Ričardo Rolio „Tobulo gyvenimo forma“ (The Form of Perfect Living, taip pat žinomas kaip The Form of Living, A Form of Living, Forma Vivendi; lietuviškai taip pat sutinkamas kaip „Tobulo gyvenimo būdas“, „Tobulo gyvenimo mokymas“) – vienas ryškiausių XIV a. anglų mistikos tekstų, perteikiantis deginančios meilės Dievui doktriną. Ričardas Rolis (Richard Rolle, ~1300–1349), dar vadinamas … [Skaityti toliau…]
Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinys „Naujas gyvenimas“ (La Vita Nuova) yra ankstyvoji autoriaus literatūrinė apraiška ir viena reikšmingiausių viduramžių meilės lyrikos knygų, padėjusi pamatus visai Vakarų Europos psichologinei autobiografijai. Parašytas maždaug tarp 1292 ir 1294 metų, šis kūrinys žymi lūžį poeto gyvenime ir kūryboje, kai asmeninis sielvartas dėl mylimosios mirties transformuojasi į dvasinį nušvitimą. Ši … [Skaityti toliau…]
Mirties menas (Ars Moriendi) – dar vadinamas ir Menas mirti arba Mirimo menas vardais – yra vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, padėjęs krikščionims pasiruošti paskutinei gyvenimo kelionei. Šie lotyniški traktatai atsirado XV amžiaus pradžioje kaip tiesioginis atsakas į didžiulius demografinius ir socialinius sukrėtimus, kuriuos sukėlė Europą nusiaubusi maro epidemija. Tuo metu Bažnyčia susidūrė su rimtu iššūkiu, … [Skaityti toliau…]
Šis kūrinys, lietuvių kalba dažniausiai vadinamas „Dialogas“ arba „Dieviškosios išminties knyga“, o originalo kalba – „Dialogas apie Dievo apvaizdą“ (it. Il Dialogo della Divina Provvidenza), yra viduramžių mistinės literatūros viršūnė. Tai nebuvo eilinis traktatas, parašytas prie rašomojo stalo; tai dokumentas, gimęs iš tiesioginio dvasinio patyrimo ir politinės suirutės fone. Knyga buvo sukurta 1377–1378 metais Sienoje. … [Skaityti toliau…]
„Bakchantės“ (sen. gr. Βάκχαι / Bakchai arba Bakkhai) – vienas paskutiniųjų ir stipriausių graikų tragedijos meistro Euripido kūrinių. Tragedija parašyta apie 405 m. pr. Kr., kai autorius gyveno Makedonijoje, karaliaus Archelojaus dvare. Kūrinys buvo pastatytas Atėnuose, Dioniso teatre, jau po Euripido mirties ir laimėjo pirmąją vietą dramų varžybose. Tai kūrinys, kuriame susiduria du priešingi pradai: … [Skaityti toliau…]
„Dieviškoji komedija“ (Comedìa, vėliau vadinta Divina Commedia) – italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurtas epinis kūrinys, laikomas vienu didžiausių pasaulio literatūros šedevrų. Parašytas XIV a. pradžioje (1308–1320 m.), jis jungia viduramžių teologiją, filosofiją ir poetinę vaizduotę, tapdamas kertiniu Vakarų kultūros tekstu. Dantė Aligjeris (1265–1321) buvo Florencijos poetas, filosofas ir politikas, kurio gyvenimą ženklino tremtis … [Skaityti toliau…]
Psichinė savigyna (angl. Psychic Self-Defense) nėra tik teorinis traktatas; tai 1930 m. išleistas Dion Fortune (tikrasis vardas – Violet Mary Firth) praktinis vadovas, paremtas jos pačios patirtimis okultinėje aplinkoje. Fortune, būdama žinoma okultistė ir psichologijos idėjų interpretatorė, šį kūrinį parašė po intensyvių vidinių konfliktų ordino Stella Matutina veikloje – vienoje iš Auksinės Aušros tradicijos atšakų. … [Skaityti toliau…]
1913‑ųjų metų pabaigoje Ciuriche vienas įtakingiausių to meto protų, psichiatras Karlas Gustavas Jungas, atsidūrė ties dvasinės prarajos riba. Po skausmingo išsiskyrimo su savo mokytoju Sigmundu Freudu, Jungas pajuto, kad jį pradeda pilti nevaldomas vizijų srautas. Tai, ką kiti būtų pavadinę tiesiog psichoze, Jungas nusprendė paversti moksliniu ir dvasiniu eksperimentu. Jis pasidavė šiam procesui, kurį vėliau … [Skaityti toliau…]
1869 metais Paryžiaus literatūriniame pogrindyje pasirodė kūrinys, kuris turėjo tapti didžiausiu visų laikų „prakeiktosios literatūros“ paminklu. „Maldororo giesmės“ (pranc. Les Chants de Maldoror), pasirašytos paslaptingu Grafo de Lotreamono (Comte de Lautréamont) pseudonimu, buvo tokios žiaurios ir šventvagiškos, kad net jų leidėjas Albert’as Lacroix, išspausdinęs knygą, išsigando kalėjimo ir atsisakė ją platinti. Kūrinio autorius, tikruoju vardu … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Šis tekstas nėra tikroji Markiono evangelija (Viešpaties evangelija), bet viena iš ankstyvųjų bandymų ją atkurti, sukurta XIX–XX a. remiantis tuo metu prieinamais šaltiniais. Tai alternatyvi rekonstrukcinė versija, kuri šiandien laikoma metodologiškai pasenusia, tačiau turi vertę kaip recepcijos istorijos dokumentas. Ji atsirado dar iki šiuolaikinės kritinės tekstologijos, todėl joje: Internete šis tekstas dažniausiai pateikiamas kaip „The … [Skaityti toliau…]