1 Esdras yra viena iš apokrifinių Senojo Testamento knygų, kuri buvo įtraukta į Septuagintą (LXX) ir Vulgatą, bet nebuvo priimta į hebrajų kanoną. Ji buvo dalis Karaliaus Jokūbo Biblijos (KJV) iki 1885 m., kai buvo pašalinta. Ši knyga iš esmės sutampa su Ezra knyga, tačiau joje yra papildomų epizodų. Pagrindinis akcentas yra Jeruzalės šventyklos atstatymas … [Skaityti toliau…]
Anafora yra centrinė Dieviškosios liturgijos malda, per kurią duona ir vynas yra paaukojami Dievui ir perkeičiami į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriais dalijamasi per Šventąją Komuniją. Bizantijos apeigose dažniausiai naudojamos dvi anaforos formos – viena iš jų yra Šventojo Bazilijaus Didžiojo anafora. Ši anafora ilgą laiką buvo pagrindinė sekmadieninė Dieviškoji liturgija Konstantinopolyje, … [Skaityti toliau…]
„Tuo metu Jėzus ėjo per javų laukus per sabatą; jo mokiniai buvo alkani ir pradėjo skinti varpas ir valgyti.“ (Mato 12:1) Ši trumpa ištrauka iš Mato evangelijos atskleidžia tiek religinį, tiek socialinį kontekstą, kuriame gyveno Jėzus ir jo mokiniai. Ji kalba apie sabato reikšmę, įstatymo laikymąsi bei Jėzaus požiūrį į religinį formalizmą. Sabatas žydams buvo … [Skaityti toliau…]
Teokratizmas (gr. Θεοκρατισμός, Theokratismós) – tai ideologija, filosofija arba visuomenės valdymo principas, pabrėžiantis Dievo ar dieviškosios valios tiesioginį vaidmenį valdant žmones, jų bendruomenes ar valstybes. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir kratia (valdymas, galia). Teokratizmas dažnai siejamas su teokratija – valdymo forma, kurioje religiniai lyderiai ar šventieji tekstai laikomi aukščiausia valdžia, atspindinčia Dievo … [Skaityti toliau…]
Frau Ava (apie 1060–1127) – istorinė asmenybė, kuri, nepaisant nedidelio žinomumo plačiojoje auditorijoje, ženkliai prisidėjo prie vokiškosios literatūros tradicijų formavimo. Jos gyvenimas ir kūryba užima išskirtinę vietą ne tik dėl to, kad tai – viena pirmųjų žinomų rašytojų moterų Vokietijoje, bet ir dėl temų, kurių ji ėmėsi, bei novatoriško požiūrio į to meto religinės literatūros … [Skaityti toliau…]
Apostazija – tai sąmoningas ir viešas atsisakymas savo tikėjimo ar išėjimas iš religinės bendruomenės. Krikščionybėje tai reiškia atsiskyrimą nuo Bažnyčios ir tikėjimo dogmų. Islamo teisėje apostatai gali būti laikomi atsimetėliais su rimtomis pasekmėmis. Religiniai tekstai dažnai vertina apostaziją kaip sunkią nuodėmę ar nelojalumą Dievui. Apostazija – tai ne tik formali religinio tikėjimo atsisakymo deklaracija, bet … [Skaityti toliau…]
Suomiai turi savitą ir paslaptingą mitologiją, kurioje reikšmingą vietą užima įvairūs dievai, deivės bei antgamtinės jėgos. Viena ryškiausių neigiamų būtybių yra Loviatara – blogio, chaoso ir nelaimių deivė, siejama su devynių sunkiausių negandų atėjimu į žmonių pasaulį. Tradiciškai pasakojama, kad Loviatara pagimdė devynis sūnus, kurių kiekvienas įkūnijo tam tikrą ligą arba nevaldomą sielvarto formą, darančią … [Skaityti toliau…]
Didžiosios Negandos (Tribuliacijos) tema – viena svarbiausių ir kartu prieštaringiausių krikščioniškųjų eschatologijos (paskutiniųjų laikų) klausimų. Įvairūs tyrinėtojai ir teologai stengiasi paaiškinti biblinius pranašystės tekstus, kuriuose kalbama apie laikotarpį, kai pasaulį sukrės beprecedentės kančios, o tikintiesiems teks išlaikyti tikėjimo išbandymus. Šiame kontekste įdomų požiūrį pateikia Roberto Luginbillo darbas „Satanic Rebellion“. Jis gilinasi į šėtoniškojo maišto sampratą … [Skaityti toliau…]
Avesta – seniausias zoroastriečių religijos šventasis raštas, susiformavęs senovės Persijoje (dabartiniame Irane) maždaug pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Jį sudaro pagrindinės dalys: „Gatos“ (laikomos pranašo Zaratustros parašytais himnais), „Yasna“, „Visperad“ ir „Vendidad“. Avesta skelbia mokymą apie Ahura Mazdos – aukščiausiosios dievybės – garbinimą bei gėrio ir blogio jėgų kovą, pabrėždama žmogaus asmeninio moralinio apsisprendimo svarbą. Tekste … [Skaityti toliau…]
Enuma Eliš – vienas žymiausių senovės Mesopotamijos kosmogoninių tekstų, sukurtas maždaug antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Jis dar vadinamas Babilonijos sukūrimo epu, nes vaizduoja, kaip dievas Mardukas įtvirtina tvarką chaose ir sukuria pasaulį bei žmoniją. Ši poema ilgą laiką buvo perduodama žodžiu ir užrašyta dantiraščiu ant molinių lentelių, kurios vėliau atrastos Asirijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekoje (dabartinis … [Skaityti toliau…]