversti piktus agagito Hamano kėslus ir sąmokslą prieš žydų tautą. Karaliui ištiesus auksinį skeptrą, ji pakilo ir tarė: „Jei valdovui atrodo tinkama ir aš pelniau jo palankumą, tebūna išleistas potvarkis atšaukti agagito Hamano laiškus, kuriais įsakyta išnaikinti žydus visoje karalystėje. Juk kaip aš galėčiau stebėti nelaimę, ištinkančią mano tautą, ir savo giminės pražūtį?“
Karalius Ahasveras atsakė karalienei Esterai ir Mordechajui: „Štai, Hamano namus aš jau atidaviau Esterai, o jis pats buvo pakartas už kėsinimąsi į žydus. Dabar jūs patys galite rašyti raštą dėl žydų karaliaus vardu taip, kaip jums atrodo geriausia, ir patvirtinti jį karaliaus žiedu. Mat įsakas, pasirašytas valdovo vardu ir užantspauduotas jo žiedu, yra neatšaukiamas.“
Trečiojo mėnesio – sivano – dvidešimt trečiąją dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai. Pagal Mordechajo nurodymus buvo surašytas potvarkis žydams bei visų šimto dvidešimt septynių sričių nuo Indijos iki Etiopijos valdytojams bei pareigūnams – kiekvienam kraštui jo raštu ir kiekvienai tautai jos kalba. Laiškai, parašyti Ahasvero vardu ir patvirtinti karališkuoju antspaudu, buvo išsiuntinėti per skubius pasiuntinius, jojančius rinktiniais karališkais žirgais.
Šiais raštais valdovas leido žydams kiekviename mieste susiburti savigynai: visose valdose naikinti ir žudyti bet kokias ginkluotas pajėgas, kurios kėsintųsi į juos, jų moteris bei vaikus, ir pasisavinti jų turtą. Tai turėjo įvykti vieną konkrečią dieną – dvyliktojo mėnesio, tai yra adaro, tryliktąją. Šis nutarimas turėjo būti paskelbtas kaip įstatymas kiekvienoje srityje visoms tautoms, kad žydai tą dieną būtų pasiruošę atkeršyti savo priešams.
Tad pasiuntiniai, skubinami karaliaus įsakymo, išjojo ant eiklių karališkų ristūnų, o pats potvarkis buvo paskelbtas Sūzų tvirtovėje.
Mordechajas paliko karaliaus menes vilkėdamas karališkais mėlynos ir baltos spalvos drabužiais, su didingu aukso vainiku bei plonos drobės ir purpurinės vilnos apsiaustu. Visas Sūzų miestas džiūgavo. Žydams tai buvo šviesos, džiaugsmo, linksmybės ir garbės metas. Visose srityse ir miestuose, kuriuos pasiekė karaliaus žodis, žydai rengė puotas ir šventes. Be to, daugybė krašto gyventojų dėjosi žydais, nes juos buvo apėmusi baimė prieš šią tautą.