Skaitydamas Bibliją, žmogus dažnai susiduria su įspūdingais pasakojimais apie maldas, stebuklus ir Dievo apreiškimus. Mozė kalba su Dievu Sinajaus kalne, Dovydas rašo psalmes, apaštalai skelbia Evangeliją – visas tekstas persmelktas dvasinio polėkio. Tačiau kur kasdienybė? Kur aprašymai, kaip šie žmonės arė laukus, kepė duoną ar augino vaikus? Atrodo, tarsi Biblijos personažai gyventų tik malda, o … [Skaityti toliau…]
Zuknino kronika (Chronicle of Zuqnin) yra vienas unikaliausių aštuntojo amžiaus pabaigos sirų kalba parašytų metraščių, kuris pateikia išsamią pasaulio istoriją nuo pat jo sukūrimo. Šis veikalas pasižymi tuo, kad jame susipina religinis pasakojimas, politiniai įvykiai bei itin detalūs socialinės tikrovės aprašymai, būdingi Rytų krikščionybės tradicijai. Metraštis baigiamas maždaug septyni šimtai septyniasdešimt penktaisiais metais, o tai … [Skaityti toliau…]
Magų apreiškimas (Revelation of the Magi) tai ankstyvosios krikščionybės apokrifinis kūrinys, parašytas sirų kalba. Vienintelis pilnas teksto nuorašas išliko VIII a. rankraštyje, saugomame Vatikano bibliotekoje (Vat. syr. 162). Šis tekstas buvo įterptas į platesnę pasaulio istorijos kroniką, vadinamą „Zuknino kronika“. Mokslininkai mano, kad pagrindinė teksto dalis buvo parašyta II a. pabaigoje arba III a. pradžioje. … [Skaityti toliau…]
Geez (Ge’ez, liet. gėzi kalba) yra viena iš seniausių ir svarbiausių Pietų semitų kalbų, kuri tūkstantmečius tarnavo kaip pagrindinė dvasinio gyvenimo ašis Etiopijos ir Eritrėjos regione. Ši kalba atsirado senovės Aksumo imperijoje ir tapo oficialia valstybės kalba tuo metu, kai krikščionybė ketvirtajame amžiuje buvo paskelbta valstybine religija. Nors kasdienėje kalboje ją pamažu pakeitė amharų bei … [Skaityti toliau…]
Gaidžio knyga (Mashafa Dorho) yra unikalus etiopų apokrifinis tekstas, užimantis ypatingą vietą Etiopijos stačiatikių bažnyčios tradicijoje. Šis kūrinys glaudžiai susijęs su Kristaus kančios istorija bei pasakoja apie stebuklingą paukščio atgijimą Paskutinės vakarienės metu. Nors Vakarų krikščionybėje šis pasakojimas beveik nežinomas, Rytų krikščionių bendruomenėse jis išliko kaip svarbi liturginė dalis, padedanti tikintiesiems giliau suvokti Judo išdavystės … [Skaityti toliau…]
Orgija – tai susibūrimas, kuriame dalyviai atlieka nesuvaržytus lytinius veiksmus ar kitas juslines ekstazes. Dažniausiai tai reiškia grupinius seksualinius santykius, bet senovėje orgijos galėjo apimti ir girtuoklystes, šokius ar religinio transo apeigas. Žodis orgija kilęs iš senovės graikų orgia (ὄργια) – tai reiškė „slaptas religines apeigas“ arba „paslaptingus ritualus“. Iš pradžių šis terminas neturėjo seksualinės … [Skaityti toliau…]
„Doktrina ir Sandoros“ (The Doctrine and Covenants) yra vienas iš keturių kanoninių Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios (LDS, dažnai vadinamos mormonais) šventraščių, greta Mormono Knygos, Didžios vertės perlų ir Biblijos. Šis tekstas yra apreiškimų, gautų daugiausia Josepho Smitho, LDS bažnyčios įkūrėjo, rinkinys, apimantis laikotarpį nuo 1823 iki 1844 m. Knyga taip pat apima keletą … [Skaityti toliau…]
Žodis doksastikonai (gr. doxastikon, daugiskaita doxastika) reiškia „šlovinimo giesmės“ arba „šlovės himnai“. Tai giesmės, kurios giedamos Rytų krikščioniškoje liturgijoje, ypač Bizantijos tradicijoje. Jose šlovinamas Dievas, Kristus, Šventoji Dvasia arba šventieji. Dažniausiai jos atliekamos psalmių pabaigoje arba vakarinių pamaldų metu per didžiąsias šventes. Doksastikonas yra rytietiškas doksologijos atitikmuo, tačiau platesnės formos – jis turi poetinį, simbolinį … [Skaityti toliau…]
Širdies kietumas – tarsi akmeniu pavirtusi siela, atsisakanti atsiverti meilei, gailestingumui ar dieviškajai šviesai. Ši būsena, lotyniškai vadinama induratio cordis, apibūdina dvasinį užsisklendimą, kai žmogus tampa abejingas Dievo balsui, kitų kančioms ar savo paties sielos poreikiams. Terminas „širdies kietumas“ kildinamas iš lotynų kalbos induratio cordis, kur induratio reiškia „sukietėjimą“ arba „sustingimą“, o cordis – „širdis“. … [Skaityti toliau…]
Romėnai perėmė daug graikų dievų ir jų istorijų, tačiau suteikė jiems savo vardus, papildė savybėmis ir pritaikė savo kultūrai. Nors dievai dažnai turėjo tą pačią paskirtį, jų charakteriai ir simboliai kartais gana skyrėsi. Štai žymiausios dievų poros ir jų palyginimas: Dzeusas → Jupiteris Graikai: Dzeusas – dangaus ir dievų valdovas, žaibo ir tvarkos dievas. Buvo … [Skaityti toliau…]
Friedricho Nietzsche’s idėja „amžinasis sugrįžimas“ (vok. Die ewige Wiederkehr, angl. the eternal recurrence) – viena iš paradoksaliausių ir kartu įtaikiausių jo filosofinių minčių, kviečianti radikaliai pergalvoti mūsų santykį su laiku, būtimi ir gyvenimo prasme. Tai ne šiaip teorinė hipotezė – Nietzsche ją pateikė kaip egzistencinį testą: ar tavo gyvenimas yra toks, kurį panorėtum gyventi vėl … [Skaityti toliau…]
Majų dievų pasaulis – tai kosminių galių, gamtos stichijų ir žmogaus kasdienybės susipynęs audinys, kuriame kiekvienas reiškinys turėjo savo dieviškąjį atitikmenį. Majų religijos šaknys siekia dar olmekų laikus (apie 1200 m. pr. Kr.), tačiau didžiausią brandą pasiekė klasikinėje majų civilizacijoje (III–IX a.). Čia dievai nebuvo tolimi ar abstraktūs – jie veikė per lietų, saulę, derlių, … [Skaityti toliau…]