1964 m. lapkričio 21 d. popiežius Paulius VI paskelbė vieną svarbiausių Vatikano II Susirinkimo tekstų – dekretą Unitatis Redintegratio (lot. „Vienybės atkūrimas“). Tai pirmasis visoje Katalikų Bažnyčios istorijoje oficialus dokumentas, skirtas ekumenizmui – krikščionių vienybės siekiui.
Po šimtmečių priešiškumo ir atsiskyrimo (ypač po 1054 m. Didžiosios schizmos ir XVI a. Reformacijos) Katalikų Bažnyčia iki XX a. vidurio laikėsi pozicijos „grįžimas į Romą“ (lot. conversio ad Ecclesiam Catholicam). Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) radikaliai pakeitė šią nuostatą. Popiežius Jonas XXIII jau atidarymo kalboje pareiškė, kad Bažnyčia nori kalbėti „ne apie prakeiksmus, o apie gailestingumą“, o Paulius VI ekumenizmą pavadino viena pagrindinių Susirinkimo temų.
Dekretas remiasi Jėzaus malda Vakarienės metu:
„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17,21).
Pagrindiniai teiginiai:
- Krikščionių skilimas prieštarauja Kristaus valiai ir yra skandalas pasauliui.
- Vienybė, kurios trokšta Kristus, nėra vien tik „grįžimas“ prie Katalikų Bažnyčios, bet visų krikščionių sugrįžimas prie pilnutinės tiesos ir vienybės, kurią Jis įsteigė.
- Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad kitose krikščionių bendruomenėse yra tikrų „vienybės elementų“ (elementa Ecclesiae): Šventasis Raštas, sakramentai (ypač Krikštas), malda, šventųjų gerbimas ir kt.
- Pirmą kartą oficialiai pripažįstama, kad ir pati Katalikų Bažnyčia turi „atsinaujinti“ (aggiornamento) ir „atgailauti“ už praeities kaltes skilimo istorijoje.
- Ekumenizmas – visų krikščionių reikalas, o ne tik teologų ar hierarchų. Kiekvienas katalikas kviečiamas melstis už vienybę ir dalyvauti dialoge.
Dekretas skiria du ekumenizmo lygmenis:
- Su Rytų Bažnyčiomis (stačiatikiais ir senovės Rytų Bažnyčiomis) – pabrėžiama bendra tradicija, sakramentų galiojimas ir senoji pagarba patriarchatams.
- Su Vakarų krikščionimis (protestantais ir anglikonais) – pripažįstamas bendras Krikštas ir Šventojo Rašto meilė.
Siūlomos konkrečios priemonės: bendra malda, teologinis dialogas, bendri socialiniai ir labdaringi darbai, „dvasinis ekumenizmas“ – atsivertimas ir šventumas.
Įtaka ir reikšmė
- Tai buvo tikras lūžis: iki 1964 m. katalikams dažnai buvo draudžiama net dalyvauti kitų konfesijų pamaldose. Po dekreto prasidėjo oficialūs dialogai su Pasauline Bažnyčių Taryba, Anglikonų Bendrija, Stačiatikių Bažnyčiomis, liuteronais ir kt.
- Dokumentas tiesiogiai įtakojo vėlesnius popiežių veiksmus: Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro abipusį prakeiksmų panaikinimą 1965 m., Jono Pauliaus II encikliką Ut unum sint (1995), Benedikto XVI ir Pranciškaus ekumeninius gestus.
- Šiandien Unitatis Redintegratio tebėra pagrindinis Katalikų Bažnyčios ekumenizmo dokumentas ir dažnai cituojamas bendruose pareiškimuose su kitomis Bažnyčiomis.
1964 m. lapkričio 21 d. Katalikų Bažnyčia oficialiai atsisakė „grįžimo“ modelio ir pasirinko „kelionės kartu“ modelį. „Unitatis Redintegratio“ – tai ne tik istorinis tekstas, bet ir iki šiol gyvas kvietimas visiems krikščionims: vienybė nėra pasirinkimas, o Kristaus palikimas ir įsakymas.
Vienybės atkūrimas
(Unitatis Redintegratio)
DEKRETAS DĖL EKUMENIZMO
ĮVADAS
1. Visų krikščionių vienybės atkūrimas yra vienas iš svarbiausių Antrojo Vatikano Susirinkimo rūpesčių. Viešpats Kristus įsteigė vieną ir vienintelę Bažnyčią. Tačiau daugybė krikščioniškų bendrijų žmonėms prisistato kaip tikrosios Jėzaus Kristaus paveldėtojos; visi išpažįsta esą Viešpaties sekėjai, bet skirtingai mąsto ir eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų susiskaldęs.(1) Toks skilimas akivaizdžiai prieštarauja Kristaus valiai, yra pasaulio papiktinimas ir kenkia šventajam reikalui skelbti Evangeliją visam kūriniui.
Tačiau amžių Viešpats išmintingai ir kantriai vykdo savo malonės planą mums, nusidėjėliams. Pastaruoju metu labiau negu kada nors anksčiau Jis žadina susiskaldžiusius krikščionis gailėtis dėl savo nesantaikos ir ilgėtis vienybės. Daugelyje kraštų gausūs būriai pajuto šios malonės postūmį, ir tarp mūsų atskirtųjų brolių kasdien stiprėja Šventosios Dvasios skatinamas judėjimas siekti vienybės tarp visų krikščionių. Šis judėjimas į vienybę vadinamas „ekumeniniu“. Jame dalyvauja tie, kurie šaukiasi Trejybės Dievo ir išpažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją – ir daro tai ne tik kaip pavieniai asmenys, bet ir kaip bendruomenės. Beveik visi laiko tą bendriją, kurioje išgirdo Evangeliją, savo Bažnyčia ir iš tiesų Dievo Bažnyčia. Tačiau visi, nors ir skirtingais būdais, ilgisi vienos regimos Dievo Bažnyčios – tikrai visuotinės, išsiųstos į pasaulį, kad pasaulis atsiverstų į Evangeliją ir būtų išgelbėtas Dievo šlovei.
Šventasis Susirinkimas su džiaugsmu tai pastebi. Jau paskelbė savo mokymą apie Bažnyčią, o dabar, vedamas troškimo atkurti vienybę tarp visų Kristaus sekėjų, nori visiems katalikams išdėstyti kelius ir būdus, kuriais ir jie galėtų atsiliepti į šią malonę ir dieviškąjį pašaukimą.
I SKYRIUS
KATALIKŲ EKUMENIZMO PRINCIPAI
2. Tai, kas mums apreiškė Dievo meilę, yra Tėvo atsiųstas į pasaulį vienatinis Sūnus, kad, tapęs žmogumi, savo atpirkimu atnaujintų visą žmoniją ir ją suvienytų.(2) Prieš aukodamas save kaip nekaltingą auką ant altoriaus, Kristus meldėsi Tėvui už tuos, kurie Juo tikės: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.(3) Savo Bažnyčioje Jis įsteigė nuostabų Eucharistijos sakramentą, kuriuo reiškiama ir įgyvendinama Jo Bažnyčios vienybė. Savo mokiniams davė naują įsakymą mylėti vieniems kitus,(4) ir pažadėjo Dvasią Užtarėją,(5) kuris kaip Viešpats ir gyvybės teikėjas amžinai liks su jais.
Po to, kai buvo iškeltas ant kryžiaus ir pašlovintas, Viešpats Jėzus išliejo pažadėtąją Dvasią ir per tą Dvasią pašaukė ir subūrė Naujosios Sandoros tautą – Bažnyčią – į tikėjimo, vilties ir meilės vienybę, kaip moko Apaštalas: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir pašaukti vienai jūsų pašaukimo vilčiai; vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas“.(6) „Visi jūs, pakrikštytieji Kristuje, apsivilkote Kristumi… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“.(7) Todėl Šventoji Dvasia, gyvenanti tikinčiuosiuose ir pripildanti bei valdanti visą Bažnyčią, sukuria tą nuostabią tikinčiųjų bendrystę ir taip glaudžiai visus sujungia su Kristumi, kad tampa Bažnyčios vienybės principu. Ji pati dalija malones ir tarnystes,(8) įvairiomis funkcijomis praturtindama Jėzaus Kristaus Bažnyčią, „kad šventieji būtų aprūpinti tarnystės darbui, Kristaus kūnui statydinti“.(9)
Kad įsteigtų savo šventąją Bažnyčią visame pasaulyje iki laikų pabaigos, Kristus pavedė Dvylikos kolegijai mokyti, valdyti ir šventinti.(10) Iš jų Jis išrinko Petrą ir, išklausęs jo tikėjimo išpažinimą, nusprendė ant jo statyti savo Bažnyčią. Petrui pažadėjo dangaus karalystės raktus,(11) o po meilės išpažinimo patikėjo visas savo avis stiprinti tikėjime(12) ir ganyti tobulame vieningume.(13) Pats Kristus Jėzus amžinai lieka pagrindiniu akmeniu(14) ir mūsų sielų Ganytoju.(15)
Taigi Jėzus Kristus norėjo, kad apaštalai ir jų įpėdiniai – vyskupai su Petro įpėdiniu priešakyje – ištikimai skelbtų Evangeliją, teiktų sakramentus ir meilėje valdytų Bažnyčią. Taip, Šventosios Dvasios veikimu, Kristus nori, kad Jo tauta augtų, o Jo tautos bendrystė tobulėtų vienybėje: išpažįstant vieną tikėjimą, bendrai švenčiant dieviškąjį kultą ir saugant brolišką Dievo šeimos darną.
Bažnyčia yra vienintelė Dievo kaimenė; ji tarsi vėliava, iškelta tautoms matyti:(16) ji tarnauja visai žmonijai taikos Evangelija,(17) keliaudama piligrimo keliu viltyje į dangaus tėvynę.(18)
Tai šventoji Bažnyčios vienybės paslaptis – Kristuje ir per Kristų, Šventajai Dvasiai įvairiomis funkcijomis teikiant gyvybę. Šios paslapties aukščiausias pavyzdys ir šaltinis – Trejybės Asmenų vienybė: Tėvas ir Sūnus Šventojoje Dvasioje – vienas Dievas.
3. Jau pačioje vienintelės Dievo Bažnyčios pradžioje atsirado skilimų,(19) kuriuos Apaštalas griežtai pasmerkė.(20) Vėlesniuose amžiuose iškilo dar rimtesnių nesantaikų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia – dažnai abiejų pusių žmonių kaltė. Vaikai, gimę tose bendruomenėse ir augę tikėdami Kristų, negali būti kaltinami dėl atsiskyrimo nuodėmės; Katalikų Bažnyčia apkabina juos kaip brolius su pagarba ir meile. Žmonės, tikintys Kristų ir tikrai pakrikštyti, yra bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, nors ta bendrystė netobula. Skirtumai, egzistuojantys skirtingu laipsniu tarp jų ir Katalikų Bažnyčios – mokyme, kartais drausmėje ar Bažnyčios sandaroje – tikrai kelia daug kliūčių, kartais rimtų, visiškai bažnytinei bendrystei. Ekumeninis judėjimas stengiasi tas kliūtis įveikti. Tačiau net ir esant joms, visi tikėjimu per Krikštą išteisintieji yra Kristaus kūno nariai,(21) turi teisę vadintis krikščionimis ir teisingai priimami kaip broliai Katalikų Bažnyčios vaikų.
Be to, nemaža, net labai daug svarbių elementų ir dovanų, kurios kartu stata ir gaivina pačią Bažnyčią, gali egzistuoti už regimų Katalikų Bažnyčios ribų: Dievo rašytasis žodis; malonės gyvenimas; tikėjimas, viltis ir meilė bei kitos Šventosios Dvasios dovanos, taip pat regimi elementai. Visa tai, kilę iš Kristaus ir į Jį vedantys, teisėtai priklauso vienintelei Kristaus Bažnyčiai.
Mūsų atskirtieji broliai taip pat naudoja daug krikščioniškosios religijos liturginių veiksmų. Šie tikrai gali įvairiais būdais gimdyti malonės gyvenimą pagal kiekvienos Bažnyčios ar bendruomenės būklę. Todėl šie liturginiai veiksmai turi būti laikomi pajėgiais suteikti priėjimą prie išganymo bendrystės.
Iš to išplaukia, kad atskirtosios Bažnyčios(23) ir bendruomenės kaip tokios, nors mes tikime, kad joms kai kur trūksta, nėra visiškai netekusios prasmės ir svarbos išganymo paslaptyje. Kristaus Dvasia nesusilaikė naudoti jų kaip išganymo priemones, kurių veiksmingumas kyla iš tos malonių ir tiesos pilnatvės, patikėtos Bažnyčiai.
Vis dėlto mūsų atskirtieji broliai – tiek pavieniai, tiek bendruomenės ir Bažnyčios – nėra palaiminti ta vienybe, kurią Jėzus Kristus norėjo suteikti visiems, per Jį atgimusiems į vieną kūną ir su Juo atgaivintiems naujam gyvenimui – ta vienybe, kurią skelbia Šventasis Raštas ir senoji Bažnyčios Tradicija. Tik per Kristaus Katalikų Bažnyčią, kuri yra „visuotinis išganymo įrankis“, galima pilnai naudotis išganymo priemonėmis. Tikime, kad Viešpats patikėjo visas Naujosios Sandoros palaimas vieninteliai apaštalų kolegijai, kurios galva Petras, kad įsteigtų vieną Kristaus kūną žemėje, į kurį turėtų būti visiškai įjungti visi, kurie kokiu nors būdu priklauso Dievo tautai. Ši Dievo tauta, nors jos nariai dar gali nusidėti, keliauja Kristuje žemėje ir auga, vedama švelnios Dievo išminties pagal Jo paslėptus sumanymus, kol laimingai pasieks amžinosios šlovės pilnatvę dangiškojoje Jeruzalėje.
4. Šiandien daugelyje pasaulio kraštų Šventosios Dvasios įkvėpimu daromi įvairūs bandymai malda, žodžiu ir veiksmu pasiekti tą vienybės pilnatvę, kurios trokšta Jėzus Kristus. Šventasis Susirinkimas ragina visus katalikų tikinčiuosius atpažinti laikų ženklus ir aktyviai bei protingai dalyvauti ekumeniniame darbe.
„Ekumeninis judėjimas“ reiškia iniciatyvas ir veiklas, planuojamas ir vykdomas pagal įvairius Bažnyčios poreikius ir galimybes, siekiant krikščionių vienybės. Tai:
- visų pirma pastangos vengti išraiškų, sprendimų ir veiksmų, kurie neteisingai ar netiksliai atspindėtų atskirtųjų brolių būklę ir taip apsunkintų tarpusavio santykius;
- tada „dialogas“ tarp kompetentingų skirtingų Bažnyčių ir bendruomenių specialistų; tokiuose susitikimuose, vykstančiuose religine dvasia, kiekvienas giliau išdėsto savosios bendrystės mokymą ir aiškiau parodo jos bruožus;
- pagaliau visi vedami savęs tikrinimo dėl ištikimybės Kristaus valiai Bažnyčiai ir atitinkamai energingai imasi atsinaujinimo ir reformos uždavinio.
Kai katalikų tikintieji tokius veiksmus vykdo apdairiai ir kantriai, vadovaujami vyskupų, jie skatina teisingumą ir tiesą, santarvę ir bendradarbiavimą, brolišką meilę ir vienybę. Taip, palaipsniui įveikiant kliūtis visiškai bažnytinei bendrystei, visi krikščionys galiausiai bendroje Eucharistijos šventėje bus suburti į vieną ir vienintelę Bažnyčią toje vienybėje, kurią Kristus nuo pradžios suteikė savo Bažnyčiai. Tikime, kad ši vienybė neišnykstamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir tikimės, kad ji nuolat augs iki laikų pabaigos.
Tačiau akivaizdu, kad asmens siekis visiškos katalikiškos bendrystės ir jo pasirengimas bei susitaikinimas yra skirtingo pobūdžio dalykas negu ekumeninis veiksmas. Bet tarp jų nėra prieštaravimo, nes abu kyla iš nuostabaus Dievo kelio.
Katalikai, vykdydami ekumeninį darbą, tikrai turi rūpintis atskirtaisiais broliais – melstis už juos, informuoti apie Bažnyčią, daryti pirmuosius žingsnius link jų. Tačiau pagrindinė pareiga – sąžiningai ir atidžiai įvertinti, kas turi būti padaryta ar atnaujinta pačioje katalikų šeimoje, kad jos gyvenimas aiškiau ir ištikimiau liudytų mokymą ir įstaigas, gautas iš Kristaus per apaštalus.
Nors Katalikų Bažnyčia apdovanota visa dieviškai apreikšta tiesa ir visomis malonės priemonėmis, jos nariai ne visada gyvena jomis su deramu uolumu, todėl Bažnyčios veido spindesys mažiau aiškus atskirtųjų brolių ir pasaulio akyse, ir Dievo karalystės augimas stabdomas. Todėl visi katalikai turi siekti krikščioniškojo tobulumo(24) ir kiekvienas pagal savo padėtį stengtis, kad Bažnyčia kasdien labiau valytųsi ir atsinaujintų. Mat Bažnyčia turi nešti savo kūne Jėzaus nuolankumą ir mirtį,(25) kad Kristus galėtų ją sau pateikti be dėmės ir raukšlės.(26)
Visi Bažnyčioje turi saugoti vienybę būtinuose dalykuose. Bet visi, pagal gautas dovanas, tegu naudojasi teisėta laisve įvairiose dvasinio gyvenimo ir drausmės formose, skirtinguose liturginiuose apeigynuose ir net teologiniuose apreikštos tiesos išdėstymuose. Visur teviešpatauja meilė. Jei jie laikysis šio kelio, vis geriau išreikš tikrąją Bažnyčios katalikiškumą ir apaštalškumą.
Kita vertus, katalikai turi su džiaugsmu pripažinti ir vertinti tikras krikščioniškas dovanas iš bendro paveldo, esančias pas atskirtuosius brolius. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybingus darbus kitų, liudijančių Kristų, gyvenimuose – kartais net iki kraujo praliejimo. Mat Dievas visada nuostabus savo darbuose ir vertas visokeriopos šlovės.
Nereikia pamiršti, kad viskas, ką Šventosios Dvasios malonė veikia atskirtųjų brolių širdyse, gali prisidėti ir prie mūsų pačių ugdymo. Visa, kas tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrajai tikėjimo nuosavybei; priešingai – visada gali padėti giliau suvokti Kristaus ir Bažnyčios paslaptį.
Vis dėlto krikščionių skilimai trukdo Bažnyčiai pasiekti jai deramą katalikiškumo pilnatvę tuose jos sūnuose, kurie, nors Krikštu priklausą jai, vis tiek yra atskirti nuo visiškos bendrystės. Be to, pačiai Bažnyčiai sunkiau visiškai išreikšti savo katalikiškumą visose srityse.
Šventasis Susirinkimas su džiaugsmu pastebi, kad katalikų tikinčiųjų dalyvavimas ekumeniniame darbe kasdien auga. Jis paveda vyskupams visame pasaulyje šį darbą energingai skatinti ir protingai vadovauti.
II SKYRIUS
EKUMENIZMO PRAKTIKA
5. Vienybės siekimas yra visos Bažnyčios – tikinčiųjų ir ganytojų – reikalas. Šis rūpestis liečia kiekvieną pagal jo gabumus – ar tai būtų kasdienis krikščioniškas gyvenimas, ar teologiniai ir istoriniai tyrinėjimai. Jau pats šis rūpestis iš dalies atskleidžia brolystės ryšį tarp visų krikščionių ir padeda siekti tos pilnos ir tobulos vienybės, kurios Dievas savo gerumu trokšta.
6. Kiekvienas Bažnyčios atsinaujinimas(27) iš esmės remiasi ištikimesniu jos pačios pašaukimo vykdymu. Būtent tai yra vienybės judėjimo pagrindas.
Kristus šaukia Bažnyčią nuolatinei reformai, kol ji keliauja šioje žemėje. Bažnyčia visada to reikia, kiek ji yra žmogiška institucija žemėje. Todėl jei įvairiais laikais ir aplinkybėmis buvo trūkumų moraliniame elgesyje, bažnytinėje drausmėje ar net Bažnyčios mokymo formulavime (atsargiai atskiriant nuo paties tikėjimo lobio), visa tai galima ir reikia tinkamu metu ištaisyti.
Bažnyčios atsinaujinimas turi didelę ekumeninę reikšmę. Jau įvairiose Bažnyčios gyvenimo srityse vyksta šis atsinaujinimas: Biblijos ir liturgijos judėjimai, Dievo žodžio skelbimas ir katechetika, pasauliečių apaštalavimas, naujos vienuolinio gyvenimo formos ir santuokinė dvasingumas, Bažnyčios socialinis mokymas ir veikla – visa tai laikytina ekumenizmo ateities pažadu ir ženklu.
7. Tikro ekumenizmo nėra be širdies atsivertimo. Vienybės troškimas kyla ir bręsta iš proto atsinaujinimo,(28) iš savęs išsižadėjimo ir nesuvaržytos meilės. Todėl turime melsti Šventąją Dvasią malonės būti tikrai savęs išsižadėjusiems, nuolankiems, švelniems tarnaujant kitiems ir broliškai dosniems jiems.
Šv. Paulius sako: „Todėl aš, Viešpaties kalinys, maldauju jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui: su visu nuolankumu, romumu ir kantrumu, su meile pakęsdami vieni kitus, uoliai sergėdami Dvasios vienybę taikos ryšiu“.(29) Šis raginimas ypač skirtas šventimais pašauktiesiems, kad tęstų Kristaus darbą. Jis atėjo „ne kad Jam tarnautų, bet kad tarnautų“.(30)
Šv. Jono žodžiai tinka ir vienybės nuodėmėms: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, meluotume, ir Jo žodis nebūtų mumyse“.(31) Todėl nuolankiai prašome atleidimo Dievo ir atskirtųjų brolių, kaip ir mes jiems atleidžiame.
Visi tikintieji turi atminti: kuo uoliau jie gyvens pagal Evangeliją, tuo geriau tars vienybei ir ją įgyvendins. Kuo artimesnė jų vienybė su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, tuo giliau ir lengviau augs tarpusavio broliška meilė.
8. Širdies atsivertimas ir šventumo gyvenimas kartu su vieša ir privačia malda už krikščionių vienybę turi būti laikomi viso ekumeninio judėjimo siela ir nusipelno „dvasinio ekumenizmo“ vardo.
Katalikams įprasta dažnai melstis ta malda už Bažnyčios vienybę, kuria pats Gelbėtojas naktį prieš mirtį karštai meldėsi Tėvui: „Tegul visi bus viena“.(32)
Tam tikromis aplinkybėmis – pvz., nustatytose „vienybės“ maldose ar ekumeniniuose susitikimuose – leidžiama ir net pageidautina, kad katalikai melstųsi kartu su atskirtaisiais broliais. Tokios bendros maldos tikrai yra veiksminga priemonė vienybės malonei išmelsti ir tikras ryšys, dar tebesiejantis katalikus su atskirtaisiais broliais. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš tarp jų“.(33)
Vis dėlto bendras kultas (communicatio in sacris) nelaikytinas neribota priemone krikščionių vienybei atkurti. Yra du pagrindiniai principai:
- liudyti Bažnyčios vienybę (dažniausiai draudžia bendrą kultą);
- dalytis malonės priemonėmis (kartais jį pateisina).
Kelią turi nustatyti vietos vyskupas, atsižvelgdamas į laiką, vietą ir asmenis, nebent vyskupų konferencija ar Šventasis Sostas kitaip nustatytų.
9. Turime pažinti atskirtųjų brolių mąstyseną. Tam būtina studijos – tikroviškos ir geranoriškos. Katalikai turi giliau suprasti atskirtųjų brolių mokymą, istoriją, dvasinį ir liturginį gyvenimą, religinę psichologiją ir kultūrą. Tam ypač vertingi abiejų pusių susitikimai, ypač teologiniams klausimams aptarti, kur kiekvienas gali kalbėti lygiateisiškai – jei dalyviai tikrai kompetentingi ir turi vyskupų pritarimą. Iš tokio dialogo dar aiškiau iškils Katalikų Bažnyčios tikroji padėtis, geriau suprasime atskirtųjų brolių požiūrį ir tinkamiau išdėstysime savo tikėjimą.
10. Šventoji teologija ir kitos mokslo šakos, ypač istorinės, turi būti dėstomos ekumeniniu požiūriu, kad kuo tiksliau atitiktų faktus.
Labai svarbu, kad būsimieji ganytojai ir kunigai mokytųsi teologijos, kruopščiai parengtos ekumeniniu požiūriu, o ne polemiškai – ypač tose srityse, kurios liečia atskirtųjų brolių santykį su Katalikų Bažnyčia.
Tai juo svarbiau, kad tikinčiųjų ir vienuolių ugdymas labai priklauso nuo kunigų išsilavinimo.
Be to, katalikai misionieriai, dirbantys tose pačiose teritorijose kaip ir kiti krikščionys, turi žinoti ekumenizmo keliamas problemas ir teikiamą naudą savo apaštalavimui.
11. Katalikiškojo tikėjimo išraiškos būdas ir metodas niekada neturi tapti kliūtimi dialogui su broliais. Žinoma, mokymas turi būti aiškiai pateiktas visas. Nieko taip svetima ekumenizmo dvasiai kaip klaidingas irenizmas, kuriame nukenčia katalikiškojo mokymo grynumas ir užtemdoma jo tikroji prasmė.
Tuo pat metu katalikiškasis tikėjimas turi būti aiškinamas giliau ir tiksliau, tokiu būdu ir tokiais terminais, kuriuos tikrai galėtų suprasti ir atskirtieji broliai.
Ekumeniniame dialoge katalikų teologai, tvirtai laikydamiesi Bažnyčios mokymo ir kartu su atskirtaisiais broliais tyrinėdami dieviškąsias paslaptis, turi elgtis su meile tiesai, su meile ir nuolankumu. Palygindami mokymus, jie turi atsiminti, kad katalikiškajame mokyme egzistuoja „tiesų hierarchija“, nes jos skirtingai susijusios su krikščioniškojo tikėjimo pagrindu. Taip atsivers kelias, kuriuo broliškas varžymasis visus skatins giliau suprasti ir aiškiau pateikti neišsemiamus Kristaus turtus.(34)
12. Prieš visą pasaulį visi krikščionys teišpažįsta tikėjimą trejybiniu Dievu, vienu ir trimis, įsikūnijusiu Dievo Sūnumi, mūsų Atpirkėju ir Viešpačiu. Bendromis pastangomis ir su abipuse pagarba teliudija mūsų bendrą viltį, kuri neapgauna. Šiandien, kai socialinis bendradarbiavimas taip plačiai paplitęs, visi žmonės be išimties kviečiami dirbti drauge – juo labiau visi tikintieji Dievu, o labiausiai visi krikščionys, nešantys Kristaus vardą.
Krikščionių bendradarbiavimas ryškiai išreiškia jau egzistuojantį ryšį ir dar aiškiau parodo Kristaus Tarno veidą. Toks bendradarbiavimas, jau prasidėjęs daugelyje šalių, turi būti vis labiau plėtojamas – ypač kraštuose, kur vyksta socialinė ir techninė raida: teisingai vertinant žmogaus asmens orumą, siekiant taikos palaimos, taikant Evangelijos principus visuomeniniam gyvenimui, skatinant menus ir mokslus tikrai krikščioniška dvasia, naudojant įvairias priemones šiuolaikinio gyvenimo nelaimėms mažinti – badui, stichinėms nelaimėms, neraštingumui, skurdui, būsto trūkumui, netolygiam turto paskirstymui. Per šį bendradarbiavimą visi tikintieji Kristumi gali geriau pažinti ir vertinti vieni kitus ir taip grįsti kelią į krikščionių vienybę.
III SKYRIUS
BAŽNYČIOS IR BAŽNYTINĖS BENDRIJOS, ATSISKYRUSIOS NUO ROMOS APAŠTALŲ SOSTO
13. Dabar kreipiame dėmesį į du pagrindinius skilimo tipus, pažeidžiančius vientisą Kristaus apsiaustą.
Pirmieji skilimai įvyko Rytuose, kai buvo ginčijamos Efezo ir Chalcedono susirinkimų dogminės formulės, o vėliau nutrūko bažnytinis bendravimas tarp Rytų patriarchatų ir Romos Sosto.
Kiti skilimai kilo Vakaruose po daugiau kaip keturių šimtmečių – iš įvykių, paprastai vadinamų „Reformacija“. Dėl to daug bendrijų – nacionalinių ar konfesinių – atsiskyrė nuo Romos Sosto. Tarp tų, kuriose iš dalies tebegyvuoja katalikiškos tradicijos ir institucijos, ypatingą vietą užima Anglikonų bendrija.
Šie skilimai labai skiriasi ne tik kilme, vieta ir laiku, bet ypač tikėjimo ir Bažnyčios sandaros klausimų pobūdžiu bei rimtumu. Todėl, neniekindami skirtumų tarp įvairių krikščioniškų bendrijų ir nepamiršdami juos siejančių ryšių nepaisant skilimo, Šventasis Susirinkimas nusprendžia pasiūlyti šiuos apmąstymus apdairiam ekumeniniam veiksmui.
I. Ypatingas dėmesys Rytų Bažnyčioms
14. Daug amžių Rytų ir Vakarų Bažnyčios ėjo skirtingais keliais, bet buvo susietos broliška tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo vienybe; Romos Sostas bendru sutarimu veikė kaip vadovas, kai tarp jų kildavo nesutarimų tikėjimo ar drausmės klausimais. Tarp kitų labai svarbių dalykų Susirinkimui malonu visiems priminti, kad Rytuose klesti daug vietinių Bažnyčių, tarp kurių pirmą vietą užima patriarchatinės Bažnyčios; daugelis jų didžiuojasi kilme nuo apaštalų. Todėl pagrindinis rytiečių rūpestis ir uždavinys buvo ir tebėra išsaugoti bendro tikėjimo ir meilės bei seseriškų Bažnyčių ryšius.
Taip pat negalima pamiršti, kad Rytų Bažnyčios nuo pat pradžių turėjo lobyną, iš kurio Vakarų Bažnyčia plačiai sėmėsi – liturginėje praktikoje, dvasinėje tradicijoje ir teisėje. Negalima nuvertinti fakto, kad būtent Rytuose vykę visuotiniai susirinkimai apibrėžė pagrindines krikščioniškojo tikėjimo dogmas apie Trejybę ir apie Dievo Žodį, tapusį kūnu iš Mergelės Marijos. Šio tikėjimo išsaugojimui šios Bažnyčios daug kentėjo ir tebekentėjo.
Tačiau apaštalų paveldas buvo priimtas skirtingomis formomis ir būdais, todėl jau nuo ankstyviausių Bažnyčios laikų skirtingose vietose jis buvo aiškinamas įvairiai dėl skirtingų genijų ir gyvenimo sąlygų. Visa tai, neskaitant išorinių priežasčių, paruošė dirvą sprendimams, kilusiems ir iš meilės stokos bei abipusio nesupratimo.
Todėl Šventasis Susirinkimas ragina visus, o ypač tuos, kurie ketina skirti save visiškos bendrystės tarp Rytų ir Katalikų Bažnyčios atkūrimui, tinkamai atsižvelgti į šį ypatingą Rytų Bažnyčių kilmės ir augimo bruožą, į santykių su Romos Sostu pobūdį iki atsiskyrimo. Visa tai visiškai įvertinus, labai prisidės prie laukiamo dialogo.
15. Visi žino, su kokia didžiule meile Rytų krikščionys švenčia šventąją liturgiją, ypač Eucharistijos auką – Bažnyčios gyvenimo šaltinį ir būsimosios šlovės laidą, kurioje tikintieji, susivieniję su savo vyskupu, per įsikūnijusį, kentėjusį ir pašlovintą Žodį-Sūnų prieina prie Dievo Tėvo ir, Šventajai Dvasiai išsiliejus, įžengia į bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe, tapdami „dieviškosios prigimties dalininkais“.(35) Todėl švenčiant Šventąją Eucharistiją kiekvienoje iš šių Bažnyčių statoma ir auga Dievo Bažnyčia,(36) o bendrai švenčiant pasireiškia jų tarpusavio bendrystė.
Šioje liturginėje garbėje Rytų krikščionys gražiomis šlovės giesmėmis garbina amžinąją Mergelę Mariją, kurią Efezo Visuotinis Susirinkimas iškilmingai paskelbė švenčiausiąja Dievo Gimdytoja, kad Kristus būtų pripažintas tikru Dievo ir žmogaus Sūnumi pagal Raštus. Taip pat daug šventųjų, tarp jų visuotinės Bažnyčios Tėvų, jie šlovina.
Šios Bažnyčios, nors ir atskirtos nuo mūsų, turi tikrus sakramentus, visų pirma – dėl apaštališkosios sukcesijos – kunigystę ir Eucharistiją, kuriais artimiausiai susietos su mumis. Todėl tam tikromis aplinkybėmis ir gavus Bažnyčios valdžios leidimą, bendras kultas (communicatio in sacris) ne tik galimas, bet ir skatintinas.
Be to, Rytuose randami tie dvasinės tradicijos turtai, kurie ypač reiškiasi vienuoliniame gyvenime. Nuo šventųjų Tėvų laikų Rytuose klestėjo vienuolinė dvasingumas, vėliau išplitęs Vakaruose ir tapęs lotyniškojo vienuolinio gyvenimo šaltiniu, iš kurio jis nuolat semiasi naujos jėgos. Todėl karštai rekomenduojama katalikams naudotis Rytų Tėvų dvasiniais turtais, keliančiais visą žmogų į dieviškųjų dalykų kontempliaciją.
Labai turtingą Rytų Bažnyčių liturginį ir dvasinį paveldą turi pažinti, gerbti, išsaugoti ir branginti visi. Reikia pripažinti, kad jis nepaprastai svarbus išlaikyti krikščioniškosios tradicijos pilnatvę ir Rytų bei Vakarų krikščionių susitaikinimui.
16. Jau nuo seniausių laikų Rytų Bažnyčios laikėsi savų bažnytinės teisės ir papročių formų, patvirtintų Bažnyčios Tėvų, sinodų ir net visuotinų susirinkimų. Įvairovė papročių ir apeigų jokiu būdu nėra kliūtis Bažnyčios vienybei, priešingai – didina jos grožį ir labai padeda vykdyti jos misiją, kaip jau minėta. Todėl, kad neliktų jokios abejonės, Šventasis Susirinkimas iškilmingai skelbia: Rytų Bažnyčios, prisimindamos būtiną visos Bažnyčios vienybę, turi teisę tvarkytis pagal savas drausmes, nes jos labiau atitinka jų tikinčiųjų būdą ir geriau tinka jų sielų labui. Tobulas šio tradicinio principo principo laikymasis – nors praeityje ne visada buvo vykdomas – yra viena esminių sąlygų vienybei atkurti.
17. Kas pasakyta apie teisėtą įvairovę Bažnyčioje, turi būti taikoma ir teologiniam doktrinos išreiškimui. Rytuose ir Vakaruose buvo naudojami skirtingi apreiškimo tyrinėjimo metodai ir skirtingai plėtojamas Dievo tiesos supratimas bei išpažinimas. Todėl nenuostabu, kad kartais viena tradicija geriau suvokė ir išreiškė vieną ar kitą apreiškimo paslapties aspektą. Tokiais atvejais įvairios teologinės išraiškos dažnai papildo viena kitą, o ne prieštarauja. Kalbant apie autentiškas Rytų Bažnyčios teologines tradicijas, reikia pripažinti nuostabų būdą, kaip jos įsišaknijusios Šventajame Rašte, kaip maitinamos ir išreiškiamos liturginiame gyvenime, kaip semiasi jėgos iš gyvosios apaštalų tradicijos ir Rytų Tėvų bei dvasinių rašytojų veikalų. Taip jos skatina teisingą krikščionišką gyvenimą ir tiesia kelią į visišką krikščioniškosios tiesos tiesos viziją.
Visą šį dvasingumo, liturgijos, drausmės ir teologijos paveldą įvairiose tradicijose Šventasis Susirinkimas skelbia priklausant pilnam Katalikų ir apaštalų Bažnyčios pobūdžiui. Dėkojame Dievui, kad daugelis Rytų katalikų vaikų, išsaugančių šį paveldą ir trokštančių jį ištikimiau bei pilniau išreikšti gyvenime, jau gyvena visiškoje bendrystėje su broliais, laikosi Vakarų tradicijos.
18. Atsižvelgdamas į visus šiuos dalykus, Šventasis Susirinkimas iškilmingai kartoja ankstesnių susirinkimų ir Romos popiežių pareiškimą, kad vienybei atkurti ar išlaikyti būtina „neuždėti jokios naštos, išskyrus tai, kas būtina“.(37) Susirinkimo karštas troškimas – kad įvairiose Bažnyčios organizacijose ir gyvenimo veiklose būtų daromos visos pastangos palaipsniui įgyvendinti šią vienybę, ypač malda ir brolišku dialogu doktrinos ir aktualiausių mūsų laikų pastoracinių problemų klausimais. Taip pat Susirinkimas paveda Katalikų Bažnyčios ganytojams ir tikintiesiems plėtoti artimesnius ryšius su tais, kurie nebe gyvena Rytuose, bet yra toli nuo tėvynės, kad su jais augtų draugiškas bendradarbiavimas meilės dvasioje, be jokio varžymosi ar nesantaikos jausmo. Jei šis reikalas bus nuoširdžiai skatinamas, Susirinkimas tikisi, kad bus pašalinta kliūtis, skiriant Rytų ir Vakarų Bažnyčią, ir pagaliau bus vienintelė buveinė, tvirtai pastatyta ant kampinio akmens Kristaus Jėzaus, kuris abu padarys viena.(38)
II. Atskirtosios Vakarų Bažnyčios ir bažnytinės bendrijos
19. Didžiulėje suirutėje, prasidėjusioje Vakaruose viduramžių pabaigoje ir vėlesniais laikais, Bažnyčios ir bažnytinės bendrijos atsiskyrė nuo Romos Apaštalų Sosto. Vis dėlto jos išlaikė ypač artimą ryšį su Katalikų Bažnyčia dėl ilgų šimtmečių, kai visa krikščionija gyveno bažnytiniame bendravime.
Tačiau šios Bažnyčios ir bendrijos, dėl skirtingos kilmės ir skirtingo mokymo tikėjimo bei dvasinio gyvenimo klausimais, labai skiriasi ne tik nuo mūsų, bet ir tarpusavyje; jas visapusiškai apibūdinti nepaprastai sunku, ir čia to nebandysime.
Nors ekumeninis judėjimas ir troškimas taikos su Katalikų Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo, tikimės, kad ekumeninis nusiteikimas ir abipusė pagarba palaipsniui augs tarp visų.
Reikia pripažinti, kad šiose Bažnyčiose ir bendrijose egzistuoja svarbių skirtumų nuo Katalikų Bažnyčios – ne tik istorinių, sociologinių, psichologinių ir kultūrinių, bet ypač apreikštos tiesos aiškinime. Kad dialogas būtų lengvesnis nepaisant šių skirtumų, norime išdėstyti kai kuriuos apmąstymus, kurie gali ir turi būti dialogo pagrindas bei paskata.
20. Pirmiausia galvojame apie krikščionis, kurie viešai išpažįsta Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį, vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmonių, vieno Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – šlovei. Žinome, kad yra nemažų skirtumų nuo Katalikų Bažnyčios mokymo apie patį Kristų, įsikūnijusį Dievo Žodį, atpirkimo darbą ir todėl apie Bažnyčios paslaptį bei tarnystę, apie Marijos vaidmenį išganymo plane. Bet džiaugiamės matydami, kad mūsų atskirtieji broliai žvelgia į Kristų kaip į Bažnyčios vienybės šaltinį ir centrą. Jų troškimas vienybės su Kristumi skatina nuolat artėti prie vienybės ir liudyti tikėjimą žemės tautoms.
21. Meilė ir pagarba Šventajam Raštui, kurią galima pavadinti pamaldumu, veda mūsų brolius į nuolatinį Šventojo teksto apmąstymą. Evangelija „yra Dievo galybė išganymui kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“.(39)
Šaukdamiesi Šventosios Dvasios, jie ieško pačiame Rašte Dievo, tarsi kalbančio jiems Kristuje, kurį pranašai išpranašavo, Dievo Žodyje, tapusiame kūnu dėl mūsų. Jie apmąsto Rašte Kristaus gyvenimą ir tai, ką Dieviškasis Mokytojas mokė ir darė mūsų išganymui, ypač Jo mirties ir prisikėlimo paslaptis.
Tačiau krikščionys, atskirti nuo mūsų, Šventųjų Knygų dieviškąją autoritetą supranta skirtingai negu mes – vieni vienaip, kiti kitaip – ypač dėl Šventojo Rašto ir Bažnyčios santykio. Katalikiškuoju požiūriu autentiškas Bažnyčios mokymo autoritetas turi ypatingą vietą aiškinant ir skelbiant Dievo rašytąjį žodį.
Vis dėlto Šventasis Raštas dialogo darbui yra aukščiausios vertės įrankis galingoje Dievo rankoje siekiant tos vienybės, kurią Gelbėtojas teikia visiems.
22. Kai Krikšto sakramentas teikiamas taip, kaip Viešpats jį įsteigė, ir priimamas tinkama nusiteikimu, žmogus tikrai įjungiamas į nukryžiuotą ir pašlovintą Kristų ir atgimsta dieviškajam gyvenimui dalytis, kaip sako Apaštalas: „Su Juo pakrikštyti, jūs drauge ir palaidoti; ir su Juo prisikėlėte tikėjimu į Dievo galybę, kuris Jį prikėlė iš numirusių“.(40)
Todėl Krikštas sukuria sakramentinį vienybės ryšį, jungiantį visus, kurie juo atgimė. Tačiau pats Krikštas tėra pradžia, įžanga, visiškai nukreipta į pilnutinį gyvenimą Kristuje. Todėl Krikštas reikalauja visiško tikėjimo išpažinimo, visiško įsijungimo į Kristaus norėtą išganymo tvarką ir galiausiai visiško įskiepijimo į eucharistinę bendrystę.
Nors mūsų atskirtosios bažnytinės bendrijos neturi pilnos vienybės su mumis, kylančios iš Krikšto, ir nors tikime, kad jos neišlaikė pilnos Eucharistijos paslapties tikrovės (ypač dėl Kunigystės sakramento stokos), vis tiek švęsdamos Viešpaties Vakarienę jos išpažįsta, kad ji reiškia gyvenimą bendrystėje su Kristumi ir laukia Jo atėjimo šlovėje. Todėl mokymas apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus, kultą ir Bažnyčios tarnystę turi būti dialogo tema.
23. Kasdienis šių brolių krikščioniškas gyvenimas maitinamas tikėjimu Kristumi, stiprinamas Krikšto malone ir Dievo žodžio klausymu. Tai pasireiškia privačia malda, Biblijos apmąstymu, krikščionišku šeimos gyvenimu ir bendruomenės susirinkimuose Dievui šlovinti. Jų kultas kartais turi ryškių senosios bendros liturgijos bruožų.
Jų tikėjimas Kristumi duoda vaisių šlovėje ir dėkojime už Dievo dovanas. Tėvui. Tarp jų stiprus teisingumo jausmas ir tikra artimo meilė. Šis aktyvus tikėjimas sukūrė daug organizacijų dvasiniam ir materialiniam skurdui mažinti, jaunimo ugdymui, geresnėms socialinėms gyvenimo sąlygoms ir taikai visame pasaulyje.
Nors daug krikščionių Evangelijos moralinį mokymą supranta kitaip negu katalikai ir ne visada priima tuos pačius sprendimus sudėtingiems šiuolaikinės visuomenės klausimams, vis tiek jie dalijasi mūsų troškimu laikytis Kristaus žodžių kaip krikščioniškos dorybės šaltinio ir paklusti Apaštalo įsakymui: „Visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui“.(41) Todėl ekumeninis dialogas gali prasidėti nuo Evangelijos taikymo moraliniam elgesiui.
24. Trumpai išdėstę ekumeninio veikimo sąlygas ir principus, su pasitikėjimu žvelgiame į ateitį. Šventasis Susirinkimas ragina tikinčiuosius vengti paviršutiniškumo ir neapgalvoto uolumo, galinčio trukdyti tikrajai pažangai vienybės link. Jų ekumeninis veiksmas turi būti visiškai ir nuoširdžiai katalikiškas – ištikimas tiesai, gautai iš apaštalų ir Bažnyčios Tėvų, atitinkantis tikėjimą, kurį Katalikų Bažnyčia visada išpažino, ir kartu nukreiptas į tą pilnatvę, į kurią Viešpats nori, kad Jo Kūnas augtų laikui bėgant.
Šventojo Susirinkimo karštas troškimas – kad Katalikų Bažnyčios vaikų pradėti veiksmai vystytųsi kartu su atskirtųjų brolių veiksmais, kad nekliudytų dieviškajai Apvaizdai ir išankstiniai sprendimai nesutrukdytų Šventosios Dvasios būsimų įkvėpimų. Susirinkimas taip pat išpažįsta, kad žmogiškos jėgos ir gebėjimai negali pasiekti šio švento tikslo – sutaikinti visus krikščionis vienintelėje Kristaus Bažnyčioje. Todėl Susirinkimas visas viltis deda į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią. „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventąja Dvasia, kuri mums duota“.(42)
Visus šiuos dalykus, išdėstytus šiame dekrete, Susirinkimo Tėvai palankiai priėmė. Mes, Kristaus mums duota apaštališkąja galia, kartu su Tėvais Šventojoje Dvasioje juos patvirtiname, nustatome ir įsakome paskelbti Dievo šlovei.
Romos Šv. Petro bazilikoje, 1964 m. lapkričio 21 d.
PASTABOS
- Plg. 1 Kor 1, 13.
- Plg. 1 Jn 4, 9; Kol 1, 18–20; Jn 11, 52.
- Jn 17, 21.
- Plg. Jn 13, 34.
- Plg. Jn 16, 7.
- Ef 4, 4–5.
- Gal 3, 27–28.
- Plg. 1 Kor 12, 4–11.
- Ef 4, 12.
- Plg. Mt 28, 18–20 su Jn 20, 21–23.
- Plg. Mt 16, 18 su Mt 18, 18.
- Plg. Lk 22, 32.
- Plg. Jn 21, 15–18.
- Plg. Ef 2, 20.
- Plg. 1 Pt 2, 25; Vatikano I Susirinkimas, IV sesija (1870), konstitucija Pastor Aeternus: Collac 7, 482 a.
- Plg. Iz 11, 10–12.
- Plg. Ef 2, 17–18 su Mk 16, 15.
- Plg. 1 Pt 1, 3–9.
- Plg. 1 Kor 11, 18–19; Gal 1, 6–9; 1 Jn 2, 18–19.
- Plg. 1 Kor 1, 11 ir toliau; 11, 22.
- Plg. Florencijos Susirinkimas, VIII sesija (1439), dekretas Exultate Deo: Mansi 31, 1055 A.
- Plg. Šv. Augustinas, In Ps. 32, Enarr. II, 29: PL 36, 299.
- Plg. IV Laterano Susirinkimas (1215), konstitucija IV: Mansi 22, 990; II Liono Susirinkimas (1274), Michailo Paleologo tikėjimo išpažinimas: Mansi 24, 71 E; Florencijos Susirinkimas, VI sesija (1439), apibrėžimas Laetentur caeli: Mansi 31, 1026 E.
- Plg. Jok 1, 4; Rom 12, 1–2.
- Plg. 2 Kor 4, 10; Fil 2, 5–8.
- Plg. Ef 5, 27.
- Plg. V Laterano Susirinkimas, XII sesija (1517), konstitucija Constituti: Mansi 32, 988 B–C.
- Plg. Ef 4, 24.
- Ef 4, 1–3.
- Mt 20, 28.
- 1 Jn 1, 10.
- Jn 17, 21.
- Mt 18, 20.
- Plg. Ef 3, 8.
- 2 Pt 1, 4.
- Plg. Šv. Jonas Auksaburnis, In Ioannem Homilia XLVI: PG 59, 260–262.
- Apd 15, 28.
- Plg. Florencijos Susirinkimas, VI sesija (1439), apibrėžimas Laetentur caeli: Mansi 31, 1026 E.
- Rom 1, 16.
- Kol 2, 12; plg. Rom 6, 4.
- Kol 3, 17.
- Rom 5, 5.