Tertuliano, vieno iš ankstyvosios krikščionybės rašytojų, veikalas Prieš Markioną (lot. Adversus Marcionem, angl. Against Marcion) yra penkių knygų apologetinis traktatas, parašytas apie 207–212 m. Šis lotyniškas darbas skirtas paneigti Markiono – II a. viduryje veikusių krikščionių dualizmo mokytojo – doktriną. Tertulianas, gyvenęs Kartaginoje (dabartinis Tunisas), garsėjo aistringu stiliumi ir griežtu ortodoksinės krikščionybės gynimu.
Adversus Marcionem buvo parašytas laikotarpiu, kai krikščionybė dar formavo savo tapatybę, susidurdama su įvairiomis teologinėmis kryptimis ir vidiniais ginčais. Buvęs teisininkas, Tertulianas pasitelkė retoriką ir logiką, sukūręs vieną svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios poleminių veikalų, turėjusių įtakos vėlesnei teologijos raidai.
Tertulianas rašė šį traktatą siekdamas paneigti Markiono mokymą, kuris skaldė krikščionių bendruomenes. Markionas, kilęs iš Sinopės (Pontas, dabartinė Turkija), II a. viduryje suformulavo savo doktriną, teigdamas, kad Senojo Testamento Dievas – pasaulio Kūrėjas ir Įstatymo davėjas – yra skirtingas nuo Gerąjį Dievą apreikščiant Kristaus. Markionas visiškai atmetė Senąjį Testamentą ir sudarė savo kanoną, į kurį įtraukė sutrumpintą Luko evangelijos versiją ir dešimt Pauliaus laiškų (Apostolikon).
Tertulianas laikė Markiono mokymą pavojingu iškraipymu, nes jis neigė Dievo vienybę ir Rašto tęstinumą. Jo tikslas buvo parodyti, kad Markiono dviejų Dievų schema yra teologiškai ir logiškai nepagrįsta, o krikščionybė remiasi vienu Dievu, veikiančiu tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento istorijoje. Tertulianas taip pat pabrėžė apaštalinės tradicijos autoritetą kaip atsvarą doktrininiams nukrypimams.
Įdomus istorinis aspektas: nors Tertulianas vėliau prisijungė prie montanizmo – griežtesnės asketinės krikščionybės krypties – Adversus Marcionem buvo parašytas dar prieš šį posūkį ir atspindi jo ortodoksinį laikotarpį. Jo poleminis stilius, kupinas ironijos ir aštrių pastabų, daro veikalą ne tik teologiškai reikšmingą, bet ir literatūriškai gyvą.
Adversus Marcionem sudaro penkios knygos, kuriose Tertulianas nuosekliai kritikuoja Markiono teologiją ir gina krikščionių tikėjimo pagrindus. Kiekviena knyga turi savitą teminį fokusą, tačiau visas traktatas siekia parodyti Dievo vienybę ir Rašto vientisumą.
Pirmoji knyga: Marciono Dievo kritika
Pirmojoje knygoje Tertulianas kritikuoja Markiono dualistinę teologiją, kuri skiria Senojo Testamento Kūrėją nuo Gerąjį Dievą apreikščiant Kristaus. Tertulianas teigia, kad dviejų Dievų idėja yra nesuderinama su krikščionišku monoteizmu ir kad tikrasis Dievas yra ir teisingas, ir gailestingas. Jis argumentuoja, kad Markiono Gerasis Dievas negali būti laikomas aukščiausiu, jei jis buvo nežinomas iki Kristaus atėjimo. Šioje knygoje Tertulianas pasitelkia filosofinius ir loginius argumentus, siekdamas parodyti Markiono sistemos vidinius prieštaravimus.
Antroji knyga: Senojo Testamento Dievo gynimas
Antrojoje knygoje Tertulianas gina Senojo Testamento Dievą kaip tikrąjį pasaulio Kūrėją. Jis pabrėžia, kad Dievo teisingumas ir gailestingumas nėra priešingi, o suderinami, ir kad Įstatymas buvo skirtas žmonijos ugdymui. Tertulianas remiasi Raštu, siekdamas parodyti, kad Senasis Testamentas nėra prieštaringas Evangelijai, o veikiau sudaro jos pagrindą. Ši knyga tiesiogiai atsako į Markiono teiginį, jog Senasis Testamentas yra nesuderinamas su krikščionybe.
Trečioji knyga: Kristaus ir pranašysčių ryšys
Trečiojoje knygoje Tertulianas siekia įrodyti, kad Jėzus yra tas pats Mesijas, kurį skelbė Senojo Testamento pranašai. Jis kritikuoja Markiono teiginį, kad Kristus yra visiškai svetimas Senojo Testamento Dievui, ir rodo, kad Kristaus mokymas bei darbai atitinka pranašystes. Tertulianas taip pat gina krikščionių Rašto kanono tęstinumą, pabrėždamas, kad Evangelija negali būti suprasta atskirai nuo pranašų liudijimo.
Ketvirtoji knyga: Luko evangelijos analizė
Ketvirtojoje knygoje Tertulianas nagrinėja Markiono naudotą Luko evangelijos versiją. Jis teigia, kad Markionas pašalino iš teksto vietas, kurios siejo Jėzų su Senojo Testamento Dievu. Tertulianas atkuria platesnį evangelijos kontekstą, siekdamas parodyti, kad net ir Markiono versijoje išlikę epizodai patvirtina Dievo vienybę ir Kristaus ryšį su pranašų tradicija. Šiuolaikiniai tyrėjai pažymi, kad Tertuliano kaltinimai redagavimu yra poleminiai, tačiau jie atspindi to meto diskusijas apie Rašto vientisumą.
Penktoji knyga: Pauliaus laiškų gynimas
Penktojoje knygoje Tertulianas gina Pauliaus laiškus, kurie Markionui buvo pagrindinis autoritetas. Jis siekia parodyti, kad Paulius mokė apie tą patį Dievą, kuris veikia tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento istorijoje, ir kad Markiono interpretacijos iškraipo apaštalo mintį. Tertulianas pabrėžia apaštalinės tradicijos tęstinumą kaip apsaugą nuo doktrininių nukrypimų.
Stilius
Tertuliano stilius yra aistringas, poleminis ir dažnai sarkastiškas. Jis pasitelkia teisinius argumentus, retorinius klausimus ir ironiją, siekdamas parodyti Markiono mokymo prieštaringumą. Kartais jis vartoja aštrius epitetus, tokius kaip „Pontiko piratas“, norėdamas pabrėžti Markiono veiklos pobūdį ir jo atliekamą Rašto „apkarpymą“. Nepaisant poleminio tono, Tertulianas remiasi logika, Raštu ir ankstyvąja tradicija, kurdamas vieną iš įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės apologetinių veikalų.
Unikalūs akcentai
Viena iš Adversus Marcionem ypatybių yra Tertuliano gebėjimas derinti teologiją, filosofinius argumentus ir teisinę retoriką. Jo garsus klausimas „Ką bendra turi Atėnai su Jeruzale?“ (iš kito veikalo, De praescriptione haereticorum) atspindi jo skeptišką požiūrį į graikų filosofijos autoritetą, tačiau Adversus Marcionem jis nuosekliai pasitelkia logiką ir argumentų struktūrą, siekdamas paneigti Markiono dualistinę doktriną. Šis traktatas yra vienas ankstyviausių darbų, aiškiai ginančių Senojo Testamento svarbą krikščionybei, ir turėjo įtakos vėlesniems teologams, tarp jų ir Augustinui.
Tertulianas buvo pirmasis, pavartojęs terminą „Trinitas“ lotynų kalba (kitame veikale), ir nors ši sąvoka Adversus Marcionem nėra pagrindinė, traktatas prisideda prie Dievo vienybės sampratos formavimosi. Aistringas Tertuliano stilius, kupinas ironijos ir aštrių poleminių pastabų, pelnė jam „krikščioniškojo Cicerono“ reputaciją, o jo raštai darė įtaką viduramžių apologetams.
Veikalas taip pat atspindi II a. krikščionių ginčus dėl kanono ir doktrinos. Markiono bandymas sukurti alternatyvų Raštą paskatino Bažnyčią aiškiau apibrėžti savo kanoną, o Tertuliano argumentai sustiprino ortodoksinę poziciją. Net ir po Tertuliano prisijungimo prie montanizmo Adversus Marcionem išliko plačiai skaitomas ortodoksų tradicijoje.
Adversus Marcionem yra langas į ankstyvosios krikščionybės pastangas apibrėžti savo tapatybę. Tertulianas pabrėžia, kad krikščioniškasis tikėjimas remiasi vientisa tiesa, jungiančia Senąjį ir Naująjį Testamentus, o jo argumentai apie Dievo vienybę išlieka reikšmingi ir vėlesnėse diskusijose. Aštrus, retoriškai turtingas stilius daro šį veikalą patrauklų visiems, kurie domisi polemika, retorika ar ankstyvosios krikščionybės istorija.
Ištraukos
1. Apie vieno Dievo būtinybę (I knyga, 3 skyrius)
Ištrauka:
„Jei Dievas yra vienas, kaip ir privalo būti, jis turi būti tas, kuris sukūrė pasaulį, o ne tas, kurį Markionas išgalvojo, tarsi jis būtų atėjęs iš niekur, nežinomas net savo paties kūriniams. Vienas Dievas yra visų dalykų kūrėjas, teisėjas ir gailestingasis, kuris nuo pradžių buvo žinomas per savo darbus, o ne staiga atsiskleidė, kaip Markionas teigia.“
(Adversus Marcionem, I, 3)
Šioje ištraukoje Tertulianas kritikuoja Markiono dualistinę teologiją, teigiančią, kad Senojo Testamento Dievas – pasaulio Kūrėjas ir Įstatymo davėjas – yra atskiras nuo Gerąjį Dievą apreikščiant Kristaus. Tertulianas pabrėžia Dievo vienybę, argumentuodamas, kad tikrasis Dievas yra visatos Kūrėjas, pažįstamas per savo darbus nuo pradžių. Jo ironija Markiono atžvilgiu („išgalvojo“, „staiga atsiskleidė“) rodo poleminį stilių, o argumentacija remiasi logika ir Rašto autoritetu. Ši ištrauka nustato pirmosios knygos toną, kurioje Tertulianas gina monoteizmą prieš Markiono dviejų Dievų schemą. Ji taip pat atskleidžia Tertuliano teisinę retoriką, kurią jis naudoja siekdamas parodyti, jo manymu, vidinius Markiono sistemos prieštaravimus.
2. Apie Senojo Testamento svarbą (II knyga, 19 skyrius)
Ištrauka:
„Jei Senasis Testamentas yra netikras, kaip Markionas drįsta teigti, tai kodėl jo Dievas, kuris, anot jo, yra svetimas šiam pasauliui, vis dėlto veikia per šio pasaulio tvarką? Kodėl jis siunčia pranašus, kurie skelbia Kristų, jei jis nėra jų Kūrėjas? Įstatymas ir pranašai liudija apie tą patį Dievą, kuris savo teisingumu ruošė kelią gailestingumui.“
(Adversus Marcionem, II, 19)
Antrojoje knygoje Tertulianas gina Senojo Testamento Dievą kaip tikrąjį pasaulio Kūrėją ir paneigia Markiono teiginį, kad Senasis Testamentas yra nesuderinamas su krikščionybe. Šioje ištraukoje jis kelia klausimą, kaip Markiono „svetimas Dievas“ galėtų veikti per Senojo Testamento pranašus, jei, pagal Markiono schemą, jis neturi jokio ryšio su pasauliu. Tertulianas pabrėžia Įstatymo ir pranašų tęstinumą, vedantį prie Kristaus, ir taip argumentuoja abiejų Testamentų vienybę. Ši ištrauka yra reikšminga, nes ji parodo Tertuliano gebėjimą naudoti Raštą kaip argumentavimo priemonę, jungiančią Senąjį ir Naująjį Testamentus, ir atspindi jo pastangas apginti krikščionybės ryšį su žydiškomis šaknimis. Jo retorinis klausimas („kodėl jis siunčia pranašus?“) yra būdingas jo poleminiam stiliui ir kviečia skaitytoją permąstyti, jo manymu, esmines Markiono sistemos logikos spragas.
3. Apie Kristaus ryšį su Senojo Testamento pranašystėmis (III knyga, 5 skyrius)
Ištrauka:
„Kristus neatėjo naikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti, kaip jis pats skelbė. Pranašystės, kurias Marcionas išmeta, yra Kristaus liudijimai, skelbiantys jo gimimą, kančią ir prisikėlimą. Jei Marcionas teigia, kad Kristus yra svetimas Senojo Testamento Dievui, kaip tuomet psalmės dainuoja apie jo kryžių, o Izaijas pranašauja apie mergelę, pagimdysiančią Emanuelį?“
(Adversus Marcionem, III, 5)
Trečiojoje knygoje Tertulianas siekia parodyti, kad Jėzus yra tas pats Mesijas, kurį skelbė Senojo Testamento pranašai, ir taip paneigti Markiono teiginį, jog Kristus yra visiškai atskirtas nuo Senojo Testamento Dievo. Šioje ištraukoje jis remiasi Jėzaus žodžiais (Mt 5:17) ir nurodo pranašystes, tokias kaip Izaijo 7:14, siekdamas parodyti Kristaus ryšį su pranašų tradicija. Tertuliano argumentas svarbus tuo, kad jis gina Rašto tęstinumą ir vienybę – principą, kuris buvo esminis ortodoksinei krikščionybei. Jo retoriniai klausimai apie psalmes ir Izaiją yra polemiškai veiksmingi, nes kviečia Markioną paaiškinti, kaip jo sistema gali ignoruoti pranašystes, kurias Tertulianas laiko esminėmis. Ši ištrauka taip pat atskleidžia Tertuliano biblinį išmanymą ir jo gebėjimą naudoti pranašystes kaip argumentavimo pagrindą ankstyvojoje krikščioniškoje egzegezėje.
4. Apie Marciono evangelijos iškraipymą (IV knyga, 2 skyrius)
Ištrauka:
„Markionas, tas Pontiko piratas, apiplėšė Luko evangeliją, išmesdamas viską, kas sieja Kristų su Kūrėju. Bet net jo sužalota evangelija liudija prieš jį: kodėl Kristus kalba apie Abraomo palikuonis, jei jis, anot Marciono, neturi ryšio su Abraomo Dievu? Evangelija, net ir išdarkyta, išlaiko tiesą, kad Kristus yra Įstatymo ir pranašų įvykdytojas.“
(Adversus Marcionem, IV, 2)
Ketvirtojoje knygoje Tertulianas nagrinėja Markiono naudotą Luko evangelijos versiją ir teigia, kad Markionas pašalino iš teksto vietas, kurios, jo manymu, siejo Jėzų su Senojo Testamento Dievu. Šioje ištraukoje Tertulianas vadina Markioną „piratu“, pabrėždamas jo polemiškai suprantamą „Rašto plėšimą“, ir remiasi evangelijos fragmentais, kurie, jo vertinimu, liudija Kristaus ryšį su pranašų tradicija. Tertuliano argumentas, kad net Markiono versijoje išlikę epizodai patvirtina ortodoksinę doktriną, yra būdingas jo retorikai – jis pasitelkia priešininko šaltinį kaip įrodymo priemonę. Ši ištrauka svarbi tuo, kad ji atskleidžia Tertuliano pastangas ginti Rašto kanono vientisumą, kuris buvo vienas centrinių II a. krikščionių debatų klausimų. Jo sarkastiškas tonas suteikia tekstui gyvumo ir parodo, kaip Tertulianas derina teisinę retoriką su teologine polemika.