Lietuvių patarlė „Girtam velnias pagalvę pakiša“ slepia daugiau nei vien liaudišką pastebėjimą apie neblaivių žmonių sėkmę. Ji atspindi paradoksą: kodėl žmogus, balansuojantis ant pražūties ribos, dažnai išvengia nelaimės? Kodėl girtumas, siejamas su chaosu ir nuodėme, kartais atrodo apsaugotas? Ši patarlė kviečia gilintis į žmogaus prigimtį, likimą ir transcendentines jėgas, kurios, regis, veikia už uždangos. Ar … [Skaityti toliau…]
Verta klausti ne tik kaip atrodė Jėzus, bet ir kodėl žmonės nori tai žinoti. Jėzaus su ilgais plaukais ir barzda įvaizdis peržengė istorinę realybę ir tapo kolektyvinės vaizduotės archetipu. Jo veidas šiandien primena ikonišką atpažinimo ženklą: jei paveiksle matai ilgus plaukus, barzdą, ramias akis – tikėtina, kad protas automatiškai sušunka „Jėzus“. Tai ne tik religinė … [Skaityti toliau…]
Teoforinis vardas – tai vardas, kurio sudėtyje yra dievo ar dievybės vardas arba nuoroda į dieviškumą, dažnai atspindintis religinę ar kultūrinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „theos“ (dievas) ir „phorein“ (nešti), reiškiantis „nešantis dievo vardą“. Teoforija yra platesnė sąvoka, apimanti teoforinių vardų naudojimo praktiką ir jų reikšmę religiniame ar kultūriniame kontekste. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Limeninė būsena – tai pereinamoji, tarpinė būsena, kai asmuo ar grupė yra „tarp“ dviejų aiškiai apibrėžtų būsenų, tapatybių ar socialinių struktūrų. Religiniame ir mitologiniame kontekste limeninė būsena dažnai siejama su ritualais, transformacija ar dvasinėmis kelionėmis, kai žmogus yra nei vienoje, nei kitoje būsenoje, patirdamas neapibrėžtumą, galimybes ar net šventumą. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio … [Skaityti toliau…]
Anomija – tai religinis ar filosofinis požiūris, teigiantis, kad nėra vieno Dievo ar dieviškosios būtybės, kuri valdytų visatą, arba kad dieviškumas neturi aiškios, apibrėžtos formos ar tapatybės. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „a-“ (ne, be) ir „nomos“ (įstatymas, tvarka), pažodžiui reiškiantis „be įstatymo“ ar „be tvarkos“. Religiniame kontekste anomija dažnai siejama su tikėjimu, kad … [Skaityti toliau…]
Katafatizmas – tai teologinis požiūris, pagal kurį apie Dievą ar dieviškumą galima kalbėti teigiamais teiginiais, apibūdinant jo savybes, atributus ar veiksmus, remiantis žmogaus patirtimi ir kalba. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „kataphasis“ (teigimas, patvirtinimas), priešingas apofatizmui, kuris pabrėžia, kad Dievo prigimtis yra nepažini ir apibūdinama per neigimus. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: Lietuvių pagoniškoje mitologijoje … [Skaityti toliau…]
Hermeneutika – tai mokslas ir menas, nagrinėjantis tekstų, simbolių ar reiškinių interpretacijos ir supratimo procesą. Religiniame kontekste hermeneutika dažniausiai taikoma šventųjų raštų (pvz., Biblijos, Korano) analizei, siekiant atskleisti jų prasmę, istorinį kontekstą ar dvasinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hermēneuein“ (aiškinti, versti), susijusio su mitologiniu dievu Hermiu, kuris buvo žinių ir komunikacijos tarpininkas. … [Skaityti toliau…]
Eklektika – tai filosofinis, religinis arba kultūrinis požiūris, kai derinami įvairių sistemų, tradicijų ar idėjų elementai, siekiant sukurti naują, sintezuotą visumą. Religiniame kontekste eklektika reiškia skirtingų tikėjimų, ritualų ar doktrinų derinimą, dažnai neprisirišant prie vienos konkrečios religijos. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eklektikos“ (eklegein – rinktis), reiškiančio „atrinkimas“ arba „geriausių dalykų pasirinkimas“. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Deifikacija – tai procesas arba tikėjimas, kai žmogus, objektas ar reiškinys pakeliamas į dievišką statusą ir pradedamas garbinti kaip dievas ar dievybė. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „deificatio“, reiškiančio „padarymas dievu“ (iš „deus“ – dievas ir „facere“ – daryti). Deifikacija dažnai siejama su pagarba išskirtiniams asmenims, herojams ar gamtos jėgoms, kurie laikomi turinčiais antgamtinę … [Skaityti toliau…]
Idolatrija – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai materialūs objektai, tokie kaip statulos, atvaizdai ar kiti daiktai, garbinami kaip patys dievai arba jiems priskiriama dieviška galia. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „eidōlon“ (atvaizdas, stabas) ir „latreia“ (garbinimas), reiškiantis „stabų garbinimą“. Idolatrija dažnai turi neigiamą atspalvį, ypač monoteistinėse religijose, kurios ją laiko klaidingu ar šventvagišku … [Skaityti toliau…]