Graikiškas žodis Christotokos reiškia „Kristaus Motina“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti teologiškai priimtina – juk Mergelė Marija pagimdė Kristų. Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje šis titulas tapo aštraus ir esminio ginčo objektu, atskleidusiu gilesnius nesutarimus dėl pačios Kristaus tapatybės. Nestorijus, Konstantinopolio patriarchas, teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir … [Skaityti toliau…]
Efeso Susirinkimas buvo sušauktas imperatoriaus Teodosijaus II iniciatyva, reaguojant į teologinį konfliktą tarp dviejų įtakingų Bažnyčios vadovų: Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus ir Aleksandrijos patriarcho Kirilo. Pagrindinis ginčas kilo dėl Nestorijaus mokymo, vadinamo nestorianizmu. Nestorijus teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir jos egzistuoja kaip atskiri asmenys, kurie tik „susijungę“. … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežystė buvo ne tik dvasIššventinimo ir vadovavimo institucija, bet ir politinių bei religinių konfliktų arena. Vienas įdomiausių šių konfliktų aspektų yra antipopiežių fenomenas – asmenų, kurie buvo paskelbti popiežiais, bet vėliau nepripažinti teisėtais, nes jų rinkimai buvo neteisėti arba jie konkuravo su teisėtu popiežiumi. Antipopiežius – tai asmuo, paskelbtas popiežiumi, bet nepripažintas … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus institucija, kaip Katalikų Bažnyčios vadovavimo pagrindas, vystėsi per šimtmečius, pradedant ankstyvąja krikščionybe. Šiame straipsnyje aptariama, kaip apaštalas Petras tapo laikomas pirmuoju popiežiumi, kodėl toks vaidmuo atsirado, kaip formavosi popiežiaus rinkimų sistema ir kas įvedė tvarką, kuri galutinai įtvirtino šią instituciją. Apaštalas Petras: pirmasis popiežius Katalikų tradicija laiko apaštalą Petrą (mirė apie 67 m.) pirmuoju … [Skaityti toliau…]
Daugelyje tikėjimų randame bendrų bruožų: istorijas apie pasaulio pradžią, didvyrius, moralės principus ar pomirtinio gyvenimo idėjas. Pavyzdžiui, potvynio mitai egzistuoja tiek Biblijoje, tiek senovės Mesopotamijos tekstuose. Tokios paralelės rodo žmonijos pastangas aiškintis gyvenimo prasmę. Nors panašumų yra, dievo supratimas skiriasi. Abraominės religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas) tiki vienu dievu, bet krikščionybė pabrėžia Trejybę, o islamas ir … [Skaityti toliau…]
Višnus – vienas svarbiausių hinduizmo dievų, dažnai vadinamas visatos palaikytoju. Jo vardas sanskrito kalboje reiškia „viską persmelkiantis“, o tai puikiai atskleidžia jo esmę: jis yra visur, viską jungia ir palaiko. Hinduizmo tradicijoje Višnus kartu su Brahma, kūrėju, ir Šiva, naikintoju, sudaro šventąją trejybę – trimurtį. Tačiau Višnus išsiskiria savo vaidmeniu kaip tas, kuris saugo pasaulio … [Skaityti toliau…]
Šiame sąraše pateikiami vardai, kurių reikšmės tiesiogiai siejasi su Dievu, atspindėdami dieviškąją prigimtį, malonę ar tarnystę. Dauguma jų kilę iš hebrajiškos tradicijos, kur Jahvės vardas (Yāh) ar žodis „Dievas“ (El, Elohim) yra neatsiejama vardo dalis, pavyzdžiui, Zacharijas („Dievas prisimena“) ar Emanuelis („Dievas su mumis“). Taip pat įtraukti graikiškos kilmės vardai, tokie kaip Teodoras („Dievo dovana“), … [Skaityti toliau…]
Teopolis – graikiškos kilmės žodis, sudarytas iš dviejų dalių: theos („Dievas“) ir polis („miestas“). Šis terminas pažodžiui reiškia „Dievo miestas“ ir dažniausiai vartojamas teologiniame, filosofiniame ar simboliniame kontekste. Teopolis nėra konkreti geografinė vietovė, o veikiau idėja arba koncepcija, atspindinti dieviškos tvarkos, šventumo ar dvasinės bendruomenės įsikūnijimą mieste kaip simbolinėje erdvėje. Graikų kalboje žodis polis reiškė … [Skaityti toliau…]
Kodavimas nuo alkoholio – tai ne tik medicininė procedūra, bet ir gilus vidinis virsmas, kuris gali pakeisti žmogaus gyvenimą iš esmės. Dažnai žmonės griebiasi alkoholio ieškodami paguodos – nurimti po sunkios dienos, užsimiršti, nuslopinti skausmą. Vieni renkasi alaus butelį, kiti – rožančių ar maldą. Šie keliai atrodo priešingi, tačiau abu veda link to paties – … [Skaityti toliau…]
„O kad šita kieta kūno mėsa ištirptų!“ – šie žodžiai, ištarti Hamleto pirmajame monologe Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“ (I veiksmas, II scena), atskleidžia gilią vidinę protagonistą kankinančią krizę. Hamletas, Danijos princas, išgyvena egzistencinę ir moralinę dilemą, kurią sukelia jo troškimas baigti savo gyvenimą, susidūrus su skausmu, neteisybe ir tėvo mirtimi. Tačiau Dievo įstatymas, draudžiantis savižudybę, … [Skaityti toliau…]