Astrologija, horoskopo ženklai ir religija nuo seniausių laikų egzistuoja greta, tačiau jų santykis yra sudėtingas, kartais harmoningas, kartais konfliktiškas. Astrologija – tai tikėjimas, kad dangaus kūnų padėtys ir judėjimas turi įtakos žmonių gyvenimui, asmenybei ir likimui. Ji dažnai grindžiama Zodiako ženklų sistema, kuri siejama su dvylika dangaus zonų, kurias kerta Saulės kelias per metus. Religija, … [Skaityti toliau…]
Totemizmas yra viena iš seniausių religinių sistemų, kurioje glaudžiai persipina tikėjimas, mitologija ir socialinė organizacija. Jis grindžiamas ypatingais ryšiais tarp žmonių grupių ir gyvūnų, augalų ar kitų gamtos objektų, vadinamų totemais. Šie totemai laikomi šventais ir glaudžiai susijusiais su tam tikros bendruomenės ar genties tapatybe. Jie gali būti ne tik garbinami, bet ir laikomi protėviais, … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji zoomorfika yra reiškinys, kai dievybės ar religiniai simboliai įgauna gyvūnų bruožus arba siejasi su gyvūnais kaip savo išraiškos forma. Tai pastebima daugelyje senovės kultūrų, kuriose dievai ar dvasios vaizduoti kaip pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, arba tiesiog gyvūnų pavidalu. Zoomorfiniai elementai dažnai simbolizuoja žmogaus prigimties ryšį su gamta, rodo transcendentinę dievybių galią ir įkūnija savybes, … [Skaityti toliau…]
Dieviškasis ambivalentiškumas yra viena iš pagrindinių dievybių savybių, kuri išreiškia jų dvilypumą, prieštaringumą ir nenuspėjamumą. Religinėje ir mitologinėje pasaulėžiūroje dievai retai būna vienalyčiai ar pastovūs. Jie dažnai pasižymi tiek kūrybinėmis, tiek griaunamosiomis galiomis, o jų poelgiai gali būti netikėti ar net prieštaraujantys įprastoms moralinėms normoms. Ši dieviškumo savybė dažnai siejama su jų absoliutumu – laisve … [Skaityti toliau…]
Triksteriai yra mitologinės, literatūrinės ar kultūrinės figūros, kurios pasižymi gudrumu, apgaule, netikėtais veiksmais ir dažnai pažeidžia nusistovėjusias taisykles bei normas. Jie yra chaoso, pokyčių ir nepastovumo simboliai, kurie per savo elgesį išbando ar sugriauna egzistuojančią tvarką. Triksteriai dažnai pasirodo įvairių tautų mitologijose, kur atlieka svarbų vaidmenį, kelia sumaištį, bet tuo pačiu gali būti kūrybingumo, naujovių … [Skaityti toliau…]
Dievas kaip absoliutybė yra samprata, kuri apima idėją apie dievybę kaip visko pradžią, priežastį ir galutinį tikslą. Religijose dievai dažnai įsivaizduojami kaip esybės, kurių galia, žinios ir valia yra nepalyginamai didesnės už žmogaus. Jie yra pagrindiniai veikėjai mituose ir religiniuose pasakojimuose, kurie ne tik paaiškina pasaulio sandarą, bet ir formuoja tautų ar bendruomenių gyvenimo būdą … [Skaityti toliau…]
Nathano Söderblomo „Kildintojo“ hipotezė, pristatyta jo veikale „Tikėjimo Dievu tapsmas“, siūlo unikalų požiūrį į religijos pradžią, remiantis „Kildintojo“ (Urheber) idėja. Söderblomas atmeta tiek evoliucionistines, tiek antievoliucionistines teorijas, kurias propagavo tokie tyrėjai kaip Wilhelm Schmidt ar Andrew Lang, ir pateikia alternatyvią sampratą, kad religijos ištakos slypi pirmapradėje „Kildintojo“ figūroje. Šis „Kildintojas“ yra ne tik pasaulio kūrėjas, … [Skaityti toliau…]
Manistinės teorijos, arba preanimizmas, siekia paaiškinti religijos kilmę per beasmenės, antgamtinės galios sampratą, kurią pirmiausiai pastebėjo tyrinėtojai Melanezijos salyne. Mana – tai ypatinga galia, priskiriama tiek žmonėms, tiek objektams ar vietoms. Ši jėga yra suprantama kaip veiksmingumo, stiprybės ar autoriteto šaltinis, kurį gali turėti genties vadas, narsus karys, medis ar net akmuo. Tokia galia ne … [Skaityti toliau…]
Georgo Jameso Frazerio teorija apie magiją kaip religijos pradžią atskleidžia intriguojančią žmogaus pasaulio suvokimo raidą ir jo pastangas valdyti aplinką. Pasak Frazerio, magija buvo pirmapradė stadija, kai žmogus mėgino suprasti ir kontroliuoti gamtos jėgas, remdamasis klaidingomis analogijomis ir pseudomokslu. Magija buvo suvokiama kaip tam tikras primityvus priežasties ir pasekmės principų taikymas, pavyzdžiui, sudaužius priešo atvaizdą … [Skaityti toliau…]
Kičas religijoje yra reiškinys, kai dvasinės, simbolinės ar kultūrinės reikšmės objektai, vaizdiniai ar praktikos supaprastinami, perdirbami arba perdėtai sentimentalizuojami taip, kad jų gili prasmė dažnai prarandama arba tampa paviršutiniška. Kičas čia gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo religinės atributikos iki architektūros ar meninių kūrinių. Nors kičas neretai suvokiamas kaip beskonybė, kai kuriems jis atrodo priimtinas dėl … [Skaityti toliau…]