1964 m. lapkričio 21 d. popiežius Paulius VI paskelbė vieną svarbiausių Vatikano II Susirinkimo tekstų – dekretą Unitatis Redintegratio (lot. „Vienybės atkūrimas“). Tai pirmasis visoje Katalikų Bažnyčios istorijoje oficialus dokumentas, skirtas ekumenizmui – krikščionių vienybės siekiui. Po šimtmečių priešiškumo ir atsiskyrimo (ypač po 1054 m. Didžiosios schizmos ir XVI a. Reformacijos) Katalikų Bažnyčia iki XX … [Skaityti toliau…]
Vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių tarp Senojo ir Naujojo Testamento laikotarpio kūrinių – graikiškai parašytas rinkinys Testamenta duodecim patriarcharum („Dvylikos patriarchų testamentai“), hebrajiškai-aramiškai vadinamas צוואות שנים עשר השבטים (Cava’ot šneim-asar ha-švatim). Kūrinys parašytas II a. pr. Kr. – I a. po Kr., greičiausiai Aleksandrijoje arba kitame helenistiniame žydų centre. Originalas buvo hebrajiškas arba aramajiškas, bet išliko … [Skaityti toliau…]
Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją.Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį,kurs pradėtas iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos,kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, mirė ir buvo palaidotas;nužengė į pragarus, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių;įžengė į dangų, sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje;iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.Tikiu Šventąją … [Skaityti toliau…]
Čia kalbama apie šv. Ignaco Lojolos autobiografiją, dar vadinamą „Piligrimo pasakojimas“ arba „Piligrimo užrašai“. Tai XVI amžiaus tekstas, kurį užrašė Ignaco bičiulis Luisas Gonçalvesas da Câmara, o pats šventasis jį diktavo pasakojimo forma. Knygoje Ignacas ne klajoja po Rusiją su „Philokalia“, o keliauja po Europą ir Šventąją Žemę, apmąstydamas savo atsivertimą, dvasines kovas ir Jėzaus … [Skaityti toliau…]
Philokalia – tai vienas įspūdingiausių dvasinės literatūros rinkinių, koks tik kada nors buvo sudarytas. Pats žodis „Philokalia“ kilęs iš graikų kalbos: „philo“ reiškia meilę, o „kalos“ – grožį. Taigi pavadinimas nusako meilę grožiui, tačiau ne išoriniam, o vidiniam – dieviškajam grožiui, kuris atsiskleidžia žmogaus sieloje per maldą ir dvasinį apsivalymą. Lietuviškai kartais vartojamas terminas „Filokalija“, … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]
Vardai religiniuose tekstuose dažnai turi skirtingas formas priklausomai nuo kalbos, kuria jie užrašyti. Tas pats vardas gali būti užrašytas visai kitaip hebrajų, arabų, graikų, lotynų ar slavų kalbose. Dėl to kartais sunku suprasti, kad tai tas pats asmuo – ypač skaitant senovinius raštus ar šventuosius tekstus, kur vardai keičiasi priklausomai nuo vertimo tradicijos ar regiono. … [Skaityti toliau…]
„Hermaso ganytojas“ (graikiškai Ποιμήν τοῦ Ἑρμᾶ, lotyniškai Pastor Hermae, angl. The Shepherd of Hermas) – vienas seniausių krikščioniškų tekstų už Naujojo Testamento ribų, parašytas II a. viduryje Romoje. Lietuviškai Autorius prisistato kaip Hermas – paprastas išlaisvintas vergas, krikščionis, vedęs, turintis vaikų, bet praradęs turtą ir dalį tikėjimo dėl šeimos nuodėmių. Tekste jis gauna vizijas, kurias … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Dykumos tėvų posakiai (pamokymai) (lot. Apophthegmata Patrum, gr. Ἀποφθέγματα Πατέρων) – vienas seniausių ir įtakingiausių krikščioniškosios dvasinės literatūros kūrinių. Tai rinkinys trumpų pasakojimų, posakių ir dialogų, kuriuose perteikiama Egipto, Palestinos ir Sirijos vienuolių – vadinamųjų dykumos tėvų ir motinų (Abba ir Amma) – išmintis. Šie žmonės IV–V amžiuje traukė į dykumą ieškodami visiško atsidavimo Dievui, … [Skaityti toliau…]
„Avesta“ – tai pagrindinis zoroastrizmo šventasis tekstas, vienas seniausių išlikusių pasaulio religinių raštų, parašytas senąja avestų kalba, kuri yra artima sanskritui ir senajai persų kalbai. Tai ne tik maldų ir apeigų knyga, bet ir visos senovės Irano pasaulėžiūros veidrodis, atskleidžiantis, kaip žmonės prieš tris tūkstančius metų suvokė gėrį, blogį, tvarką ir atsakomybę. Zoroastrizmas, įkurtas pranašo … [Skaityti toliau…]
Erazmas Roterdamietis (lot. Desiderius Erasmus Roterodamus, apie 1466–1536) buvo vienas garsiausių Renesanso humanistų, filologas, teologas, rašęs lotynų kalba ir siekęs reformuoti krikščioniškąjį gyvenimą ne per revoliuciją, bet per išsilavinimą ir moralinę atnaują. Jo „Colloquia familiaria“ – lietuviškai „Kasdieniai pokalbiai“ arba „Šeimyniški dialogai“ – yra vienas populiariausių jo kūrinių, išleistas pirmą kartą 1518 m. Knyga parašyta … [Skaityti toliau…]