Tametsi yra lotyniškas žodis, reiškiantis „nors ir“, „kad ir“, „nepaisant to“. Šis žodis dažnai vartojamas teisės ar bažnytiniuose tekstuose kaip jungtukas, pabrėžiantis sąlygą ar išimtį. Tametsi dekretas oficialiai vadinamas „Tametsi“, nes pirmasis sakinio žodis dokumente yra tametsi, kaip būdinga to laikmečio oficialiems bažnytiniams raštams. Tametsi dekretą 1563 m. priėmė Tridento Susirinkimas (dar vadinamas Trento Susirinkimu). … [Skaityti toliau…]
Teiginys „visi tikintys yra kunigai“ arba „visų tikinčiųjų kunigystė“ (priesthood of all believers) yra pagrindinė protestantizmo doktrina, pabrėžianti, kad kiekvienas krikščionis turi tiesioginį priėjimą prie Dievo be tarpininkų, tokių kaip kunigai ar hierarchinė Bažnyčia. Ši idėja, kilusi Reformacijos metu XVI a., ypač siejama su Martynu Liuteriu, kvestionavo Romos katalikų Bažnyčios autoritetą ir hierarchiją, teigdama, kad … [Skaityti toliau…]
Raptusas – žodis, skambantis tarsi vėjo šuoras, nešantis žmogų į dvasinio ar emocinio pakylėjimo viršūnes. Ši būsena, artima euforijai ar ekstazei, dažnai siejama su intensyviu džiaugsmu, įkvėpimu ar net mistine patirtimi. Bet iš kur kilo šis žodis, ką jis reiškia ir kaip jis atsispindi religiniuose kontekstuose? Žodis „raptusas“ kilęs iš lotynų kalbos raptus, kuris reiškia … [Skaityti toliau…]
Senovės Graikų ir Romėnų mitologijos yra turtingos dievų, deivių, herojų ir jų tarpusavio santykių istorijomis. Vienas ryškiausių šių mitologijų bruožų – dievų vaizdavimas su žmogiškomis savybėmis, įskaitant santuokas, meilės romanus ir vaikų gimimą. Graikų ir Romėnų dievai dažnai buvo vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, turinčios žmonas, meilužes ir palikuonis, kurie atlikdavo svarbius vaidmenis mitologinėse istorijose. Graikų … [Skaityti toliau…]
Bonaventūra (apie 1217–1274), pranciškonų ordino generolas, filosofas ir teologas, yra viena ryškiausių viduramžių krikščioniškosios minties figūrų. Jo veikalas Itinerarium mentis in Deum (Sielos kelias į Dievą), parašytas 1259 m., laikomas vienu svarbiausių mistinės teologijos tekstų. Šiame kūrinyje Bonaventūra suderina Šv. Augustino mistiką, pabrėžiančią vidinį Dievo ieškojimą, su Šv. Tomo Akviniečio scholastine sistema, siekiančia racionaliai pagrįsti … [Skaityti toliau…]
Vedantos sūtra, dar vadinama Brahma Sutra, yra vienas svarbiausių hinduizmo filosofinių tekstų, laikomas šventuoju dėl savo gilios teologinės ir metafizinės reikšmės. Vedantos sūtra yra sanskrito kalba parašytas tekstas, priskiriamas išminčiui Badarajanai, datuojamas apie II a. pr. Kr. Pavadinimas „Vedanta“ reiškia „Vedų pabaiga“ arba „Vedų išvada“, nes šis tekstas sistemingai apibendrina Upanišadų – vėlyvųjų Vedų tekstų … [Skaityti toliau…]
Henosis (graikų k. ἕνωσις, „vienybė“) – tai mistinė būsena, kai žmogus susilieja su dieviškuoju pradu, prarasdamas savo atskirą „aš“ ir tapdamas vieniu su absoliutu. Skirtingai nuo susitikimo ar bendrystės, henosis reiškia visišką susiliejimą, kai išbyla ribos tarp individo ir dieviškumo. Šis terminas, kilęs iš neoplatonizmo, ypač Plotino filosofijos, atspindi aukščiausią dvasinį tikslą – sugrįžimą į … [Skaityti toliau…]
Kiekvienas, kas bent kartą bandė skaityti Bažnyčios Tėvų raštus ar ortodoksų teologijos tekstus, susidūrė su žodžiais kaip hypostasis, ousia, theosis, kenosis. Iš pirmo žvilgsnio – tarsi svetima kalba. Ir ne be priežasties. Tai iš tiesų yra svetima kalba: ankstyvoji krikščioniškoji teologija iš esmės buvo rašoma graikiškai. Visi didieji IV a. teologiniai mūšiai vyko per graikų … [Skaityti toliau…]
Šventojo Benedikto kryžius – vienas žymiausių ir stipriausių krikščioniškų simbolių, siejamas su apsauga nuo blogio, dvasine kova ir Dievo pagalba kasdienybėje. Šis kryžius, glaudžiai susijęs su šv. Benedikto Nursiečio gyvenimu ir jo kovomis prieš dvasines pagundas, išlaikė savo reikšmę iki mūsų laikų. Šventasis Benediktas, gyvenęs VI amžiuje, savo gyvenimu parodė, kaip ištikima malda ir pastovus … [Skaityti toliau…]
Visagalis Dieve, mūsų prieglobsti ir stiprybe, Tu esi dangaus ir žemės kūrėjas. Maloningai pažvelk į savo žmones, kenčiančius nuo sausros, ir atsiųsk mums lietaus, kad žemė duotų vaisių, o mes, Tavo tarnai, šlovintume Tavo gailestingumą. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen. Gailestingasis Dieve, dangaus ir žemės Kūrėjau,Tu … [Skaityti toliau…]
„Apaštalo Baltramiejaus darbai“, lotyniškai vadinami „Acta Bartholomaei“, angliškai žinomi kaip „Acts of Bartholomew“, mokslinėje santrumpų tradicijoje žymimi Acts Bart. Su tuo pačiu pasakojimų lauku siejamas ir pavadinimas „Passio Bartholomaei“, lietuviškai galima versti kaip „Baltramiejaus kančia“ arba „Baltramiejaus kankinystė“. Kai kuriuose apokrifinės literatūros kontekstuose Baltramiejaus vardas dar pasirodo platesniuose tekstuose, pavyzdžiui, pasakojimuose apie Andriejų ir Baltramiejų … [Skaityti toliau…]
Žodis Madona dažnai asocijuojasi su švelniu Mergelės Marijos atvaizdu arba su garsia popmuzikos atlikėja. Tačiau šio žodžio kilmė ir reikšmė daug senesnė, šventesnė ir gilesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rašymas lietuviškai: Rašymas kitomis kalbomis: Visų pirma, Madona nėra asmeninis vardas. Ji nėra kita „Marijos“ versija. Tai titulas – pagarbus kreipinys, kilęs iš italų kalbos … [Skaityti toliau…]