„Didžioji kronika“ (lot. Chronica Majora) – vienas reikšmingiausių XIII a. lotyniškų metraščių, sukurtas Šv. Albano vienuolio Mato Parižiečio (Matthew Paris, apie 1200–1259). Nors kūrinys formaliai apima visą pasaulio istoriją nuo kūrimo, tikroji jo vertė slypi 1235–1259 m. įvykių aprašymuose, kuriuos autorius fiksavo kaip tiesioginis liudininkas ir informacijos rinkėjas. Tai ne sausas įvykių registras, o gyvas, … [Skaityti toliau…]
Concordia discordantium canonum (nesutariančių kanonų derinimas arba nesuderinamų kanonų harmonija), plačiau žinomas kaip Decretum Gratiani (Gratijano dekretas) – tai apie 1140 m. Bolonijoje (Italija) sudarytas fundamentalus kanonų teisės rinkinys, padėjęs pagrindus visai Vakarų teisės tradicijai. Jo autorius, vienuolis ir dėstytojas Gratijanas (Gratianus), pritaikė naują dialektinį metodą: surinko tūkstančius prieštaringų bažnyčios įstatymų, Šventojo Rašto ištraukų bei … [Skaityti toliau…]
Erazmo Roterdamiečio „Pagyros kvailybei“ (Moriae Encomium, In Praise of Folly) yra vienas įtakingiausių Renesanso tekstų, kuriame susipina gilus humanizmas, aštri satyra ir teologinė kritika. Nors knyga parašyta prieš pat reformaciją, ji paruošė dirvą esminiams pokyčiams Europoje. Kūrinio pavadinimas „Moriae Encomium“ turi dvigubą prasmę. Lotyniškai tai reiškia „Pagyros kvailybei“, tačiau graikiškai žodis Moria primena Erazmo geriausio … [Skaityti toliau…]
„Kenterberio pasakojimai“ (originalus pavadinimas anglų kalba – The Canterbury Tales) – tai vienas svarbiausių vėlyvųjų viduramžių literatūros paminklų, kurį XIV a. pabaigoje (manoma, tarp 1387 m. ir 1400 m.) parašė žymiausias to meto anglų poetas, vadinamas „anglų literatūros tėvu“ – Geoffrey Chauceris (Džofris Čoseris). Nors kūrinys liko nebaigtas, jis tapo revoliuciniu dėl autoriaus sprendimo rašyti … [Skaityti toliau…]
Johno Miltono „Prarastasis rojus“ (Paradise Lost, La Divina Commedia, 1667) yra laikomas vienu didingiausių kūrinių anglų literatūros istorijoje. Tai ne tik epinė poema, bet ir sudėtingas teologinis bei filosofinis traktatas, suformavęs modernų Vakarų kultūros vaizdinį apie pragarą, dangų ir patį Šėtoną. 1. Pagrindinė siužetinė linija Kūrinys prasideda in medias res (įvykių sūkuryje) – po nepavykusio … [Skaityti toliau…]
Martyno Liuterio „Komentaras prie Laiško galatams“ (originalus angliškas pavadinimas – Commentary on the Epistle to the Galatians, lotyniškai – In Epistolam Sancti Pauli ad Galatas Commentarius) laikomas vienu svarbiausių Reformacijos teologijos tekstų. Pagrindas jam – Liuterio paskaitos Vitenbergo universitete 1531 metais, kurias užrašė studentai (tarp jų – Veit Dietrich ir Georg Rörer), o 1535 metais … [Skaityti toliau…]
John Bunyan – „Piligrimo kelionė“ (angl. The Pilgrim’s Progress from This World, to That Which Is to Come, 1678) yra viena įtakingiausių krikščioniškosios literatūros alegorijų, tapusi tikru protestantiškosios dvasinės kultūros pamatu. Šį kūrinį parašė anglų pamokslininkas ir rašytojas Johnas Bunyanas, gyvenęs XVII a. Anglijoje – neramiu Puritonų laikotarpiu, kai religiniai įsitikinimai dažnai kainuodavo laisvę. Bunyanas … [Skaityti toliau…]
1964 m. lapkričio 21 d. popiežius Paulius VI paskelbė vieną svarbiausių Vatikano II Susirinkimo tekstų – dekretą Unitatis Redintegratio (lot. „Vienybės atkūrimas“). Tai pirmasis visoje Katalikų Bažnyčios istorijoje oficialus dokumentas, skirtas ekumenizmui – krikščionių vienybės siekiui. Po šimtmečių priešiškumo ir atsiskyrimo (ypač po 1054 m. Didžiosios schizmos ir XVI a. Reformacijos) Katalikų Bažnyčia iki XX … [Skaityti toliau…]
Čia kalbama apie šv. Ignaco Lojolos autobiografiją, dar vadinamą „Piligrimo pasakojimas“ arba „Piligrimo užrašai“. Tai XVI amžiaus tekstas, kurį užrašė Ignaco bičiulis Luisas Gonçalvesas da Câmara, o pats šventasis jį diktavo pasakojimo forma. Knygoje Ignacas ne klajoja po Rusiją su „Philokalia“, o keliauja po Europą ir Šventąją Žemę, apmąstydamas savo atsivertimą, dvasines kovas ir Jėzaus … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]
Daugelis krikščionių kasdien kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimą, bet retai sustoja prie eilutės „nužengė į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Ši frazė – ne poetiškas priedas, o gili teologinė tiesa: Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų pasaulį, kad paskelbtų pergalę prieš mirtį ir šėtoną. Tai ne kančia, o triumfo akimirka – vidurinė Velykų … [Skaityti toliau…]
Vardai religiniuose tekstuose dažnai turi skirtingas formas priklausomai nuo kalbos, kuria jie užrašyti. Tas pats vardas gali būti užrašytas visai kitaip hebrajų, arabų, graikų, lotynų ar slavų kalbose. Dėl to kartais sunku suprasti, kad tai tas pats asmuo – ypač skaitant senovinius raštus ar šventuosius tekstus, kur vardai keičiasi priklausomai nuo vertimo tradicijos ar regiono. … [Skaityti toliau…]