Filmas Įkyruolis (nor. Den brysomme mannen, angl. The Bothersome Man, 2006). Kas nutinka, kai žmogus gyvena pasaulyje, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo, nei tikros meilės? Kur viskas „tobula“, bet viskas – negyva? Norvegų filmas Den brysomme mannen – lietuviškai vadinamas Įkyruoliu – pasakoja apie tokį pasaulį. Ir apie vieną žmogų, kuris to negali pakęsti. … [Skaityti toliau…]
Yra filmai, kurių negalima žiūrėti kaip istorijos. Mother! – vienas jų. Tai ne pasakojimas, o regėjimas. Ne siužetas, o sprogstanti alegorija. Darren Aronofsky sukūrė kūrinį, kuris gali atrodyti kaip košmaras, bet iš tikrųjų tai – Pradžios knyga, tik be iliustracijų vaikams. Veiksmas vyksta senoje viloje. Moteris (Jennifer Lawrence) – švelni, tyliai gyvenanti su Poetu (Javier … [Skaityti toliau…]
Yra filmų, kurie nepasako nieko aiškaus, bet palieka jausmą, kad buvai labai arti kažko tikro. Stalkeris, režisuotas Andrejaus Tarkovskio, būtent toks. Jame nėra nei bažnyčios, nei maldos, nei kunigo, bet visas filmas – tai kelionė į širdies gilumą, kur žmogus ieško vilties. Galbūt Dievo. Galbūt stebuklo. Galbūt tik tylos, kuri neskauda. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. … [Skaityti toliau…]
“Žodis” (Ordet, 1955) – kartais stebuklas įvyksta ne tada, kai jo lauki, o kai niekas nebetiki. Ordet – danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio kūrinys – kalba apie tikėjimą, bet taip tyliai, kad ne iškart supranti, kur jis veda. O kai supranti – norisi tylėti dar ilgiau. Filmo veiksmas sukasi aplink kaimo ūkininko Borgenų šeimą. Trys … [Skaityti toliau…]
Kai žiūri „Gyvybės medis“ (angl. The Tree of Life, 2011), atrodo, kad ne žiūri filmą, o stovi tarp amžinybės ir vaikystės. Režisierius Terrence Malick nesiekia papasakoti istorijos – jis kviečia į kelionę, kur Dievas ne kartą paminėtas, bet niekada neištartas tiesiai. Ir vis dėlto Jis jaučiamas kiekvienoje šviesos dėmėje, kiekviename vėjo gūsyje ant berniuko veido, … [Skaityti toliau…]
„Dievai ir žmonės“ (pranc. Des hommes et des dieux, 2010, angl. Of Gods and Men) – kai filmas ne šaukia, o kalba tyliai, tada jo žodžiai pasiekia giliau. Dievai ir žmonės – tai vienas iš tų kūrinių, kurie neįtikinėja, nepredikuoja, o tiesiog būna. Ir būtent dėl to jis toks galingas. Režisieriaus Xavier Beauvois pasakojimas paremtas … [Skaityti toliau…]
„Egzorcistas“ (angl. The Exorcist, 1973) – tai ne šiaip siaubo klasika – tai tikėjimo šauksmas tamsos vidury. Režisieriaus Williamo Friedkino The Exorcist vis dar laikomas vienu emociškai galingiausių filmų apie religiją, ne todėl, kad gąsdina, o todėl, kad skaudina. Tai filmas, kuriame ne tiek demonas šokiruoja, kiek kunigo abejonės, motinos neviltis ir tylus Dievo buvimas … [Skaityti toliau…]
Yra filmų, kuriuos sunku ne tiek suprasti, kiek ištverti. The Devils, režisuotas Keno Raselo, vieniems – siaubo košmaras, kitiems – kinematografinė drąsa, tretiems – šventvagystė. Bet abejingų jis nepalieka. Veiksmas nukelia į XVII a. Prancūziją. Kunigas Urbainas Grandieras stengiasi apsaugoti Louduno miestą nuo politinės korupcijos, bet tampa atpirkimo ožiu. Sesuo Žana de Anžė – kupina … [Skaityti toliau…]
Pier Paolo Pasolini 1975 m. sukurtas filmas Salò, arba 120 Sodomos dienų – tai ne šiaip šokiruojantis kūrinys, o brutali, sunkiai ištveriama meditacija apie žmogaus žiaurumą ir šventų dalykų išniekinimą. Šio filmo nerekomenduojama žiūrėti nepasiruošusiems šokui. Paremtas Markizo de Sade’o romanu, bet perkeltas į Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italiją, šis filmas atveria langą į pasaulį, … [Skaityti toliau…]
Kevinas Smithas 1999 m. išleido filmą, kuris ir šiandien katalikų pasaulyje vertinamas dvejopai: vieni jį vadina piktžodžiavimu, kiti – genialia satyra, o kai kurie tyliai pripažįsta, kad ši komedija padarė daugiau gero nei šimtai pamokslų apie „tikėjimo atsinaujinimą“. Dogma – tai filmas apie du puolusius angelus, Bartlbį ir Lokį (Benas Affleckas ir Mattas Damonas), kurie … [Skaityti toliau…]