Andajas (arba Andajus) buvo vienas iš senovės lietuvių dievų, minimas istoriniuose šaltiniuose kaip baltų mitologijos dvasinis veikėjas. Jo vardas pirmą kartą užfiksuotas Petro Dusburgiečio kronikoje XIV amžiuje. Šis dievas dažnai interpretuojamas kaip susijęs su vaisingumu, žemės derlingumu ar gamtos ritmais, nors tikslus jo vaidmuo ir garbinimo pobūdis nėra iki galo aiškus, nes išliko labai nedaug … [Skaityti toliau…]
Amšaspandai, dar vadinami Ameša Spenta, yra mazdaizmo ir zoroastrizmo teologijoje reikšmingos būtybės, laikomos šventomis nemirtingosiomis, kurios įkūnija dieviškąsias savybes ir veiklą. Jos atstovauja gerajam principui, kuris kovoja prieš blogio jėgas. Šie dvasiniai globėjai yra glaudžiai susiję su Ahura Mazda – aukščiausiuoju mazdaizmo Dievu, kuris laikomas visa ko kūrėju ir tvarkytoju. Amšaspandai yra suvokiami kaip Ahura … [Skaityti toliau…]
Unitai yra krikščionys, priklausantys Rytų Bažnyčioms, kurios savo liturginiais, teologiniais ir kultūriniais bruožais išsiskiria iš Vakarų krikščionybės tradicijos, tačiau pripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios dogmatiką ir jurisdikciją. Unitų atsiradimas siejamas su Bažnyčios skaldymosi procesais ir vėlesnėmis pastangomis atkurti vienybę tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. Istoriškai unitų judėjimas atsirado po Didžiojo skilimo 1054 metais, kai Rytų Ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Kripta yra požeminė patalpa, dažniausiai susijusi su bažnyčiomis ir religiniais pastatais, kuri naudojama religinėms apeigoms, palaidojimams ar relikvijų saugojimui. Kriptos atsirado senovėje ir per šimtmečius išlaikė savo svarbą kaip vietos, kuriose įkūnijamas dvasinis ir istorinės atminties ryšys. Senovės kriptos dažniausiai buvo įrengiamos po altoriumi, kuris simbolizavo ryšį tarp žemiškojo ir dieviškojo pasaulio. Kriptos paskirtis buvo … [Skaityti toliau…]
Kapitula Katalikų ir Anglikonų Bažnyčiose yra senas bažnytinės institucijos elementas, susijęs su vyskupų valdžia ir bažnytine administracija. Kapitulą sudaro kanauninkų grupė, kuri tarnauja kaip vyskupo patarėjai, taip pat atlieka liturgines ir administracines pareigas. Ji egzistuoja prie katedros (vadinama katedros kapitulą) arba prie kitų reikšmingų bažnyčių, dažniausiai esančių didžiuosiuose miestuose (kolegijos kapitulą). Istoriškai kapitulos vaidmuo buvo … [Skaityti toliau…]
Sinas buvo viena svarbiausių dievybių senovės akadų religijoje, garbinamas kaip Mėnulio dievas. Jo kultas yra glaudžiai susijęs su senovės Mesopotamijos civilizacija, o pirmieji tekstai, kuriuose minimas Sinas, datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš Kristų. Jis atitinka šumerų dievą Naną, kuris taip pat buvo laikomas Mėnulio dievybe ir garbintas kaip kosminės tvarkos ir laiko valdovas. Sino centriniai kulto … [Skaityti toliau…]
Sirenos graikų mitologijoje apibūdinamos kaip viliojančios, bet pražūtingos būtybės, kurių kerintis balsas pavergdavo žmones ir dažnai tapdavo jų žūties priežastimi. Sirenų istorijos dažnai vaizduojamos kaip įspėjimai apie žmogiškų troškimų ir silpnybių pavojų. Jų įvaizdis įvairiose mitologijos versijose keitėsi, tačiau visada išliko glaudžiai susijęs su gundymu, klasta ir mirtimi. Seniausiuose šaltiniuose sirenos apibūdinamos kaip būtybės, turinčios … [Skaityti toliau…]
Abatija – tai vienuolynas, vadovaujamas abato arba abatės, kuris dažniausiai priklauso benediktinų, cistersų, trapistų arba kitoms vienuolių bendruomenėms. Abatijos įsteigimas dažnai susijęs su siekiu sukurti dvasinio gyvenimo centrą, kuriame vienuoliai arba vienuolės galėtų gyventi pagal griežtas regulas, skirdami savo gyvenimą maldai, darbui ir Dievo garbinimui. Abatijos istorija siekia ankstyvuosius krikščionybės amžius, kai vienuolių bendruomenės pradėjo … [Skaityti toliau…]
Ambrozija – tai mitologinė ir simbolinė sąvoka, dažnai aprašoma kaip maistas arba gėrimas, teikiantis nemirtingumą ir dievišką galią. Senovės graikų mitologijoje ambrozija buvo laikoma dievų maistu, kurį, kaip teigiama, Olympus kalno gyventojai vartojo norėdami išlaikyti savo amžiną jaunystę ir dieviškumą. Šis terminas atskleidžia ne tik materialinę, bet ir dvasinę prasmę, nes ambrozija simbolizuoja žmogaus siekį … [Skaityti toliau…]
Akolitas yra asmuo, atliekantis ypatingą tarnystę Bažnyčioje. Šis terminas kilęs iš graikiško žodžio „akolouthos“, reiškiančio „pasekėjas“ arba „palydovas“. Ankstyvųjų amžių krikščionybėje akolitai buvo svarbi dvasinės tarnystės dalis. Jie ne tik prisidėjo prie liturginių apeigų, bet ir atliko praktines užduotis, padėdami kunigams ir vyskupams. Akolitų tarnystė glaudžiai susijusi su tikėjimo bendruomenės poreikiais ir Bažnyčios misija. Akolito … [Skaityti toliau…]