Popiežius Aleksandras VI, gimęs kaip Rodrigo Borgia (isp. Borja), valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 1492 iki 1503 m., yra vienas žymiausių ir labiausiai kontroversiškų Renesanso epochos popiežių. Jo vardas tapo korupcijos, nepotizmo, simonijos ir amoralaus gyvenimo sinonimu, o Borgia giminės intrigos iki šiol žavi istorikus, rašytojus ir net popkultūros kūrėjus. Nors Aleksandras VI buvo talentingas politikas, … [Skaityti toliau…]
Popiežius Benediktas IX, valdęs Katalikų Bažnyčią tris skirtingus laikotarpius (1032–1044, 1045 ir 1047–1048 m.), yra viena ekscentriškiausių ir skandalingiausių figūrų popiežystės istorijoje. Vienintelis popiežius, užėmęs sostą tris kartus, jis pagarsėjo ne tik savo jaunyste – tapo popiežiumi būdamas galbūt vos paauglys – bet ir nepaprastai ištvirkusiu gyvenimu, popiežiaus sosto pardavimu bei chaotišku valdymu, kuris net … [Skaityti toliau…]
Popiežius Jonas XII, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 955 iki 964 m., yra viena spalvingiausių ir skandalingiausių figūrų X a. Romos istorijoje, įkūnijanti „Pornokratijos“ arba „Saeculum Obscurum“ (tamsiojo amžiaus) laikotarpio Bažnyčios nuosmukį. Jo pontifikatas buvo toks ištvirkęs ir chaotiškas, kad net to meto kronikininkai, pripratę prie politinių intrigų, rašė apie jį su pasibjaurėjimu ir ironija. Jonas … [Skaityti toliau…]
Popiežius Sergijus III, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 904 iki 911 m., yra viena tamsiausių ir prieštaringiausių figūrų X a. pradžios Romos istorijoje. Jo pontifikatas sutapo su laikotarpiu, kuris istorikų vadinamas „Pornokratija“ arba „Saeculum Obscurum“ (tamsusis amžius), kai popiežiaus sostą kontroliavo galingos Romos aristokratų šeimos, ypač Teofilaktų giminė, kuriai priklausė įtakinga moteris Marozija. Sergijus III pagarsėjo … [Skaityti toliau…]
Popiežius Formozas, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 891 iki 896 m., yra viena spalvingiausių ir prieštaringiausių figūrų IX a. pabaigos Romos istorijoje. Jo pontifikatas, pažymėtas politinėmis intrigomis ir drąsiu kišimusi į Šventosios Romos imperijos reikalus, paliko gilų pėdsaką, tačiau labiausiai jis pagarsėjo po mirties – makabrišku „Lavono sinodu“, kai jo kūnas buvo ekshumuotas ir teisiamas. Formozo … [Skaityti toliau…]
„Lavono sinodas“ (lot. Synodus Horrenda arba Cadaver Synod), įvykęs 897 m. sausį Romoje, Laterano bazilikoje, yra vienas kraupiausių ir keisčiausių epizodų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Šis makabriškas teismas, kuriame buvo teisiamas jau devynis mėnesius miręs popiežius Formozas, tapo simboliu IX a. pabaigos popiežystės moralinio ir politinio nuosmukio. Surengtas popiežiaus Stepono VI (arba VII, priklausomai nuo numeracijos) … [Skaityti toliau…]
Popiežius Steponas VI (arba VII, priklausomai nuo istorinės numeracijos) yra viena iš kontroversiškiausių figūrų Katalikų Bažnyčios istorijoje, daugiausia dėl savo vaidmens surengiant makabrišką „Lavono sinodą“ 897 m. Jo trumpas pontifikatas, trukęs vos metus (896–897 m.), pažymėtas politinių intrigų, žiaurumo ir chaotiškos Romos situacijos IX a. pabaigoje. Šis laikotarpis, dažnai vadinamas „tamsiaisiais popiežių amžiais“, buvo pilnas … [Skaityti toliau…]
Prokopijus iš Cezarėjos, gyvenęs VI a., buvo vienas žymiausių Bizantijos istorikų, kurio darbai iki šiol yra neįkainojamas šaltinis tyrinėjant to meto istoriją. Gimęs apie 500 m. Palestinos Cezarėjos mieste, jis kilęs iš pasiturinčios šeimos, gavusios gerą išsilavinimą, kuris leido jam įvaldyti graikų ir lotynų kalbas. Jo gyvenimo kelias atvedė į Konstantinopolį, kur jis tapo ne … [Skaityti toliau…]
Išminties Sostas (gr. Hagia Sophia, lot. Sancta Sophia) – tai VI a. Konstantinopolyje (dab. Stambulas, Turkija) pastatyta monumentali bazilika, laikoma vienu didžiausių krikščionių architektūros šedevrų. Iš pradžių krikščionių šventovė, vėliau mečetė, muziejus ir dabar vėl mečetė, ji simbolizuoja religinių, kultūrinių ir politinių virsmų istoriją. Išminties Sostas buvo pastatytas 532–537 m. Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje, imperatoriaus … [Skaityti toliau…]
Proskynesis (gr. προσκύνησις) krikščionių teologijoje reiškia pagarbą arba nusilenkimą, išreiškiamą šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar šventiesiems, kaip Dievo tarnams. Tai išorinis pagarbos gestas, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievą per šventą atvaizdą ar asmenį, bet neprilygstantis dieviškam garbinimui. Ši praktika tapo ypač svarbi VII–VIII a. Bizantijos imperijoje per ikonoklazmo krizę, kai buvo ginčijamasi dėl ikonų pagarbumo teisėtumo. … [Skaityti toliau…]