Pier Paolo Pasolini 1975 m. sukurtas filmas „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le 120 giornate di Sodoma) – tai ne šiaip šokiruojantis kūrinys, o radikali, itin sunki meditacija apie žmogaus žiaurumą ir sakralumo ribas. Šį filmą žiūrėti nepasiruošus gali būti itin sudėtinga dėl jo vizualinio krūvio. Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade) 1785 m. parašė romaną, kuriuo paremtas filmas, tik P. P. Pasolini veiksmą perkėlė į Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italiją. Filmas atveria langą į pasaulį, kuriame religinė simbolika tampa kontrastingu fonu smurtui, o tradiciniai tikėjimo ženklai dekonstruojami iki neatpažįstamumo.
Pasakojimo struktūra aiški, tačiau turinys – negailestingas: keturi fašistiniai lyderiai pagrobia jaunus žmones ir uždaro juos izoliuotoje viloje Salò respublikoje. Ten, 120 dienų trukmės seansuose, jaunuoliai priversti patirti kraštutinį pažeminimą ir išnaudojimą. Šie veiksmai nėra chaotiški – jie griežtai suplanuoti ir struktūruoti pagal Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) logiką „Pragaro ratai“: „Aistrų ratas“, „Išmatų ratas“ ir „Kraujoplūdžio ratas“. Kiekvienas jų turi savo tamsią „liturgiją“, o procesui vadovauja tie, kurie įtikėjo turintys dievišką galią spręsti kitų likimus.
Salò – tai ne šiaip vieta, o paskutinis fašizmo etapas. 1943 m., kai Benito Mussolini (Benito Amilcare Andrea Mussolini) buvo nuverstas, vokiečių pajėgos jį išlaisvino ir padėjo suformuoti Italijos Socialinę Respubliką (Repubblica Sociale Italiana), dažnai vadinamą tiesiog Salò respublika, nes jos administracija įsikūrė šiame miestelyje prie Gardos ežero. Tai buvo trapi, nuo vokiečių ginkluotės priklausoma teritorija Šiaurės Italijoje. P. P. Pasoliniui Salò tapo tarsi teatru be publikos, kur ideologija pasiekė savo išsigimimo ribą, o valdžia laikėsi tik brutalumu. Filme dvaras izoliuotas nuo likusio pasaulio neatsitiktinai – tai simbolizuoja tiek fizinį, tiek moralinį nuosmukį. B. Mussolini žūtis 1945 m. balandį, įvykusi netrukus po to, kai buvo baigti filmo darbai, suteikia kūriniui dar tirštesnę istorinę prasmę – tai buvo atsisveikinimas su tikrove, kuri virto košmaru.
Vienas personažų teigia: „Mes esame dievai čia. Mūsų valia – vienintelis įstatymas.“ Ši mintis atskleidžia esminę filmo temą: kas nutinka, kai žmogus pasisavina absoliutų autoritetą, tačiau išsižada bet kokio gailestingumo ar tiesos. Čia šventumas tampa tik kauke, po kuria slepiasi žmogiškumo praradimas.
P. P. Pasolini – buvęs marksistas, niekada neslėpęs savo homoseksualumo ir kritiškumo Bažnyčios atžvilgiu, tačiau visą gyvenimą likęs glaudžiai susijęs su krikščioniškąja kultūra. Jis puikiai valdė krikščionybės simbolius ir naudojo juos ne kaip tiesioginį įžeidimą, o kaip stiprų kontrastą, siekdamas parodyti, kur gali nueiti visuomenė, atmetusi dvasines vertybes, bet išlaikiusi jų išorinius atributus. Kryžius ar maldos čia tampa groteskiškais atspindžiais, keliančiais ne pyktį, o gilią egzistencinę tuštumą.
Tai filmas, kuris nėra skirtas masiniam žiūrovui. Jis nėra „patrauklus“ ar „estetiškas“ įprasta prasme – tai kūrinys, įkūnijantis kančią. Tačiau būtent dėl šios priežasties jis vertas dėmesio tiems, kurie analizuoja religijos, galios ir smurto santykį. P. P. Pasolini provokuoja klausti: ką reiškia iš tiesų iškreipti pamatines vertybes? „Salò“ atsako sukrečiančiomis scenomis, kurios nepalieka abejingų ir po to, kai ekranas užgęsta.
Viena paskutiniųjų citatų – „Nėra jokio išsigelbėjimo“ – ištariama be ironijos, kaip skaudi išvada apie pasaulį be gailestingumo ir tikėjimo. Ar verta šį filmą žiūrėti? Tik esant tvirtam supratimui, kokiu tikslu tai daroma. Tai ne religinis filmas, o itin stipri intelektualinė provokacija, kelianti nerimą ir bjaurastį, kuri paradoksaliai gali paskatinti dar gilesnę vidinę refleksiją apie tai, kas iš tiesų daro mus žmonėmis.
Režisierius Pier Paolo Pasolini buvo nužudytas 1975 m. lapkričio 2 d., prieš pat filmo premjerą. Nors oficiali versija kaltino paauglį, daugelis tyrėjų mano, kad tai galėjo būti politiškai motyvuota žmogžudystė. Filmas iškart sukėlė audrą: jis buvo uždraustas arba cenzūruotas Italijoje, Australijoje, Britanijoje ir kitose šalyse. Nors dalis visuomenės jį vertino kaip nepriimtiną dėl atvirų scenų, kino kritikai jį laiko svarbia politine alegorija apie valdžios prigimtį. Šiandien „Salò“ yra įtrauktas į svarbiausių visų laikų filmų sąrašus, o režisieriaus mirtis išlieka viena didžiausių kultūros pasaulio mįslių.
Pats filmas iškart sukėlė milžinišką pasipiktinimą: jis buvo uždraustas ar cenzūruotas daugelyje šalių (tarp jų Italijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Britanijoje). Nors kai kurie iškart pavadino jį pornografiniu, dėl itin atvirų scenų, daug kritikų jį laikė ne erotiniu, o politiniu filmu – alegorija apie valdžią, smurtą ir žmogiškumo sunaikinimą. Vertinimai išsiskyrė – vieni laikė jį šlykščiu ir nepriimtinu, kiti – šedevru, kuris sąmoningai žeidžia, kad priverstų susimąstyti. Laikui bėgant, filmas įtrauktas į svarbiausių visų laikų filmų sąrašus, o Pasolinio mirtis tebėra laikoma mįslinga – tikėtina, kad ji buvo susijusi ne tiek su pačiu filmu, kiek su tuo, ką Pasolini reiškė kaip žmogus ir menininkas.
Filmas „Salò paremtas Markizo de Sade’o (Donatien Alphonse François de Sade) romanu „120 Sodomos dienų“ (Les 120 Journées de Sodome), kurį jis parašė 1785 m. būdamas kalinys Bastilijoje. Tai buvo ranka rašytas rankraštis ant labai plonų popieriaus juostelių, paslėptas celės sienoje – jis net buvo laikomas prarastu, kol atsitiktinai rastas XIX a. Romaną parašė prancūzų aristokratas, filosofas ir rašytojas, kuris dėl savo atviro seksualumo, sadizmo ir antikatalikiškų pažiūrų didžiąją gyvenimo dalį praleido kalėjimuose ar beprotnamiuose. Jo pavardė net tapo žodžio „sadizmas“ šaltiniu. Romane pasakojama apie keturis turtingus vyriškius, kurie atsiriboja nuo pasaulio atokiame dvare ir ten 120 dienų sistemingai kankina, žemina ir prievartauja paauglius. Tai žiaurus, sadistinis kūrinys be jokių moralinių stabdžių – jis ne tiek erotinis, kiek šokiruojantis filosofinis manifestas apie valdžią, kūną ir visišką moralės dekonstrukciją. Dėl turinio šis romanas daugiau kaip šimtmetį nebuvo publikuojamas, o net ir šiandien laikomas vienu prieštaringiausių kūrinių literatūros istorijoje.
Pasolini, pats būdamas atviras komunistas ir ateistas, šiuo filmu tarsi atlieka savotišką „antireliginį egzorcizmą“. Jis paima šventas struktūras – tvarką, ritualą, aukojimą – ir priverčia jas tarnauti pačiam blogiui. Tai yra radikalus bandymas parodyti, kad net ir pačios tvarkingiausios sistemos, kai jos atsisako bet kokios moralės, virsta tikru, organizuotu pragaru žemėje. Fašizmas čia pateikiamas ne vien kaip politinė ideologija, bet kaip visiškai iškreipta dvasinė sistema, kurioje jaunystė ir nekaltumas yra paverčiami aukomis be jokios vilties. Tai labai liūdna, bet galinga teologinė kritika.