„Šventojo Tomo kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Thomas) yra brandus, dramatiškas ir teologiškai tankus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, tęsiantis pasakojimą, pradėtą „Tomo pamokslavime“. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, vaizduoja paskutinį apaštalo Tomo gyvenimo etapą — jo keliones, stebuklus, persekiojimus ir galiausiai mirtį, kuri pristatoma kaip jo „kovos užbaigimas“ ir triumfuojantis įėjimas į Viešpaties ramybę. Tekstas jungia hagiografiją, kankinystės literatūrą, teologinę meditaciją ir liturginius motyvus, todėl yra vienas iš reikšmingiausių rytų apaštalų ciklo kūrinių.
Pasakojimas prasideda po to, kai Tomas jau atliko savo misiją Indijoje: jis skelbė Evangeliją, įsteigė Bažnyčią, paskyrė vyskupą ir kunigus, suteikė sakramentus ir netgi, kaip pasakojama, ilgą laiką nešiojo savo paties nuplėštą odą, kuria gydė ligonius ir prikeldavo mirusiuosius. Tai simbolinis motyvas, rodantis, kad apaštalo kūnas pats tampa Dievo galybės įrankiu. Viešpats galiausiai jam sugrąžina odą, ir Tomas iškeliauja į kitą kraštą — Makedonijos miestą Zabadką. Čia jis vėl skelbia Evangeliją, tačiau susiduria su priešiška valdžia: magistratai jį suima ir įkalina.
Į kalėjimą slapta ateina karaliaus žmona Tertanai ir jo dukra Margita, kurios jau yra priėmusios tikėjimą. Kalėjimo durys stebuklingai atsiveria, o paskui vėl užsidaro, kas sukelia sargybinių paniką ir įtarimus. Tomas supranta, kad jo gyvenimo kelias artėja prie pabaigos, ir pasako savo paskutinį pamokslą tikintiesiems: jis ragina juos budėti, saugotis šėtono, laikytis Evangelijos ir laukti Viešpaties atėjimo. Tai švelni, tėviška ir kartu pranašiška kalba, būdinga rytų kankinystės literatūrai.
Karalius, iš pradžių neigęs, kad jo žmona ir dukra lankosi pas Tomą, galiausiai įsitikina jų tikėjimu ir įsako atvesti apaštalą. Tomas drąsiai išpažįsta Kristų ir pasako, kad atėjo į šį kraštą tam, kad žmones atvestų iš klaidos į tiesą. Karalius Mastajus (Mastâus) įtaria Tomą burtininkavimu ir nusprendžia jį nužudyti, tačiau bijo minios, kuri gerbia apaštalą. Todėl jis slapta įsako kareiviams išvesti Tomą į kalnus ir ten jį nužudyti.
Tomas, lydimas kareivių ir daugybės žmonių, kurie bando jį išgelbėti, eina į savo mirties vietą ramiai ir oriai. Jis prašo leisti jam pasimelsti, ir jo malda yra viena iš gražiausių visame rytų apokrifų cikle: jis dėkoja Viešpačiui už tyrumą, už ištvermę, už tai, kad galėjo išvengti turto ir geidulių, už tai, kad galėjo „arti Evangelijos arklą“ ir neatsigręžti atgal. Jis kalba apie savo misiją kaip apie sėją, kurios derlius jau subrendo, ir prašo Dievo priimti jo sielą. Tai ilga, poetiška, gili malda, atskleidžianti Tomo dvasinę brandą.
Galiausiai keturi kareiviai perveria Tomą keturiais ietigaliais — simboliškai atliepdami keturis pasaulio kraštus, kuriems jis skelbė Evangeliją. Tomas miršta iškart, o tikintieji jį palaidoja karalių kapavietėje. Tačiau pasakojimas tuo nesibaigia: Tomas pasirodo dviem tikintiesiems, kurie saugo jo kapą, ir praneša, kad yra gyvas pas Viešpatį. Tai rodo, kad jo mirtis nėra pabaiga, bet perėjimas į šlovę.
Toliau tekstas pasakoja apie karaliaus sūnų Asį, kurį apsėda demonas. Karalius, suvokęs, kad tai bausmė už jo priešiškumą Tomui, ateina prie apaštalo kapo, bet randa jį tuščią — Tomas buvo „paimtas į Edeną“. Karalius paima saują žemės iš kapo ir uždeda ją ant sūnaus kaklo, ir demonas iškart išeina. Tai paskutinis stebuklas, patvirtinantis Tomo šventumą. Karalius atsiverčia, prašo atleidimo ir tampa tikru tikėjimo gynėju.
Tekstas baigiasi teiginiu, kad Tomas užbaigė savo kovą Indijos žemėje, Pachono mėnesio 26 dieną, ir šlovinimu Šventajai Trejybei. Ši kankinystės istorija išsiskiria savo dramatizmu, teologine gelme ir ypatingu dėmesiu Tomo vidiniam pasauliui: jis čia vaizduojamas kaip apaštalas, kuris iš abejonių išaugo į tvirtą tikėjimo liudytoją, pasirengusį atiduoti gyvybę už Evangeliją.
Tomo kankinystė
Šventojo Tomo, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, kankinystė ir jo kova, kurią jis užbaigė dvidešimt šeštąją pachono dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Ir nutiko taip, kad mokiniui Tomui iškeliavus į Indijos miestą, paskelbus tarp jų tikėjimą, išmokus juos Šventosios Evangelijos įsakymų, o valdytojui Liucijui nuluptam jo odą, jis kurį laiką vaikščiojo nešiodamas ją ant savo pečių, keliavo po visus kraštus, dėdavo ją ant mirusiųjų bei ligonių, ir Viešpats atvėrė jų širdis, ir jie įtikėjo; jis pastatė jiems bažnyčią, nurodė jiems religijos įstatymus, paskyrė jiems vyskupą bei kunigus ir davė jiems Šventuosius Slėpinius, – tuomet jis taikoje iškeliavo iš jų [94].
Viešpats pasirodė jam ir sugrąžino jo odą, kokia ji buvo. Po to jis nukeliavo į Zabadkos miestą Makedonijoje [94]. Jis skelbė jiems Dievo pažinimą. Valdytojai, apie tai išgirdę, pasitiko jį rūstybe, sučiuptų jį ir įmetė į kalėjimą. Pas jį į kalėjimą atėjo karaliaus žmona Tertanaja ir jo dukra Margita. Kalėjimas buvo užrakintas, o paskui jas sekė daug tikinčiųjų.
Durys jiems atsidarė, ir jie pašaukė mokinį. Jis išėjo pas juos ir tarė: „O mano broliai, mano vaikai, mano mylimi Kristaus tarnai ir Viešpaties pagalbininkai! Išklausykite šiandien mano žodžių ir mano paskutinio mokymo jums. Nes po šios dienos, kol esu kūne, aš jūsų šiame pasaulyje nebepamatysiu. Mat Viešpats panorėjo mane pasiimti iš šio pasaulio, išvesti mane iš šių vargų į atilsį. Juk Jis atidavė savo gyvybę už mus, kad išgelbėtų mus iš šėtono vergovės; Jis pasirinko mus būti Savo mokiniais ir padarė mus vertus skelbti Jo vardu visame pasaulyje [94]. Mano kova užbaigta, ir aš perdaviau žinią, kaip Jis man buvo įsakęs. Jis panoro mane išvesti iš šio pasaulio vargų ir duoti man užmokestį, kurio esu iš Jo nusipelnęs [94]. Juk Jis yra labai turtingas dovanomis, suteiks man savo malonę be jokio užmokesčio, taip pat ir tiems, kurie Jo prašo. Aš esu Jėzaus Kristaus tarnas, Jo valios vykdytojas. Jis panoro to, ką iš manęs išgirdote, ir saugokitės, kad jokiu būdu neleistumėte šėtonui prie jūsų prisiartinti. Būkite budrūs, laukdami Viešpaties atėjimo, kad Jis priimtų jus į savo karalystę.“
Tai ištarus, moterys pasitraukė, o jis grįžo į kalėjimą. Jos gedėjo ir verkė, nes žinojo, kad valdytojai, jei tik gaus šventąjį į savo valdžią, jį pražudys.
Jam įėjus į kalėjimą, kalėjimo durys sujudėjo ir vėl užsidarė, tapdamos tokios pat kaip buvusios. Sargybiniai, pamatę tokį dalyką, ėmė šaukti vienas kitam, buvo sutrikę ir apstulbę. Jie kalbėjo: „Šis žmogus yra burtininkas; jis atvėrė kalėjimo duris ir nori išvesti visus, kurie jame yra. Bet jis nerado būdo, kaip tai padaryti. Eikime pas karalių ir praneškime jam apie šį reikalą, taip pat apie tai, kad jo žmona ir dukra buvo atėjusios pas jį.“ Jiems besikalbant, Tomas nieko neatsakė.
Atėjus rytui, jie nuėjo pas karalių ir tarė jam: „O mūsų viešpatie! Išvesk šį burtininką iš šio kalėjimo ir uždaryk jį į kitą kalėjimą, nes wir negalime jo išsaugoti. Tai jau antras kartas, kai matome kalėjimo duris atviras, ir tai jis jas atidaro. O tavo žmona ir dukra nuolatos jį lanko.“ Karalius pažvelgė į skląsčius, buvusius ant kalėjimo durų, užantspaudavo jas, kaip buvo, ir tarė jiems: „Jūs meluojate – nei mano žmona, nei mano dukra jo nelanko.“ Tačiau jie prisiekė jam, kad jos lankė jį.
Karalius atsisėdo vienoje vietoje ir įsakė jiems atvesti šventąjį; jie nurengė jo drabužius, apjuosė jo juosmenį prijuoste ir pastatė priešais karalių. Karalius jo paklausė: „Ar tu esi vergas, ar laisvas žmogus?“ Tomas jam atsakė: „Aš esu vergas Viešpaties, kuriam tu neturi jokios galios.“
Karalius jam tarė: „Argi tu nepabėgai iš savo šalies ir neatvykai į šią vietą?“ Jis jam atsakė: „Aš atvykau į šią vietą, kad nugręžčiau šią minią nuo klaidų, ir aš iškeliausiu iš šio pasaulio nuo tavo rankos.“ Karalius jo paklausė: „Koks tavo Viešpaties vardas ir iš kokios tu šalies?“
Tomas jam atsakė: „Mano Viešpats yra dangaus ir žemės Viešpats, tu negali išgirsti Jo paslėpto vardo, bet Jo apsireiškęs vardas yra Jėzus Kristus.“
Karalius jam tarė: „Aš netrokštu tavo žūties, bet buvau tau kantrus, o tu išpuikai savo darbų nedorybėje; tu parodei savo burtininkavimą šiame mieste, kol apie tai išgirdo kiekvienas žmogus Indijoje. But aš tave nužudysiu, kad liautųsi visi tavo burtai, kad tavo vardas ir tavo burtai būtų užmiršti visame krašte.“
Tomas jam atsakė: „Mano tarnystė bus tvirtai įsteigta po mano išėjimo iš šio pasaulio.“ Karalius Mastajus pasitarė, kaip galėtų jį nužudyti, nes bijojo jį apsupusių minių; mat tarp jų buvo daug valdytojų, kurie tikėjo šventojo pamokslavimu, taip pat miesto didikų bei daugelis iš apylinkių žmonių.
Karalius pakilo ir išsivedė jį už miesto ribų, o su juo buvo gausi ginkluota kariuomenė. Likusi minia pagalvojo, kad karalius nori su jo pasikalbėti apie kokį nors asmeninį reikalą, ir pasitraukė nuo jo. Jiems nutolus per dvi mylias nuo miesto, jis perdavė jį penkiolikai kareivių, kartu su savo sūnumi ir daugeliu vyresniųjų piliečių. Jis įsakė jiems užvesti jį ant aukšto kalno ir ten nužudyti. Karalius sugrįžo į miestą.
Sužinojusi tai, minia viena po kitos nuskubėjo šventojo pėdomis, siekdama jį išlaisvinti. Kareiviai, buvę su juo, skubėjo jį nužudyti. Du iš jų atsistojo jam iš dešinės, o du – iš kairės, laikydami rankose ietis. Vyriausiasis valdytojas nukreipė prieš jį ietį, kurią laikė rankoje.
Mokinys tarė: „Paslėptas slėpinys, kuris yra baigtas per dangiškąją dovaną – tai, kad kūno nuovargis neturės man galios; juk keturi yra pasiruošę sunaikinti mano žemiškąją šventyklą, panašiai kaip keturi elementai, iš kurių ji susideda.“
Pasiekęs vietą, kurioje turėjo būti nužudytas, jis tarė jiems: „Išgirskite mano išėjimo iš šio pasaulio valandą, tebūna jūsų širdžių akys neaklos, o ausys nekurčios. Tikėkite Dievu, kurį jums skelbiau. Tegu Jo žodžiai randa vietą jūsų širdyse bei ausyse; per visas savo gyvenimo dienas pasilikite tyrume ir laisvėje, – tai gyvenimas, kuris jus priartins prie Dievo.“
Ir jis tarė karaliaus sūnui Masasaviui: „Tu esi Jėzaus Kristaus tarnas; duok šiems ginklanešiams tai, kas leis man pasimelsti savo Viešpačiui.“ Ir šis įsakė jiems tai padaryti.
Palaimintasis mokinys ištiesė rankas ir maldavo Dievą, sakydamas: „Viešpatie, mano viltie, mano vadove ir mano Gelbėtoju, kuris mane sustiprinai ir paruošei mano širdį Savo paklusnumui. Tu esi Tas, kuris davei man kantrybės nuo pat mano jaunystės, buvai mano gyvenimo vietoje ir apsaugojai mane nuo suteršimo bei pražūties. Tu esi Tas, kuris davei man pažinimą, kad nesusiterščiau su moterimis. Ir aš išsaugojau savo šventyklą šventą Tau. Mano burna ir liežuvis nepajėgs išreikšti Tau šlovės dėl Tavo gausaus gailestingumo man. Mano akys nežvelgė į turtų kaupimą; nes Tu sakei: „Šio pasaulio turtai yra nuostolis. Nesirinkite jų.“ Aš troškau skurdo šiame pasaulyje, kad tapčiau vertas Tavęs. Tu atvėrei man savo amžinąją karalystę iki laiko pabaigos ir visiems, kurie Tavimi tiki. Įvykdžiau Tavo valią ir Tavo įsakymus. Man buvo padauginti išmėginimai, ir aš ištvėriau sielvartą. Ir tai man buvo saldu dėl Tavo vardo. Nes Tu esi mano viltis, prie Tavęs prigludo mano siela, ir mano vargas nebus veltui. Priimk mano maldą ir neatstumk manęs nuo savo veido. Augalų, skirtų garbei, kuriuos manyje pasėjai, tegu priešas neišrauna. O talentus, kuriuos man davei, aš patikėjau keitėjams, ir pelnas iš jų išaugo dešimttūkstantis kartų. Aš palikau šį pasaulį ir sekiau paskui Tave; mano akys ieškojo Tavo išganymo. Įvykdžiau įsakymą, kurį man davei, ir žinią, su kuria mane siuntei, aš perdaviau; kad būčiau Tavo tvirtas tarnas, bijantis Tavo vardo. Aš susijuosiau juosmenį visuose teisinguose dalykuose; mano žingsniai buvo platūs Taikos Evangelijos kelyje. Aš važiavau plūgu ir nežvelgiau atgal, kad jis nebūtų kreivas. Žemė sužydėjo, artinasi pjūties metas, kad gaučiau užmokestį. Aš užbaigiau triūsą, kuris mane atvedė į atilsį. Aš išsaugojau pirmąjį vargą, antrąjį bei trečiąjį, kad pamatyčiau Tavo veidą ir pagarbei Tavo šlovę. Aš paniekinau kūną, kad būčiau pasotintas gėriu. Įvykdžiau visą Tavo valią ir neatsisukau atgal. Skubėjau pirmyn, kad nebūčiau kitiems suklupimo akmuo; kad gaučiau šlovės vainiką ir dangiškąjį užmokestį. Tegu gyvatė nestovi kelyje, ir tegu angys nekyla prieš mane. Tebūna toli nuo manęs tamsos galybės, tebesilaiko jos nuošalyje nuo manęs. Nes Tau tebūna šlovė, ir Tavo Šventajam Tėvui, ir Tavo gyvybę teikiančiai Dvasiai. Amen.“
Šventajam baigus maldą, jis atsigręžė į pareigūnus ir tarė jiems: „Įvykdykite savo karaliaus valią.“ Keturi pasiruošę kareiviai priėjo ir pervėrė jį ietimis. Jis nukrito ant žemės ir tuoj pat atidavė dvasią.
Buvę broliai jo verkė. Jie atnešė švarias drobules bei puikius drabužius, suvyniojo jį ir paguldė senovės karalių kapuose. Sirfūras ir Tanisas tą dieną stovėjo prie kapo ir negrįžo į miestą. Šventasis Tomas pasirodė jiems ir tarė: „Štai aš esu čia gyvas. Kodėl sėdite ir mane saugote? Mano Viešpats Jėzus Kristus, mano Karalius, mane priėmė. Ir aš gavau visus pažadus, kurių viliausi. Kelkitės iš šios vietos ir žinokite, kad netrukus iškeliausite iš šio pasaulio. Nenusilpkite dėl savo sielų išganymo, nes jūs ateisite pas mane.“
Karalius Mastajus ir Hersanas pasiėmė savo žmonas, kurios buvo Tertanaja ir Atbanija, ir baisiai jas kankino, kad jos sutiktų dėl jų atsisakyti tyrumo ir grįžtų prie bendro gyvenimo. Tačiau jos su tuo nesutiko. Šventasis pasirodė joms ir tarė: „Nepamirškite mano žodžių, kuriuos jums sakiau, ir Viešpats Jėzus Kristus jums padės.“ Karaliui Mastajui ir Hersanui supratus, kad jų žmonos nesutiks su jų geismu, jie paliko jas gyventi pagal jų norą bei pasirinkimą.
Visi broliai susirinko, ir vienas kitam pasakojo visus Viešpaties įsakymus; jie džiaugėsi Dievo dovana ir Šventosios Dvasios malone. Karaliaus sūnus Azizas buvo apsėstas velnio. Karalius susimąstė ir tarė: „Ką man daryti? Tai nutiko dėl mano pasipriešinimo mokiniui. Aš nepriėmiau jo žodžių.“ Jis nuėjo prie kapo, norėdamas paimti drobulės skiautę nuo jo kūno ir užkabinti ją savo sūnui ant kaklo. Jis sakė, kad įtikės, jei Dievas jį išgydys.
Tomas pasirodė jam, ir šventasis tarė: „Tu netikėjai manimi, kai buvau gyvas, o Mastajau. Argi įtikėsi manimi dabar, kai esu miręs? Bet nebijok, Viešpats pasigailės tavęs, juk Jis nešykšti Savo dovanos.“
Atidaręs kapą, jis nerado šventojo kūno, nes jis buvo slapta išgabentas į Edeną. Jis paėmė šiek tiek dulkių iš tos vietos, kur buvo šventojo kūnas, užrišo jas savo sūnui ant kaklo ir tarė: „Aš įtikėsiu, jei meldžiantis šventajam šis netyras dvasia išeis iš mano sūnaus.“ Ir tuoj pat velnias išėjo iš jo sūnaus.
Karalius įtikėjo ir nusilenkė prieš kunigą Arsaphorą; jis maldavo jį ir jo brolius prašyti jam Dievo atleidimo. Kunigas tarė broliams: „Melskitės už karalių, kad Dievas jo nenužudytų ir neužleistų jam visų jo nuodėmių.“ Ir jie tai padarė su džiaugsmu bei linksmybe, matydami karaliaus tikėjimą.
Žmones mylintis Dievas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, suteikė karaliui Mastajui tikrą tikėjimą ir tvirtą viltį. Apie jo tikėjimą bei jo gerumą pasklido garsas po visas šalis, jis gerbė visus brolius ir šlovino Tėvą, Sūnų bei Šventąją Dvasią. O mokinys Tomas gavo keturių kareivių smūgį keturiomis ietimis, ir taip jis užbaigė savo kovą Indijos miesto kelyje dvidešimt šeštąją pachono mėnesio dieną. Ir tebūna šlovė Viešpačiui Jėzui Kristui su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Amen.