Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščioniškajame Rytų pogrindyje egzistavo grupė, kurios pavadinimas net ir tada kėlė šiurpą. Tai buvo satanianai (Sataniani). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) paaiškina, kad tai nebuvo atskira sekta, o vienas iš specifinių pavadinimų, kuriais buvo vadinami kraštutiniai mesalijonai (euchitai). Tačiau satanianiškas šio judėjimo aspektas atskleidžia tamsiausią ir labiausiai paradoksalų ankstyvosios … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mesopotamijos dykumose klajojo grupė, kuri vietinius gyventojus trikdė savo keistais laidojimo papročiais ir fanatišku pamaldumu. Tai buvo martirianai (Martyriani). Šis pavadinimas, kaip pažymi šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje), buvo viena iš daugelio etikečių, lipdomų mesalijonams (euchitams). Tačiau martirianų vardas turėjo specifinę, kraupią priežastį: jie buvo apsėsti savo … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai Romos imperiją krėtė politinis nestabilumas, krikščionių bendruomenė išgyveno vieną giliausių intelektualinių sukrėtimų. Į imperijos sostinę iš Libijos (Pentapolio) atvyko mąstytojas, vardu Sabelijus (Sabellius). Jis nebuvo tiesiog dar vienas eretikas; jis buvo žmogus, troškęs apginti krikščionybę nuo to, kas jam atrodė kaip didžiausia grėsmė – politeizmo (daugiadeivystės). Jo suformuotas judėjimas … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, apie 180–200 metus, klestinčiame Mažosios Azijos mieste Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija) kilo teologinis sąjūdis, kuris metė iššūkį pačiam krikščionybės pamatui – supratimui apie Šventąją Trejybę. Šio judėjimo pradininkas buvo Noetas Smirnietis (Noetus Smyrnensis). Jo sekėjai, vadinami noetiečiais (Noetiani), uoliai siekė apsaugoti Dievo vienovę, tačiau tai darė taip radikaliai, kad galiausiai … [Skaityti toliau…]
Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, maždaug 138–142 metais, Romos krikščionių bendruomenė susidūrė su žmogumi, kurio idėjos tapo viena didžiausių teologinių krizių ankstyvojoje Bažnyčioje. Tai buvo Kerdonas (Cerdon), siras, atvykęs į imperijos sostinę iš Rytų, valdant imperatoriui Antoninui Pijui. Jo įkurta grupė – kerdonininkai (Cerdoniani) – tapo tiltu tarp ankstyvojo gnosticizmo ir vėlesnio, kur kas galingesnio … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]
Uolos kupolas (arab. قبة الصخرة, Qubbat al-Sakhra; hebr. כיפת הסלע, Kipat HaSela) – tai aštunkampė šventovė, esanti Šventyklos kalno centre, Jeruzalės senamiestyje. Pastatyta 691–692 m. Umayyadų kalifo Abd al-Maliko įsakymu, tai seniausias išlikęs islamo architektūros paminklas pasaulyje. Uolos kupolas nėra mečetė, o šventovė, supanti šventą uolą, laikomą reikšminga islamo, judaizmo ir krikščionybės tradicijose. Dėl savo … [Skaityti toliau…]
Procesinis kryžius yra krikščioniškas simbolis, specialiai skirtas nešti liturginių procesijų metu. Šis kryžius, dažnai puošiamas metalo detalėmis, ikonografija ar brangakmeniais, yra ne tik Kristaus kančios ir prisikėlimo ženklas, bet ir dvasinis vadovas, vedantis tikinčiuosius per šventas apeigas. Skirtingai nuo altoriaus kryžiaus, kuris yra stacionarus, procesinis kryžius yra mobilus, nešamas rankose ar pritvirtintas prie ilgo koto, … [Skaityti toliau…]
Konstancos susirinkimas, vykęs 1414–1418 m., yra vienas dramatiškiausių ir reikšmingiausių viduramžių Bažnyčios įvykių, užbaigęs Didžiąją Vakarų schizmą ir padėjęs pagrindą Bažnyčios reformoms. Susirinkimas vyko nuo 1414 m. lapkričio 5 d. iki 1418 m. balandžio 22 d. Konstancoje, tuometinėje Šventosios Romos imperijos teritorijoje (dabartinėje Vokietijoje, prie Bodeno ežero). Posėdžiai vyko Konstancos katedroje (Münster) ir gretimuose rūmuose. … [Skaityti toliau…]