Upinis – senovės lietuvių mitologijoje buvo upių dievas, globojantis vandens telkinius, ypač upes. Jo garbei buvo aukojami balti paršeliai, tikintis, kad taip vanduo išliks skaidrus ir tyras. Šis ritualas atspindėjo senovės lietuvių tikėjimą, kad natūralios vandens jėgos, tokios kaip upės, yra valdomos dievybių, kurios galėjo daryti įtaką vandens kokybei, jo švarai ir gerovei.
Upinis dažnai buvo gretinamas su Ežeriniu, kuris buvo ežerų globėjas. Abu dievai atliko panašias funkcijas – saugojo vandens telkinius ir užtikrino jų sveikumą bei gerumą žmonėms. Vanduo senovės baltų tikėjime buvo svarbus gamtos elementas, turintis ne tik materialinę reikšmę, bet ir dvasinę. Dievų, tokių kaip Upinis ir Ežerinis, globos buvo siekiama užtikrinti ne tik vandens išteklių gausą, bet ir apsaugą nuo gamtos stichijų ar nelaimių, kurios galėjo kilti dėl netinkamos priežiūros ar pagarbaus elgesio trūkumo.
Teodoras Narbutas, kalbėdamas apie šią dievybę, pateikė moterišką jos formą – Upinę, tačiau šis pakeitimas buvo be pagrindo. Upinis, kaip vyriškos lyties dievas, atspindėjo stiprią, globojančią ir tvarką palaikančią jėgą, susijusią su upėmis ir vandens srautais.
Upinis buvo lietuvių mitologijos upių dievas, kurio garbei buvo atliekamos aukojimo apeigos, siekiant užtikrinti vandens skaidrumą ir apsaugą. Jo svarba rodo senovės lietuvių pagarbą gamtos jėgoms, o jo sąsajos su Ežeriniu atskleidžia platesnį vandens telkinių dievų kultą baltų religijoje.
Įdomu tai, kad kai kuriuose regionuose Upinis buvo siejamas su žvejų sėkme. Manoma, kad geras žvejys turėjo su Upiniu susitarti, galbūt palikdamas jam pirmą sugautą žuvį kaip dovaną, kad vanduo būtų dosnus. Tai rodo, kad Upinis buvo ne tik vandens švaros sergėtojas, bet ir gausos teikėjas. Jo kultas buvo glaudžiai susijęs su kasdieniu gyvenimu ir pragyvenimu. Šis dievas buvo svarbus, nes be upių nebuvo nei vandens gerti, nei laukų laistyti.