Viktoras III (Victor III) (tikrasis vardas – Dauferius, vėliau vienuolis Desiderius; gimė apie 1026 m., mirė 1087 m. rugsėjo 16 d.) valdė Katalikų Bažnyčią trumpai – nuo 1086 iki 1087 metų. Nepaisant trumpo pontifikato, jis paliko neišdildomą pėdsaką kaip žymiausias Monte Kasino (Monte Cassino) vienuolyno abatas ir artimiausias garsiojo reformatoriaus Grigaliaus VII bendražygis. Dauferius gimė … [Skaityti toliau…]
Apie pradus (lot. De Principiis, gr. Peri Archōn) yra vienas drąsiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų, parašytas apie 220–230 metus Aleksandrijoje. Jo autorius, Origenas (Origenes Adamantius), buvo pirmasis krikščionių mąstytojas, pasiryžęs sukurti vientisą, sistemingą krikščioniškojo mokymo visumą, pasitelkdamas graikų filosofijos įrankius. Kūrinys išliko iki mūsų dienų daugiausia per Rufino Akvilėjiečio lotyniškąjį vertimą, kuriame, manoma, kai kurios … [Skaityti toliau…]
Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]
„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą … [Skaityti toliau…]
Sielos kelionė į Dievą (lot. Itinerarium Mentis in Deum, kartais verčiama ir kaip „Proto kelionė į Dievą“) yra vienas svarbiausių viduramžių krikščioniškosios mistikos ir filosofijos veikalų, kurį 1259 metais parašė pranciškonų teologas, Bažnyčios mokytojas Šventasis Bonaventūra. Šis traktatas gimė autoriaus dvasinio susikaupimo metu Alvernos kalne, toje pačioje vietoje, kur Šventasis Pranciškus Asyžietis gavo stigmas. Bonaventūra … [Skaityti toliau…]
Šv. Grigalius VII (Gregorius VII), gimęs kaip Hildebrandas iš Sovanos, buvo vienas reikšmingiausių ir ryžtingiausių Viduramžių popiežių, kurio valdymo laikotarpis XI amžiuje tapo esminiu lūžiu Katalikų Bažnyčios istorijoje. Gimęs apie 1020 metus Toskanoje, jis anksti persikėlė į Romą, kur įstojo į vienuolyną ir tapo artimu kelių popiežių patarėju. Hildebrandas buvo pagrindinis dvasinis variklis, skatinęs vadinamąją … [Skaityti toliau…]
Kapadokijos Tėvai – šventasis Bazilijus Didysis (329–379 m.), šventasis Grigalius Nazianzietis (329–390 m.) ir šventasis Grigalius Nysietis (335–394 m.) – yra vieni svarbiausių IV a. krikščionių teologų, padėjusių pagrindą Trejybės doktrinai ir kovojusių su to meto erezijomis, tokiomis kaip arijonizmas ir pneumatomachų mokymas. Jų raštai, parašyti graikų kalba, pasižymi giliu teologiniu įžvalgumu, filosofiniu tikslumu ir … [Skaityti toliau…]
Po savo triumfo prieš mirtį, Jėzus ne iš karto „pradingsta“ iš žemės scenos, palikdamas mokinius vienus suglumusius. Priešingai, Naujasis Testamentas liudija apie intensyvų keturiasdešimties dienų laikotarpį (Apd 1, 3), per kurį Prisikėlusysis ne kartą ir įvairiomis aplinkybėmis pasirodydavo savo išrinktiesiems. Tai nebuvo migloti sapnai ar trumpalaikės vizijos – tai buvo realūs susitikimai, turėję gilią prasmę … [Skaityti toliau…]
Šventasis Paulius (lot. Paulus) yra viena įtakingiausių asmenybių ankstyvosios krikščionybės istorijoje, dažnai vadinamas Tautų apaštalu. Nors jis nepriklausė pradiniam dvylikos Jėzaus mokinių ratui, jo indėlis į naujojo tikėjimo plėtrą už Izraelio ribų ir teologinių pamatų suformavimą yra neprilygstamas. Pauliaus gyvenimo istorija yra unikalus pavyzdys, kaip radikalus persekiojimas gali virsti begaliniu pasiaukojimu, o jo parašyti laiškai … [Skaityti toliau…]
Šventasis Barnabas (gr. Βαρνάβας) iš pradžių vadinosi Juozapas, tačiau tai ne tas garsusis Šventasis Juozapas, Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas, kurį mini liaudies pamaldumas ir kurio vardu pavadintos bažnyčios. Šis Juozapas buvo kilęs iš Kipro salos, levitas pagal kilmę ir vienas pirmųjų Jeruzalės krikščionių bendruomenės narių. Apaštalai, matydami jo ypatingą dosnumą, dvasinę įžvalgą ir gebėjimą … [Skaityti toliau…]
Veikalas „Dievystės elementai“ (Στοιχείωσις θεολογική, lot. Elementa Theologica) – kartais verčiamas ir kaip „Teologijos pradmenys“, nes graikiškas žodis stoicheion reiškia ir elementą, ir pradmenį – yra vienas svarbiausių vėlyvosios antikos filosofijos paminklų, kurį parašė neoplatonikas Proklas (Proclus Lycius, V a.). Tai nėra paprastas apmąstymų rinkinys, o sistemingas, griežtas ir beveik matematinis metafizikos vadovėlis, sukurtas naudojant … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Mistinė teologija“ (De Mystica Theologia) yra pats radikaliausias ir glausčiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas, padėjęs pamatą visai Vakarų krikščioniškojo misticizmo tradicijai. Jei kiti jo darbai nagrinėja išorinę dangiškąją tvarką, šis kūrinys orientuotas į vidinį sielos pakilimą į tai, ką autorius vadina „Dieviškąja tamsa“ (Gnophos). Tai nėra fizinė tamsa, o greičiau „perteklinė šviesa“, kuri … [Skaityti toliau…]