Koptų stačiatikių bažnyčia, viena seniausių krikščioniškų bendruomenių pasaulyje, savo dvasinį gyvenimą grindžia nenuilstamu maldos ciklu, kurio širdis yra Agpėja (Agpeya, kopt. Ti Agpia, lot. Liber Horarum – „Valandų knyga“). Pavadinimas kilęs iš koptų kalbos žodžio agp, reiškiančio „valandą“. Tai nėra tiesiog knyga – tai tūkstantmetė tradicija, dvasinis kompasas, kuris kiekvieną koptų tikinčiojo paros akimirką susieja … [Skaityti toliau…]
Kai 1954 metais Londone (leidykla „Rider and Company“), o vėliau ir 1955-aisiais Niujorke („Citadel Press“) pasirodė Henry T. F. Rhodeso knyga „Šėtono mišios“ (The Satanic Mass: A Sociological and Criminological Study), ji sukėlė nemenką šurmulį ne tik okultizmo mėgėjų, bet ir rimtų istorikų gretose. Rhodesas nebuvo eilinis sensacijų ieškotojas – jis buvo teismo ekspertizės chemikas … [Skaityti toliau…]
1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Kai 1614 metais popiežius Paulius V patvirtino naująjį „Rituale Romanum“, jame esantis skyrius „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (liet. „Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą“, taip pat verčiamas kaip „Egzorcizmo apeigos apsėstiesiems“, „Apsėstųjų egzorcizavimas“, „Apsėstųjų išlaisvinimo apeigos“ ar „Egzorcizavimas apsėstiesiems“) tapo oficialiu dvasinės karybos standartu beveik keturiems šimtmečiams. Tai nebuvo tiesiog maldynas – tai buvo karinis instruktažas … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios dvasinėje praktikoje 1999 metai žymi esminį lūžį. Po ilgų dešimtmečių rengimo buvo pristatytas atnaujintas egzorcizmo apeigynas „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ (Apie egzorcizmus ir tam tikrus maldavimus). Šis dokumentas iš esmės perrašė senąją tvarką, kuri nuo 1614 metų buvo žinoma pavadinimu „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą). Reformos tikslas buvo … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Šventoji kongregacija De Propaganda Fide, įsteigta 1622 m. popiežiaus Grigaliaus XV bule Inscrutabili Divinae, buvo pagrindinė Romos katalikų bažnyčios institucija, atsakinga už misijų veiklą ir katalikybės plėtrą visame pasaulyje. XVII a. jos išleistos instrukcijos, dažnai slaptos, buvo skirtos misionieriams, dirbantiems nekrikščioniškuose kraštuose, siekiant apeiti vietos valdžias ir efektyviai skleisti tikėjimą. Šios gairės, dabar viešai studijuojamos … [Skaityti toliau…]
Šis tekstas nėra tikroji Markiono evangelija (Viešpaties evangelija), bet viena iš ankstyvųjų bandymų ją atkurti, sukurta XIX–XX a. remiantis tuo metu prieinamais šaltiniais. Tai alternatyvi rekonstrukcinė versija, kuri šiandien laikoma metodologiškai pasenusia, tačiau turi vertę kaip recepcijos istorijos dokumentas. Ji atsirado dar iki šiuolaikinės kritinės tekstologijos, todėl joje: Internete šis tekstas dažniausiai pateikiamas kaip „The … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės amžiais kova dėl „teisingo tikėjimo“ vyko ne laboratorijose, o raštinėse ir prie sakyklų. Traktatas „Prieš aštuonias erezijas“ – graikiškai Κατὰ ὀκτὼ αἱρέσεων, lotyniškai Contra Octo Haereses, taip pat vadinamas De Octo Haeresibus – tai paslaptingas, tik fragmentais mus pasiekęs dokumentas, priskiriamas Ireniejui Lioniečiui (II a. pab.). Nors Ireniejus geriausiai žinomas dėl savo milžiniško … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje egzistuoja dokumentas, kurio niekas nėra matęs savo akimis, tačiau kurio „šešėlis“ krenta ant svarbiausių Naujojo Testamento puslapių. Tai Q evangelija (iš vokiečių k. Quelle – „šaltinis“), dar vadinama Q šaltiniu, Q dokumentu, Q tradicija arba The Gospel of Q (lot. Evangelium Q, gr. rekonstr. Εὐαγγέλιον τοῦ Q). Nors senovinių šio kūrinio rankraščių nėra … [Skaityti toliau…]