Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus) veikalas „Žydų senovė“ (lot. Antiquitates Iudaicae, gr. Ioudaikē archaiologia) yra vienas ambicingiausių antikinės istoriografijos paminklų, parašytas graikų kalba maždaug 93–94 m. po Kr. Šis monumentalus, iš dvidešimties knygų sudarytas darbas gimė ne Judėjoje, o pačioje Romos imperijos širdyje, valdant imperatoriui Domicianui. Autoriaus asmenybė ir likimas yra tokie pat sudėtingi kaip … [Skaityti toliau…]
Kai 1944 metais Londone, krečiamame Antrojo pasaulinio karo baisumų, pasirodė riboto tiražo leidinys „Toto knyga“ (The Book of Thoth), tai nebuvo tiesiog dar viena instrukcija kortų būrėjams. Tai buvo Aleisterio Crowley, tuo metu jau pagyvenusio ir „Meistro Teriono“ (Master Therion) vardu pasirašinėjusio mistiko, dvasinis testamentas. Po penkerius metus trukusio intensyvaus darbo su dailininke Lady Frieda … [Skaityti toliau…]
Kai 1954 metais Londone (leidykla „Rider and Company“), o vėliau ir 1955-aisiais Niujorke („Citadel Press“) pasirodė Henry T. F. Rhodeso knyga „Šėtono mišios“ (The Satanic Mass: A Sociological and Criminological Study), ji sukėlė nemenką šurmulį ne tik okultizmo mėgėjų, bet ir rimtų istorikų gretose. Rhodesas nebuvo eilinis sensacijų ieškotojas – jis buvo teismo ekspertizės chemikas … [Skaityti toliau…]
1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Vakarų demonologijos labirintuose Liber Officiorum Spirituum (The Book of the Offices of Spirits, liet. Dvasinių tarnysčių knyga) užima ypatingą, fundamentalią vietą. Tai nėra tiesiog dar vienas burtų rinkinys – tai vienas seniausių ir svarbiausių tekstų, padėjusių pagrindus garsiajai „Ars Goetia“. Manoma, kad šio grimoaro šaknys siekia net XIII amžių, nors ryškiausios jo versijos mus pasiekė … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje „Juodoji višta“ (pranc. La Poule Noire, kartais vadinama ir „Juodosios vištos grimoaras“ ar „Višta, dedanti aukso kiaušinius“) užima unikalią vietą – tai kūrinys, kuris labiau primena magišką romaną ar nuotykių sagą nei sausą užkalbėjimų rinkinį. Nors knygos titulinis puslapis skelbia, kad ji buvo išleista 1740 metais Egipte, realybėje šis grimoaras pasirodė Prancūzijoje … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje nedaug knygų turi tokią grėsmingą ir kartu praktišką reputaciją kaip Grimorium Verum (lietuviškai žinomas kaip „Tikrasis grimoaras“). Jei renesanso mąstytojai, tokie kaip Agrippa, magiją bandė paversti aukštąja filosofija ir intelektualiu siekiu, tai šio kūrinio autoriai pasirinko visiškai kitą kelią. Tai brutalus, tiesmukas ir stebėtinai detalus vadovėlis, skirtas tiems, kurie ieškojo ne dvasinio … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Vienos ir Liono bažnyčių laiškas (gr. Ἐπιστολὴ τῶν ἐκκλησιῶν Βιέννης καὶ Λουγδούνου, lot. Epistola Ecclesiarum Viennensis et Lugdunensis, angl. Letter of the Churches of Vienne and Lyons) yra vienas seniausių ir labiausiai sukrečiančių ankstyvosios krikščionybės dokumentų. Tai liudytojų pasakojimas apie 177 m. po Kr., valdant imperatoriui Markui Aurelijui, vykusius žiaurius krikščionių persekiojimus Galijoje (dabartinė Prancūzija). … [Skaityti toliau…]