Ritualas – tai nustatyta, simbolių ir veiksmų kupina veiksena, kuria žmonės siekia palaikyti ryšį su šventumu, bendruomene ar pasaulio tvarka. Žodis ritualas kilo iš lotynų ritualis, kuris savo ruožtu siejasi su ritus, reiškiančiu „nustatytą tvarką, apeigą“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas apibrėžti religines apeigas. Kai kurie kalbininkai šaknį ri- sieja su senovės indoeuropiečių žodžiais, … [Skaityti toliau…]
Žodis varpinė kilo iš žodžio varpas. Tai pastatas ar bokštas, kuriame kabinami varpai. Lotyniškai varpas vadintas campana (nuo Italijos Kampanijos regiono, kur, kaip manoma, pirmą kartą Europoje pradėti naudoti dideli varpai), o varpinė – campanile. Lietuvių kalboje žodis varpinė įsitvirtino kaip savarankiškas terminas, žymintis vietą, iš kurios skamba varpai. Varpinės nuo seno buvo neatsiejama krikščioniškosios … [Skaityti toliau…]
Žodis „abatas“ kilęs iš aramėjų kalbos žodžio abba, reiškiančio „tėvas“, kuris vėliau per graikų ir lotynų kalbas (abbas) paplito krikščioniškame pasaulyje. Lotynų kalboje abbas reiškė pagarbų kreipinį į dvasinį vadovą ar tėvą. Lietuvių kalboje „abatas“ (moteriškasis atitikmuo – „abatė“) vartojamas apibūdinti vienuolyno vadovą, dažniausiai katalikų ar ortodoksų tradicijoje. Terminas atspindi ne tik administracinį, bet ir … [Skaityti toliau…]
Žodis „preceptorius“ kilęs iš lotynų kalbos termino praeceptor, kuris reiškia „mokytojas“, „instruktorius“ arba „tas, kuris duoda nurodymus“. Šaknis prae („prieš“) ir capere („imti, vadovauti“) nurodo asmenį, kuris vadovauja arba moko kitus. Lietuvių kalboje terminas „preceptorius“ dažniausiai siejamas su religiniu kontekstu, ypač viduramžių vienuolynais ir riterių ordinais, tačiau jis taip pat gali būti vartojamas platesnėje švietimo … [Skaityti toliau…]
Žodis „prioras, priorai“ (lot. prior, kilęs iš prae – „prieš“ arba „pirmesnis“) reiškia „pirmesnį“ arba „vyresnįjį“. Lietuvių kalboje jis vartojamas vyriškos giminės forma (prioras), o moteriškosios atitikmuo yra „priorė“. Šis terminas istoriškai siejamas su krikščioniškais vienuolynais, kur prioras buvo vienuolyno arba jo dalies vadovas, pavaldus abatui, arba, kai kuriais atvejais, pats aukščiausias vienuolyno vadovas, jei … [Skaityti toliau…]
Nuncijus – popiežiaus pasiuntinys, diplomatas ir Bažnyčios „balsas“ pasaulyje. Žodis nuncijus (lot. nuntius) reiškia „pasiuntinys“, „pranešėjas“ arba „atstovas“. Katalikų Bažnyčios kontekste nuncijus yra popiežiaus įgaliotas diplomatas, kuris atstovauja Šventajam Sostbegui kitose šalyse ar Bažnyčios institucijose. Tai tarsi popiežiaus ambasadorius, turintis tiek religinę, tiek politinę atsakomybę. Šiais laikais nuncijus dažniausiai yra arkivyskupas, vadinamas apaštališkuoju nuncijumi, kuris … [Skaityti toliau…]
Hospitalierių ordinas – pilnas pavadinimas buvo Šv. Jono Jeruzaliečio ligoninės ordinas (Ordo Hospitalis Sancti Johannis Hierosolymitani) – karinis vienuolynas, kuris sujungė krikščionišką gailestingumą su nuožmia kova. Šventojo Jono ordinas, kaip jie oficialiai vadinosi, buvo viena įspūdingiausių viduramžių organizacijų, palikusi pėdsaką nuo Jeruzalės iki Maltos. Žodis hospitalieriai kilo iš lotyniško hospitalis – „svečias“ arba „prieglobstis“. Lotynų … [Skaityti toliau…]
Bireto kepurėlė (lot. biretum, angl. beret, pranc. béret) – tai plokščia, minkšta kepurė, dažniausiai be snapelio, kurios šaknys siekia Viduramžių Europą. Pirmiausia ji buvo dėvima akademiniuose sluoksniuose, teisininkų ir dvasininkų. Katalikų Bažnyčioje biretas tapo vyskupų, kardinolų ir teologų aprangos dalimi. Paprastai jis turėdavo tris ar keturis kampus, o spalva žymėdavo pareigas: juoda – kunigams, violetinė … [Skaityti toliau…]
Diecezija yra vienas pagrindinių Katalikų Bažnyčios organizacinių vienetų, atspindintis tiek administracinę, tiek dvasinę struktūrą. Paprastai tariant, tai tam tikro regiono tikinčiųjų bendruomenė, kuriai vadovauja vyskupas, veikiantis kaip dvasinis ganytojas ir administratorius. Diecezija ne tik apibrėžia geografinę teritoriją, bet ir simbolizuoja tikinčiųjų vienybę, susitelkusią aplink Kristaus mokymą ir Bažnyčios misiją. Žodis „diecezija“ kilęs iš lotynų kalbos … [Skaityti toliau…]
Kalvino taisyklėmis dažnai vadinamos pagrindinės reformuotojo Jeano Kalvino (1509–1564) mokymo nuostatos, kurios suformavo kalvinizmo – vienos svarbiausių protestantizmo krypčių – teologinį pagrindą. Nors pats Kalvinas jų kaip atskiro sąrašo neišskyrė, vėlesni teologai suformulavo aiškias taisykles ar principus, apibendrinančius jo mokymą. Svarbiausios Kalvino mokymo gairės TULIP santrumpa Kalvino mokymas vėliau buvo glaustai apibendrintas penkiais punktais, dar … [Skaityti toliau…]
Žodis slėpinys (lot. mysterium, gr. mystērion) krikščioniškoje tradicijoje reiškia dieviškosios tikrovės aspektą, kuris pranoksta žmogaus protą, bet yra apreikštas tikėjimui. Tai nėra mįslė, kurią reikia išspręsti, o tiesa, kurią galima priimti ir apmąstyti, nors ji lieka iki galo nesuvokiama žmogišku protu. Apaštalas Paulius rašė: „Dievo išmintis slaptinga, paslėpta iš anksto, Dievo numatyta mūsų šlovei.“ (1 … [Skaityti toliau…]
Baruchas Spinoza (1632–1677) – vienas įtakingiausių XVII a. filosofų, kurio idėjos apie Dievą, gamtą ir žmogaus vietą pasaulyje pakeitė filosofijos ir teologijos istoriją. Jo panteistinė Dievo koncepcija, išdėstyta pagrindiniame darbe „Etika“, siūlo, kad Dievas yra ne asmeninė būtybė, o pati Visata – begalinė, amžina ir viską aprėpianti esmė. Spinozos mintys, dažnai vadinamos „Spinozos Dievu“, įkvėpė … [Skaityti toliau…]