Tiesos gryninimas – tai procesas, kai ieškoma, atskleidžiama ir apvaloma tikėjimo ar gyvenimo tiesa nuo klaidų, netikslumų arba iškraipymų. Šis reiškinys dažnai susijęs su dvasiniu augimu ir tikėjimo gilinimu, kai žmogus arba bendruomenė sąmoningai stengiasi sugrįžti prie esminių ir nekintančių tiesos principų. Tiesos gryninimas nėra vien intelektinis veiksmas – tai ir dvasinės pastangos, kurios apima … [Skaityti toliau…]
Tiesos gryninimas – tai procesas, kai ieškoma, atskleidžiama ir apvaloma tikėjimo ar gyvenimo tiesa nuo klaidų, netikslumų arba iškraipymų. Šis reiškinys dažnai susijęs su dvasiniu augimu ir tikėjimo gilinimu, kai žmogus arba bendruomenė sąmoningai stengiasi sugrįžti prie esminių ir nekintančių tiesos principų. Tiesos gryninimas nėra vien intelektinis veiksmas – tai ir dvasinės pastangos, kurios apima … [Skaityti toliau…]
Herezija – tai nukrypimas nuo tradicinio tikėjimo mokymo arba dogmos, laikomas klaidingu arba ereziniu religinės bendruomenės kontekste. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hairesis“, reiškiančio pasirinkimą arba nuomonę. Krikščioniškoje tradicijoje herezija dažniausiai suprantama kaip sąmoningas atmetimas arba iškraipymas doktrinos, kuri yra laikoma esmine tikėjimo dalimi. Istorijoje herezijos samprata iškilo dar ankstyvojoje Bažnyčios eroje, kai pradėjo … [Skaityti toliau…]
Jamblichas (apie 245–325 m. po Kr.) – vėlyvojo neoplatonizmo filosofas, kurio darbai radikaliai pakeitė šios mokyklos kryptį. Nors istoriškai jis buvo siras, gimęs Chalkidėje, jo vardas neatsiejamas nuo teurgijos (ritualinės magijos) įteisinimo filosofinėje sistemoje. Jamblichas jautė, kad ankstesnė Plotino ir Porfirijo sistema yra pernelyg paprasta, kad paaiškintų atotrūkį tarp aukščiausio Vieno ir materialaus pasaulio. Veikalai: … [Skaityti toliau…]
Kai XVI a. demonologai cituoja Malleus maleficarum, jie dažnai remiasi vienu iš garsiausių ir kartu labiausiai manipuliatyvių epizodų — vadinamuoju „Inkvizitoriaus pasakojimu“ (Inquisitoris narratio). Šis pasakojimas, tradiciškai priskiriamas Jakobui Sprengeriui, iš tikrųjų yra Heinricho Kramerio kūrinys, tačiau vėlesni leidėjai jį įrašė Sprengerio vardu, kad suteiktų tekstui didesnį autoritetą. Tai tipiškas Malleus metodas: autoritetas kuriamas ne … [Skaityti toliau…]
Viduramžių intelektualinėje istorijoje vardų panašumas dažnai tampa spąstais. Pavadinimas „Paryžietis“ (lot. Parisiensis) XIII–XIV a. buvo veikiau nuoroda į veiklos vietą ar universitetinį statusą, o ne pavardė, todėl nenuostabu, kad demonologijos šaltiniuose šios dvi asmenybės dažnai supainiojamos. Tačiau jų vaidmenys – vieno kaip teorinio architekto, o kito kaip praktinio vykdytojo – yra kardinaliai skirtingi. I. Vilhelmas … [Skaityti toliau…]
Engrama yra terminas, kilęs iš neuropsichologijos, apibūdinantis smegenyse atsirandantį biologinį pėdsaką arba struktūrinį ir funkcinį pokytį, susijusį su atmintimi ir mokymusi. Tai hipotetinė biologinė „žymė”, kuri susiformuoja, kai žmogus ar gyvūnas įsimena informaciją, patiria emociją arba mokosi. Terminas „engrama” pirmą kartą buvo pavartotas vokiečių biologo Richardo Semon’o XX amžiaus pradžioje. Engrama laikoma atminties pagrindu – … [Skaityti toliau…]
Žodis eretikas lietuvių kalboje yra senesnė forma, kilusi iš lotyniško haereticus, kuris reiškė „tas, kuris nukrypsta nuo tikėjimo“. Pats lotyniškas terminas atėjo iš graikų kalbos žodžio haíresis – „pasirinkimas“, „mokyklos pasirinkimas“. Iš pradžių šis žodis graikų filosofijoje turėjo neutralią prasmę – pasirinkti tam tikrą mąstymo kryptį ar mokyklą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo neigiamą atspalvį: … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji tikėjimo logika – tai giluminis krikščioniškosios pasaulėžiūros aspektas, grindžiamas besąlygišku pasitikėjimu Dievu ir Jo valia. Ji reikalauja apversti įprastą žmogaus gyvenimo prioritetų tvarką, siūlydama pirmiausia ieškoti dvasinių dalykų, o ne materialių poreikių patenkinimo. Tai požiūris, kuris iššaukia didelius vidinius pokyčius, kviesdamas žmogų keisti kasdieninius rūpesčius į pasitikėjimą dieviška globa ir išmintimi. Šis mokymas remiasi … [Skaityti toliau…]
Žmogaus sielos svoris – tai metafizinė, ne mokslinė sąvoka, įkvėpė 1907 m. amerikiečių gydytojas Dunkanas Makdouglas (angl. Duncan MacDougall) eksperimento metu. Makdouglas svėrė mirštančių pacientų kūnus prieš ir po mirties, siekdamas išsiaiškinti, ar siela turi masę ir ar jos „išėjimą“ būtų galima fiziškai užfiksuoti. Eksperimento rezultatai, kuriuos daugelis mokslininkų vėliau sukritikavo dėl metodologijos trūkumų, parodė, … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji akis – universalus simbolis, naudojamas daugelyje religinių ir dvasinių tradicijų, reiškiantis dieviškąją viską matančią ir viską suprantančią sąmonę. Šis simbolis dažnai vaizduojamas kaip akis, apsupta spinduliuojančios šviesos arba trikampyje, kuris simbolizuoja šventąją Trejybę krikščionybėje. Tai vienas iš galingiausių metafizinių įvaizdžių, atspindinčių aukštesnės jėgos buvimą, stebėjimą ir vedimą. Biblijoje dieviškosios akies idėja susijusi su Dievo … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji simfonija – tai terminas, dažnai naudojamas apibūdinti muzikos kūrinius, kurių tematika, struktūra ar emocinis poveikis artimas dvasinei ar transcendentinei patirčiai. Ši frazė paprastai vartojama apibūdinti didingus, įkvėptus, universalias tiesas ir žmogaus dvasinę kelionę perteikiančius kūrinius. Muzikos pasaulyje „dieviškoji simfonija“ gali būti suvokiama ne tik kaip estetinis reiškinys, bet ir kaip metafizinė išraiška, kalbanti apie … [Skaityti toliau…]