„De Civitate Dei“ (lot. „Apie Dievo valstybę (pažodžiui – miestą“) – tai vienas žymiausių Šv. Augustino filosofinių ir teologinių veikalų, rašytas nuo 413 iki 426 metų Hipono mieste Šiaurės Afrikoje. Tai nebuvo dokumentas siaurąja prasme, kaip kokia nors popiežiaus enciklika, bet išsamus teologinis traktatas, turėjęs ir iki šiol turintis didžiulę įtaką Vakarų krikščioniškajai mąstysenai, valstybinei … [Skaityti toliau…]
Šv. Bonifacas (apie 675–754 m.), dažnai vadinamas „Vokietijos apaštalu“, yra viena ryškiausių VIII a. Vakarų Bažnyčios figūrų. Jo gyvenimas ir darbai padėjo pagrindą krikščionybės plėtrai germanų žemėse, o išlikę laiškai, žinomi kaip Bonifacii Epistolae, yra neįkainojamas istorinis šaltinis, atskleidžiantis ne tik jo asmeninį tikėjimą ir misijų organizavimą, bet ir Frankų imperijos religinius, politinius bei kultūrinius … [Skaityti toliau…]
Žodis „hermeneutika“ kilęs iš senovės graikų kalbos, nuo žodžio hermēneutikḗ (ἑρμηνευτική), kuris reiškia „aiškinimo menas“ arba „interpretacijos mokslas“. Šaknis hermēneúō (ἑρμηνεύω) reiškia „aiškinti“, „versti“ arba „perteikti“. Graikų mitologijoje su šiuo žodžiu siejamas dievas Hermis, kuris buvo dievų pasiuntinys, tarpininkaujantis tarp dievų ir žmonių, todėl laikomas komunikacijos ir interpretacijos simboliu. Iš graikų kalbos terminas pateko į … [Skaityti toliau…]
Krikščioniškoji išmintis yra giluminis gebėjimas matyti pasaulį taip, kaip jį mato Dievas – su meile, tiesa ir amžinybės perspektyva. Tai ne proto gudrumas, bet širdies aiškumas, kilęs iš susitikimo su Tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14,6). Šventajame Rašte išmintis vadinama dievobaimės vaisiumi. Senajame Testamente – ypač Patarlių, Išminties, Siracido knygose – išmintis … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
Akedija – tarsi sunkus rūkas, apgaubiantis sielą, kai malda tampa tuščia, tikėjimas blėsta, o dvasiniai tikslai atrodo nepasiekiami. Terminas, dažnai siejamas su senovės vienuolių patirtimi, apibūdina ne tik apatiją, bet ir gilų dvasinį tingumą, abejingumą geriems darbams ir neviltį. Graikiškas žodis acedia, kuris lietuviškai verčiamas kaip akedija, kilęs iš a- („be“) ir kēdos ( „rūpestis“, … [Skaityti toliau…]
Marburgo straipsniai (vok. Marburger Artikel) yra 15 teologinių punktų, suformuluotų 1529 m. spalio 1–4 d. per Marburgo kolokviumą, kuriame Martynas Liuteris, Ulrichas Cvinglis, Martinas Buceris ir kiti reformatoriai diskutavo dėl protestantų doktrinų. Straipsniai buvo parengti siekiant rasti bendrą pagrindą tarp liuteronų ir šveicarų reformatorių, tačiau Eucharistijos klausimas liko neišspręstas. Žemiau pateikiami visi 15 straipsnių su … [Skaityti toliau…]
Martinas Buceris (Martin Bucer, kartais rašomas Butzer) buvo vienas svarbiausių XVI a. Reformacijos veikėjų, žinomas kaip Strasbūro reformatorius ir diplomatiškas tarpininkas, siekęs sutaikyti skirtingas protestantizmo sroves. Jo darbai Strasbūre, teologiniai raštai ir pastangos suvienyti Martyno Liuterio bei Ulricho Cvinglio šalininkus padarė jį reikšminga figūra formuojant protestantizmo raidą Europoje. Martinas Buceris gimė 1491 m. lapkričio 11 … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Disidentizmas – tai viešas nepritarimas valdžiai ar vyraujančiai ideologijai, dažniausiai reiškiamas autoritarinių ar totalitarinių režimų sąlygomis. Disidentai tampa tais, kurie nesutinka tylėti, kai teisė ir teisingumas yra paminami. Šis reiškinys tapo ypač matomas XX amžiuje, kai komunistiniai režimai, nacistinė valdžia ir kiti autoritarai pradėjo persekioti tuos, kurie drįso mąstyti kitaip, ginti žmogaus teises, religijos laisvę … [Skaityti toliau…]
Crypto-Muslims, lietuviškai vadinami kriptomusulmonais, yra musulmonai, kurie viešai atsisako savo tikėjimo arba konvertuoja į kitą religiją (dažniausiai krikščionybę), tačiau slapta ir toliau praktikuoja islamą. Šis reiškinys dažniausiai siejamas su istoriniais laikotarpiais, kai musulmonų bendruomenės susidurdavo su persekiojimu, priverstinėmis konversijomis ar socialiniu spaudimu, pavyzdžiui, per Rekonkistą Iberijos pusiasalyje ar Osmanų imperijos žlugimo metu. Kriptomusulmonai, siekdami išsaugoti … [Skaityti toliau…]
Sola fide – lotyniškas terminas, reiškiantis „vien tik per tikėjimą“ – yra viena iš pagrindinių protestantų Reformacijos doktrinų, suformuluota XVI a. Ši doktrina teigia, kad žmogus yra išgelbėtas ir nuteisinamas Dievo akivaizdoje vien tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, o ne per gerus darbus, religines apeigas ar kitus nuopelnus. Sola fide tapo Reformacijos šerdimi, ypač … [Skaityti toliau…]