Trečiąją paslaptį savo ranka parašė sesuo Liucija dos Santos – viena iš trijų Fatimos regėtojų.Ji gavo leidimą tai padaryti 1943–1944 metais, kai sunkiai sirgo ir vyskupas jai liepė užrašyti tai, ką iki tol saugojo tik savo širdyje. Laiškas buvo parašytas 1944 m. sausio 3 d. Kodėl tas laiškas buvo slaptas? Iš pradžių dokumentas buvo Leirijos-Fatimos … [Skaityti toliau…]
„Secretum Secretorum“ (lot. „Paslapčių paslaptis“), dar žinomas kaip „Sirr al-Asrar“ arabų kalba, yra vienas įtakingiausių ir paslaptingiausių viduramžių tekstų. Priskiriamas Aristotelio laiškui savo mokiniui Aleksandrui Didžiajam, šis pseudoaristoteliškas traktatas apima platų temų spektrą – nuo valstybės valdymo ir etikos iki alchemijos, astrologijos, medicinos ir mistikos. Nors dokumentas buvo plačiai skaitomas ir vertinamas viduramžių Europoje, ypač … [Skaityti toliau…]
Bažnyčios valdomos žemės ir jų politinė įtaka per istoriją keitėsi dramatiškai – nuo plačių teritorijų, sudariusių Popiežiaus valstybę, iki dabartinės mažytės Vatikano miesto valstybės. Popiežiaus valstybės pradžia siejama su VIII a., kai 756 m. Prancūzijos karalius Pipinas Trumpasis padovanojo popiežiui Steponui II žemes Italijos pusiasalyje, žinomas kaip Pipino dovana. Šios teritorijos, apėmusios Romą, Raveną ir … [Skaityti toliau…]
Pastor aeternus – dogminė konstitucija, priimta Pirmojo Vatikano Susirinkimo metu (1869–1870 m.). Paskelbta 1870 m. liepos 18 d. Tai dokumentas, kuris apibrėžė popiežiaus valdžią ir paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą. XIX a. pradžia Bažnyčiai buvo nerami. Revoliucijos ir sekuliarizacija Europoje silpnino Bažnyčios įtaką. Italijoje vyko Bažnyčios Valstybės naikinimas, popiežiaus žemės buvo užimamos. Modernizmas ir liberalios idėjos … [Skaityti toliau…]
Tametsi yra lotyniškas žodis, reiškiantis „nors ir“, „kad ir“, „nepaisant to“. Šis žodis dažnai vartojamas teisės ar bažnytiniuose tekstuose kaip jungtukas, pabrėžiantis sąlygą ar išimtį. Tametsi dekretas oficialiai vadinamas „Tametsi“, nes pirmasis sakinio žodis dokumente yra tametsi, kaip būdinga to laikmečio oficialiems bažnytiniams raštams. Tametsi dekretą 1563 m. priėmė Tridento Susirinkimas (dar vadinamas Trento Susirinkimu). … [Skaityti toliau…]
Žodis ceremonija atkeliavo iš lotynų caerimonia. Senovės romėnai šiuo žodžiu vadino šventas apeigas, ypač tas, kurios buvo susijusios su dievų pagerbimu. Kalbininkai mano, kad caerimonia galėjo būti siejama su senovės etruskų miestu Caere, kur klestėjo apeiginės tradicijos, tačiau tiksli žodžio šaknis iki šiol nėra visiškai aiški. Viduramžių lotynų ir senosios prancūzų kalbos šį žodį pavertė … [Skaityti toliau…]
Reformacijos laikotarpis (XVI–XVII a.) buvo vienas reikšmingiausių Vakarų Europos istorijos etapų, lėmęs krikščionybės, visuomenės ir kultūros pokyčius. Šis judėjimas, prasidėjęs 1517 m., kai Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes, siekė reformuoti Romos katalikų bažnyčią, tačiau galiausiai padalijo Europą į katalikiškąją ir protestantiškąją stovyklas. Reformacija ne tik pakeitė religinį kraštovaizdį, bet ir turėjo ilgalaikių politinių, socialinių … [Skaityti toliau…]
Ritualas – tai nustatyta, simbolių ir veiksmų kupina veiksena, kuria žmonės siekia palaikyti ryšį su šventumu, bendruomene ar pasaulio tvarka. Žodis ritualas kilo iš lotynų ritualis, kuris savo ruožtu siejasi su ritus, reiškiančiu „nustatytą tvarką, apeigą“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas apibrėžti religines apeigas. Kai kurie kalbininkai šaknį ri- sieja su senovės indoeuropiečių žodžiais, … [Skaityti toliau…]
Žodis varpinė kilo iš žodžio varpas. Tai pastatas ar bokštas, kuriame kabinami varpai. Lotyniškai varpas vadintas campana (nuo Italijos Kampanijos regiono, kur, kaip manoma, pirmą kartą Europoje pradėti naudoti dideli varpai), o varpinė – campanile. Lietuvių kalboje žodis varpinė įsitvirtino kaip savarankiškas terminas, žymintis vietą, iš kurios skamba varpai. Varpinės nuo seno buvo neatsiejama krikščioniškosios … [Skaityti toliau…]
Žodis „abatas“ kilęs iš aramėjų kalbos žodžio abba, reiškiančio „tėvas“, kuris vėliau per graikų ir lotynų kalbas (abbas) paplito krikščioniškame pasaulyje. Lotynų kalboje abbas reiškė pagarbų kreipinį į dvasinį vadovą ar tėvą. Lietuvių kalboje „abatas“ (moteriškasis atitikmuo – „abatė“) vartojamas apibūdinti vienuolyno vadovą, dažniausiai katalikų ar ortodoksų tradicijoje. Terminas atspindi ne tik administracinį, bet ir … [Skaityti toliau…]