Kalno pamokslas yra vienas iš svarbiausių Jėzaus mokymų rinkinių, užrašytų Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Matą (Mato 5–7 skyriai). Šiame pamoksle Jėzus moko apie moralės ir dvasinio gyvenimo principus, kurie yra krikščioniško tikėjimo pagrindas. Pamokslas pateiktas kalno viršūnėje, kur Jėzus susirinko minią ir savo mokinius, todėl jis vadinamas Kalno pamokslu. Kalno pamokslas apima kelis pagrindinius skyrius: … [Skaityti toliau…]
Apokalipsė pagal Petrą (Apocalypse of Peter) yra ankstyvas krikščioniškas apokrifinis kūrinys, kurio pilnas tekstas iki mūsų dienų neišliko. Šis rašinys ankstyvojoje krikščionybėje buvo laikomas vienu svarbiausių apokaliptinių šaltinių ir tam tikru metu užėmė vietą greta kanoninės Jono apokalipsės. Išlikę liudijimai rodo, kad kūrinys buvo žinomas II–V amžiuje, o kai kuriose bendruomenėse netgi skaitomas liturgiškai. Dėl … [Skaityti toliau…]
Istorija paprastai priklauso nugalėtojams, tačiau krikščionybės aušroje egzistavo stiprus poreikis turėti ne tik dvasinį, bet ir juridinį liudijimą apie įvykius Jeruzalėje. Taip atsirado „Piloto aktai“ arba „Nikodemo evangelija“ – tekstas, kuris savo forma primena oficialią Romos imperijos teismo kroniką. Nors tikrasis šio kūrinio autorius istoriškai nėra žinomas, krikščioniškoji tradicija jį dažniausiai priskiria Nikodemui (Nikódēmos) – … [Skaityti toliau…]
„Tibetiečių mirusiųjų knyga“ (tibet. Bardo Thodol, angl. Tibetan Book of the Dead) kartais dar klaidingai vadinama Tibeto mirties knyga yra vienas unikaliausių pasaulio dvasinės literatūros tekstų, priklausantis senajai Tibeto budizmo Njingma (Nyingma) mokyklai. Originalus kūrinio pavadinimas – Bar-do thos-grol – pažodžiui reiškia „Išsivadavimas klausantis tarpinėje būsenoje“. Tai nėra paprastas filosofinis traktatas; tai praktinis vadovas, kurio … [Skaityti toliau…]
Karmelitai yra Romos Katalikų vienuolių ordinas, kuris kilęs iš Kalno Karmelio Palestinoje, kur XII amžiaus pabaigoje grupė atsiskyrėlių įkūrė pirmąją karmelitų bendruomenę. Jie gyveno kaip atsiskyrėliai, vadovaudamiesi griežtu asketiniu gyvenimo būdu, siekdami dvasinės vienybės su Dievu. Karmelitai ypatingą dėmesį skiria vidinei maldai, kontempliacijai ir askezėms. Pagrindinės karmelitų savybės: Karmelitų įtaka: Karmelitai darė ir daro didelę … [Skaityti toliau…]
Vėjas religijoje yra galingas ir daugialypis simbolis, dažnai susijęs su dvasinėmis jėgomis, dievišku buvimu, atsinaujinimu, pokyčiais ir perėjimais. Kaip natūralus reiškinys, vėjas yra nematomas, tačiau jo poveikis yra stiprus ir apčiuopiamas, todėl jis tampa dieviškosios jėgos ar dvasinės energijos simboliu. Skirtingose religijose vėjas gali būti siejamas su dievybėmis, pasaulio kūrimu, dvasios buvimu ir net teisingumu. … [Skaityti toliau…]
Konstitucija apie šventąją liturgiją (Liturginė konstitucija) Sacrosanctum Concilium – tai pirmasis dokumentas, kurį paskelbė Antrasis Vatikano Susirinkimas 1963 m. gruodžio 4 d. Neatsitiktinai liturgija buvo pasirinkta kaip pirmoji tema – ji laikoma „Bažnyčios gyvenimo viršūne ir šaltiniu“. Šiuo tekstu susirinkimo tėvai norėjo parodyti, kad visa krikščioniškoji tikrovė yra glaudžiai susijusi su Eucharistijos šventimu, malda ir … [Skaityti toliau…]
Eschatologinė vizija – tai religinių ar filosofinių sistemų apmąstymas apie galutinį visatos ir žmogaus gyvenimo tikslą, pabaigą ir baigtinį apibendrinimą. Ši vizija dažnai apima konceptualizavimą apie paskutinįjį teismą, pasaulio pabaigą, gyvenimo po mirties tikrovę ir galutinę žmonijos ir visatos būseną. Eschatologija, kilusi iš graikų kalbos žodžių „eschatos“ (paskutinis) ir „logos“ (mokslas ar žodis), nagrinėja šias … [Skaityti toliau…]
Paskutinis Teismas: Pasaulio Pabaigos Teismo Dienos Samprata Krikščionybėje ir Kitose Religijose Paskutinis Teismas yra religinė koncepcija, esanti krikščionybės, islamo ir judaizmo eschatologijoje (mokyme apie pasaulio pabaigą), kurioje Dievas teisia visus žmones pagal jų gyvenimo darbus ir tikėjimą. Šis teismas žymi žmonijos istorijos pabaigą ir yra laikomas galutiniu teismo aktu, kuris nulems amžinąją kiekvieno asmens lemtį … [Skaityti toliau…]
Protestantizmas yra viena iš trijų pagrindinių krikščionybės šakų, šalia katalikybės ir ortodoksijos. Jis atsirado XVI a. Europoje, kaip reakcija į tam tikras Romos katalikų bažnyčios praktikas ir doktrinas, kurios buvo kritikuojamos dėl jų neatitikimo Biblijos mokymams. Protestantizmas apima daugybę skirtingų denominacijų ir judėjimų, kurie dalijasi tam tikrais bendrais principais, nors gali skirtis savo teologija, liturgija … [Skaityti toliau…]
Stebukladarystė krikščionybėje reiškia stebuklų atlikimą, kurį vykdo Dievas arba Dievo atsiųstieji asmenys, tokie kaip Jėzus Kristus, šventieji ar išrinktieji. Šie stebuklai dažnai naudojami kaip ženklai, patvirtinantys Dievo galią, teologines tiesas arba misijos autentiškumą. Ši koncepcija turi svarbią vietą krikščioniškoje teologijoje ir biblinėje tradicijoje. Stebukladarystės Samprata 1. Stebukladarystės Apibrėžimas 2. Jėzaus Kristaus Stebukladarystė Stebukladarystės Teologinė ir … [Skaityti toliau…]
Naujasis Testamentas (lot. Novum Testamentum) yra antroji krikščionių Biblijos dalis, parašyta I a. po Kr. graikų kalba (koine). Tai tekstų rinkinys, kuriame užfiksuotas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis bei prisikėlimas, taip pat ankstyvosios Bažnyčios kūrimosi istorija ir teologiniai pagrindai. Jei Senasis Testamentas yra pamatas ir pažadas, tai Naujasis Testamentas krikščionims yra to pažado išsipildymas ir … [Skaityti toliau…]