Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]
Sielos kelionė į Dievą (lot. Itinerarium Mentis in Deum, kartais verčiama ir kaip „Proto kelionė į Dievą“) yra vienas svarbiausių viduramžių krikščioniškosios mistikos ir filosofijos veikalų, kurį 1259 metais parašė pranciškonų teologas, Bažnyčios mokytojas Šventasis Bonaventūra. Šis traktatas gimė autoriaus dvasinio susikaupimo metu Alvernos kalne, toje pačioje vietoje, kur Šventasis Pranciškus Asyžietis gavo stigmas. Bonaventūra … [Skaityti toliau…]
Graikų mitologija – tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Šis sąrašas apima populiariausius graikų dievus, pusdievius ir legendines figūras – nuo galingiausių Olimpo valdovų iki užmarštyje pranykusių, bet ne mažiau įdomių personažų. Čia rasite ir žinomus vardus, kaip Dzeusą ar Afroditę, ir tuos, kurių istorijos slypi šešėlyje, bet … [Skaityti toliau…]
Šv. Elžbieta Tiuringietė (Elizabeth of Hungary), dar žinoma kaip Elžbieta Vengrė, buvo viena ryškiausių XIII amžiaus viduramžių krikščionybės figūrų, kurios gyvenimas tapo pasiaukojančios meilės vargšams ir gilaus nuolankumo simboliu. Gimusi 1207 metais, ji buvo Vengrijos karaliaus Andriaus II ir Gertrūdos Meranietės dukra. Būdama vos ketverių metų, pagal tuometinius politinius susitarimus, ji buvo išsiųsta į Tiuringiją, … [Skaityti toliau…]
Kapadokijos Tėvai – šventasis Bazilijus Didysis (329–379 m.), šventasis Grigalius Nazianzietis (329–390 m.) ir šventasis Grigalius Nysietis (335–394 m.) – yra vieni svarbiausių IV a. krikščionių teologų, padėjusių pagrindą Trejybės doktrinai ir kovojusių su to meto erezijomis, tokiomis kaip arijonizmas ir pneumatomachų mokymas. Jų raštai, parašyti graikų kalba, pasižymi giliu teologiniu įžvalgumu, filosofiniu tikslumu ir … [Skaityti toliau…]
Kai šiandien bažnyčiose sakome: „Tikiu į vieną Dievą, Tėvą Visagalį…“, dažnai pamirštame, kad šie žodžiai gimė ne šiaip iš maldingos kontempliacijos, bet iš rimtų ginčų, baimių, susipriešinimo ir tikėjimo drąsos. Nicos (325 m.) ir vėliau Konstantinopolio (381 m.) susirinkimuose buvo parašytas tikėjimo tekstas, kuris tapo visų krikščionių – katalikų, ortodoksų, kai kurių protestantų – tikėjimo … [Skaityti toliau…]
Po savo triumfo prieš mirtį, Jėzus ne iš karto „pradingsta“ iš žemės scenos, palikdamas mokinius vienus suglumusius. Priešingai, Naujasis Testamentas liudija apie intensyvų keturiasdešimties dienų laikotarpį (Apd 1, 3), per kurį Prisikėlusysis ne kartą ir įvairiomis aplinkybėmis pasirodydavo savo išrinktiesiems. Tai nebuvo migloti sapnai ar trumpalaikės vizijos – tai buvo realūs susitikimai, turėję gilią prasmę … [Skaityti toliau…]
Veikalas „Dievystės elementai“ (Στοιχείωσις θεολογική, lot. Elementa Theologica) – kartais verčiamas ir kaip „Teologijos pradmenys“, nes graikiškas žodis stoicheion reiškia ir elementą, ir pradmenį – yra vienas svarbiausių vėlyvosios antikos filosofijos paminklų, kurį parašė neoplatonikas Proklas (Proclus Lycius, V a.). Tai nėra paprastas apmąstymų rinkinys, o sistemingas, griežtas ir beveik matematinis metafizikos vadovėlis, sukurtas naudojant … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Apie dieviškuosius vardus“ (De Divinis Nominibus arba Περὶ θείων ὀνομάτων) yra sistemiškiausias ir apimtimi didžiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas. Jei kituose savo darbuose autorius kviečia į tylą ir neigimą, tai čia jis gilinasi į teigiamąją arba katafatinę teologiją (theologia kataphatica). Parašytas maždaug V a. pabaigoje ar VI a. pradžioje, šis kūrinys bando atsakyti … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Mistinė teologija“ (De Mystica Theologia) yra pats radikaliausias ir glausčiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas, padėjęs pamatą visai Vakarų krikščioniškojo misticizmo tradicijai. Jei kiti jo darbai nagrinėja išorinę dangiškąją tvarką, šis kūrinys orientuotas į vidinį sielos pakilimą į tai, ką autorius vadina „Dieviškąja tamsa“ (Gnophos). Tai nėra fizinė tamsa, o greičiau „perteklinė šviesa“, kuri … [Skaityti toliau…]
Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinys „Naujas gyvenimas“ (La Vita Nuova) yra ankstyvoji autoriaus literatūrinė apraiška ir viena reikšmingiausių viduramžių meilės lyrikos knygų, padėjusi pamatus visai Vakarų Europos psichologinei autobiografijai. Parašytas maždaug tarp 1292 ir 1294 metų, šis kūrinys žymi lūžį poeto gyvenime ir kūryboje, kai asmeninis sielvartas dėl mylimosios mirties transformuojasi į dvasinį nušvitimą. Ši … [Skaityti toliau…]
Pasakojimas apie evangelikus reformatus prasideda ne nuo maišto gatvėse, o nuo tylaus intelektualinio lūžio, kuris XVI a. Europą sudrebino labiau nei bet koks karas. Kol Martynas Liuteris Vokietijoje kalė savo tezes, Šveicarijos miestuose – Ciuriche ir Ženevoje – brendo dar radikalesnė mintis. Čia Huldrychas Cvinglis ir vėliau Jonas Kalvinas nusprendė, kad Bažnyčios nebereikia tiesiog „pataisyti“; … [Skaityti toliau…]