Nuo seniausių laikų Bažnyčia buvo tarsi švyturys audringuose žmonijos vandenyse. Tačiau XXI amžiuje jos laivas plaukia pro visai kitokius rifus – virtualius, informacinius, kartais net ideologinius. Technologijų bumas, greičio kultūra, verslo logika ir dvasinis nuovargis suformavo naują pasaulį, kuriame klausimas „ar Bažnyčia dar reikalinga?“ skamba nebe kaip provokacija, o kaip kasdienė refleksija. Kai net močiutė … [Skaityti toliau…]
„Jaunasis Mesijas“ (The Young Messiah, 2016) – kai Dievas dar klausia „kodėl?“ Ką reiškia būti Dievo Sūnumi, kai tau – septyneri? Ne mokyti minių, ne kentėti ant kryžiaus, ne daryti stebuklus – o tiesiog būti vaiku. Žaisti su kitais berniukais, stebėti pasaulį, jausti, kad kažkas su tavimi yra kitaip, bet dar nesuprasti – kas. „Jaunasis … [Skaityti toliau…]
„Didžioji tyla“ (vok. Die große Stille, angl. Into Great Silence, 2005) – tai ne dokumentinis filmas, o laiko ištraukta atkarpa, kuri leidžia įžengti ten, kur mūsų pasaulis paprastai neįleidžia – į tyloje gyvenančių žmonių sielos ritmą. Režisierius Philip Groning šį filmą nufilmavo Kartuzių vienuolyne Prancūzijos Alpėse, vienoje griežčiausių ir tyliausių vienuolynų bendruomenių pasaulyje. Jam teko … [Skaityti toliau…]
Yra kino kūrinių, kurių negalima tiesiog „pažiūrėti“ – juos reikia išgyventi. Samsara (2011) – būtent toks. Jame nėra žodžių, nėra pasakotojo, nėra teksto. Tik kvapą gniaužiantys vaizdai, stipri, hipnotizuojanti muzika ir giliausias žmogaus klausimas, sklindantis be garso: kas mes esame šiame pasaulyje, ką mes darome, kur einame? Tai filmas, kurį įsijungęs iš pradžių tiesiog žiūri. … [Skaityti toliau…]
Kartais žmogui reikia ne dar vieno pamokslo, o tiesiog tylos. Baraka (1992) – filmas be žodžių, be dialogų, be pasakojimo. Ir vis dėlto – kalba viskuo, kuo gyva žemė. Tai tarsi pasaulio malda, ištarta per šventyklas, dykumas, veidus, šokius, ritualus, kalnus, pramonę, tylą. Režisierius Ron Fricke kartu su operatoriumi Marku Magidsonu keliavo po 24 šalis, … [Skaityti toliau…]
Filmas Įkyruolis (nor. Den brysomme mannen, angl. The Bothersome Man, 2006). Kas nutinka, kai žmogus gyvena pasaulyje, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo, nei tikros meilės? Kur viskas „tobula“, bet viskas – negyva? Norvegų filmas Den brysomme mannen – lietuviškai vadinamas Įkyruoliu – pasakoja apie tokį pasaulį. Ir apie vieną žmogų, kuris to negali pakęsti. … [Skaityti toliau…]
Yra filmų, kurie nepasako nieko aiškaus, bet palieka jausmą, kad buvai labai arti kažko tikro. Stalkeris, režisuotas Andrejaus Tarkovskio, būtent toks. Jame nėra nei bažnyčios, nei maldos, nei kunigo, bet visas filmas – tai kelionė į širdies gilumą, kur žmogus ieško vilties. Galbūt Dievo. Galbūt stebuklo. Galbūt tik tylos, kuri neskauda. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. … [Skaityti toliau…]
„Žodis” (Ordet, 1955) – kartais stebuklas įvyksta ne tada, kai jo lauki, o kai niekas nebetiki. Ordet – danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio kūrinys – kalba apie tikėjimą, bet taip tyliai, kad ne iškart supranti, kur jis veda. O kai supranti – norisi tylėti dar ilgiau. Filmo veiksmas sukasi aplink kaimo ūkininko Borgenų šeimą. Trys … [Skaityti toliau…]
Kai žiūri „Gyvybės medis“ (angl. The Tree of Life, 2011), atrodo, kad ne žiūri filmą, o stovi tarp amžinybės ir vaikystės. Režisierius Terrence Malick nesiekia papasakoti istorijos – jis kviečia į kelionę, kur Dievas ne kartą paminėtas, bet niekada neištartas tiesiai. Ir vis dėlto Jis jaučiamas kiekvienoje šviesos dėmėje, kiekviename vėjo gūsyje ant berniuko veido, … [Skaityti toliau…]
„Dievai ir žmonės“ (pranc. Des hommes et des dieux, 2010, angl. Of Gods and Men) – kai filmas ne šaukia, o kalba tyliai, tada jo žodžiai pasiekia giliau. Dievai ir žmonės – tai vienas iš tų kūrinių, kurie neįtikinėja, nepredikuoja, o tiesiog būna. Ir būtent dėl to jis toks galingas. Režisieriaus Xavier Beauvois pasakojimas paremtas … [Skaityti toliau…]
Vatikano konklava – tai vienas slapčiausių ir paslaptingiausių įvykių pasaulyje. 2024 m. filmas Conclave, režisuotas Edwardo Bergerio, kviečia žiūrovą ne tik į Siksto koplyčią, bet ir į gilesnę kelionę – ten, kur tikėjimas susitinka su žmogiškomis ambicijomis, abejonėmis ir net labai subtilia kova už sielas. Filmas paremtas Roberto Harriso romanu, o pagrindinį vaidmenį – kardinolą … [Skaityti toliau…]
Šventasis Pijus iš Pietrelčinos – ne šiaip šventas žmogus, o tarsi vaikščiojantis kontrastas: švelnus, bet nešantis skausmą, kuklus, bet regintis širdis, nepaklusnus institucijoms, bet paklusnus Dievui. Būtent tai pabandė perteikti du skirtingi filmai: vienas šviesus ir pasakojantis gyvenimo eigą (2000 m., rež. Carlo Carlei), kitas – tamsesnis, gilesnis ir labiau psichologinis (2022 m., rež. Abel … [Skaityti toliau…]