Dvylikos patriarchų testamentai (Testamenta duodecim patriarcharum)

Vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių tarp Senojo ir Naujojo Testamento laikotarpio kūrinių – graikiškai parašytas rinkinys Testamenta duodecim patriarcharum („Dvylikos patriarchų testamentai“), hebrajiškai-aramiškai vadinamas צוואות שנים עשר השבטים (Cava’ot šneim-asar ha-švatim).

Kūrinys parašytas II a. pr. Kr. – I a. po Kr., greičiausiai Aleksandrijoje arba kitame helenistiniame žydų centre. Originalas buvo hebrajiškas arba aramajiškas, bet išliko tik graikiški rankraščiai (seniausias – X a.) ir vėlesni vertimai į armėnų, slavų bei lotynų kalbas.

Tai vadinamasis „testamentų žanras“ – populiarus helenistiniame judaizme, kai patriarchas prieš mirtį duoda paskutinį palaiminimą ir moralinį nurodymą palikuonims. Panašius tekstus turi Henoko knyga, Jubiliejų knyga, Mozės Įžengimas į dangų ir kt.

Knyga susideda iš 12 atskirų „testamentų“

Rubeno testamentas
Rubenas prisipažįsta didžiausią savo nuodėmę – santykius su tėvo sugulove Bilha (Pr 35,22). Įspėja sūnus saugotis moterų geismo ir alkoholio, nes „vynas ir moterys atima protą“. Pagrindinė dvasia – geismas (porneia). Svarbu kaip pirmasis „atsivėrimo“ pavyzdys ir įrodymas, kad net patriarchai klysta.
Simeono testamentas
Simeonas kalba apie pavydą ir pyktį – jis prisimena, kaip norėjo nužudyti Juozapą. Įspėja, kad pavydas yra „blogio šaknis“. Pateikia vieną pirmųjų „pavydo demono“ aprašymų. Svarbus todėl, kad parodo, kaip pavydas gali valdyti net šventus žmones.
Levio testamentas (vienas ilgiausių ir svarbiausių)
Levio vizija, kaip jis pakeliamas į dangų ir gauna kunigystę. Aprašoma septynių dangų struktūra, angelų hierarchija ir ateities kunigo-Mesijo atėjimas „iš Levio giminės“, kuris bus „naujas kunigas be nuodėmės“. Čia aiškiausiai matomos krikščioniškos interpoliacijos („jo žvaigždė spindės kaip saulė“). Tekste minimas ir ateinantis karališkasis Mesijas iš Judo. Tai vienas pagrindinių šaltinių dvigubo Mesijo idėjai žydų ir krikščionių literatūroje.
Judo testamentas
Judo karžygiškumas, drąsa ir karališkoji linija. Kalba apie girtavimą ir godumą, bet ypač pabrėžia meilę pinigams kaip „visų nuodėmių motiną“. Pranašauja Mesiją iš Judo giminės – „liūtą iš Judo“ (plg. Pr 49,9 ir Apr 5,5). Svarbus kaip karališkojo Mesijo šaltinis.
Isacharo testamentas
Idealus „paprastumo“ ir darbo patriarchas. Isacharas giriamas už tai, kad dirbo žemę ir gyveno be pavydo, be melo, be geismo. Tekste sakoma: „Aš niekada nepažinou moters, išskyrus savo žmoną“. Vienas gryniausių asketinio idealo pavyzdžių visoje antikinėje literatūroje.
Zabulono testamentas
Kalba apie gailestingumą ir užuojautą. Zabulono pagrindinė dorybė – jis niekada nepaliko sužeistojo lauke ir dalijosi duona su bet kuo. Trumpas, bet labai gražus gailestingumo himnas.
Dano testamentas
Danas įspėja apie pyktį ir melą – „melo dvasia yra stipriausia iš visų“. Pranašauja, kad iš jo giminės išeis „nuodinga gyvatė“ (plg. Pr 49,17) ir net minimas „Belialo sūnus“ – velnias, kuris apgaus Izraelį. Vienas tamsiausių testamentų.
Naftalio testamentas
Naftalis kalba apie tvarką gamtoje ir žmogaus gyvenime. Pateikia alegorinį sapną apie jautį ir vilką – gamtos harmoniją. Labai gražus tekstas apie tai, kad žmogus turi gyventi pagal gamtos dėsnius ir Dievo tvarką.
Gado testamentas
Gadas – neapykantos ir keršto pavyzdys (jis norėjo sudraskyti Juozapą kaip avį). Bet vėliau atgailauja. Įspėja, kad neapykanta „valgo žmogų iš vidaus“. Svarbus kaip atgailos ir susitaikymo tekstas.
Ašero testamentas
Apie dvi lenteles, kurias Ašeras gavo danguje – viena su gėrio, kita su blogio darbais. Pateikia išsamų eschatologinį paveikslą: paskutinės dienos, nuodėmių padaugėjimas, dangaus ir žemės atnaujinimas. Vienas ryškiausių apokaliptinių skyrių visoje knygoje.
Juozapo testamentas (ilgiausias ir gražiausias)
Juozapas vaizduojamas kaip tobula dorybės ikona: nugalėjo geismą (Potifaro žmona), pavydą, melą, pyktį, puikybę. Aprašo savo kančias Egipte kaip išbandymą. Tekste yra nuostabi malda, kurią Juozapas kalbėjo duobėje. Vienas mylimiausių vienuolių tekstų visoje krikščioniškoje asketinėje literatūroje.
Benjamino testamentas
Benjamino pagrindinė tema – tyrumas ir „gryna širdis“. Pranašauja „mylimą Viešpaties sūnų“, kuris „miręs prikels visus“ ir „bus išaukštintas iki dangaus“. Čia ryškiausios krikščioniškos interpoliacijos (dažnai laikoma tiesioginiu Jėzaus pranašavimu). Baigiasi žodžiais: „Tada visi žmonės pamatys Viešpaties išganymą“.

Kiekvienas testamentas turi savo „firminę nuodėmę“ ir „firminę dorybę“, o kartu sudaro visą etinį veidrodį, kuriame matosi visos pagrindinės žmogaus ydos ir dorybės. Tai tarsi „viduramžių septynių nuodėmių ir septynių dorybių“ pirmtakas, tik čia jų daugiau ir jos susietos su konkrečiais Biblijos personažais. Dėl to Patriarchų testamentai tapo vienu populiariausių moralinių vadovų tiek žydų, tiek krikščionių pasaulyje iki pat viduramžių.

Kiekvienas testamentas turi tą pačią schemą:

Trumpa autobiografinė dalis („mano gyvenime nutiko…“)
Moralinių nuodėmių ir dorybių katalogas
Įspėjimas apie ateities nelaimes ir Mesijo atėjimą
Palaiminimas ir mirtis

Pagrindinės temos

Dvigubos dvasios doktrina
Kiekviename žmoguje kovoja dvi dvasios – gėrio (šviesa, tiesa) ir blogio (tamsa, melas). Ši idėja vėliau labai stipriai paveikė qumranietiškąjį dualizmą ir net krikščioniškuosius rašytojus (pvz., „Avinėlio laiškas“ iš Barnabo laiško).
Septynios blogio dvasios
Pateikiamas vienas seniausių sąrašų septynių pagrindinių nuodėmių dvasių: apgaulė, godulys, pyktis, melas, puikybė, geismas, neteisingumas. Šis sąrašas tiesiogiai įtakojo vėlesnius krikščioniškuosius septynių mirtinų nuodėmių sąrašus.
Mesijinė eschatologija
Knygoje minimas dvigubas Mesijas – iš Levio (kunigiškasis) ir iš Judo (karališkasis). Tai labai retas atvejis žydų literatūroje (dažniausiai minimas tik vienas Mesijas iš Dovydo giminės). Levio Mesijas bus „naujas kunigas“, kuris atneš naują aukojimo būdą be gyvulių ir kraujo.
Juozapo testamentas – ištisa dorybės poema
Juozapas vaizduojamas kaip idealus išminčius, kuris nugalėjo geismą (Potifaro žmona), pyktį, pavydą ir melą. Tai vienas gražiausių antikinių tekstų apie seksualinį susivaldymą.

Krikščioniškos interpoliacijos

Nors kūrinys yra žydiškas, beveik visi išlikę rankraščiai turi aiškių krikščioniškų įterpimų (II–IV a.):

„Viešpats ateis iš Judo ir išgelbės visus pagonis“ (Judo test. 24)
„Naujas kunigas, kuriam visi paklus, ir jo žvaigždė užtemdys saulę“ (Levio test. 18)
„Jo mirtis bus išganymas visoms tautoms“ (Benjamino test. 3:8)

Dėl šių vietų kai kurie Bažnyčios Tėvai (pvz., Jeronimas, Origenas) laikė knygą krikščioniška, o kiti (Eusebijus, Epifanijus) – žydišku kūriniu su vėlesniais krikščionių pataisymais. Šiuolaikinė mokslinė nuomonė: pagrindinis tekstas žydiškas (apie 150–100 m. pr. Kr.), o krikščioniškos interpoliacijos pridėtos II a.

Įtaka

Qumrano bendruomenė – labai panašios idėjos apie dvi dvasias ir kunigiškąjį Mesiją (plg. „Bendruomenės taisyklė“ ir „Karo ritinys“).
Naujojo Testamento autoriai – Jėzaus žodžiai apie „dviejų kelių kelią“, Pauliaus laiškai apie „kūno ir dvasios kovą“ – akivaizdūs atgarsiai.
Krikščioniškoji asketinė literatūra – ypač Juozapo testamentas buvo mėgstamas vienuolių (pvz., šv. Antanas Didysis).
Viduramžių ir Renesanso moralinė teologija – septynios blogio dvasios tapo standartiniu sąrašu.

„Dvylikos patriarchų testamentai“ – tai tarsi tiltas tarp Senojo Testamento ir Naujojo, tarp helenistinio judaizmo ir ankstyvosios krikščionybės. Tai ne tik moralinis palikimas, bet ir viena iš tų knygų, kurios parodo, kaip žydų mintis II–I a. pr. Kr. jau ruošėsi idėjoms, kurios vėliau taps krikščionybės pagrindu: dvigubas Mesijas, nauja kunigystė, dvasių kova žmogaus širdyje ir galutinis visos žmonijos išgelbėjimas. Todėl šis kūrinys iki šiol laikomas vienu svarbiausių „tarpinių raštų“ – ne kanoninis, bet beveik šventas daugeliui krikščionių ir judaizmo tyrinėtojų.

Dvylikos patriarchų testamentai

TESTAMENTAS RUBENO (REUBENO), PIRMOJO JOKŪBO IR LĖJOS SŪNAUS

1.1. Testamentas Rubeno, įsakymai, kuriuos jis davė savo sūnums prieš mirtį, šimtas dvidešimt penktaisiais savo gyvenimo metais.
1.2. Praėjus dvejiems metams po jo brolio Juozapo mirties, kai Reubenas susirgo, jo sūnūs ir sūnų sūnūs susirinko jį aplankyti.
1.3. Ir jis jiems tarė: „Mano vaikai, štai aš mirštu ir einu savo tėvų keliu.
1.4. Ir, matydamas ten Judą, Gadą ir Ašerą, savo brolius, jis tarė jiems: Pakelkite mane, kad galėčiau pasakyti savo broliams ir savo vaikams tai, ką laikiau paslėpta savo širdyje, nes štai dabar aš iškeliauju.
1.5. Ir jis atsikėlė, pabučiavo juos ir tarė: Klausykite, mano broliai, ir jūs, mano vaikai, įsiklausykite į Rubeną, savo tėvą, į įsakymus, kuriuos jums duodu.
1.6. Ir štai aš šią dieną kviečiu dangaus Dievą liudyti prieš jus, kad nevaikščiotumėte jaunystės nuodėmėse ir paleistuvystėje, kuriose aš pats buvau paskendęs ir suteplinau savo tėvo Jokūbo guolį.
1.7. Ir sakau jums, kad Jis smogė man skaudžia liga mano strėnose septynis mėnesius; ir jei mano tėvas Jokūbas nebūtų meldęsis Viešpačiui už mane, Viešpats būtų mane sunaikinęs.
1.8. Nes man buvo trisdešimt metų, kai padariau tą blogą darbą Viešpaties akivaizdoje, ir septynis mėnesius sirgau iki mirties.
1.9. Ir po to aš atgailavau su tvirtu savo sielos pasiryžimu septynerius metus Viešpaties akivaizdoje.
1.10. Ir vyno bei stipraus gėrimo aš negėriau, ir mėsa neįėjo į mano burną, ir jokio malonaus valgio nevalgiau; bet gedėjau dėl savo nuodėmės, nes ji buvo didelė, tokia, kokios nebuvo Izraelyje.

2.1. Ir dabar klausykite manęs, mano vaikai, ką aš regėjau apie septynias apgaulės dvasias, kai atgailavau.
2.2. Septynios dvasios yra paskirtos prieš žmogų, ir jos yra jaunystės darbų vadovės.
2.3. O septynios kitos dvasios duotos jam jo sukūrimo metu, kad per jas būtų atliktas kiekvienas žmogaus darbas.
2.4. Pirmoji yra gyvybės dvasia, kuria sukuriama žmogaus prigimtis.
2.5. Antroji yra regėjimo pojūtis, iš kurio kyla geismas.
2.6. Trečioji yra klausos pojūtis, iš kurio ateina mokymas.
2.7. Ketvirtoji yra uoslės pojūtis, kuri duota skoniams, kad būtų traukiamas oras ir kvėpavimas.
2.8. Penktoji yra kalbos galia, iš kurios ateina pažinimas.
2.9. Šeštoji yra skonio pojūtis, iš kurio ateina mėsos ir gėrimų valgymas; ir per jį gimsta stiprybė, nes maiste yra stiprybės pagrindas.
2.10. Septintoji yra gimdymo ir lytinių santykių galia, per kurią, per malonumo meilę, įeina nuodėmės.
2.11. Todėl ji yra paskutinė kūrimo tvarkoje, bet pirmoji jaunystėje, nes ji pilna nežinojimo ir veda jaunąjį kaip aklą į duobę, ir kaip žvėrį į bedugnę.

3.1. Be visų šių yra dar aštuntoji – miego dvasia, su kuria ateina gamtos sąstingis ir mirties atvaizdas. Su šiomis dvasiomis susimaišo klaidos dvasios.
3.2. Pirmoji – paleistuvystės dvasia, įsikūrusi prigimtyje ir pojūčiuose.
3.3. Antroji – nepasotinimo dvasia, pilve.
3.4. Trečioji – kovos dvasia, kepenyse ir tulžyje.
3.5. Ketvirtoji – pataikavimo ir klastos dvasia, kad per perdėtą dėmesį žmogus atrodytų gražus išoriškai.
3.6. Penktoji – puikybės dvasia, kad žmogus būtų pasipūtęs ir arogantiškas.
3.7. Šeštoji – melo dvasia, pražūtyje ir pavyde, kad būtų daromos apgaulės ir slepiama nuo giminių bei draugų.
3.8. Septintoji – neteisybės dvasia, su kuria yra vagystės ir grobimai, kad žmogus patenkintų savo širdies troškimą; nes neteisybė veikia kartu su kitomis dvasiomis per dovanų ėmimą.
3.9. Ir su visomis šiomis susijungia miego dvasia, kuri yra klaidos ir fantazijos. Taip pražūva kiekvienas jaunuolis, aptemdydamas savo protą nuo tiesos, nesuprasdamas Dievo įstatymo ir neklausydamas savo tėvų pamokymų, kaip nutiko ir man jaunystėje.
3.10. Ir dabar, mano vaikai, mylėkite tiesą, ir ji jus išsaugos: klausykite Reubeno, savo tėvo, žodžių.
3.11. Nežiūrėkite į moters veidą, nesidraugaukite su kito vyro žmona, nesikiškite į moterų reikalus.
3.12. Nes jei nebūčiau matęs Bilhos besimaudančios uždengtoje vietoje, nebūčiau kritęs į šią didžią nedorybę.
3.13. Nes mano protas, priėmęs mintį apie moters nuogumą, neleido man miegoti, kol nepadariau bjauraus darbo.
3.14. Kai mūsų tėvas Jokūbas buvo nuėjęs pas savo tėvą Izaoką, kai buvome Ederyje, prie Efratos Betliejuje, Bilha prisigėrė ir miegojo nuoga savo kambaryje.
3.15. Todėl įėjęs ir pamatęs nuogumą, padariau nedorybę jai to nesuvokiant, ir palikęs ją miegančią išėjau. Ir tuoj pat Dievo angelas atskleidė mano tėvui apie mano nedorybę, ir jis atėjo, gedėjo dėl manęs, ir jos daugiau nebelietė.

4.1. Todėl, mano vaikai, nežiūrėkite į moterų grožį ir nenukreipkite savo minčių į jų reikalus; bet eikite paprasta širdimi Viešpaties baimėje, ir skirkite darbą geriems darbams, mokymuisi ir savo kaimenėms, kol Viešpats jums duos žmoną, kurią Jis panorės, kad nepatirtumėte, kaip aš patyriau.
4.2. Nes iki mano tėvo mirties neturėjau drąsos pažvelgti jam į veidą ar kalbėti su savo broliais dėl gėdos.
4.3. Net iki dabar mano sąžinė mane kankina dėl mano nedorybės.
4.4. Ir vis dėlto mano tėvas mane labai guodė ir meldėsi už mane Viešpačiui, kad Viešpaties rūstybė praeitų nuo manęs, kaip Viešpats parodė.
4.5. Ir nuo to laiko iki dabar aš saugojausi ir nebenusidėjau. Todėl, mano vaikai, sakau jums: laikykitės visko, ką jums įsakau, ir nenusidėsite.
4.6. Nes paleistuvystės nuodėmė yra duobė sielai, atskirianti ją nuo Dievo ir priartinanti prie stabų, nes ji apgauna protą ir supratimą, ir nuveda jaunuolius į pragarą anksčiau laiko.
4.7. Daugelį paleistuvystė pražudė; nes, nors žmogus būtų senas ar kilmingas, ar turtingas, ar vargingas, jis užsitraukia gėdą žmonių akivaizdoje ir patyčias su Belialu.
4.8. Nes jūs girdėjote apie Juozapą, kaip jis saugojosi nuo moters, ir apvalė savo mintis nuo visos paleistuvystės, ir rado malonę Dievo ir žmonių akyse.
4.9. Nes egiptietė moteris darė jam daug dalykų, kvietė magus, siūlė meilės gėrimus, bet jo sielos pasiryžimas nepriėmė jokio blogo geismo.
4.10. Todėl jūsų tėvų Dievas išgelbėjo jį nuo kiekvieno blogio ir paslėptos mirties.
4.11. Nes jei paleistuvystė neįveikia jūsų proto, nei Belialas negali jūsų įveikti.

5.1. Blogos yra moterys, mano vaikai; ir kadangi jos neturi galios ar stiprybės prieš vyrą, jos naudoja klastą per išorinius viliojimus, kad patrauktų jį prie savęs.
5.2. O kurio jos negali užburti išoriniais viliojimais, tą jos įveikia gudrumu.
5.3. Nes apie jas man pasakė Viešpaties angelas ir išmokė mane, kad moterys labiau nei vyrai yra įveikiamos paleistuvystės dvasios, ir savo širdyje jos rezga pinkles prieš vyrus; ir per savo puošmenas jos pirmiausia apgauna protą, o žvilgsniu į akis įskiepija nuodą, ir tada per įvykdytą veiksmą paima juos į nelaisvę.
5.4. Nes moteris negali atvirai priversti vyro, bet per paleistuvės elgesį ji jį apgauna.
5.5. Todėl bėkite nuo paleistuvystės, mano vaikai, ir įsakykite savo žmonoms ir dukterims, kad jos nepuoštų savo galvų ir veidų, kad neapgautų proto; nes kiekviena moteris, kuri naudoja šias klastas, yra palikta amžinam pasmerkimui.
5.6. Nes taip jos suviliojo Stebėtojus, kurie buvo prieš tvaną; nes kai šie nuolat jas stebėjo, jie geidė jų, ir įsivaizdavo veiksmą savo mintyse; nes jie pasikeitė į vyrų pavidalą ir pasirodė joms, kai jos buvo su savo vyrais.
5.7. O moterys, geidžiančios savo mintyse jų pavidalų, pagimdė milžinus, nes Stebėtojai joms atrodė siekiantys net iki dangaus.

6.1. Todėl saugokitės paleistuvystės; ir jei norite būti tyri savo prote, saugokite savo pojūčius nuo kiekvienos moters.
6.2. Ir įsakykite moterims taip pat nesidraugauti su vyrais, kad ir jos būtų tyros savo prote.
6.3. Nes nuolatiniai susitikimai, net jei nedorybė nebūtų padaryta, joms yra neišgydoma liga, o mums – Belialo pražūtis ir amžina gėda.
6.4. Nes paleistuvystėje nėra nei supratimo, nei dievobaimingumo, ir visas pavydas gyvena jos geisme.
6.5. Todėl sakau jums: jūs pavydėsite Levio sūnums ir sieksite išaukštinti save virš jų; bet jūs negalėsite.
6.6. Nes Dievas juos apgins, ir jūs mirsite pikta mirtimi.
6.7. Nes Leviui Dievas davė valdžią [ir Judui kartu su juo, ir man taip pat, ir Danui, ir Juozapui, kad būtume valdovai].
6.8. Todėl įsakau jums klausyti Levio, nes jis pažins Viešpaties Įstatymą, ir duos nuostatus teismui, ir aukos už visą Izraelį iki laikų pabaigos, kaip pateptasis Vyriausiasis Kunigas, apie kurį kalbėjo Viešpats.
6.9. Aš jus prisaikdinu dangaus Dievu daryti tiesą kiekvienam savo artimui ir turėti meilę kiekvienam savo broliui.
6.10. Ir artinkitės prie Levio nuolankia širdimi, kad gautumėte palaiminimą iš jo lūpų.
6.11. Nes jis palaimins Izraelį ir Judą, nes Viešpats jį išsirinko būti karaliumi visai tautai.
6.12. Ir nusilenkite jo palikuonims, nes dėl mūsų jis mirs karuose matomuose ir nematomuose, ir bus tarp jūsų amžinas karalius.

7.1. Ir Reubenas mirė, davęs šiuos įsakymus savo sūnums.
7.2. Ir jie paguldė jį į karstą, kol išnešė jį iš Egipto, ir palaidojo Hebrone, oloje, kur buvo palaidotas jo tėvas.

TESTAMENTAS SIMEONO, ANTROJO JOKŪBO IR LĖJOS SŪNAUS

1.1. Simeono žodžių kopija, kuriuos jis kalbėjo savo sūnums prieš mirtį, šimtas dvidešimtaisiais jo gyvenimo metais, tuo metu, kai mirė jo brolis Juozapas.
1.2. Kai Simeonas susirgo, jo sūnūs atėjo jį aplankyti, ir jis sustiprėjo, atsisėdo, pabučiavo juos ir tarė:

2.1. Klausykite, mano vaikai, savo tėvo Simeono, ir aš jums atskleisiu, ką turiu širdyje.
2.2. Aš gimiau iš Jokūbo kaip antrasis mano tėvo sūnus; ir mano motina Lėja pavadino mane Simeonu, nes Viešpats išgirdo jos maldą.
2.3. Be to, aš tapau labai stiprus; nesitraukiau nuo jokio darbo, ir nieko nebijojau.
2.4. Nes mano širdis buvo kieta, mano kepenys nepajudinamos, o mano viduriai be užuojautos.
2.5–6. Nes narsumas taip pat duotas iš Aukščiausiojo žmonėms sieloje ir kūne. Jaunystėje aš pavydėjau Juozapui daugelyje dalykų, nes mano tėvas jį mylėjo labiau už visus.
2.7. Ir nusprendžiau jį sunaikinti, nes apgaulės kunigaikštis pasiuntė pavydo dvasią ir apakino mano protą, kad jo nelaikiau broliu ir net nepagailėjau Jokūbo, savo tėvo.
2.8. Bet jo Dievas ir jo tėvų Dievas pasiuntė savo angelą ir išgelbėjo jį iš mano rankų.
2.9. Nes kai nuėjau į Šechėmą atnešti tepalo kaimenėms, o Reubenas į Dotaną, kur buvo mūsų reikmenys ir atsargos, mano brolis Judas pardavė jį izmaelitams.
2.10. Kai Reubenas tai išgirdo, jis nuliūdo, nes norėjo jį sugrąžinti tėvui.
2.11. Bet išgirdęs tai aš labai supykau ant Judo, kad jis leido jam išeiti gyvam, ir penkis mėnesius buvau įniršęs prieš jį.
2.12. Bet Viešpats mane sulaikė ir atėmė iš manęs rankų jėgą; nes mano dešinė ranka buvo pusiau sudžiūvusi septynias dienas.
2.13. Ir aš supratau, mano vaikai, kad dėl Juozapo man tai atsitiko, ir atgailavau bei verkiau; ir maldavau Viešpaties Dievo, kad mano ranka būtų atstatyta, ir kad laikyčiausi atokiai nuo visos nešvaros, pavydo ir kvailystės.
2.14. Nes žinojau, kad buvau sugalvojęs blogą dalyką Viešpaties ir Jokūbo, savo tėvo, akivaizdoje dėl Juozapo, savo brolio, kad pavydėjau jam.

3.1–2. Ir dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir saugokitės apgaulės ir pavydo dvasios. Nes pavydas valdo visą žmogaus protą ir neleidžia jam nei valgyti, nei gerti, nei daryti jokio gero darbo.
3.3. Bet jis visada siūlo sunaikinti tą, kuriam pavydi; ir kol tas, kuriam pavydi, klesti, pavydintysis nyksta.
3.4. Todėl dvejus metus aš kankinau savo sielą pasninku Viešpaties baimėje, ir supratau, kad išgelbėjimas nuo pavydo ateina per Dievo baimę.
3.5. Nes jei žmogus bėga pas Viešpatį, piktoji dvasia nuo jo pabėga, ir jo protas palengvėja.
3.6. Ir nuo tada jis užjaučia tą, kuriam pavydėjo, ir atleidžia priešiškiems, ir taip nustoja pavydėti.

4.1. Mano tėvas klausė apie mane, nes matė, kad esu liūdnas; ir aš jam pasakiau: „Man skauda kepenyse.“
4.2. Nes gedėjau labiau už visus, nes buvau kaltas dėl Juozapo pardavimo.
4.3. Ir kai nuėjome į Egiptą, ir jis mane surišo kaip šnipą, žinojau, kad teisingai kenčiu, ir neliūdėjau.
4.4. Juozapas buvo geras žmogus ir turėjo Dievo Dvasią savyje: būdamas gailestingas ir užjaučiantis, jis nelaikė man pykčio, bet mylėjo mane kaip ir kitus brolius.
4.5. Todėl, mano vaikai, saugokitės viso pavydo ir pavydo, ir eikite paprasta siela ir gera širdimi, prisimindami Juozapą, savo tėvo brolį, kad Dievas duotų jums malonę, šlovę ir palaiminimą ant jūsų galvų, kaip matėte Juozapo atveju.
4.6. Visą savo gyvenimą jis nepriekaištavo mums dėl šio dalyko, bet mylėjo mus kaip savo sielą, ir labiau už savo sūnus mus išaukštino, ir davė mums turtų, gyvulių ir vaisių.
4.7. Todėl ir jūs, mano vaikai, mylėkite kiekvienas savo brolį gera širdimi, ir pavydo dvasia pasitrauks nuo jūsų.
4.8. Nes ji daro sielą žiaurią ir naikina kūną; ji sukelia pyktį ir karą prote, ir skatina kraujo darbus, ir veda protą į beprotybę, ir neleidžia išminčiai veikti žmonėse; be to, ji atima miegą, sukelia sielos sumaištį ir kūno drebėjimą.
4.9. Nes net miegant pikta pavydumo dvasia, apgaudinėdama, graužia ir su blogomis dvasiomis trikdo sielą, sukelia kūno nerimą, pažadina protą iš miego sumišime; ir kaip pikta bei nuodinga dvasia ji pasirodo žmonėms.

5.1. Todėl Juozapas buvo gražus išvaizda ir malonus žiūrėti, nes jame nebuvo jokio blogio; nes kai kurios dvasios bėdos pasirodo veide.
5.2. Ir dabar, mano vaikai, padarykite savo širdis geras Viešpaties akivaizdoje ir savo kelius tiesius žmonių akivaizdoje. Ir rasite malonę Viešpaties ir žmonių akyse.
5.3. Todėl saugokitės paleistuvystės, nes paleistuvystė yra visų blogybių motina, atskirianti nuo Dievo ir priartinanti prie Belialo.
5.4. Nes mačiau užrašyta Henocho raštuose, kad jūsų sūnūs bus sugadinti paleistuvystėje,
5.5. ir padarys žalos Levio sūnums kalaviju. Bet jie negalės atsilaikyti prieš Levį;
5.6. nes jis kariaus Viešpaties karą ir nugalės visas jūsų pajėgas. Ir jūs būsite nedaug, padalyti į Levį ir Judą, ir nė vienas iš jūsų neturės valdžios, kaip ir mūsų tėvas pranašavo savo palaiminimuose.

6.1–2. Štai aš jums viską pasakiau, kad būčiau išteisintas nuo jūsų nuodėmės. Dabar, jei pašalinsite iš savęs pavydą ir visą kietakaktiškumą, kaip rožė mano kaulai klestės Izraelyje, ir kaip lelija mano kūnas Jokūbe, ir mano kvapas bus kaip Libano kvapas; ir kaip kedrai šventieji iš manęs dauginsis amžinai, ir jų šakos toli nusidrieks.
6.3. Tada pražus Kanaano sėkla, ir Amalekui neliks likučio, ir visi Kapadokai žus, ir visi Hetitai bus visiškai sunaikinti.
6.4. Tada išseks Hamo žemė, ir visi žmonės pražus. Tada visa žemė ilsėsis nuo vargo, ir visas pasaulis po dangumi – nuo karo.
6.5. Tada Izraelio Galingasis pašlovins Semą, nes Viešpats Dievas pasirodys žemėje ir pats išgelbės žmones.
6.6. Tada visos apgaulės dvasios bus atiduotos sutrypti po kojomis, ir žmonės valdys piktąsias dvasias.
6.7. Tada aš pakilsiu džiaugsme ir laiminsiu Aukščiausiąjį dėl Jo nuostabių darbų, nes Dievas priėmė kūną ir valgė su žmonėmis ir išgelbėjo žmones.

7.1. Ir dabar, mano vaikai, pakluskite Leviui ir Judui, ir nebūkite išaukštinti prieš šias dvi gentis, nes iš jų jums kils Dievo išganymas.
7.2. Nes Viešpats iš Levio pakels tarsi Vyriausiąjį Kunigą, o iš Judo – tarsi Karalių, Dievą ir žmogų; Jis išgelbės visus pagonis ir Izraelio giminę.
7.3. Todėl duodu jums šiuos įsakymus, kad ir jūs juos perduotumėte savo vaikams, kad jie laikytųsi jų per visas kartas.

8.1. Ir kai Simeonas baigė įsakinėti savo sūnums, jis užmigo su savo tėvais, būdamas šimtas dvidešimt metų.
8.2. Ir jie paguldė jį į medinį karstą, kad išneštų jo kaulus į Hebroną.
8.3. Ir jie juos išnešė slapta egiptiečių karo metu. Nes Juozapo kaulus egiptiečiai saugojo karalių kapuose.
8.4. Nes burtininkai jiems pasakė, kad Juozapo kaulų išnešimo metu visoje žemėje bus tamsa ir niūrumas, ir labai didelė nelaimė egiptiečiams, kad net su lempa žmogus nepažins savo brolio.

9.1–2. Ir Simeono sūnūs apraudojo savo tėvą. Ir jie buvo Egipte iki išėjimo dienos per Mozės ranką.

TESTAMENTAS LEVIO, TREČIOJO JOKŪBO IR LĖJOS SŪNAUS

1.1. Levio žodžių kopija, kuriuos jis nustatė savo sūnums, pagal viską, ką jie turėtų daryti, ir kas jiems nutiks iki teismo dienos.
1.2. Jis buvo sveikas, kai juos pasišaukė, nes jam buvo apreikšta, kad jis mirs. Ir kai jie susirinko, jis jiems tarė:

2.1–2. Aš, Levis, gimiau Charane ir atėjau su savo tėvu į Šechėmą.
2.3. Buvau jaunas, apie dvidešimt metų, kai kartu su Simeonu atkeršijau Hamorui dėl mūsų sesers Dinah.
2.4. Ir kai ganiau kaimenes Abel-Maulyje, Viešpaties supratimo dvasia nužengė ant manęs, ir aš mačiau visus žmones iškreipiančius savo kelią, ir kad neteisybė pasistatė sau sienas, o nedorybė sėdėjo ant bokštų.
2.5. Ir aš liūdėjau dėl žmonių giminės ir meldžiausi Viešpačiui, kad būčiau išgelbėtas.
2.6. Tada mane apėmė miegas, ir aš regėjau aukštą kalną, ir buvau ant jo.
2.7. Ir štai dangūs atsivėrė, ir Dievo angelas man tarė: „Levi, įženk.“
2.8. Ir aš įžengiau į pirmąjį dangų, ir ten mačiau didžią jūrą kabančią.
2.9. Ir toliau mačiau antrąjį dangų, daug šviesesnį ir spindesnį, nes jame buvo beribė šviesa.
2.10. Ir aš paklausiau angelo: „Kodėl taip yra?“ O angelas man tarė: „Nesistebėk tuo, nes tu pamatysi dar kitą dangų, dar šviesesnį ir neprilygstamą.
2.11. Ir kai ten užkopsi, tu stovėsi arti Viešpaties, ir būsi Jo tarnas, ir atskleisi Jo paslaptis žmonėms, ir skelbsi apie Tą, kuris atpirks Izraelį.
2.12. Ir per tave ir Judą Viešpats pasirodys tarp žmonių, išgelbėdamas kiekvieną žmonių giminę.
2.13. Ir iš Viešpaties dalies bus tavo gyvenimas, ir Jis bus tavo laukas ir vynuogynas, ir vaisiai, auksas ir sidabras.“

3.1. Todėl klausyk apie dangus, kurie tau buvo parodyti. Žemiausias yra tau niūrus, nes jis mato visus žmonių nedorus darbus.
3.2. Jame yra ugnis, sniegas ir ledas, paruošti teismo dienai, teisingame Dievo teisme; nes jame yra visos keršto dvasios, skirtos žmonėms.
3.3. Antrajame yra kariuomenės būriai, paskirti teismo dienai, kad keršytų apgaulės dvasioms ir Belialui. Ir virš jų yra šventieji.
3.4. O aukščiausiame iš visų gyvena Didžioji Šlovė, aukščiau visos šventumo.
3.5. Ir [dangus šalia jo] yra arkangelai, kurie tarnauja ir daro permaldavimą Viešpačiui už visas teisiųjų nežinojimo nuodėmes, aukodami Viešpačiui malonų kvapą, protingą ir nekruviną auką.
3.7. Ir [dangus žemiau šio] yra angelai, kurie neša atsakymus Viešpaties artumo angelams.
3.8. Ir kitame danguje yra sostai ir viešpatystės, kuriose nuolat aukojama šlovė Dievui.
3.9. Todėl, kai Viešpats pažvelgia į mus, visi esame sukrėsti; taip, dangūs, žemė ir bedugnės sukrėstos Jo didybės akivaizdoje.
3.10. Bet žmonių sūnūs, neturėdami suvokimo apie šiuos dalykus, nusideda ir erzina Aukščiausiąjį.

4.1. Todėl žinokite, kad Viešpats įvykdys teismą žmonių sūnums. Nes kai uolos bus perskeltos, saulė užges, vandenys išdžius, ugnis susigūš, visa kūrinija bus sukrėsta, o nematomos dvasios ištirps; ir Hadas ims grobį per Aukščiausiojo apsilankymus, žmonės bus netikintys ir atkakliai laikysis savo nedorybės. Dėl to jie bus nuteisti bausme.
4.2. Todėl Aukščiausiasis išgirdo tavo maldą, kad atskirtų tave nuo nedorybės, ir kad tu taptum Jam sūnumi, tarnu ir Jo artumo tarnu.
4.3. Tu uždegsi pažinimo šviesą Jokūbe, ir kaip saulė būsi visai Izraelio sėklai.
4.4. Ir tau bus duotas palaiminimas, ir visai tavo sėklai, iki Viešpats aplankys visus pagonis savo gailestingumu amžinai.
4.5. Todėl tau buvo duota patarimas ir supratimas, kad tu pamokytum savo sūnus apie tai.
4.6. Nes tie, kurie Jį laimina, bus palaiminti, o tie, kurie Jį keikia, pražus.

5.1. Tada angelas atvėrė man dangaus vartus, ir aš pamačiau šventąją šventyklą, ir ant šlovės sosto – Aukščiausiąjį.
5.2. Ir Jis man tarė: „Levi, aš tau daviau kunigystės palaiminimus, kol ateisiu ir gyvensiu Izraelio viduryje.“
5.3. Tada angelas mane nuleido į žemę ir davė man skydą ir kalaviją, ir tarė: „Įvykdyk kerštą Šechėmui dėl Dinah, savo sesers, ir aš būsiu su tavimi, nes Viešpats mane pasiuntė.“
5.4. Ir tuo metu aš sunaikinau Hamoro sūnus, kaip parašyta dangiškose lentelėse.
5.5. Ir aš jam tariau: „Meldžiu, Viešpatie, pasakyk man savo vardą, kad galėčiau šauktis Tavęs nelaimės dieną.“
5.6. Ir jis tarė: „Aš esu angelas, kuris užtaria Izraelio tautą, kad ji nebūtų visiškai sunaikinta, nes kiekviena pikta dvasia ją puola.“
5.7. Ir po šių dalykų aš pabudau ir palaiminau Aukščiausiąjį, ir angelą, kuris užtaria Izraelio tautą ir visus teisiuosius.

6.1. Ir kai ėjau pas savo tėvą, radau varinį skydą; todėl kalno vardas yra Aspis, kuris yra netoli Gebalo, į pietus nuo Abilos.
6.2. Ir aš saugojau šiuos žodžius savo širdyje.
6.3. Ir po to patariau savo tėvui ir broliui Reubenui, kad lieptų Hamoro sūnums nesipjaustyti, nes buvau uolus dėl bjaurystės, kurią jie padarė mano seseriai.
6.4–5. Ir aš pirmas nužudžiau Šechėmą, o Simeonas nužudė Hamorą.
6.6. Ir po to mano broliai atėjo ir sunaikino tą miestą kalavijo ašmenimis.
6.7. Ir mano tėvas išgirdęs apie tai supyko, ir nuliūdo, kad jie priėmė apipjaustymą, o po to buvo nužudyti, ir savo palaiminimuose jis žiūrėjo į mus nepalankiai.
6.8. Nes mes nusidėjome, kad padarėme šį dalyką prieš jo valią, ir jis tą dieną susirgo.
6.9. Bet aš mačiau, kad Dievo sprendimas buvo blogiui ant Šechėmo; nes jie siekė padaryti Sarai ir Rebekai taip, kaip padarė mūsų seseriai Dinai, bet Viešpats juos sulaikė.
6.10. Ir jie persekiojo mūsų tėvą Abraomą, kai jis buvo ateivis, ir vargino jo kaimenes, kai jos buvo nėščios; ir Eblajų, kuris gimė jo namuose, jie gėdingai nuskriaudė.
6.11. Ir taip jie darė visiems ateiviams, atimdami jų žmonas jėga, ir juos išvarydavo.
6.12. Bet Viešpaties rūstybė iki galo juos užgriuvo.

7.1. Ir aš pasakiau savo tėvui Jokūbui: „Per tave Viešpats apiplėš kanaaniečius ir duos jų žemę tau ir tavo palikuonims po tavęs.
7.2. Nes nuo šios dienos Šechėmas bus vadinamas kvailių miestu; nes kaip žmogus tyčiojasi iš kvailio, taip ir mes iš jų pasityčiojome.
7.3. Nes jie padarė kvailystę Izraelyje, suteplindami mano seserį.
7.4. Ir mes išėjome ir atėjome į Betelį.“

8.1–2. Ir ten vėl regėjau viziją, kaip ir pirmąją, po to, kai ten praleidome septyniasdešimt dienų. Ir mačiau septynis vyrus baltais drabužiais, sakančius man: „Atsikelk, apsivilk kunigystės drabužį, teisumo karūną, supratimo krūtinės skydą, tiesos drabužį, tikėjimo plokštę, galvos apdangalą ir pranašystės efodą.“
8.3–5. Ir jie kiekvienas nešė šiuos dalykus ir uždėjo juos ant manęs, ir tarė: „Nuo šiol tapk Viešpaties kunigu tu ir tavo palikuonys amžinai.“ Pirmasis mane patepė šventu aliejumi ir davė man teismo lazdą. Antrasis nuplovė mane tyru vandeniu, pamaitino duona ir vynu – pačiais švenčiausiais dalykais – ir aprengė mane šventu ir šlovingu drabužiu.
8.6–7. Trečiasis aprengė mane lininiu apdaru, panašiu į efodą. Ketvirtasis apjuosė mane purpuru. Penktasis davė man turtingos alyvos šakelę. Šeštasis uždėjo man ant galvos karūną. Septintasis uždėjo man ant galvos kunigystės diademą ir pripildė mano rankas smilkalų, kad tarnautų kaip kunigas Viešpačiui Dievui.
8.11–15. Ir jie man tarė: „Levi, tavo palikuonys bus padalyti į tris tarnystes, kaip ženklas Viešpaties šlovės, kuris ateis. Pirmoji dalis bus didi – ir niekas nebus didesnis už ją. Antroji bus kunigystėje. Trečioji bus vadinama nauju vardu, nes iš Judo kils karalius, kuris įsteigs naują kunigystę pagal pagonių paprotį [visiems pagonims]. Jo buvimas bus mylimas, kaip Aukščiausiojo pranašo, iš mūsų tėvo Abraomo sėklos.“
8.16–17. Todėl kiekvienas trokštamas dalykas Izraelyje bus tau ir tavo palikuonims, ir jūs valgysite viską, kas gražu akims, ir Viešpaties stalas bus jūsų palikuonių dalis. Kai kurie iš jų bus vyriausieji kunigai, teisėjai ir raštininkai; nes jų lūpomis bus saugoma šventoji vieta.
8.18–19. Ir kai pabudau, supratau, kad šis sapnas buvo kaip pirmasis. Ir aš jį paslėpiau savo širdyje, ir nepasakiau niekam žemėje.

9.1–2. Ir po dviejų dienų aš ir Judas pakilome su savo tėvu Jokūbu pas Izaoką, mūsų tėvo tėvą. Ir mano tėvo tėvas palaimino mane pagal visus žodžius vizijų, kurias buvau regėjęs.
9.3–5. Ir jis nenorėjo eiti su mumis į Betelį. O kai atėjome į Betelį, mano tėvas regėjo viziją apie mane, kad būčiau jų kunigas Dievui. Ir jis atsikėlė anksti ryte ir per mane sumokėjo visas dešimtines Viešpačiui. Ir taip atėjome gyventi į Hebroną.
9.6–9. Ir Izaokas nuolat mane šaukė, kad primintų man Viešpaties Įstatymą, kaip Viešpaties angelas man parodė. Ir jis mane mokė kunigystės įstatymo, aukų, deginamųjų aukų, pirmienų, savanoriškų aukų, taikos aukų. Ir kiekvieną dieną jis mane mokė ir rūpinosi man Viešpaties akivaizdoje, ir tarė man: „Saugokis paleistuvystės dvasios; nes ji tęsis ir per tavo palikuonis suteps šventąją vietą.
9.10–14. Todėl imkis sau žmoną be dėmės ar suteplinimo, kol dar esi jaunas, ir ne iš svetimų tautų. Ir prieš įeidamas į šventąją vietą nusiprausk; ir kai aukosi aukas – nusiprausk; ir vėl, kai baigsi auką – nusiprausk. Iš dvylikos medžių su lapais aukok Viešpačiui, kaip Abraomas mane taip pat mokė. Ir iš kiekvieno švaraus gyvulio ir paukščio aukok Viešpačiui. Ir iš visų pirmienų ir iš vyno aukok pirmąją dalį kaip auką Viešpačiui Dievui; ir kiekvieną auką pasūdyk druska.“

10.1–5. Todėl dabar laikykitės visko, ką jums įsakau, vaikai: nes viską, ką girdėjau iš savo tėvų, jums paskelbiau. Ir štai aš esu švarus nuo jūsų nedorybės ir nusikaltimo, kurį jūs padarysite laikų pabaigoje [prieš pasaulio Gelbėtoją, Kristų, elgdamiesi bedieviškai], apgaudinėdami Izraelį ir sukeldami jam dideles nelaimes nuo Viešpaties. Ir jūs elgsitės bedieviškai kartu su Izraeliu, todėl Jis nepakęs Jeruzalės dėl jūsų nedorybės; bet šventyklos uždanga bus perskelta, kad nebedengtų jūsų gėdos. Ir jūs būsite išsklaidyti kaip belaisviai tarp pagonių, ir ten būsite prakeikimas ir panieka. Nes namai, kuriuos Viešpats išsirinks, bus vadinami Jeruzale, kaip yra parašyta teisiojo Henocho knygoje.

11.1–4. Todėl, kai vedžiau žmoną, man buvo dvidešimt aštuoneri metai, ir jos vardas buvo Melcha. Ir ji pastojo ir pagimdė sūnų, ir aš pavadinau jį Gėrsamu, nes buvome ateiviai savo žemėje. Ir regėjau apie jį, kad jis nebus pirmoje eilėje. O Kohatas gimė mano gyvenimo trisdešimt penktaisiais metais, saulėtekio metu. Ir regėjau vizijoje, kad jis stovėjo aukštai visos bendruomenės viduryje, todėl pavadinau jį Kohatu [tai yra „didybės ir mokymo pradžia“].
11.7–8. Ir ji pagimdė man trečią sūnų, mano gyvenimo keturiasdešimtaisiais metais; ir kadangi jo motina jį pagimdė sunkiai, pavadinau jį Merariu, tai yra „mano kartėlis“, nes jis taip pat buvo arti mirties. O Jochebed gimė Egipte, mano šešiasdešimt ketvirtaisiais metais, nes tuo metu buvau garsus tarp savo brolių.

12.1–5. Ir Gėrsamas vedė žmoną, ir ji jam pagimdė Lomnį ir Semejį. O Kohato sūnūs – Ambramas, Isacharas, Hebronas ir Ozeelis. O Merario sūnūs – Moolis ir Mozėjus. Ir devyniasdešimt ketvirtaisiais metais Ambramas vedė Jochebed, mano dukterį, nes jie gimė tą pačią dieną – jis ir mano dukra. Aš buvau aštuonerių metų, kai įėjau į Kanaano žemę, ir aštuoniolikos, kai nužudžiau Šechėmą, ir devyniolikos, kai tapau kunigu, ir dvidešimt aštuonerių, kai vedžiau žmoną, ir keturiasdešimt aštuonerių, kai nuėjau į Egiptą. Ir štai, mano vaikai, jūs esate trečioji karta. Mano šimtas aštuonioliktųjų metų Juozapas mirė.

13.1. Ir dabar, mano vaikai, įsakau jums: bijokite Viešpaties, savo Dievo, visa širdimi, ir eikite paprastumu pagal visą Jo Įstatymą.
13.2. Mokykite savo vaikus rašto, kad jie turėtų supratimą visą savo gyvenimą, nuolat skaitydami Dievo Įstatymą.
13.3. Nes kiekvienas, kuris pažįsta Viešpaties Įstatymą, bus pagerbtas ir nebus svetimas, kur tik nueitų.
13.4. Taip, jis įgis daug draugų, daugiau nei jo tėvai, ir daugelis žmonių norės jam tarnauti ir klausytis Įstatymo iš jo lūpų.
13.5. Todėl dirbkite teisumą, mano vaikai, žemėje, kad turėtumėte jį kaip lobį danguje.
13.6. Ir sėkite gerus dalykus savo sielose, kad juos rastumėte savo gyvenime. Bet jei sėsite blogus dalykus, jūs pjausite kiekvieną vargą ir kančią.
13.7. Įgykite išmintį Dievo baimėje su uolumu; nes nors būtų išvarymas į nelaisvę, miestai ir žemės būtų sunaikinti, auksas, sidabras ir kiekvienas turtas pražūtų, išminties išmintingųjų niekas negali atimti, išskyrus bedievystės aklumą ir nuodėmės sukietėjimą.
13.8. Nes jei žmogus saugo save nuo šių blogų dalykų, tuomet net tarp savo priešų išmintis bus jam šlovė, ir svetimoje šalyje – tėvynė, ir priešų viduryje – draugas.
13.9. Kas moko kilnių dalykų ir juos daro, tas bus pasodintas su karaliais, kaip ir mano brolis Juozapas.

17.1. Ir kadangi jūs girdėjote apie septyniasdešimt savaičių, išgirskite ir apie kunigystę.
17.2. Nes kiekviename jubiliejuje bus kunigystė. Ir pirmame jubiliejuje pirmasis, pateptas kunigystei, bus didis ir kalbės su Dievu kaip su Tėvu. Jo kunigystė bus tobula su Viešpačiu [ir jo džiaugsmo dieną jis pakils pasaulio išganymui].
17.3. Antrame jubiliejuje tas, kuris bus pateptas, bus pradėtas mylimųjų sielvarto metu; ir jo kunigystė bus pagerbta ir išaukštinta visų.
17.4–6. Trečiasis kunigas bus apimtas sielvarto. Ketvirtasis kentės, nes nedorybė labai susitelks prieš jį, ir visas Izraelis nekęs kiekvienas savo artimo.
17.7. Penktasis bus apimtas tamsos, taip pat ir šeštasis bei septintasis.
17.8. O septintajame bus tokia nešvara, kad negaliu jos išreikšti žmonių akivaizdoje, nes ją pažins tie, kurie tai daro.
17.9. Todėl jie bus paimti į nelaisvę ir taps grobiu, o jų žemė ir turtas bus sunaikinti.
17.10. Penktoje savaitėje jie sugrįš į savo nuniokotą šalį ir atnaujins Viešpaties namus.
17.11. O septintoje savaitėje bus kunigai, kurie bus stabmeldžiai, svetimautojai, pinigų mylėtojai, išdidūs, bedieviai, gašlūs, vaikų ir gyvulių išnaudotojai.

18.1. Ir po to, kai jų bausmė ateis nuo Viešpaties, kunigystė žlugs.
18.2. Tada Viešpats pakels naują kunigą. Jam bus apreikšti visi Viešpaties žodžiai; ir jis vykdys teisingą teismą žemėje daugelį dienų.
18.3. Jo žvaigždė pakils danguje kaip karaliaus, apšviesdama pažinimo šviesą kaip saulė dieną, ir jis bus išaukštintas pasaulyje.
18.4. Jis švytės kaip saulė žemėje, ir pašalins visą tamsą iš po dangaus, ir bus taika visoje žemėje.
18.5. Dangūs džiaugsis jo dienomis, ir žemė bus linksma, ir debesys rejo—
18.6–7. [Viešpaties pažinimas bus išlietas žemėje kaip jūros vandenys; ir šlovės angelai džiaugsis jame. Dangūs atsivers, ir iš šlovės šventyklos ateis ant jo pašventinimas, su Tėvo balsu kaip Abraomui prie Izaoko. Ir Aukščiausiojo šlovė bus paskelbta apie jį, ir supratimo bei pašventinimo dvasia ilsėsis ant jo vandenyje.]
18.8. Nes jis duos Viešpaties didybę savo sūnums tiesoje per amžius; ir niekas jo nepakeis per visas kartas amžinai.
18.9. Jo kunigystėje pagonys bus padauginti pažinime žemėje ir apšviesti per Viešpaties malonę; jo kunigystėje nuodėmė baigsis, ir bedieviai nustos daryti blogį. [Ir teisieji ilsėsis jame.]
18.10. Jis atvers rojaus vartus ir pašalins grėsmingą kalaviją prieš Adomą.
18.11. Jis duos šventiesiems valgyti iš gyvybės medžio, ir ant jų bus šventumo dvasia.
18.12. Ir Belialas bus surištas per jį, ir jis duos savo vaikams galią trypti piktąsias dvasias.
18.13. Viešpats džiaugsis savo vaikais ir bus patenkintas savo mylimaisiais per amžius.
18.14. Tada Abraomas, Izaokas ir Jokūbas džiūgaus, ir aš būsiu laimingas, ir visi šventieji apsivilks džiaugsmu.

19.1. Ir dabar, mano vaikai, jūs viską išgirdote; todėl pasirinkite sau arba šviesą, arba tamsą, arba Viešpaties Įstatymą, arba Belialo darbus.
19.2. Ir jo sūnūs jam atsakė: „Prieš Viešpatį mes eisime pagal Jo Įstatymą.“
19.3. Ir jų tėvas jiems tarė: „Viešpats yra liudytojas, ir Jo angelai yra liudytojai, ir jūs esate liudytojai, ir aš esu liudytojas dėl jūsų žodžių.“
19.4. Ir jo sūnūs jam tarė: „Mes esame liudytojai.“
19.5. Ir taip Levi nustojo įsakinėti savo sūnums; ir ištiesęs kojas ant lovos buvo surinktas pas savo tėvus, po to, kai gyveno šimtas trisdešimt septynerius metus. Ir jie paguldė jį į karstą, ir vėliau palaidojo Hebrone, su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

Judo Testamentas

Ketvirtojo Jokūbo ir Lėjos sūnaus testamentas

1
1–2 Judos žodžių nuorašas – tai, ką jis kalbėjo savo sūnums prieš mirtį.
3 Jie susirinko pas jį, ir jis tarė jiems:
„Klausykite, mano vaikai, Judos, jūsų tėvo.
4 Aš buvau ketvirtasis sūnus, gimęs mano tėvui Jokūbui. Motina Lėja pavadino mane Juda, sakydama: „Ačiū Viešpačiui, kad davė man ir ketvirtą sūnų.“
5 Jaunystėje buvau greitas, visur paklusnus tėvui. Gerbiau motiną ir motinos seserį.
6 Kai tapau vyru, tėvas mane palaimino, sakydamas: „Tu būsi karalius ir visur klestėsi.“

2
1–2 Viešpats rodė man malonę visuose darbuose – lauke ir namuose.
3 Žinau, kad lenktyniavau su elne ir pagavau ją; paruošiau mėsą tėvui, ir jis valgė.
Stirninus medžiodamas įveikdavau ir aplenkdavau viską, kas buvo lygumose.
4 Laukinis arklys – pagavau, prisijaukinau.
Liūtą nužudžiau ir ištraukiau ožiuką jam iš nasrų.
5 Lokį sugriebiau už letenos, nusviedžiau nuo uolos, ir jis sudužo.
6 Šerną aplenkiau bėgdamas, sugriebiau ir perplėšiau pusiau.
7 Hebrone leopardas puolė mano šunį; sučiupau jį už uodegos, sviedžiau į akmenis, ir jis perplyšo pusiau.
8 Laukinį jaučius pamačiau besiganantį laukuose, sugriebiau už ragų, apsukau, apstulbinau ir nusviedžiau – nužudžiau.

3
1 Kai du šarvuoti Kanaano karaliai su didžiule kariuomene atėjo prieš mūsų bandas,
aš vienas puoliau Hazarono karalių, kirtau jam į blauzdikaulius, parverčiau ir nužudžiau.
2 Kitą – Tapuacho karalių – nužudžiau, kai jis sėdėjo ant žirgo, ir išsklaidžiau jo žmones.
3 Milžiną Achorą, karalių, mačiau sėdintį ant žirgo ir metantį ietis į priekį ir atgal.
Paėmiau šešiasdešimties svarų akmenį, sviedžiau, pataikiau į žirgą ir nužudžiau jį.
4 Su tuo milžinu kovojau dvi valandas: perkirtau jo skydą pusiau, nukirtau kojas ir nužudžiau.
5 Kai plėšiau jo šarvus, štai devyni jo bendražygiai puolė mane.
Apsivyniojau ranką apsiaustu, svaidžiau akmenis – nužudžiau keturis, likusieji pabėgo.
6–7 Tėvas Jokūbas nužudė Beelesatą, visų karalių karalių, milžiną, dvylikos uolekčių ūgio.
Jie išsigando ir nustojo kariauti prieš mus.
8–10 Todėl tėvui nereikėjo rūpintis karais, kai aš buvau su broliais.
Jis matė regėjime, kad galingas angelas seka mane visur, kad niekas manęs neįveiktų.

4
1 Pietuose mus užklupo dar didesnis karas negu Šechemo.
Susijungiau su broliais, vijomės tūkstantį vyrų, nužudžiau du šimtus ir keturis karalius.
2–3 Užlipau ant sienos, nužudžiau keturis galiūnus. Taip užėmėme Hazarą ir pasiėmėme visą grobį.

5
1 Kitą dieną iškeliavome į Aretaną – tvirtą, aukštai apjuostą sienomis miestą, kuris grasino mums mirtimi.
2 Aš ir Gadas priėjome iš rytų, Rubenas ir Levis iš vakarų.
3 Tie, kurie buvo ant sienos, manydami, kad mes vieni, nusileido prieš mus.
4 Broliai slapta užlipo ant sienos iš abiejų pusių kopėčiomis ir įėjo į miestą, niekam nematant.
5 Užėmėme miestą kalavijo ašmenimis.
Tiems, kurie pasislėpė bokšte, padegėme bokštą ir paėmėme juos gyvus.
6 Išvykdami Tapuacho vyrai užpuolė mūsų grobį; atidavę jį mūsų sūnums, kovėmės iki Tapuacho.
7 Juos nužudėme, sudeginome miestą ir pasiėmėme viską, kas buvo viduje.

6
1–2 Kai buvau prie Kozebos vandenų, Jobelo vyrai atėjo prieš mus į mūšį.
Kovėmės, sumušėme juos; jų sąjungininkus iš Šilocho nužudėme – nepalikome jiems jėgos mus pulti.
3 Penktą dieną atėjo Makiro vyrai grobti mūsų grobio. Užpuolėme juos ir nugalėjome įnirtingame mūšyje – tarp jų buvo daug galiūnų.
4 Nužudėme juos dar neleidome užlipti į šlaitą.
5 Atėję į jų miestą, jų moterys ridinėjo ant mūsų akmenis nuo kalvos šlaito.
Aš ir Simeonas pasislėpėme už miesto, užėmėme aukštumas ir sunaikinome ir tą miestą.

7
1 Kitą dieną mums pranešė, kad Gaašo miesto karalius ateina prieš mus su galinga kariuomene.
2 Aš ir Danas apsimetėme amorėjais, įėjome į jų miestą kaip sąjungininkai.
3 Naktį broliai atėjo, atidarėme jiems vartus; sunaikinome visus vyrus ir jų turtus, viską pasiėmėme kaip grobį, o tris jų sienas nugriovėme.
4 Priėjome prie Tamnos, kur buvo visos priešo karalių gėrybės.
Jie mus įžeidė, todėl užsiplieskiau pykčiu ir puoliau juos į viršūnę.
6 Jie svaidė į mane akmenis ir ietis. Jei ne Danas, mano brolis, jie būtų mane nužudę.
7 Užpuolėme juos su įtūžiu – jie visi pabėgo.
8 Kitu keliu nuėję, maldavo tėvo taikos. Jis sudarė su jais taiką.
9 Mes jiems nieko blogo nepadarėme – jie tapo mūsų duoklininkais, o mes grąžinome jų grobį.
10 Aš pastačiau Tamną, tėvas – Pabaelą. Man buvo dvidešimt metų, kai įvyko šis karas. Kanaaniečiai bijojo manęs ir mano brolių.

8
1–2 Turėjau daug gyvulių, vyriausiuoju piemeniu buvo adulamietis Iramas.
Eidamas pas jį, pamačiau Adulamo karalių Parsabą; jis kalbėjosi su mumis ir surengė puotą.
3 Kai įkaitau nuo vyno, jis atidavė man savo dukterį Batšuą už žmoną.
Ji pagimdė man Erą, Onaną ir Šelą; du iš jų Viešpats nubaudė mirtimi. Šela liko gyvas – jūs esate jo vaikai.

9
1 Aštuoniolika metų tėvas taikiai gyveno su broliu Ezavu ir jo sūnumis po to, kai grįžome iš Mesopotamijos, iš Labano.
2 Kai praėjo aštuoniolika metų, keturiasdešimtaisiais mano gyvenimo metais, Ezavas, tėvo brolis, atėjo prieš mus su galinga ir stipria kariuomene.
3 Jokūbas strėle pataikė į Ezavą; sužeistas jis buvo nuneštas į Seiro kalną ir ten mirė Anonirame.
4 Mes vijomės Ezavo sūnus. Jie turėjo miestą su geležiniais mūrais ir variniais vartais – negalėjome įeiti, apsupome ir apguleme.
5 Kai dvidešimt dienų neatidarė vartų, aš visų akyse pastaciau kopėčias, su skydu ant galvos užlipau, atlaikydamas tris talentus sveriančių akmenų puolimą.
6–7 Nužudžiau keturis jų galiūnus. Rubenas ir Gadas nužudė dar šešis.
Tada jie paprašė taikos; pasitarę su tėvu, priėmėme juos kaip duoklininkus.
8 Jie davė mums penkis šimtus korų kviečių, penkis šimtus batų aliejaus, penkis šimtus matų vyno iki bado, kai nusileidome į Egiptą.

10
1 Po to mano sūnus Eras vedė Tamar iš Mesopotamijos, Aramo dukterį.
2 Eras buvo nedorėlis ir norėjo Tamar blogo, nes ji nebuvo iš Kanaano žemės.
Trečią naktį Viešpaties angelas jį nubaudė mirtimi.
3 Jis nepažino jos pagal motinos piktą sumanymą – nenorėjo turėti iš jos vaikų.
Vestuvių puotos metu aš atidaviau jai Onaną; ir jis nedorai nepažino jos, nors praleido su ja metus.
5 Kai pagrasinau, jis įėjo pas ją, bet išliejo sėklą ant žemės pagal motinos įsakymą – ir mirė dėl nedorybės.
6 Norėjau atiduoti ir Šelą, bet jo motina neleido; ji piktai elgėsi su Tamar, nes ši nebuvo iš Kanaano dukterų, kaip ir pati.

11
1 Žinojau, kad Kanaaniečių giminė nedora, bet jaunystės aistra apakino mano protą.
2 Kai pamačiau ją pilstančią vyną, apsvaigęs nuo vyno apsirikau ir paėmiau ją, nors tėvas nebuvo pataręs.
3 Man išvykus, ji nuėjo ir paėmė Šelai žmoną iš Kanaano.
4 Sužinojęs, ką padarė, prakeikiau ją sielos skausme.
5 Ji mirė dėl savo nedorybės kartu su sūnumis.

12
1 Po to, kai Tamar tapo našle, po dviejų metų išgirdo, kad einu kirpti avių.
Ji pasipuošė nuotakos drabužiais ir atsisėdo Enajimo mieste prie vartų.
2 Amorėjų įstatymas buvo toks: ta, kuri ruošėsi tuoktis, septynias dienas turėjo sėdėti paleistuvystėje prie vartų.
3 Girtas nuo vyno, neatpažinau jos; jos grožis apgavo mane dėl puošnumo.
Pasukau pas ją ir tariau: „Leisk man įeiti pas tave.“
Ji atsakė: „Ką duosi man?“
4 Aš daviau jai savo lazdą, diržą ir karūnos diademą kaip užstatą.
Įėjau pas ją, ir ji pastojo.
5 Nežinodamas, ką padariau, norėjau ją nužudyti; bet ji slapta atsiuntė mano užstatus ir sugėdino mane.
6 Kai pašaukiau ją, išgirdau ir slaptus žodžius, kuriuos kalbėjau girtas gulėdamas su ja – nebegalėjau jos nužudyti, nes tai buvo nuo Viešpaties.
7 Sakiau sau: „Gal ji padarė tai klastos būdu, gavusi užstatus iš kitos moters.“
8 Visą gyvenimą daugiau prie jos nebeprisiliečiau, nes padariau didžiausią gėdą visame Izraelyje.
9 Miesto žmonės sakė, kad prie vartų nebuvo paleistuvės – ji atėjo iš kitos vietos ir trumpam atsisėdo prie vartų.
10 Maniau, kad niekas nežino, jog įėjau pas ją.
11 Po to atvykome į Egiptą pas Juozapą dėl bado.
Man buvo keturiasdešimt šešeri metai, o Egipte išgyvenau septyniasdešimt trejus metus.

13
1 Dabar įsakau jums, mano vaikai: klausykite Judos, jūsų tėvo, laikykitės mano žodžių, vykdykite visus Viešpaties įsakymus ir paklustkite Dievo įsakams.
2 Nevaikščiokite pagal savo geidulius ir išdidžias savo minčių užgaidas; nesigirkite jaunystės darbais ir jėga – tai bloga Viešpaties akyse.
3 Aš irgi giriausi, kad karuose manęs neviliojo nė viena graži moteris, ir bariau brolį Rubeną dėl Bilhos, tėvo žmonos; bet pavydo ir paleistuvystės dvasios stojo prieš mane, kol pagulėjau su kanaane Batšua ir Tamaro, kuri buvo skirta mano sūnums.
4 Sakiau uošviui: „Pasitarsiu su tėvu ir tada imsiu tavo dukterį.“ Jis nenorėjo, bet parodė begalinį auksą savo dukters vardu – jis buvo karalius.
5 Papuošė ją auksu ir perlais, liepė pilstyti mums vyną puotoje su moterų grožiu.
6 Vynas nukreipė mano akis, malonumas apakino širdį.
7 Aš ją pamilau, pagulėjau su ja ir peržengiau Viešpaties bei tėvų įsakymą – vedžiau ją.
8 Viešpats atlygino man pagal mano širdies užgaidą – neturėjau džiaugsmo iš jos vaikų.

14
1 Dabar sakau jums, mano vaikai: neprisigerkite vyno – vynas nukreipia protą nuo tiesos, įžiebia geismo aistrą ir veda akis į klaidą.
2 Paleistuvystės dvasia turi vyną kaip tarną, kad teiktų malonumą protui – abu atima žmogui protą.
3 Jei žmogus geria iki girtumo, jo protą drumsčia nešvankios mintys, vedančios į paleistuvystę; kūnas įkaista kūniškai sueičiai – jei geismo proga yra, jis daro nuodėmę ir nesigėdija.
4 Toks yra girtas žmogus, mano vaikai: girtas nieko negerbia.
5 Štai ir mane privertė suklysti – mieste, visų akivaizdoje, nesigėdydamas pasukau prie Tamaros, padariau didelę nuodėmę ir atidengiau savo sūnų gėdą.
6 Išgėręs vyno, negerbiau Dievo įsakymo ir vedžiau Kanaano moterį.
7 Labai reikia išminties tam, kuris geria vyną, mano vaikai. Išmintis geriant vyną – gerti tiek, kiek išlaikoma kuklumas.
8 Bet jei peržengiama ši riba, apgaulės dvasia puola protą: girtuoklis kalba nešvankybes, peržengia ribas, nesigėdija, net didžiuojasi savo gėda ir laiko save garbingu.

15
1 Kas paleistuvauja, nejaučia, kada praranda, ir nesigėdija, kai būna išgėdintas.
2 Net jei karalius paleistuvauja – jis netenka karališkumo, tapdamas paleistuvystės vergu, kaip ir aš pats patyriau.
3 Atidaviau savo lazdą – tai mano giminės atrama; diržą – tai mano galia; diademą – tai mano karalystės šlovė.
4 Iš tikrųjų atgailavau dėl to: iki senatvės nevalgiau vyno ir mėsos, nemačiau jokio džiaugsmo.
5 Dievo angelas parodė man, kad moterys amžinai viešpatauja ir karaliui, ir elgetai vienodai: iš karaliaus atima šlovę, iš narsuolio – jėgą, iš elgetos – net tą mažą trupinį, kuris yra jo skurdo atrama.

16
1 Todėl, mano vaikai, laikykitės saiko geriant vyną – jame yra keturios blogos dvasios: geismo, karšto troškimo, ištvirkimo ir nešvankaus godulio.
2 Jei geriate vyną džiaugsmingai – būkite kuklūs Dievo baimėje. Jei džiaugsme išnyksta Dievo baimė – ateina girtumas ir įsmunka begėdystė.
3 Jei norite gyventi blaiviai – visai nelieskite vyno, kad ne nusidėtumėte įžeidžiančiais žodžiais, muštynėmis, šmeižtais ir Dievo įsakymų peržengimu – ir nežūtumėte prieš laiką.
4 Be to, vynas atskleidžia Dievo ir žmonių paslaptis – kaip ir aš atskleidžiau Dievo įsakymus bei tėvo Jokūbo paslaptis kanaanei Batšuai, nors Dievas buvo įsakęs to nedaryti.
5 Vynas yra ir karo, ir sumaišties priežastis.

17
1 Dabar įsakau jums, mano vaikai: nemylėkite pinigų ir nespoksokite į moterų grožį – dėl pinigų ir grožio buvau suklaidintas kanaanei Batšuos atžvilgiu.
2–3 Žinau, kad dėl šių dviejų dalykų mano giminė pateks į nedorybę. Net išmintinguosius tarp mano sūnų jie sugedins ir sumažins Judo karalystę, kurią Viešpats davė man už paklusnumą tėvui.
4 Aš niekada nesukėliau Jokūbui, savo tėvui, sielvarto – dariau viską, ką jis įsakė.
5 Izaokas, mano tėvo tėvas, palaimino mane būti karaliumi Izraelyje, ir Jokūbas taip pat.
6 Žinau, kad iš manęs bus įtvirtinta karalystė.

18
1 Žinau, kokius blogus darbus darysite paskutinėmis dienomis.
2 Todėl saugokitės paleistuvystės ir pinigų meilės – klausykite Judos, jūsų tėvo.
3 Šie dalykai atitolina nuo Dievo įstatymo, apakina sielos polinkį, moko puikybės, neleidžia žmogui gailėtis artimo.
4 Jie atima iš jo visą gerumą, slegia darbais ir rūpesčiais, nuveja miegą ir ėda kūną.
5 Jis trukdo Dievo aukoms, neprisimena Dievo palaiminimo, neklauso pranašo žodžių ir piktinasi dievobaimingumu.
6 Jis vergauja dviem priešingoms aistroms ir negali paklusti Dievui – jos apakino jo sielą, ir jis vaikšto dieną kaip naktį.

19
1 Mano vaikai, pinigų meilė veda į stabmeldystę: apsvaigintas nuo pinigų, žmogus dievais vadina tuos, kurie nėra dievai, ir tas, kuris turi pinigų, išprotėja.
2 Dėl pinigų praradau vaikus – jei ne atgaila, nuolankumas ir tėvo maldos, būčiau miręs bevaikis.
3 Bet mano tėvų Dievas pasigailėjo manęs, nes padariau tai iš nežinojimo.
4 Apgaulės kunigaikštis apakino mane – nusidėjau kaip žmogus ir kūnas, būdamas sugedęs nuodėmėmis, ir sužinojau savo silpnumą, manydamas esąs nenugalimas.

20
1 Žinokite todėl, mano vaikai, kad žmogų lydi dvi dvasios – tiesos dvasia ir apgaulės dvasia.
2 Viduryje yra proto supratimo dvasia, kuri gali pasukti, kur tik nori.
3 Tiesa ir apgaulė įrašyta žmonių širdyse, ir Viešpats žino kiekvieną.
4 Nėra laiko, kada žmonių darbai galėtų būti paslėpti – jie įrašyti pačioje širdyje prieš Viešpatį.
5 Tiesa liudija viską ir kaltina visus; nusidėjėlis dega savo širdyje ir negali pakelti veido į teisėją.

21
1 Dabar įsakau jums, mano vaikai: mylėkite Levį, kad išliktumėte, ir nesididžiuokite prieš jį, kad nebūtumėte visiškai sunaikinti.
2 Man Viešpats davė karalystę, jam – kunigystę; karalystę padėjo po kunigyste.
3 Man davė žemės dalykus, jam – dangaus dalykus.
4 Kaip dangus aukštesnis už žemę, taip Dievo kunigystė aukštesnė už žemės karalystę – nebent ji per nuodėmę atkrenta nuo Viešpaties ir paklūsta žemės karalystei.
5 Viešpaties angelas man tarė: „Viešpats išrinko jį labiau negu tave – arti savęs prieiti, valgyti nuo Jo stalo ir aukoti pirmuosius Izraelio sūnų vaisius; o tu būsi Jokūbo karalius.
6 Tu būsi tarp jų kaip jūra: kaip jūroje teisieji ir neteisieji mėtomi, vieni paimami į nelaisvę, kiti praturtėja – taip ir kiekviena žmonių giminė bus tavyje: vieni nuskurdinti nelaisvėje, kiti praturtės plėšdami kitų turtą.
7 Karaliai bus kaip jūros pabaisos: rydami žmones kaip žuvis, laisvų žmonių sūnus ir dukteris pavergs; namus, žemę, bandas, pinigus plėš;
8 daugelio kūnais neteisingai maitins varnas ir gerves; žengs į priekį blogyje, išdidžiai pakylėti;
9 atsiras netikri pranašai kaip audros ir persekios visus teisiuosius.

22
1 Viešpats atves ant jų susiskaldymą vieniems prieš kitus. Izraelyje bus nuolatiniai karai.
2 Kitokios giminės žmonių rankose baigsis mano karalystė, kol ateis Izraelio išgelbėjimas – Teisumo Dievo apsireiškimas, kad Jokūbas [ir visos tautos] ilsėtųsi ramybėje.
3 Jis amžinai saugos mano karalystės galią – Viešpats prisiekė man, kad karalystė iš mano palikuonių neišnyks per amžius.

23
1 Dabar labai liūdžiu dėl jūsų paleistuvystės, burtų, stabmeldystės, kuriuos darysite prieš karalystę – sekdami burtininkais, žyniais ir apgaulės demonais.
2 Jūsų dukteris paversite dainininkėmis ir kekšėmis, maišysitės su pagonių šlykštybėmis.
3 Už tai Viešpats atves ant jūsų badą ir marą, mirtį ir kalaviją, priešo apgultį, draugų piktžodžiavimą, vaikų žudynes, žmonų išprievartavimą, turto plėšimą, Dievo šventyklos sudeginimą, žemės nuniokojimą, jūsų pačių pavergimą tarp pagonių.
4 Kai kuriuos iš jūsų jie pavers eunuchais savo žmonoms.
5 Kol Viešpats neaplankys jūsų – kai su tyra širdimi atgailausite ir vaikščiosite visais Jo įsakymais; tada Jis išves jus iš nelaisvės tarp pagonių.

24
1 Po šių dalykų iš Jokūbo pakils jums žvaigždė ramybėje.
Iš mano palikuonių kils žmogus – kaip teisumo saulė, vaikščiojantį su žmonių sūnumis romumu ir teisumu; jame nebus nuodėmės.
2 Dangūs atsivers virš jo, išlies šventąją Dvasią – Šventojo Tėvo palaiminimą.
3 Jis išlies malonės Dvasią ant jūsų; jūs būsite Jam tikri sūnūs ir vaikščiosite Jo įsakymais pirmutiniuose ir paskutiniuose.
4 [Tai Aukščiausiojo Dievo atšaka ir šaltinis, duodantis gyvybę visiems.]
5 Tada sužibės mano karalystės skeptras; iš jūsų šaknies išaugs stiebas.
6 Iš jo išaugs teisumo lazda pagonims – teisti ir išgelbėti visus, kurie šaukiasi Viešpaties.

25
1 Po šių dalykų prisikels Abraomas, Izaokas ir Jokūbas; aš ir mano broliai būsime Izraelio giminių vadai: Levis pirmas, aš antras, Juozapas trečias, Benjaminas ketvirtas, Simeonas penktas, Isacharas šeštas – ir taip visi pagal tvarką.
2 Viešpats palaimino Levį, Buvimo Angelas – mane; šlovės galios – Simeoną; dangų – Rubeną; žemę – Isacharą; jūrą – Zabuloną; kalnus – Juozapą; palapinę – Benjaminą; šviesulius – Daną; Edeną – Neftalį; saulę – Gadą; mėnulį – Ašerą.
3 Jūs būsite Viešpaties tauta ir turėsite vieną kalbą. Ten nebebus Belialo apgaulės dvasios – jis bus įmestas į ugnį per amžius.
4 Tie, kurie mirė sielvarte, prisikels džiaugsme; kurie buvo vargšai dėl Viešpaties – praturtės; kurie mirė dėl Viešpaties – prisikels gyvenimui.
5 Jokūbo elniai bėgios džiaugsme, Izraelio ereliai skraidys linksmybėje; visa tauta amžinai šlovins Viešpatį.

26
1 Todėl laikykitės, mano vaikai, viso Viešpaties įstatymo – yra viltis visiems, kurie tvirtai laikosi Jo kelių.
2 Ir tarė jiems: „Štai mirštu šiandien prieš jūsų akis, būdamas šimto devyniolikos metų.
3 Tegul niekas nelaidoja manęs brangiais drabužiais ir neperduria man pilvo – taip daro karaliai.
Nuneškite mane į Hebroną kartu su jumis.“
4 Kai Judas tai išsakė, užmigo. Sūnūs padarė viską, ką buvo įsakęs, ir palaidojo jį Hebrone su tėvais.

Isacharo Testamentas

Penktasis Jokūbo ir Lėjos sūnus

1
1 Isacharo žodžių nuorašas.
Jis pasišaukė savo sūnus ir tarė:
„Klausykite, mano vaikai, Isacharo, jūsų tėvo, įsidėmėkite žodžius to, kurį Viešpats myli.
2–3 Aš gimiau Jokūbui kaip penktas sūnus – už samdą už mandragorus.
4 Brolis Rubenas atnešė iš lauko mandragorų; Rachelė jį sutiko ir paėmė. Rubenas verkė, ir išgirdusi jo balsą išėjo motina Lėja.
5 Tie mandragorai buvo saldžiai kvepiantys obuoliai, augę Harano žemėje po vandens griova.
6 Rachelė tarė: „Neduosiu jų tau – jie man bus vietoj vaikų. Viešpats paniekino mane – nedaviau Jokūbui vaikų.“
Buvo du obuoliai. Lėja tarė Rachelei:
7 „Ar tau negana, kad atėmiai mano vyrą? Dar ir šituos atimsi?“
Rachelė atsakė: „Šią naktį Jokūbas bus tavo už tavo sūnaus mandragorus.“
8 Lėja tarė: „Jokūbas mano – aš jo jaunystės žmona.“
Rachelė atsakė: „Nesigirk ir nesididžiuok – jis pirmiau mane vedė ir dėl manęs tarnavo tėvui keturiolika metų.
9 Jei žemėje nebūtų padaugėję klastos ir žmonių nedorybės, tu dabar nematytum Jokūbo veido.“

2
1 Tada Jokūbui pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Rachelė pagimdys du vaikus, nes atsisakė sueities su vyru ir pasirinko skaistumą.
2 Jei motina Lėja nebūtų atidavusi dviejų obuolių už sueitį su juo, būtų pagimdžiusi aštuonis sūnus. Todėl pagimdė šešis, o Rachelė – du. Dėl mandragorų Viešpats aplankė Rachelę.
3 Jis žinojo, kad ji norėjo sueities su Jokūbu dėl vaikų, o ne dėl geidulio malonumo.
4 Kitą rytą ji vėl atidavė Jokūbą. Todėl Viešpats išklausė Rachelę – nors troško mandragorų, jų nevalgė, bet aukojo Viešpaties namuose, atiduodama Aukščiausiojo kunigui, kuris tada ten buvo.

3
1 Kai užaugau, mano vaikai, vaikščiojau tyru protu. Tapau žemdirbiu tėvui ir broliams, nešiau derlių iš lauko pagal metų laikus.
2–3 Tėvas mane laimino, matydamas, kad vaikštau tiesiai prieš jį.
4 Nebuvau smalsuolis, nepavydėjau, nepiktybiškas artimui. Niekada nieko neapšmeižiau, nieko nekaltinau, vaikščiojau paprastu žvilgsniu.
5 Trisdešimt penkerių metų vedžiau žmoną – darbas buvo išsekęs mano jėgas, negalvodavau apie malonumą su moterimis; nuo darbo užmigdavau.
6 Tėvas visada džiaugėsi mano tiesumu – per kunigą aukodavau Viešpačiui visus pirmuosius vaisius, paskui ir tėvui.
7 Viešpats dešimttūkstantį kartų padaugino mano rankų palaiminimus. Tėvas Jokūbas žinojo, kad Dievas padeda mano paprastumui.
8 Visiems vargšams ir prispaustiesiems iš tyro proto dalijau žemės gėrybes.

4
1 Todėl klausykite manęs, mano vaikai, vaikščiokite tyru protu – mačiau, kad tai labiausiai patinka Viešpačiui.
2 Paprastas žmogus negeidžia aukso, neapgaudinėja artimo, netrokšta įvairių skanumynų, nesidžiaugia margais drabužiais.
3 Nenori ilgo gyvenimo – laukia tik Dievo valios.
4 Apgaulės dvasios neturi jam galios – jis nežiūri į moterų grožį, kad nesuterštų proto sugedimu.
5 Jo mintyse nėra pavydo, piktybės, nerimo dėl nepasotinamo geismo.
6 Jis vaikšto tyru protu, viską mato tiesiai, saugodamas akis nuo pasaulio klaidos, kad neiškreiptų Viešpaties įsakymų.

5
1 Todėl, mano vaikai, laikykitės Dievo įstatymo, įsigykite paprastumą, vaikščiokite be klasta, nesmalsaudami apie artimo reikalus.
2 Mylėkite Viešpatį ir artimą, gailėkitės vargšų ir silpnųjų.
3 Lenkitės žemdirbystei, dirbkite žemės darbus, aukodami Viešpačiui su padėka.
4 Pirmųjų žemės vaisių Viešpats laimina jus, kaip laimino visus šventuosius nuo Abelio iki dabar.
5 Jums neduota jokio kito paveldėjimo, tik žemės riebumas, kurio vaisiai išauginami darbu.
6 Tėvas Jokūbas palaimino mane žemės ir pirmųjų vaisių palaiminimais.
7 Levis ir Judas buvo išaukštinti Viešpaties tarp Jokūbo sūnų – Viešpats davė jiems palikimą: Leviui kunigystę, Judui karalystę.
8 Todėl pakluskite jiems ir vaikščiokite savo tėvo paprastumu. [Gadui duota sunaikinti kariuomenes, kurios ateis prieš Izraelį.]

6
1 Žinokite, mano vaikai, kad paskutiniais laikais jūsų sūnūs apleis paprastumą, lips prie nepasotinamo geismo, paliks nekaltumą ir priartės prie piktybės.
2 Apleis Dievo įsakymus, lips prie Belialo, paliks žemdirbystę, seks savo nedorais sumanymais, bus išblaškyti tarp pagonių ir tarnaus priešams.
3 Todėl perduokite šiuos įsakymus savo vaikams – jei nusidės, greičiau grįš pas Viešpatį.
4 Jis gailestingas – išlaisvins ir sugrąžins į jūsų žemę.

7
1 Štai aš – šimto dvidešimt šešerių metų ir nesuvokiu padaręs jokios nuodėmės.
2 Be savo žmonos nepažinau jokios moters. Niekada nepaleistuvavau pakeldamas akis.
3 Negėriau vyno, kad nepaslysčiau. Negeidžiau jokio artimo daikto.
4 Mano širdyje nekilo klasta, melas neišėjo per lūpas.
5 Su kenčiančiuoju kartu atsidusdavau, dalijausi duona su vargšu. Gyvenau dievobaimingai, visada laikiausi tiesos.
6 Mylėjau Viešpatį ir kiekvieną žmogų visa širdimi.
7 Taip ir jūs darykite, mano vaikai – nuo jūsų pabėgs kiekviena Belialo dvasia, joks nedorų žmonių darbas jums neviešpataus, sutramdysite kiekvieną laukinį žvėrį, nes su jumis bus dangaus ir žemės Dievas, ir jūs vaikščiosite su žmonėmis tyru protu.
8 Tai išsakęs, įsakė nunešti jį į Hebroną ir palaidoti su tėvais. Ištiesė kojas ir užmigo gražia senatve – visi sąnariai sveiki, jėga nesumažėjusi – amžinąjį miegą.

Zabulono Testamentas

Šeštasis Jokūbo ir Lėjos sūnus

1
1–2 Zabulono žodžių nuorašas, kuriuos jis paliko sūnums prieš mirtį šimto keturioliktais savo gyvenimo metais, praėjus dvejiems metams po Juozapo mirties.
3 „Klausykite manęs, Zabulono sūnūs, įsidėmėkite tėvo žodžius.
4 Aš, Zabulonas, buvau geras dovana tėvams. Kai gimiau, tėvo bandos ir kaimenės labai išaugo – su margomis lazdomis gavo savo dalį.
5 Nesuvokiu padaręs nuodėmės per visą gyvenimą, išskyrus mintyse.
6 Neprisimenu jokios nedorybės, išskyrus nežinojimo nuodėmę prieš Juozapą – su broliais prisiekiau tėvui nesakyti, kas padaryta.
7 Daug dienų slapta verkiau dėl Juozapo – bijojau brolių, nes visi sutarė: kas išduos paslaptį, bus nužudytas.
Kai norėjo jį nužudyti, aš su ašaromis maldavau nedaryti šios nuodėmės.

2
1–2 Simeonas ir Gadas atėjo prieš Juozapą jį nužudyti. Juozapas su ašaromis tarė: „Pasigailėkite manęs, broliai, pasigailėkite tėvo Jokūbo įsčių! Neuždekite ant manęs rankų pralieti nekaltą kraują – aš jums nenusikaltau.
3 Jei nusikaltau – nubauskite, bet nekeldami rankos dėl tėvo Jokūbo.“
4 Taip kalbėdamas verkė. Aš nebegalėjau išlaikyti jo raudų – pradėjau verkti, kepenys išsiliejo, visi viduriai suglebo.
5 Verkiau kartu su Juozapu, širdis plakė, kūnas drebėjo – nebegalėjau stovėti.
6 Juozapas pamatė mane verkiant ir juos ateinant žudyti – pabėgo už manęs, maldaudamas.
7 Tada atsikėlė Rubenas ir tarė: „Broliai, nežudykime jo – įmeskime į vieną iš sausų duobių, kurias iškasė tėvai ir nerado vandens.
8 Viešpats uždraudė vandeniui ten kilti, kad Juozapas būtų išsaugotas.“ Taip ir padarė, kol pardavė jį izmaelitams.

3
1–2 Aš neturėjau dalies Juozapo kainoje, mano vaikai. Simeonas, Gadas ir dar šeši broliai paėmė Juozapo kainą ir nusipirko sandalus sau, žmonoms ir vaikams, sakydami:
3 „Nevalgysime to – tai mūsų brolio kraujo kaina. Bet sutrypsime, nes jis sakė, kad bus karalius virš mūsų. Pažiūrėsime, kas bus iš jo sapnų.“
4 Todėl Mozės įstatymo rašte parašyta: kas nekelia sėklos broliui – jam atrišamas sandalas ir spjaunama į veidą.
5 Juozapo broliai nenorėjo, kad brolis gyventų, todėl Viešpats atrišo jų sandalus, kuriuos buvo užsimovę prieš brolį Juozapą.
6 Kai atėjo į Egiptą, Juozapo tarnai atrišo jiems sandalus prie vartų, ir jie nusilenkė Juozapui kaip faraonui.
7 Ne tik nusilenkė – buvo apspjaudyti, puolė prieš jį ir buvo sugėdinti egiptiečių akivaizdoje.
8 Po to egiptiečiai išgirdo visus blogus darbus, kuriuos jie padarė Juozapui.

4
1–2 Pardavę broliai atsisėdo valgyti ir gerti. Aš iš gailesčio Juozapui nevalgiau – saugojo duobę. Judas bijojo, kad Simeonas, Danas ir Gadas neatskubėtų jo nužudyti.
3 Matydami, kad nevalgau, paskyrė mane saugoti, kol pardavė izmaelitams.
5 Grįžęs Rubenas išgirdo, kad Juozapas parduotas, perplėšė drabužius ir tarė: „Kaip žiūrėsiu tėvui Jokūbui į akis?“
6 Paėmė pinigus, bėgo paskui pirklius, bet nerado – jie buvo nuėję trumpesniu keliu per trogloditus.
7 Rubenas liūdėjo ir tą dieną nieko nevalgė. Danas atėjo pas jį ir tarė:
8–9 „Neverk ir nesielvartok – radome, ką pasakyti tėvui Jokūbui. Papjaukime ožiuką, padažykime Juozapo apsiaustą ir nusiųskime tėvui: „Pažink, ar tai tavo sūnaus apsiaustas?“
10 Taip ir padarė. Parduodami nuplėšė nuo Juozapo apsiaustą, aprengė vergų drabužiu.
11 Simeonas paėmė apsiaustą ir nenorėjo atiduoti – norėjo su kardu perplėšti, nes pyko, kad Juozapas gyvas.
12 Visi atsikėlėme ir tarėme: „Jei neatiduosi apsiausto, sakysime tėvui, kad tu vienas padarei šį blogį Izraelyje.“ Tada atidavė, ir jie padarė, kaip Danas sakė.

5
1 Dabar įsakau jums, mano vaikai: laikykitės Viešpaties įsakymų, būkite gailestingi artimui, užjauskite visus – ne tik žmones, bet ir gyvulius.
2 Už tai Viešpats mane laimino. Kai visi broliai sirgo, aš likau sveikas – Viešpats žino kiekvieno širdį.
3 Turėkite gailestingumo širdyje, mano vaikai – kaip žmogus daro artimui, taip Viešpats jam daro.
4 Mano brolių sūnūs sirgo ir mirė dėl Juozapo – neturėjo gailesčio širdyje. Mano sūnūs liko sveiki, kaip žinote.
5 Kai buvau Kanaane prie jūros, gaudžiau žuvis tėvui Jokūbui – daugelis žuvo jūroje, o aš likau sveikas.

6
1 Aš pirmasis padariau valtį plaukioti jūroje – Viešpats davė man supratimo ir išminties.
2 Nuleidau vairą gale, iškėliau burę ant statmeno medžio viduryje.
3 Plaukiojau pakrantėmis, gaudžiau žuvis tėvo namams, kol atvykome į Egiptą.
4–5 Iš gailesčio dalijausi laimikiu su kiekvienu svetimu. Jei žmogus buvo svetimas, ligonis ar senas – išvirdavau žuvį, paruošdavau ir duodavau kiekvienam, ko reikia, gailėdamas ir užjausdamas.
6 Todėl Viešpats gausiai davė man žuvų – kas dalijasi su artimu, gauna iš Viešpaties daug daugiau.
7 Penkerius metus gaudžiau žuvis, duodavau kiekvienam sutiktam ir pakakdavo visiems tėvo namams. Vasarą gaudžiau žuvis, žiemą ganžiau avis su broliais.

7
1 Dabar papasakosiu, ką dariau. Žiemą pamačiau žmogų kenčiantį nuogumą – pagailo, slapta pavogiau drabužį iš tėvo namų ir atidaviau kenčiančiajam.
2 Todėl jūs, mano vaikai, ką Dievas duoda – be dvejonių dalinkite gailestingai ir su geru širdimi kiekvienam.
3 Jei neturite kuo duoti – gailėkitės iš širdies gelmių.
4 Žinau: mano ranka nerado kuo duoti vargšui, bet ėjau su juo verkdamas septynis stadijus, viduriai man virpėjo iš gailesčio.

8
1 Todėl ir jūs, mano vaikai, turėkite gailestį kiekvienam žmogui – Viešpats turės gailesčio jums.
2 Paskutiniais laikais Dievas atsiųs savo gailestingumą į žemę – kur ras gailestingas įsčias, ten ir apsigyvens.
3 Kiek žmogus gailisi artimo, tiek Viešpats gailisi jo.
4–5 Kai nusileidome į Egiptą, Juozapas nelaikė mums piktumo. Todėl ir jūs, mano vaikai, būkite be piktdžiugos, mylėkite vienas kitą, neskaičiuokite vienas kitam blogio.
6 Tai ardo vienybę, skaldo gimines, drumsčia sielą ir darko veidą.

9
1 Stebėkite vandenis: kai jie susilieja – nuplauna akmenis, medžius, žemę.
2 Jei išskiriami į daug srovių – žemė juos praryja, ir jie dingsta.
3 Taip ir jūs – jei būsite suskaldyti, žūsite.
4 Neskirkite savęs į dvi galvas – viskas, ką Viešpats sukūrė, turi vieną galvą, du pečius, dvi rankas, dvi kojas ir visus kitus narius.
5 Sužinojau iš tėvų raštų: jūs būsite suskaldyti Izraelyje, seksite du karalius, darysite visas šlykštybes.
6 Jūsų priešai paims jus nelaisvėn, būsite skriaudžiami tarp pagonių su daugybe negalių ir vargų.
7 Po to atsiminsite Viešpatį ir atgailausite – Jis gailestingas, neatiduoda piktumo žmonėms, nes jie kūnas, o apgaulės dvasios klaidina visus jų darbus.
8 Po to jums pats atsiskleis Viešpats – teisumo šviesa. [Gydymas ir gailestingumas bus Jo sparnuose. Jis išpirks visus žmonių sūnų nelaisvę iš Belialo; kiekviena apgaulės dvasia bus sutrypta.]
Jis sugrąžins visas tautas karštam Jo troškimui. Jūs grįšite į savo žemę ir matysite Jį Jeruzalėje Jo vardo labui.
9 Vėl dėl savo darbų nedorybės išprovokuosite Jį pykčiui ir būsite Jo atmesti iki galutinio laiko.

10
1 Dabar, mano vaikai, neliūdėkite, kad mirštu, ir nenusiminkite, kad baigiu gyvenimą.
2 Aš prisikelsiu tarp jūsų kaip valdovas tarp sūnų ir džiaugsiuosi savo giminėje tarp tų, kurie laikysis Viešpaties įstatymo ir tėvo Zabulono įsakymų.
3 Nedorėlius Viešpats amžina ugnimi sunaikins per visas kartas.
4–5 Dabar skubu prie savo poilsio, kaip ir mano tėvai.
6 Bijokite Viešpaties mūsų Dievo visa jėga per visas savo gyvenimo dienas.
7 Tai išsakęs, užmigo gražia senatve. Sūnūs paguldė jį į medinį karstą, vėliau nunešė ir palaidojo Hebrone su tėvais.

Dano Testamentas

Septintasis Jokūbo ir Bilhos sūnus

1
1–2 Dano žodžių nuorašas, kuriuos jis kalbėjo savo sūnums paskutinėmis dienomis, šimto dvidešimt penktais savo gyvenimo metais.
Jis sušaukė šeimą ir tarė:
„Klausykite mano žodžių, Dano sūnūs, įsidėmėkite tėvo žodžius.
3 Savo širdimi ir visu gyvenimu įsitikinau, kad tiesa ir teisingas elgesys yra gera ir patinka Dievui, o melas ir pyktis yra blogis – jie moko žmogų visokio nedorumo.
4 Todėl šiandien jums išpažįstu, mano vaikai: savo širdyje norėjau mirties broliui Juozapui – tikram ir geram žmogui.
5–6 Džiaugiausi, kad jis parduotas, nes tėvas mylėjo jį labiau už mus.
Pavydo ir tuščios šlovės dvasia man sakė: „Juk ir tu jo sūnus.“
7 Belialo dvasia mane kurstė: „Imk šitą kalaviją ir nužudyk Juozapą – tėvas mylės tave, kai jis bus miręs.“
8 Tai pykčio dvasia įtikino mane sutraiškyti Juozapą kaip leopardas sutraiško ožiuką.
9 Bet mūsų tėvų Dievas neleido jam pakliūti man į rankas vienam – kad nerasčiau jo vieno, nenužudyčiau ir nesunaikinčiau antrosios Izraelio giminės.

2
1 Dabar, mano vaikai, štai aš mirštu ir sakau jums tiesą: jei nesaugosite savęs nuo melo ir pykčio dvasios, nemylėsite tiesos ir kantrybės – žūsite.
2 Pyktis yra aklumas – neleidžia tiesiai matyti nė vieno žmogaus veido.
3 Tėvą ar motiną jis laiko priešais, brolio nepažįsta, Viešpaties pranauko neklauso, teisiojo negerbia, draugo nepripažįsta.
4 Pykčio dvasia apgaubia žmogų apgaulės tinklu, apakina akis, melu aptemdo protą ir duoda jam savo regėjimą.
5 Kuo apgaubia akis? Širdies neapykanta – kad pavydėtų broliui.

3
1 Pyktis yra blogis, mano vaikai – jis drumsčia pačią sielą.
Jis užvaldo pikto žmogaus kūną, viešpatauja sielai ir duoda kūnui jėgos daryti visokį nedorumą.
Ką kūnas daro – siela pateisina, nes nemato tiesiai.
4 Todėl piktas žmogus, jei galingas, turi trigubą pykčio jėgą: vieną – per tarnus, antrą – per turtą (juo papirkinėja ir neteisingai laimi), trečią – savo prigimtinę jėgą, kuria daro bloga.
5 Net silpnas piktas žmogus turi dvigubą jėgą negu prigimtinė – pyktis visada padeda tokiems nedorybėje.
6 Ši dvasia visada eina kartu su melu – dešinėje Šėtono pusėje, kad žiaurumu ir melu būtų daromi jo darbai.

4
1–2 Supraskite pykčio galią – ji tuščia. Pirmiausia provokuoja žodžiu, paskui darbais stiprina piktažmogį, aštriais nuostoliais drumsčia protą ir galiausiai įžiebia didelį pyktį sieloje.
3 Todėl, jei kas kalba prieš jus – nepasiduokite pykčiui. [Jei kas giria kaip šventus – nesididžiuokite, nesidžiaukite ir nesipiktinkite.]
4 Pirmiausia malonu ausiai, paskui aštrina protą ieškoti priežasčių pykčiui, ir įsiutęs žmogus mano, kad teisingai pyksta.
5 Jei patiriate nuostolį ar nelaimę – nenusiminkite: ši dvasia verčia geisti praeinančių dalykų, kad per nelaimę įsiustumėte.
6 Jei nuostolis savanoriškas ar priverstinis – nesijaudinkite: iš susijaudinimo kyla pyktis su melu.
7 Pyktis su melu – dvigubas blogis; jie vienas kitą stiprina, kad drumsčia širdį. Kai siela nuolat drumsta – Viešpats nuo jos pasitraukia, o Belialas viešpatauja joje.

5
1 Todėl laikykitės Viešpaties įsakymų, mano vaikai, laikykitės Jo įstatymo.
Atsikratykite pykčio, nekenkite melo, kad Viešpats gyventų tarp jūsų, o Belialas nuo jūsų bėgtų.
2 Kalbėkite tiesą vienas kitam – neįpulsite į pyktį ir sumaištį, būsite ramybėje su ramybės Dievu, ir joks karas jūsų neįveiks.
3 Mylėkite Viešpatį per visą gyvenimą ir vienas kitą tikra širdimi.
4 Žinau, kad paskutiniais laikais jūs atitolinsite nuo Viešpaties, įžeisite Levį ir kovosite prieš Judą – bet jų neįveiksite.
Viešpaties angelas ves abu; per juos stovės Izraelis.
5 Kai atitolinsite nuo Viešpaties – eisite visokiu blogiu, darysite pagonių šlykštybes, paleistuvausite su nedorėlių moterimis, o visokio nedorumo dvasios veiks jumyse.
6 [Skaičiau teisiojo Henoko knygoje: jūsų kunigaikštis yra Šėtonas; visos nedorybės ir puikybės dvasios tarnaus Levio sūnums, kad jie nusidėtų prieš Viešpatį.
7 Mano sūnūs priartės prie Levio ir nusidės su jais visur; Judo sūnūs bus godūs, plėš kaip liūtai kitų turtą.]
8 Todėl būsite nuvesti [su jais] į nelaisvę, patirsite visus Egipto marus ir pagonių blogius.
9 Kai grįšite pas Viešpatį – gausite gailestingumo: Jis įves jus į savo šventyklą ir duos ramybę.
10 Iš [Judo ir] Levio giminės kils Viešpaties išgelbėjimas; Jis kariaus prieš Belialą ir amžinai atkeršys mūsų priešams.
11 Iš Belialo atims nelaisvę [šventųjų sielas], atvers nepaklusnias širdis Viešpačiui ir duos amžiną ramybę tiems, kurie Jo šaukiasi.
12 Šventieji ilsėsis Edene, o Naujajame Jeruzalėje džiūgaus teisūsjo – Dievo šlovei per amžius.
13 Jeruzalė daugiau nebematys nuniokojimo, Izraelis nebebus išvestas į nelaisvę – Viešpats bus jo viduryje [gyvendamas tarp žmonių], Izraelio Šventasis karaliaus [nuolankume ir skurde; kas Juo tikės – karaliaus tarp žmonių tiesoje].

6
1–2 Bijokite Viešpaties, mano vaikai, saugokitės Šėtono ir jo dvasių. Artinkitės prie Dievo ir prie angelo, kuris užtaria jus – jis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, Izraelio ramybės labui stos prieš priešo karalystę.
3 Priešas labai trokšta sunaikinti visus, kurie šaukiasi Viešpaties.
4 Jis žino: tą dieną, kai Izraelis atgailaus – priešo karalystė baigsis.
5 Ramybės angelas sustiprins Izraelį, kad neįpultų į galutinį blogį.
6 Izraelio nedorumo laikais Viešpats nuo jų nepasitrauks – pavers juos tauta, vykdančia Jo valią; nė vienas angelas Jam neprilygs.
7 Jo vardas bus visur Izraelyje ir tarp pagonių.
8 Todėl saugokitės kiekvieno blogo darbo, atsikratykite pykčio ir melo, mylėkite tiesą ir kantrybę.
9 Ką girdėjote iš tėvo – perduokite vaikams [kad pagonių Gelbėtojas priimtų jus; Jis tikras ir kantrus, romus ir nuolankus, darbais moko Dievo įstatymo].
10 Atsitraukite nuo visokio neteisumo, laikykitės Dievo teisumo – jūsų giminė bus išgelbėta amžinai. Palaidokite mane prie tėvų.

7
1–2 Tai išsakęs, pabučiavo juos ir užmigo gražia senatve. Sūnūs palaidojo jį, vėliau nunešė kaulus ir padėjo prie Abraomo, Izaoko ir Jokūbo.
3 [Vis dėlto Danas pranašavo jiems, kad jie užmirš savo Dievą, bus atskirti nuo paveldėjimo žemės, nuo Izraelio giminės ir savo palikuonių šeimos.]

Neftalio Testamentas

Aštuntasis Jokūbo ir Bilhos sūnus

1
1–2 Neftalio testamento nuorašas, kurį jis paliko mirties metu, šimto trisdešimtais savo gyvenimo metais.
3 Septintą mėnesį, pirmą mėnesio dieną, dar visiškai sveikas, surengė sūnums puotą su maistu ir vynu.
4 Atsibudęs rytą tarė: „Aš mirštu“ – jie netikėjo.
5 Šlovindamas Viešpatį sustiprėjo ir tarė, kad po vakarykštės puotos mirs.
6 Tada pradėjo kalbėti: „Klausykite, Neftalio sūnūs, tėvo žodžių.
7 Gimiau iš Bilhos. Rachelė klastingai davė Bilhą vietoj savęs Jokūbui; ji pastojo ir pagimdė mane ant Rachelės kelių, todėl pavadino Neftaliu.
8 Rachelė labai mane mylėjo, nes gimiau ant jos kelių. Kai buvau jaunas, dažnai bučiuodavo ir sakydavo: „Tepaduoda man iš savo įsčių tokį brolį kaip tu.“
9 Todėl ir Juozapas buvo į mane panašus viskuo – pagal Rachelės maldas.
10 Mano motina Bilha buvo Rotėjaus, Deboros (Rebekos žindyvės) brolio duktė – gimė tą pačią dieną kaip Rachelė.
11 Rotėjus buvo iš Abraomo giminės – chaldėjas, dievobaimingas, laisvas ir kilmingas.
Jį pagrobė, Labanas nupirko ir davė jam savo tarnaitę Euną už žmoną. Ji pagimdė dukterį Zilpą (pagal kaimo, kuriame buvo pagrobtas, vardą), paskui Bilhą, sakydama: „Mano duktė skuba prie naujo – vos gimusi griebė krūtį ir skubėjo žįsti.“

2
1 Bėgau greitai kaip elnias; tėvas Jokūbas skyrė mane visiems pasiuntiniams ir palaimino kaip elnią.
2 Kaip puodžius žino indo talpą ir atsineša molio tiek, kiek reikia, taip Viešpats daro kūną pagal dvasios panašumą ir pagal kūno talpą įdeda dvasią.
3 Vienas nuo kito nesiskiria nė trečdaliu plauko – viskas sukurta svoriu, matais ir taisyklėmis.
4 Kaip puodžius žino, kam indo reikia, taip Viešpats žino kūną – kiek jis ištvers gerume ir kada pradės blogį.
5 Nėra polinkio ar minties, kurios Viešpats nežinotų – Jis sukūrė kiekvieną žmogų pagal savo paveikslą.
6 Kaip žmogaus jėga – taip ir darbas; kaip protas – taip ir menas; kaip tikslas – taip ir pasiekimas; kaip širdis – taip ir burna; kaip akys – taip ir miegas; kaip siela – taip ir žodis – Viešpaties įstatyme ar Belialo darbuose.
7 Kaip skiriasi šviesa nuo tamsos, regėjimas nuo klausos, taip skiriasi žmogus nuo žmogaus ir moteris nuo moters – negalima sakyti, kad vienas visiškai panašus į kitą nei veidu, nei protu.
8 Dievas viską sukūrė gera tvarka: penkis pojūčius galvoje, prie galvos prijungė kaklą, pridėjo plaukus grožiui ir šlovei, širdį supratimui, pilvą išmatoms, skrandį malimui, gerklą kvėpavimui, kepenis pykčiui, tulžį kartumui, blužnį juokui, inkstus apdairumui, strėnų raumenis jėgai, plaučius įkvėpimui, strėnas stiprumui ir t. t.
9–10 Todėl, mano vaikai, visus darbus darykite tvarkingai, gera valia ir Dievo baimėje; nedarykite nieko netvarkingai, iš puikybės ar ne laiku. Jei liepsi akiai girdėti – negali; taip tamsoje negalite daryti šviesos darbų.

3
1 Todėl nesiveržkite gadinti darbų godumu ar tuščiais žodžiais apgaudinėti sielos.
Jei tylėsite tyru protu – suprasite, kaip laikytis Dievo valios ir atmesti Belialo valią.
2 Saulė, mėnulis ir žvaigždės nekeičia savo tvarkos – taip ir jūs nekeiskite Dievo įstatymo savo darbų netvarka.
3 Pagonys paklydo, apleido Viešpatį, pakeitė tvarką, pakluso medžiams, akmenims ir apgaulės dvasioms.
4 Bet jūs nebūkite tokie, mano vaikai – dangaus skliaute, žemėje, jūroje ir visuose kūriniuose atpažinkite Viešpatį, kuris viską sukūrė, kad netaptumėte kaip Sodoma, kuri pakeitė gamtos tvarką.
5 Taip ir Sargybiniai pakeitė savo prigimties tvarką – Viešpats juos prakeikė per tvaną ir dėl jų padarė žemę tuščią ir nevaisingą.

4
1 Tai sakau jums, mano vaikai, nes skaičiau šventojo Henoko rašte: ir jūs patys atitolinsite nuo Viešpaties, eisite visokiu pagonių nedorumu ir darysite Sodomos blogį.
2 Viešpats atves ant jūsų nelaisvę – tarnausite priešams, būsite palenktas visokių kančių ir vargų, kol Viešpats jus sunaikins.
3 Kai sumažėsite ir tapsite maži – grįšite, pripažinsite Viešpatį savo Dievą; Jis su gausiu gailestingumu sugrąžins jus į žemę.
4 Bet kai įeisite į tėvų žemę – vėl užmiršite Viešpatį ir tapsite nedorėliai.
Viešpats išblaškys jus po visą žemę, kol ateis Viešpaties gailestingumas – žmogus, darantis teisumą ir rodantis gailestingumą visiems tolimiems ir artimiems.

5
1 Ketvirtądešimtais savo gyvenimo metais ant Alyvų kalno, į rytus nuo Jeruzalės, regėjau regėjimą:
2 saulė ir mėnulis stovėjo sustingę. Štai Izaokas, mano tėvo tėvas, tarė mums: „Bėkite ir griebkite juos – kas pagal jėgą, tam ir priklausys saulė bei mėnulis.“
3 Visi bėgome kartu: Levis sugriebė saulę, Judas aplenkė kitus ir sugriebė mėnulį – abu buvo pakelti su jais.
4 Levis tapo kaip saulė, ir štai jaunuolis davė jam dvylika palmių šakų.
Judas švytėjo kaip mėnulis, po jų kojomis – dvylika spindulių.
5–6 [Abu – Levis ir Judas – bėgo ir griebė.]
Ant žemės buvo jautis su dviem dideliais ragais ir erelio sparnais ant nugaros – norėjome jį sugriebti, bet negalėjome.
7 Atėjo Juozapas, sugriebė ir užlipo su juo aukštyn.
8 Aš mačiau (buvau ten) – pasirodė šventas raštas: „Asirai, medai, persai, chaldėjai, sirai pavergs dvylika Izraelio giminių.“

6
1 Po septynių dienų vėl mačiau tėvą Jokūbą stovintį prie Jamnijos jūros – mes buvome su juo.
2 Štai atplaukė laivas be jūreivių ir vairininko; ant jo buvo užrašyta „Jokūbo laivas“.
3 Tėvas tarė: „Eikime, lipsime į savo laivą.“
4 Kai įlipo – kilo smarki audra ir galingas vėjo viesulas; tėvas, laikęs vairą, dingo iš akių.
5 Mes blaškomi audros plaukėme jūra; laivas prisipildė vandens, daužomas galingų bangų, kol sudužo.
6 Juozapas pabėgo maža valtimi; mes pasiskirstėme ant devynių lentų – Levis ir Judas kartu.
7 Visi buvome išblaškyti iki žemės pakraščių.
8–9 Levis apsisiautė ašutine, meldėsi už mus visus Viešpačiui. Kai audra nurimo, laivas saugiai priplaukė žemę.
10 Štai atėjo tėvas – visi kartu džiaugėmės.

7
1 Šiuos du sapnus papasakojau tėvui. Jis tarė: „Tai išsipildys savo laiku, kai Izraelis daug iškentės.“
2 Paskui tėvas tarė man: „Tikiu Dievu, kad Juozapas gyvas – visada matau, kad Viešpats jį skaičiuoja su jumis.“
3 Verkdamas sakė: „Ak, mano sūnau Juozapai, tu gyveni, nors aš tavęs nematau, ir tu nematai tėvo Jokūbo.“
4 Šie žodžiai privertė ir mane verkti. Degiau širdimi norėdamas pasakyti, kad Juozapas parduotas, bet bijojau brolių.

8
1 Štai, mano vaikai, parodžiau jums paskutinius laikus – kaip viskas įvyks Izraelyje.
2 Todėl įsakykite vaikams, kad laikytųsi Levio ir Judo – per juos kils Izraeliui išgelbėjimas, juose Jokūbas bus palaimintas.
3 Per jų giminę Dievas apsireikš [gyvendamas tarp žmonių] žemėje – išgelbės Izraelio giminę ir surinks teisiuosius iš pagonių.
4 Jei darysite gera, mano vaikai – žmonės ir angelai jus laimins; Dievas bus šlovinamas pagonių akyse per jus, velnias nuo jūsų bėgs, laukiniai žvėrys jūsų bijos, Viešpats jus mylės [angelai prie jūsų lips].
5 Kaip žmogus, gerai auklėjęs vaiką, paliekamas gerame atminime – taip ir už gerą darbą geras atminimas prieš Dievą.
6 Kas nedaro gero – žmonės ir angelai jį prakeiks; Dievas bus pagonių akyse išniekintas per jį, velnias padarys jį savo ypatingu įrankiu, laukiniai žvėrys jį nugalės, Viešpats jo nekenčia.
7 Įstatymo įsakymai dvigubi – reikia išminties juos vykdyti.
8 Yra laikas vyrui apkabinti žmoną ir laikas susilaikyti dėl maldos.
9 Taip ir su kitais įsakymais – jei ne laiku, atneša labai didelę nuodėmę.
10 Todėl būkite išmintingi Dieve, mano vaikai, apdairūs – supraskite Jo įsakymų tvarką ir kiekvieno žodžio įstatymus, kad Viešpats jus mylėtų.

9
1 Daug tokių žodžių įsakęs, primygtinai prašė nunešti jo kaulus į Hebroną ir palaidoti su tėvais.
2–3 Pavalgęs ir išgėręs linksma širdimi užsidengė veidą ir mirė. Sūnūs padarė viską, ką buvo įsakęs tėvas Neftalis.

Gado Testamentas

Devintasis Jokūbo ir Zilpos sūnus

1
1–2 Gado testamento nuorašas – ką jis kalbėjo sūnums šimto dvidešimt penktais savo gyvenimo metais:
„Klausykite, mano vaikai. Aš buvau devintasis Jokūbo sūnus ir narsus ganydamas bandas.
3 Naktį saugojausi bandą. Kai ateidavo liūtas, vilkas ar kitas plėšrus žvėris prie aptvaro – vydavausi, sugriebęs už kojos nusviesdavau akmens metimo atstumu ir nužudydavau.
4 Juozapas, mano brolis, ganė bandą su mumis daugiau kaip trisdešimt dienų. Būdamas jaunas susirgo nuo karščio
5 ir grįžo į Hebroną pas tėvą. Tėvas paguldė jį šalia savęs, nes labai mylėjo.
6 Juozapas pasakė tėvui, kad Zilpos ir Bilhos sūnūs skerdžia geriausius gyvulius ir valgo prieš Rubeno ir Judo valią.
7 Matė, kaip aš ištraukiau avinėlį lokiui iš nasrų ir nužudžiau lokį, bet avinėlį paskerdžiau – liūdėjau, kad jis neišgyveno, ir mes jį suvalgėme.
8–9 Dėl to pykau ant Juozapo iki pat dienos, kai jis buvo parduotas.
Neapykantos dvasia buvo manyje – nenorėjau nė girdėti apie Juozapą, nė matyti jo, nes jis mums į akis priekaištavo, kad valgome iš bandos be Judo. O ką tik pasakydavo tėvui – tas tikėjo.

2
1 Išpažįstu jums savo nuodėmę, mano vaikai: dažnai norėjau jį nužudyti – nekenčiau jo visa širdimi.
2 Dar labiau nekenčiau dėl jo sapnų – norėjau ištrinti jį iš gyvųjų žemės kaip jautis išlaižo žolę nuo lauko.
3 Todėl aš ir Simeonas pardavėme jį izmaelitams [už trisdešimt sidabrinių; dešimt paslėpėme, broliams parodėme dvidešimt].
4 Taip godumas vertė mus nužudyti jį.
5 Bet mūsų tėvų Dievas išgelbėjo jį iš mano rankų – kad nepadaryčiau nedorumo Izraelyje.

3
1 Klausykite tiesos žodžių, mano vaikai – darykite teisumą ir visą Aukščiausiojo įstatymą. Neklaidžiokite neapykantos dvasios keliu – ji bloga visuose žmogaus darbuose.
2 Ką žmogus bedarytų – nekenčiantysis jį niekina: nors žmogus vykdo Viešpaties įstatymą – nepagiria; nors bijo Viešpaties ir mėgsta teisumą – nemyli.
3 Niekina tiesą, pavydi klestinčiam, priima šmeižtą, myli puikybę – neapykanta apakina sielą. Taip ir aš žiūrėjau į Juozapą.

4
1 Saugokitės neapykantos, mano vaikai – ji daro nedorumą net prieš patį Viešpatį.
2 Neklauso Jo įsakymų apie artimo meilę ir nusideda Dievui.
3 Jei brolis suklumpa – tuoj džiaugiasi visiems paskelbti, reikalauja teismo, bausmės ir mirties.
4 Jei tarnas – kursto prieš šeimininką ir visokiu būdu siekia jo mirties.
5 Neapykanta veikia kartu su pavydo dvasia prieš klestinčiuosius: vos išgirsta ar pamato jų sėkmę – visada kenčia.
6 Meilė prikeltų net mirusįjį ir sugrąžintų pasmerktąjį mirti, o neapykanta nužudytų gyvąjį ir mažos nuodėmės padariusiam neleistų gyventi.
7 Neapykantos dvasia veikia kartu su Šėtonu – skubumu visur siekdama žmonių mirties; meilės dvasia veikia kartu su Dievo įstatymu – kantrumu žmonių išgelbėjimui.

5
1 Neapykanta yra blogis – nuolat poruojasi su melu, kalba prieš tiesą; mažą padaro dideliu, šviesą – tamsa, saldų – kartų; moko šmeižto, žadina pyktį, kursto karą, smurtą ir visokį godumą;
2 pripildo širdį blogio ir velniško nuodo.
Tai sakau jums iš patirties, mano vaikai – išvarykite neapykantą (ji iš velnio) ir laikykitės Dievo meilės.
3 Teisumas išveja neapykantą, nuolankumas sunaikina pavydą. Teisus ir nuolankus gėdijasi daryti neteisingai – ne kitas jį bara, o sava širdis, nes Viešpats mato jo polinkį.
4 Nekalba prieš šventą žmogų – Dievo baimė nugalėjo neapykantą.
5–6 Bijodamas įžeisti Viešpatį, nedaro bloga nė vienam žmogui – net mintyse.
Tai supratau pagaliau, kai atgailavau dėl Juozapo. Tikra dieviška atgaila išveja tamsą, apšviečia akis, duoda sielai pažinimą ir veda protą į išgelbėjimą.
8–9 Ko neišmoko iš žmogaus – išmoksta per atgailą.
Dievas atsiuntė man kepenų ligą; jei ne tėvo Jokūbo maldos – būčiau miręs.
10–11 Kuo žmogus nusideda – tuo ir baudžiamas. Mano kepenys buvo negailestingos Juozapui – todėl ir aš kepenyse kentėjau negailestingai vienuolika mėnesių – tiek laiko, kiek pykau ant Juozapo.

6
1 Todėl raginu jus, mano vaikai: mylėkite vienas kitą, išvarykite neapykantą iš širdžių – mylėkite vienas kitą darbais, žodžiais ir sielos polinkiu.
2 Tėvo akivaizdoje kalbėjau Juozapui taikingai, bet išėjęs – neapykantos dvasia aptemdė protą ir kurstė sielą jį nužudyti.
3 Todėl mylėkite vienas kitą iš širdies. Jei kas nusideda tau – išvaryk neapykantos nuodą, kalbėk taikingai ir sieloje nelaikyk klasta. Jei prisipažįsta ir gailisi – atleisk.
4 Jei neigia – nesikarščiuok, kad neperimtų nuodo iš tavęs ir nenusidėtų dvigubai.
5–6 [Kitas žmogus tegul negirdi tavo paslapčių bylinėjantis, kad nepultų nekęsti ir netaptų priešu – dažnai kalba klastingai ar piktai tau daro.]
Jei neigia, bet gėdijasi – baik barimą. Kas neigia – gali atgailauti, kad daugiau tavęs neįžeistų; net gerbs tave, bijos ir taikysis.
7 Jei begėdis ir laikosi nedorybės – vis tiek atleisk iš širdies ir palik kerštą Dievui.

7
1 Jei žmogui geriau sekasi negu tau – nesikrimsk, bet melskis už jį, kad turėtų tobulą klestėjimą – taip tau pačiam geriau.
2 Jei dar labiau išaukštinamas – nepavydėk, atmink, kad visi mirs; šlovink Dievą, kuris duoda gera ir naudinga visiems.
3 Ieškok Viešpaties teismų – protas ilsėsis ramybėje.
4 Jei žmogus praturtėja blogais būdais, kaip mūsų tėvo brolis Ezavas – nepavydėk; lauk Viešpaties pabaigos.
5–6 Jei atima neteisingai įgytą turtą – atgailaujančiam atleidžia; neatgailaujantis pasmerktas amžinai.
Vargšas, jei be pavydo, patinka Viešpačiui visuose dalykuose – palaimintas labiau už visus, nes neturi tuščio vargo.
7 Todėl išvarykite pavydą iš sielų ir mylėkite vienas kitą tiesia širdimi.

8
1 Todėl ir jūs perduokite tai savo vaikams – tegerbia Judą ir Levį, nes iš jų Viešpats pakels išgelbėjimą Izraeliui.
2 [Žinau, kad paskui jūsų vaikai atitolins nuo Jo ir eis visokiu nedorumu, kančia ir sugedimu prieš Viešpatį.]
3 Trumpam nusiraminęs, vėl tarė: „Mano vaikai, klausykitės tėvo – palaidokite mane prie tėvų.“
4–5 Pritraukė kojas ir užmigo ramybėje. Po penkerių metų nunešė į Hebroną ir paguldė su tėvais.

Ašero Testamentas

Dešimtasis Jokūbo ir Zilpos sūnus

1
1–2 Ašero testamento nuorašas – ką jis kalbėjo sūnums šimto dvidešimt penktais gyvenimo metais. Dar sveikas tarė:
„Klausykite, Ašero vaikai, tėvo žodžių – skelbsiu jums visa, kas teisinga Viešpaties akyse.
3–4 Dievas davė žmonių sūnums du kelius, du polinkius, du veiksmų būdus, du tikslus. Todėl viskas poromis – viena prieš kitą.
5 Yra du keliai – gėrio ir blogio; su jais mūsų krūtinėje du polinkiai, kurie juos skiria.
6 Jei siela mėgsta gerąjį polinkį – visi jos darbai teisume; nusidėjusi tuoj gailisi.
7 Mintys nukreiptos į teisumą, atmeta blogį – tuoj nuverčia blogį ir išrauna nuodėmę.
8 Bet jei siela linksta į blogąjį polinkį – visi darbai nedorybėje; atmeta gėrį, laikosi blogio ir valdoma Belialo. Net darant gera – iškreipia į blogį.
9 Kai pradeda gera – blogos dvasios pripildo polinkio lobyną ir priverčia darbo pabaigą virsti blogiu.

2
1 Žmogus gali žodžiais padėti gėriui dėl blogio, bet darbo pabaiga tampa nelaime.
2 Yra žmogus, kuris negaili tarnaujančio blogiui – dvigubas veidas, bet visas blogis.
3 Kitas myli darantį blogį, nes net mirti nori dėl jo – aišku, kad dvigubas veidas, bet visas darbas blogas.
4 Nors ir myli – slepia blogį dėl gero vardo, bet pabaiga veda į blogį.
5 Kitas vagia, neteisingai daro, plėšia, apgaudinėja, o vargšus gailisi – dvigubas veidas, bet visas blogis.
6 Kas apgaudinėja artimą – užrūstina Dievą, melagingai prisiekia Aukščiausiajam, o vargšus atgaivina: įstatymą niekina ir erzina, o vargšus gaivina; sielą teršia, kūną puošia; daugelį žudo, o kelis gailisi – dvigubas veidas, bet visas blogis.
8 Kitas paleistuvauja, susilaiko nuo mėsos, pasninkauja ir daro bloga; turto galia daugelį užgožia, bet vykdo įsakymus – dvigubas veidas, bet visas blogis.
9 Tokie žmonės – kiškiai: išoriškai švarūs (skelia kanopą), bet iš tikrųjų nešvarūs. Taip Dievas paskelbė įsakymų lentelėse.

3
1 Todėl jūs, mano vaikai, nenešiokite dviejų veidų – gėrio ir blogio; laikykitės tik gėrio – Dievas jame gyvena, žmonės jo trokšta.
2 Nuo blogio bėkite, sunaikinkite blogą polinkį gerais darbais – dviveidžiai netarnauja Dievui, o savo geiduliams, kad patiktų Belialui ir panašiems į save.

4
1 Geri žmonės, net vienveidžiai, dviveidžių laikomi nusidėjėliais – bet prieš Dievą teisieji.
2 Daugelis žudydami nedorėlius daro du darbus – gėrį ir blogį, bet visas geras, nes išrauna ir sunaikina blogį.
3 Vienas nekenčia gailestingojo ir neteisaus, paleistuvautojo ir pasninkaujančiojo – dvigubas veidas, bet visas darbas geras, nes seka Viešpaties pavyzdžiu: nepriima tariamo gėrio kaip tikro.
4 Kitas nenori matyti geros dienos su palaidūnais, kad nesuterštų kūno ir sielos – dvigubas veidas, bet visas geras.
5 Tokie žmonės panašūs į elnius ir stirnas: laukiniai žvėrys atrodo nešvarūs, bet iš tikrųjų visiškai švarūs – eina Viešpaties uolumu ir susilaiko nuo to, ko Dievas nekenčia ir draudžia įsakymais, atskirdami blogį nuo gėrio.

5
1 Matote, mano vaikai: visur du dalykai vienas prieš kitą, vienas paslėptas kito. Turte – godumas, linksmybėje – girtumas, juoke – sielvartas, santuokoje – paleistuvystė.
2 Mirtis seka gyvenimą, gėdą – šlovę, naktį – dieną, tamsą – šviesa; [viskas po diena, teisieji po gyvenimu, neteisieji po mirtimi;] todėl amžinasis gyvenimas laukia mirties.
3–4 Negalima sakyti, kad tiesa – melas ar teisumas – neteisingumas; visa tiesa po šviesa, kaip visi dalykai po Dievu.
Tai įrodžiau savo gyvenimu: nenuklydau nuo Viešpaties tiesos, ieškojau Aukščiausiojo įsakymų ir visomis jėgomis vienveidiškai ėjau prie gėrio.

6
1 Todėl ir jūs, mano vaikai, laikykitės Viešpaties įsakymų, sekite tiesą vienveidiškai.
2 Dvigubai nusideda dviveidžiai: daro blogį ir džiaugiasi darantys, seka apgaulės dvasiomis ir kovoja prieš žmoniją.
3 Todėl laikykitės Viešpaties įstatymo, nelaikykite blogio geru; žiūrėkite į tikrąjį gėrį ir laikykitės jo visuose Viešpaties įsakymuose – juo gyvenkite ir jame ilsėkitės.
4 Žmonių pabaigos rodo jų teisumą (ar neteisumą), kai sutinka Viešpaties ir Šėtono angelus.
5 Jei siela išeina nerami – kankina bloga dvasia, kuriai tarnavo geiduliais ir blogais darbais.
6 Jei išeina taikingai ir džiugiai – sutinka ramybės angelą, kuris veda į amžinąjį gyvenimą.

7
1 Nebūkite kaip Sodoma, mano vaikai – nusidėjo Viešpaties angelams ir žuvo amžinai.
2 Žinau: jūs nusidėsite, būsite atiduoti priešams; žemė bus nuniokota, šventovės sunaikintos, būsite išblaškyti į keturis žemės kampus.
3 Sklaidoje būsite niekinami ir išnyksite kaip vanduo.
Kol Aukščiausiasis neaplankys žemės – ateidamas pats [kaip žmogus, valgydamas ir gerdamas su žmonėmis, sutriuškindamas drakono galvą vandenyje. Jis išgelbės Izraelį ir visas tautas [Dievas kalbėdamas žmogaus asmeniu].
4–5 Todėl ir jūs perduokite tai vaikams – kad Jo neklausytų. Žinau: tikrai būsite nepaklusnūs, tikrai elgsitės nedorai, neklausysite Dievo įstatymo, o žmonių įsakymų – sugedę nedorybe.
6–7 Todėl būsite išblaškyti kaip mano broliai Gadas ir Danas – nepažinsite savo žemės, giminės ir kalbos. Bet Viešpats surinks jus tikėjime per savo švelnų gailestingumą – dėl Abraomo, Izaoko ir Jokūbo.]

8
1 Tai išsakęs, įsakė: „Palaidokite mane Hebrone.“
2 Užmigo ir mirė gražia senatve. Sūnūs padarė, kaip įsakė, nunešė į Hebroną ir palaidojo su tėvais.

Juozapo Testamentas

Vienuoliktasis Jokūbo ir Rachelės sūnus

1
1–2 Juozapo testamento nuorašas.
Artėdamas prie mirties, jis sušaukė sūnus ir brolius ir tarė:
„Mano broliai ir vaikai, klausykite Juozapo, Izraelio mylimojo. Mano sūnūs, įsidėmėkite tėvo žodžius.
3 Savo gyvenime mačiau pavydą ir mirtį, bet nenuklydau – ištvėriau Viešpaties tiesoje.
4 Broliai manęs nekentė, bet Viešpats mane mylėjo. Norėjo nužudyti, bet tėvų Dievas saugojo.
Įmetė į duobę, bet Aukščiausiasis iškėlė.
5 Pardavė į vergiją, bet visų Viešpats padarė mane laisvą. Pateko į nelaisvę, bet Jo stipri ranka gelbėjo.
Kentėjau badą, bet pats Viešpats maitino.
6 Buvau vienas, bet Dievas guodė. Sirgau, bet Viešpats lankė. Kalėjime, bet Dievas rodė man malonę.
Suvaržytas pančiais, bet Jis paleido.
7 Šmeižiamas, bet Jis gynė mano bylą. Egiptiečiai piktai kalbėjo, bet Jis išlaisvino.
Pavydėjo bendravergiai, bet Jis išaukštino.

2
1–2 Faraono vyriausiasis vadas patikėjo man savo namus.
Kovojau su begėdžia moterimi, kuri vertė mane nusidėti su ja, bet Izraelio tėvo Dievas išgelbėjo mane nuo degančios liepsnos.
3 Įmestas į kalėjimą, muštas, išjuoktas, bet Viešpats davė man malonę kalėjimo prižiūrėtojo akyse.
4 Viešpats neapleidžia tų, kurie Jo bijo – nei tamsoje, nei pančiuose, nei kančiose, nei nepritekliuje.
5 Dievas nesigėdija kaip žmogus, nebijo kaip žmogaus sūnus, nesilpnas kaip žemės gimęs.
6 Visur Jis saugo ir įvairiai guodžia, trumpam pasitraukia tik išbandyti sielos polinkį.
7 Dešimtyje išmėginimų Jis parodė mane tinkamą – visuose ištvėriau.
Ištvermė – galingas talismanas, kantrybė duoda daug gero.

3
1 Kiek kartų egiptietė grasino man mirtimi! Kiek kartų atidavė bausmėn, paskui atšaukdavo ir vėl grasindavo.
Kai nenorėjau su ja sueiti, sakė:
2 „Būsi man ir mano namams valdovas, jei atsiduosi man – būsi kaip mūsų šeimininkas.“
3 Prisiminiau tėvo žodžius, užsidariau savo kambaryje, verkiau ir meldžiausi Viešpačiui.
4 Septynerius metus pasninkavau – egiptiečiams atrodžiau gyvenantis lepiai, nes pasninkaujantys dėl Dievo gauna veido grožį.
5 Kai šeimininkas būdavo išvykęs – negėriau vyno; tris dienas nevalgiau, o maistą atiduodavau vargšams ir ligoniams.
6 Anksti ieškojau Viešpaties, verkiau dėl Memfio egiptietės – ji be perstojo mane vargino, net naktį ateidavo apsimetusi lankanti.
7 Neturėdama sūnaus, apsimetė laikanti mane sūnumi – meldžiausi Viešpačiui, ir ji pagimdė sūnų.
8 Kurį laiką glaudė mane kaip sūnų – aš to nežinojau; vėliau norėjo įtraukti į paleistuvystę.
9 Supratęs, nuliūdau iki mirties. Jai išėjus, atsipeikėjau ir daug dienų raudojau, nes pažinau jos klastą ir apgaulę.
10 Skelbiau jai Aukščiausiojo žodžius – gal atsisakys blogo geismo.

4
1 Dažnai žodžiais meilikavo kaip šventajam, klastingai gyrė mano skaistumą vyrui, norėdama privilioti vienumoje.
2 Viešai vadino skaistu, slapta sakė: „Nebijok mano vyro – jis įsitikinęs tavo skaistumu; net jei kas pasakytų apie mus – netikės.“
3 Dėl viso to gulėjau ant žemės ir maldavau Dievą išlaisvinti iš jos klasta.
4 Kai nieko nepešė – vėl atėjo mokyti Dievo žodžio.
5 Sakė: „Jei nori, kad apleisčiau stabus – pagulėk su manimi; įtikinsiu vyrą apleisti jo stabus, ir mes vaikščiosime tavo Viešpaties įstatyme.“
6 Aš atsakiau: „Viešpats nenori, kad Jo gerbėjai būtų nešvarūs, Jam nepatinka svetimautojai – tik tie, kurie prieina prie Jo tyra širdimi ir nekaltais lūpomis.“
7 Ji nutilo, trokšdama įvykdyti blogą sumanymą.
8 Aš dar labiau atsidaviau pasninkui ir maldai, kad Viešpats išlaisvintų iš jos.

5
1 Kitą kartą tarė: „Jei nenori svetimauti – nunuodysiu vyrą ir paimsiu tave vyru.“
2 Išgirdęs perplėšiau drabužius: „Moterie, bijok Dievo! Nedaryk šio blogio, kad nežūtum. Žinok: paskelbsiu visiems tavo sumanymą.“
3 Išsigandusi maldavo niekam nesakyti.
4 Išėjo, nuramindama dovanomis ir siųsdama visokius žmonių sūnų malonumus.

6
1–2 Paskui atsiuntė maistą su kerais.
Kai atnešė eunuchas – pakėliau akis ir pamačiau baisų vyrą, duodantį kartu su indu kalaviją.
3 Supratau, kad nori apgauti. Jam išėjus, verkiau ir nevalgiau nei to, nei kito jos maisto.
4 Kitą dieną atėjo, pamatė maistą ir tarė: „Kodėl nevalgei?“
Aš atsakiau: „Todėl, kad pripildei mirtinų kerų. Kaip sakei: „Nesiartinu prie stabų, tik prie Viešpaties vieno.“
5–6 Žinok: mano tėvo Dievas per angelą apreiškė tavo nedorybę – saugojau, kad galėtum pamatyti ir atgailauti.
7 Kad žinotum – nedorėlių nedorybė neturi galios tiems, kurie garbina Dievą skaistumu – imsiu ir valgysiu prieš tave.“
Taip taręs, meldžiausi: „Mano tėvų Dievas ir Abraomo angelas, būk su manimi!“ – ir valgiau.
8 Ji pamatė, puolė ant veido man prie kojų verkdama. Pakėliau, sudraudžiau. Pažadėjo daugiau taip nedaryti.

7
1 Bet širdis vis dar krypo į blogį – ieškojo, kaip mane privilioti. Giliai atsidususi apsiniaukė, nors nesirgo.
2 Vyras pamatė ir tarė: „Kodėl tavo veidas nuliūdęs?“
Atsakė: „Skauda širdį, dvasios aimanos slegia.“ – taip guodė nesirgusia.
3 Pasinaudojusi proga, įpuolė, kai vyro nebuvo, ir tarė: „Pasikarsiu ar nusiversiu nuo uolos, jei su manimi nepagulėsi.“
4 Matydamas, kad Belialo dvasia ją drumsčia, meldžiausi Viešpačiui ir tariau:
5 „Kodėl, vargše moterie, esi sujaudinta ir apakinta nuodėmių? Žinok: jei nusižudysi – Asteho, vyro sugulovė, tavo varžovė, muš tavo vaikus, ir tavo atminimas išnyks nuo žemės.“
6 Tarė: „Štai tada myli mane! Tegu man to užtenka. Tik gelbėk mano gyvybę ir vaikus – tikiuosi, kad įvyks mano troškimas.“
7 Ji nežinojo, kad dėl savo šeimininko taip kalbėjau, o ne dėl jos.
8 Jei žmogus krenta prieš blogo geismo aistrą ir tampa jos vergu – viską, ką gero išgirsta apie tą aistrą, priima dėl savo blogo geismo.

8
1 Todėl sakau jums, mano vaikai: apie šeštą valandą ji išėjo; klūpėjau prieš Viešpatį visą dieną ir naktį.
Auštant atsikėliau, verkiau ir meldžiausi išlaisvinimo iš jos.
2 Pagaliau ji griebė mano drabužius, jėga tempdama sueičiai.
3 Matydamas, kad beprotystėje laikosi mano drabužių – palikau juos ir nuogas pabėgau.
4 Ji sulaikė drabužius ir melagingai apkaltino. Grįžęs vyras įmetė mane į savo namų kalėjimą.
Kitą dieną nuplakė ir išsiuntė į faraono kalėjimą.
5 Suvaržytas pančiais, egiptietė kankinosi sielvartu. Ateidavo, klausėsi, kaip dėkoju Viešpačiui ir giedu šlovę tamsoje, džiugia širdimi džiaugiausi ir šlovinau Dievą, kad buvau išlaisvintas iš egiptietės geidulio.

9
1 Dažnai siuntė: „Sutik įvykdyti mano troškimą – išlaisvinsiu iš pančių ir tamsos.“
Net mintyse jai nepasidaviau.
2 Dievas myli tą, kuris tamsiame urve sujungia pasninką su skaistumu, labiau negu tą, kuris karalių menėse sujungia prabangą su palaidumu.
Jei žmogus gyvena skaistume ir trokšta šlovės, o Aukščiausiasis žino, kad jam naudinga – duoda ir tai.
3–5 Kiek kartų, nors sirgdama, netikėtai nusileisdavo pas mane, klausėsi mano maldos balso!
Išgirdusi aimanas, nutilau. Jos namuose dažnai apnuogindavo rankas, krūtis ir kojas, kad pagulėčiau su ja – buvo labai graži, puošniai pasipuošusi, kad apgautų.
Viešpats saugojo mane nuo jos klastos.

10
1–2 Matote, mano vaikai, kokius didžius dalykus daro kantrybė ir malda su pasninku.
Jei ir jūs sieksite skaistumo ir tyrumo su kantrybe, malda, pasninku ir širdies nuolankumu – Viešpats gyvens tarp jūsų, nes myli skaistumą.
3 Kur gyvena Aukščiausiasis – ten ir pavydas, vergija ar šmeižtas užkluptų žmogų – Viešpats, gyvenantis jame dėl skaistumo, ne tik išlaisvina iš blogio, bet ir išaukština, kaip mane.
4–5 Žmogus išaukštinamas visur – darbu, žodžiu ir mintimi.
Broliai žinojo, kaip tėvas mane mylėjo, bet aš nesididžiavau širdimi. Nors buvau vaikas – turėjau Dievo baimę širdyje; žinojau, kad viskas praeis.
6 Nepuikavau prieš juos bloga mintimi – gerbiau brolius. Iš pagarbos jiems, net parduodamas, nesakiau izmaelitams, kad esu Jokūbo sūnus, didis ir galingas žmogus.

11
1 Todėl ir jūs, mano vaikai, turėkite Dievo baimę visuose darbuose prieš akis ir gerbkite brolius.
Kas vykdo Viešpaties įstatymą – bus Jo mylimas.
2 Atėjęs pas indokolpitus su izmaelitais, jie klausė: „Ar esi vergas?“
Aš atsakiau: „Namų vergas“ – kad nesugėdinti brolių.
3 Vyriausias tarė: „Neesi vergas – net tavo išvaizda tai rodo.“
Bet aš sakiau: „Esu jų vergas.“
4–5 Atvykę į Egiptą, jie ginčijosi, kas mane nupirks.
Visiems atrodė geriau, kad likčiau Egipte su pirklių prekeiviu, kol jie grįš su prekėmis.
6–7 Viešpats davė man malonę pirklio akyse – patikėjo man savo namus.
Dievas laimino jį per mane – padaugino aukso, sidabro ir namų tarnų. Buvau pas jį tris mėnesius ir penkias dienas.

12
1 Tuo metu Memfio moteris, Pentefrio žmona, atvažiavo vežimu su didele puikybe – buvo girdėjusi apie mane iš eunuchų.
2–3 Pasakė vyrui, kad pirklys praturtėjo per jauną hebrają – esą tikrai pavogtas iš Kanaano žemės.
„Padaryk jam teisingumą – paimk jaunuolį į savo namus; hebrajų Dievas tave palaimins, nes dangaus malonė ant jo.“

13
1 Pentefris įtikintas jos žodžiais, įsakė atvesti pirklį ir tarė:
„Ką girdžiu apie tave – vogei žmones iš Kanaano žemės ir parduodi vergais?“
2 Pirklys puolė prie kojų ir maldavo: „Prašau, mano viešpatie, nežinau, ką kalbi.“
3 Pentefris: „Iš kur hebrajas vergas?“
Tas: „Izmaelitai patikėjo man, kol grįš.“
4 Netikėjo, įsakė nuplakti ir sumušti.
5 Kai laikėsi savo – Pentefris tarė: „Atveskite jaunuolį.“
Atvedus, nusilenkiau Pentefriui (jis buvo trečias pagal rangą tarp faraono pareigūnų).
6–7 Atsivedė mane atskirai ir klausė: „Ar vergas, ar laisvas?“
„Vergas.“
„Kieno?“
„Izmaelitų.“
„Kaip tapai jų vergu?“
„Nupirko mane Kanaano žemėje.“
Tarė: „Tikrai meluoji!“ – tuoj įsakė nuplakti ir mušti.

14
1 Memfio moteris pro langą matė, kaip mane mušė (jos namai buvo arti).
Siuntė jam: „Tavo teismas neteisingas – baudži pavogtą laisvą žmogų kaip nusikaltėlį.“
2 Kai nekeisčiau parodymų, nors buvau mušamas – įsakė įkalinti, kol ateis berniuko šeimininkai.
3 Moteris tarė vyrui: „Kam laikai nelaisvėje kilmingą jaunuolį pančiuose? Reikėtų paleisti ir jam tarnauti.“
4–5 Norėjo matyti mane iš nuodėmingo geismo, bet aš to nežinojau.
Jis atsakė: „Egiptiečiams neįprasta atimti svetimą be įrodymų.“
Taip kalbėjo apie pirklį; o jaunuolį įsakė kalinti.

15
1 Po dvidešimt keturių dienų atėjo izmaelitai – girdėjo, kad tėvas Jokūbas labai gedėjo manęs.
2–3 Atėję tarė: „Kaip sakei, kad esi vergas? Štai sužinojome, kad esi galingo žmogaus sūnus Kanaano žemėje, o tėvas vis dar gedėja tavęs ašutine ir pelenuose.“
Išgirdęs, viduriai suglebo, širdis ištirpo, norėjau labai verkti, bet susivaldžiau – nenorėjau sugėdinti brolių.
Tariau jiems: „Nežinau, esu vergas.“
4–5 Todėl tarėsi parduoti mane, kad nebūčiau rastas jų rankose.
Bijojosi tėvo – kad neatkeršytų baisiai (girdėjo, kad galingas prieš Dievą ir žmones).
6 Pirklys tarė jiems: „Išlaisvinkite mane iš Pentefrio teismo.“
7 Atėję prašė manęs: „Sakyk, kad mus nusipirkai už pinigus – jis mus paleis.“

16
1 Memfio moteris tarė vyrui: „Nupirk jaunuolį – girdėjau, kad parduoda.“
2 Tuoj pasiuntė eunuchą pas izmaelitus prašyti parduoti.
3 Eunuchas nesutiko pirkti (už jų kainą), grįžo, pranešė šeimininkei, kad prašo didelės kainos už vergą.
4 Ji pasiuntė kitą eunuchą: „Net jei prašys dvi minas – duok, negailėk aukso; tik nupirk berniuką ir atvesk man.“
5 Eunuchas nuėjo, davė aštuoniasdešimt aukso gabalų ir paėmė mane; egiptietei tarė: „Daviau šimtą.“
6 Nors žinojau – tylėjau, kad eunuchas nebūtų sugėdintas.

17
1 Matote, mano vaikai, kokius didžius dalykus iškentėjau, kad nesugėdinčiau brolių.
2 Todėl ir jūs mylėkite vienas kitą, kantriai slėpkite vienas kito kaltes.
3 Dievas džiaugiasi brolių vienybe ir širdies tikslų meile.
4–5 Kai broliai atėjo į Egiptą, sužinojo, kad grąžinau jiems pinigus, nebarė ir guodė.
Po tėvo Jokūbo mirties mylėjau juos dar labiau – viską, ką jis įsakė, dariau gausiai.
6–7 Neleisdavau jiems kęsti menkiausio vargo; visa, kas mano rankose – daviau jiems.
Jų vaikai buvo mano vaikai, mano vaikai – jų tarnai; jų gyvenimas – mano gyvenimas, visos jų kančios – mano kančios, visos ligos – mano silpnybės.
Mano žemė buvo jų žemė, jų patarimas – mano patarimas.
8 Nesididžiavau prieš juos dėl pasaulio šlovės – buvau tarp jų kaip vienas mažiausių.

18
1 Todėl ir jūs, jei vaikščiosite Viešpaties įsakymais – Jis išaukštins jus ir laimins gerais dalykais per amžius.
2 Jei kas nori jums bloga – darykite jam gera, melskitės už jį – Viešpats išlaisvins iš viso blogio.
3 Štai matote: iš nuolankumo ir kantrybės vedžiau Heliopolio kunigo dukterį.
Davė su ja šimtą talentų aukso, bet Viešpats padarė, kad jie man tarnautų.
Davė man grožį kaip gėlę – gražesnį už Izraelio gražuolius; išlaikė iki senatvės stiprų ir gražų – buvau panašus į Jokūbą viskuo.

19
1 Klausykite mano regėjimo.
2 Mačiau dvylika elnių ganantis. Devyni išsisklaidė. Trys liko, bet kitą dieną ir jie išsisklaidė.
3 Mačiau, kad trys elniai tapo trimis avinėliais – šaukėsi Viešpaties, ir Jis išvedė juos į žalią, vandeningą vietą, iš tamsos į šviesą.
4 Šaukėsi Viešpaties, kol susirinko devyni elniai – tapo dvylika avių; netrukus padaugėjo ir tapo daug bandų.
5 Po to mačiau: dvylika jaučių žindė vieną karvę, kuri davė pieno jūrą; iš jos gėrė dvylika bandų ir gausios kaimenės.
6 Ketvirto jaučio ragai pakilo į dangų ir tapo siena bandoms; tarp dviejų ragų išaugo dar vienas ragas.
7 Mačiau veršį, kuris apsupo juos dvylika kartų ir tapo pagalba jaučiams.
8 Tarp ragų mačiau mergelę [daugiaprasme apdaru; iš jos] išėjo avinėlis; dešinėje – tarsi liūtas. Visi žvėrys ir ropliai puolė jį, bet avinėlis nugalėjo ir sunaikino.
9 Jaučiai džiaugėsi dėl jo, karvė [ir elniai] kartu džiūgavo.
10–11 Tai įvyks savo laiku. Todėl laikykitės Viešpaties įsakymų, gerbkite Levį ir Judą – iš jų kils jums [Dievo Avinėlis, kuris atima pasaulio nuodėmę], išgelbėtojas [visų pagonių ir] Izraelio.
12 Jo karalystė amžina, nepraeis; o mano karalystė tarp jūsų baigsis kaip sargybinio hamakas, kuris po vasaros dingsta.

20
1 Žinau: po mano mirties egiptiečiai jus vargins, bet Dievas jums atkeršys ir įves į tai, ką pažadėjo tėvams.
2 Neškite mano kaulus su savimi – kai mano kaulai bus keliami ten, Viešpats bus su jumis šviesoje, o Belialas – tamsoje su egiptiečiais.
3 Motiną Asenatą nuneškite į Hipodromą ir palaidokite prie motinos Rachelės.
4–5 Tai išsakęs, ištiesė kojas ir mirė gražia senatve.
Visas Izraelis ir Egiptas gedėjo jo dideliu gedulu.
6 Kai Izraelio vaikai išėjo iš Egipto, pasiėmė Juozapo kaulus ir palaidojo Hebrone su tėvais. Jo gyvenimo metai – šimtas dešimt.

Benjamino Testamentas

Dvyliktasis Jokūbo ir Rachelės sūnus

1
1–2 Benjamino žodžių nuorašas – ką jis įsakė sūnums laikytis, išgyvenęs šimtą dvidešimt penkerius metus.
Pabučiavo juos ir tarė:
„Kaip Izaokas gimė Abraomui senatvėje, taip ir aš Jokūbui.
3 Motina Rachelė mirė mane gimdydama – neturėjau pieno, todėl žindė Bilha, jos tarnaitė.
4 Rachelė dvylika metų po Juozapo buvo nevaisinga; pasninkaudama dvylika dienų meldė Viešpatį,
5 pastojo ir pagimdė mane. Tėvas labai mylėjo Rachelę ir meldėsi pamatyti du sūnus iš jos.
6 Todėl buvau pavadintas Benjaminu – „dienų sūnus“.

2
1 Kai atvykau į Egiptą pas Juozapą ir brolis mane atpažino, tarė:
2 „Ką jie pasakė tėvui, parduodami mane?“
Aš atsakiau: „Apipylė tavo apsiaustą krauju, nusiuntė ir tarė: „Pažink, ar tai tavo sūnaus apsiaustas.““
3 Juozapas tarė: „Taip, broli: Kanaano pirkliai jėga mane pagrobė.
4 Kelyje paslėpė mano drabužį, tarsi laukinį žvėrį mane užpuolęs ir nužudęs.
5 Jo bendrai pardavė mane izmaelitams.“
6 Nemelavo taip sakydamas – norėjo nuo manęs nuslėpti brolių darbus.
Pašaukė brolius ir tarė:
7 „Nesakykite tėvui, ką man padarėte – pasakykite, kaip aš pasakiau Benjaminui.
8 Tegul jūsų mintys būna tokios, ir tegul šie dalykai neįeina į tėvo širdį.“

3
1 Todėl ir jūs, mano vaikai, mylėkite dangaus ir žemės Viešpatį Dievą, laikykitės Jo įsakymų, sekdami geru ir šventu žmogumi Juozapu.
2 Tegul jūsų protas būna nukreiptas į gera, kaip pažįstate mane – kas turi teisų protą, viską mato teisingai.
3 Bijokite Viešpaties ir mylėkite artimą. Net jei Belialo dvasios reikalaus jus kankinti visokiu blogiu – jos jums neviešpataus, kaip neviešpatavo broliui Juozapui.
4 Kiek žmonių norėjo jį nužudyti – Dievas saugojo! Kas bijo Dievo ir myli artimą – Belialo dvasia jo nepalies, Dievo baimė saugo.
5 Nei žmonių, nei žvėrių klasta jam neviešpataus – Viešpats padeda per meilę artimui.
6 Juozapas ir tėvą maldavo melstis už brolius, kad Viešpats nelaikytų jiems nuodėme, ką bloga padarė.
7 Jokūbas šaukė: „Gerieji mano vaike, tu nugalėjai tėvo Jokūbo įsčias!“
Apglėbė ir bučiavo jį dvi valandas, sakydamas:
8 „Tavyje išsipildys dangaus pranašystė [apie Dievo Avinėlį ir pasaulio Gelbėtoją]: nekaltasis bus atiduotas nedorėliams, be nuodėmės mirs už bedievius [sandoros kraujyje – pagonių ir Izraelio išgelbėjimui; sunaikins Belialą ir jo tarnus].“

4
1 Matote, mano vaikai, gero žmogaus pabaigą? Sekite jo gailestingumu, gera valia – kad ir jūs nešiotumėte šlovės vainikus.
2 Geras žmogus neturi tamsios akies – gailisi visų, net nusidėjėlių.
3 Nors jie piktai spendžia jam pinkles – darantis gera nugalės blogį, Dievas saugo; myli teisųjį kaip savo sielą.
4 Jei kas šlovinamas – nepavydi; praturtėjęs – nepavydi; narsus – giria; dorybingą šlovina, vargšą gaili, silpną užjaučia, Dievui gieda šlovę.
5 Kas turi Dievo baimę – saugo kaip skydu; kas myli Dievą – padeda; kas atmeta Aukščiausiąjį – bara ir atgręžia; kas turi geros dvasios malonę – myli kaip savo sielą.

5
1 Todėl jei ir jūs turėsite gerą protą – nedorėliai taikysis su jumis, palaidūnai gerbs jus ir atsigręš į gera; godieji ne tik atsisakys nepasotinamo geismo, bet ir atiduos savo godumo daiktus kenčiantiems.
2 Jei darysite gera – net netyrosios dvasios nuo jūsų bėgs, žvėrys bijos.
Kur pagarba geriems darbams ir šviesa prote – tamsa bėga nuo žmogaus.
3 Jei kas smurtauja šventajam – gailisi; šventasis gailisi savo šmeižėjo ir tyli.
4 Jei kas išduoda teisųjį – teisusis meldžiasi: trumpam pažemintas, netrukus pasirodo daug šlovingesnis, kaip brolis Juozapas.

6
1 Gero žmogaus polinkis nėra apgaulės Belialo dvasios valdžioje – ramybės angelas veda jo sielą.
2 Negeidulingai nežiūri į praeinančius dalykus, nekaupia turtų dėl malonumo troškimo.
3 Nesidžiaugia malonumais, nesielvartauja dėl artimo, nesotina savęs prabanga, neklysta pakeldamas akis – Viešpats jo dalis.
4 Geras polinkis nepriima iš žmonių nei šlovės, nei gėdos; nežino klasta, melo, kovos ar piktžodžiavimo – Viešpats jame gyvena, apšviečia sielą, ir jis visada džiaugiasi visais žmonėmis.
5 Geras protas neturi dviejų liežuvių – palaiminimo ir keiksmo, paniekos ir pagarbos, sielvarto ir džiaugsmo, tylos ir sumaišties, veidmainystės ir tiesos, skurdo ir turto; jis turi vieną nekintamą ir tyrą nusiteikimą visiems.
6 Neturi dvigubo regėjimo ar dvigubo klausymo – viską, ką daro, kalba ar mato, žino, kad Viešpats žiūri į jo sielą.
7 Valo protą, kad nebūtų pasmerktas žmonių ir Dievo. O Belialo darbai dvigubi – juose nėra vienumo.

7
1 Todėl, mano vaikai, bėkite nuo Belialo piktumo – jis duoda kalaviją paklusniesiems.
2 Kalavijas – septynių blogybių motina: pirma protas pradeda per Belialą – kraujo praliejimas, pražūtis, kančia, tremtis, badas, siaubas, sunaikinimas.
3 Todėl Kainas buvo atiduotas septyniems Dievo kerštams – kas šimtą metų Viešpats siuntė jam vieną nelaimę.
4 Kai buvo dviejų šimtų metų – pradėjo kentėti; devintais šimtaisiais žuvo.
Dėl brolio Abelio buvo teisiamas visais blogiais, o Lamechas – septyniasdešimt septynis kartus.
5 Amžinai tie, kurie panašūs į Kainą pavydo ir brolių neapykantos atžvilgiu, bus teisiami tuo pačiu teismu.

8
1 Todėl jūs, mano vaikai, bėkite nuo nedorybės, pavydo ir brolių neapykantos – laikykitės gerumo ir meilės.
2 Kas turi tyrą protą meilėje – nežiūri į moterį paleistuvystės tikslu; jo širdyje nėra nešvarumo, nes Dievo Dvasia ilsisi ant jo.
3 Kaip saulė nesuteršiama šviesdama ant mėšlo ir purvo, bet džiovina ir nuveja blogą kvapą – taip ir tyras protas, nors apsuptas žemės nešvarumų, juos valo ir pats nesuteršiamas.

9
1 Tikiu, kad ir tarp jūsų bus nedorybių pagal teisiojo Henoko žodžius: paleistuvausite Sodomos paleistuvyste, žūsite (išskyrus kelis), atnaujinsite gašlumą su moterimis; Viešpaties karalystė nebus tarp jūsų – tuoj Jis ją atims.
2 Vis dėlto Dievo šventykla bus jūsų dalis – paskutinė bus šlovingesnė už pirmąją.
Ten susirinks dvylika giminių ir visos tautos, kol Aukščiausiasis atsiųs savo išgelbėjimą vienatinio pranašo apsilankymu.
3 [Jis įeis į [pirmąją] šventyklą; ten Viešpats bus išniekintas, pakeltas ant medžio.
4 Šventyklos uždanga persiplėš, Dievo Dvasia pereis į pagonis kaip išlieta ugnis.
5 Jis pakils iš Hado, iš žemės į dangų. Žinau, koks nuolankus bus žemėje ir koks šlovingas danguje.]

10
1 Kai Juozapas buvo Egipte, troškau pamatyti jo veidą ir pavidalą; per tėvo Jokūbo maldas mačiau jį dieną, visiškai tokį, koks buvo.
2 Tai išsakęs, tarė jiems: „Žinokite, mano vaikai, kad mirštu.
3 Darykite tiesą ir teisumą vienas kitam, teismą patvirtinimui – laikykitės Viešpaties įstatymo ir įsakymų.
4 Tai palieku jums vietoj palikimo. Ir jūs perduokite tai savo vaikams amžinam turtui – taip darė Abraomas, Izaokas ir Jokūbas.
5 Visa tai davė mums palikimu, sakydami: „Laikykitės Dievo įsakymų, kol Viešpats apreišks savo išgelbėjimą visoms tautoms.“
6 Tada matysite Henoką, Nojų, Semą, Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, prisikėlusius dešinėje džiaugsme.
7 Tada ir mes prisikelsime – kiekvienas virš savo giminės, garbindami dangaus Karalių, [kuris žemėje pasirodė nuolankaus žmogaus pavidalu. Visi, kurie Juo tikės žemėje – džiūgaus su Juo].
8 Tada prisikels visi žmonės – vieni šlovei, kiti gėdai.
Viešpats pirmiausia teis Izraelį už nedorumą; [kai Jis pasirodė kaip Dievas kūne juos išgelbėdamas – netikėjo Juo].
9 Paskui teis visas tautas [kurie netikėjo, kai pasirodė žemėje].
10 Izraelį nuteis per išrinktuosius iš pagonių, kaip bara Ezavą per midjanitus, kurie apgavo brolius [kad patektų į paleistuvystę ir stabmeldystę; taip atsiskyrė nuo Dievo] – tapo vaikais tų, kurie bijo Viešpaties.
11 Todėl jei vaikščiosite šventume pagal Viešpaties įsakymus – vėl saugiai gyvensite su manimi, ir visas Izraelis bus surinktas Viešpačiui.

11
1 Nebuvau vadinamas plėšriu vilku dėl jūsų plėšimų, bet [Viešpaties darbininku, dalijančiu maistą tiems, kurie daro gera.
2 Vėlesniais laikais iš mano palikuonių kils] Viešpaties mylimasis, [žemėje klausantis Jo balso], vykdantis Jo valios malonę, [nauju pažinimu apšviečiantis visas tautas – pažinimo šviesa, įsiveržiantis į Izraelį išgelbėjimui, plėšiantis kaip vilkas ir atiduodantis pagonių sinagogai.
3 Iki amžiaus pabaigos jis bus pagonių sinagogose ir tarp jų valdovų – kaip melodija visų lūpose.
4 Jo darbas ir žodis bus įrašyti šventose knygose – amžiams Dievo išrinktasis.
5 Per juos jis vaikščios pirmyn ir atgal, kaip tėvas Jokūbas sakė: „Jis užpildys, ko trūksta tavo giminei.“]

12
1 Baigęs žodžius, tarė: „Įsakau jums, mano vaikai: išneškite mano kaulus iš Egipto ir palaidokite Hebrone prie tėvų.“
2 Benjaminas mirė šimto dvidešimt penkerių metų gražia senatve – paguldė į karstą.
3 Devyniasdešimtais metais po Izraelio vaikų įėjimo į Egiptą jie ir broliai slapta, per Kanaano karą, išnešė tėvų kaulus, palaidojo Hebrone prie tėvų kojų.
4 Grįžo iš Kanaano žemės ir gyveno Egipte iki išėjimo iš Egipto dienos.

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.

Dvylikos patriarchų testamentai (Testamenta duodecim patriarcharum)

Knyga susideda iš 12 atskirų „testamentų“

Pagrindinės temos

Krikščioniškos interpoliacijos

Įtaka

Dvylikos patriarchų testamentai

Judo Testamentas

Isacharo Testamentas

Zabulono Testamentas

Dano Testamentas

Neftalio Testamentas

Gado Testamentas

Ašero Testamentas

Juozapo Testamentas

Benjamino Testamentas

Knyga susideda iš 12 atskirų „testamentų“

Pagrindinės temos

Krikščioniškos interpoliacijos

Įtaka

Dvylikos patriarchų testamentai

Judo Testamentas

Isacharo Testamentas

Zabulono Testamentas

Dano Testamentas

Neftalio Testamentas

Gado Testamentas

Ašero Testamentas

Juozapo Testamentas

Benjamino Testamentas

Gal būt jums bus įdomu: