Mirties dievybės rodo žmonijos pastangas suvokti egzistencijos trapumą ir pasaulio tvarką, peržengiančią mums pažįstamas ribas. Nuo senovės laikų žmonės mėgino rasti prasmę iškeliavusių artimųjų likime, todėl kūrė pasakojimus, kurie paaiškina sielos kelionę po mirties. Vienuose mituose tokios dievybės užtikrina tvarką anapus, kitur jos tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir dvasių. Įvairūs naratyvai liudija žmogaus troškimą suvokti … [Skaityti toliau…]
Himnas Ozyriui (angl. Hymn to Osiris, taip pat žinomas kaip Great Hymn to Osiris, Hymn to Osiris Un-Nefer, Hymn to Osiris Wennefer arba Hymn to Osiris, Lord of Eternity) yra vienas pamatinių senovės Egipto religinių tekstų, skirtas vienai iškiliausių panteono figūrų – pomirtinio pasaulio valdovui ir augmenijos dievui. Šis kūrinys nėra tiesiog poetinė išraiška, tai … [Skaityti toliau…]
Terminas „mirtimi numirti“ (lot. morte moriatur) yra archajiška ir itin griežta teisinė bei religinė formulė, kilusi iš lotyniškojo Šventojo Rašto vertimo, žinomo kaip Vulgata. Ši frazė yra tiesioginis vertimas iš hebrajų kalbos idiomos, kurioje veiksmažodžio pakartojimas sustiprina jo reikšmę. Bibliniame kontekste tai reiškia ne tiesiog biologinę mirtį, o neišvengiamą, užtikrintą ir dažnai neatidėliotiną mirties bausmę … [Skaityti toliau…]
Rolando giesmė (lot. Carmen de Rolando, pranc. La Chanson de Roland) yra seniausias prancūzų epas, parašytas XI amžiaus pabaigoje, priklausantis „giesmių apie žygdarbius“ (pranc. chansons de geste) žanrui. Šis kūrinys pasakoja apie 778 metų istorinius įvykius Pirėnų kalnuose, kur Karolio Didžiojo kariuomenės ariergardas, vadovaujamas grafo Rolando, pateko į pasalas Ronsevalio perėjoje. Nors istoriškai karalių užpuolė … [Skaityti toliau…]
Apie pradus (lot. De Principiis, gr. Peri Archōn) yra vienas drąsiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų, parašytas apie 220–230 metus Aleksandrijoje. Jo autorius, Origenas (Origenes Adamantius), buvo pirmasis krikščionių mąstytojas, pasiryžęs sukurti vientisą, sistemingą krikščioniškojo mokymo visumą, pasitelkdamas graikų filosofijos įrankius. Kūrinys išliko iki mūsų dienų daugiausia per Rufino Akvilėjiečio lotyniškąjį vertimą, kuriame, manoma, kai kurios … [Skaityti toliau…]
Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]
„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą … [Skaityti toliau…]
Graikų mitologija – tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Šis sąrašas apima populiariausius graikų dievus, pusdievius ir legendines figūras – nuo galingiausių Olimpo valdovų iki užmarštyje pranykusių, bet ne mažiau įdomių personažų. Čia rasite ir žinomus vardus, kaip Dzeusą ar Afroditę, ir tuos, kurių istorijos slypi šešėlyje, bet … [Skaityti toliau…]
Šventasis Meinardas (vok. Meinhard von Segeberg) yra laikomas pirmuoju Livonijos vyskupu ir krikščionybės pradininku dabartinės Latvijos teritorijoje. Jis gimė Vokietijoje, Holšteino regione, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kaip rugpjūtininkų vienuolis Zėgebergo vienuolyne. Dvyliktojo amžiaus pabaigoje Meinardas pajuto stiprų pašaukimą nešti krikščioniškąjį mokymą į pagoniškas žemes prie Dauguvos upės žiočių, kur tuo metu aktyviai prekiavo … [Skaityti toliau…]
Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinys „Naujas gyvenimas“ (La Vita Nuova) yra ankstyvoji autoriaus literatūrinė apraiška ir viena reikšmingiausių viduramžių meilės lyrikos knygų, padėjusi pamatus visai Vakarų Europos psichologinei autobiografijai. Parašytas maždaug tarp 1292 ir 1294 metų, šis kūrinys žymi lūžį poeto gyvenime ir kūryboje, kai asmeninis sielvartas dėl mylimosios mirties transformuojasi į dvasinį nušvitimą. Ši … [Skaityti toliau…]
Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo jos dvasinio stuburo, kuris per tūkstantmečius transformavosi iš gilaus, archajiško ryšio su gamta į sudėtingą krikščioniškosios tapatybės audinį. Norint suprasti, kuo tikėjo tie, kurie čia gyveno dar prieš pasirodant pirmiesiems rašytiniams metraščiams, turime žvelgti į tylą, kurią paliko piliakalniai, alkakalniai ir kapinynai. Tai laikas, kai religija nebuvo institucija, o pati … [Skaityti toliau…]
Calūnas yra senas terminas, kilęs iš lenkų kalbos (całun), kuris apibūdina medžiaginį apdangalą, naudojamą laidotuvių metu. Lietuvių kalboje šis terminas reiškia uždangalą, kuris dažniausiai yra juodos spalvos ir turi gedulingą reikšmę. Jis gali būti naudojamas kaip karsto užtiesalas, lovos uždangalas ar kitas panašios paskirties audinys. Laidotuvių liturgijoje calūnas atlieka ne tik praktinę, bet ir simbolinę … [Skaityti toliau…]