Aukščiausiasis gėris ir blogis

Aukščiausiasis gėris (lot. summum bonum) ir aukščiausiasis blogis (lot. summum malum) – tai du fundamentalūs etikos filosofijos terminai, kuriais bandoma atsakyti į esminius klausimus:

• Koks yra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas?
• Kas yra vertinga savaime, o ne kaip priemonė kam nors kitam pasiekti?
• Ko turėtume siekti ir ko vengti labiausiai?

Aukščiausiasis Gėris (Summum Bonum)

Tai yra galutinis, pats svarbiausias tikslas, kurio siekia žmogus ir kuriuo matuojama visų kitų veiksmų vertė. Tai nėra tiesiog malonumas ar nauda – tai yra pats gyvenimo prasmės ir pilnatvės šaltinis. Skirtingos filosofinės mokyklos jį suprato skirtingai:

• Platonui ir Aristoteliui: Aukščiausiasis gėris yra eudaimonia – klestėjimas, pilnatviškas ir prasmingas gyvenimas, pasiekiamas per protingą ir dorybingą veiklą.
• Stoikams (pvz., Senekai): Aukščiausiasis gėris yra dorybė (virtus). Gyventi pagal prigimtį ir protą yra vienintelė tikra vertybė. Išoriniai dalykai, tokie kaip turtas, sveikata ar skausmas, yra nereikšmingi.
• Epikūrininkams: Aukščiausiasis gėris yra malonumas (hedone), bet ne laukinis šėlsmas, o ataraksija – sielos ramybė, laisvė nuo skausmo ir baimės.
• Krikščionybėje: Aukščiausiasis gėris yra vienybė su Dievu ir amžinasis gyvenimas (išganymas).

Aukščiausiasis Blogis (Summum Malum)

Tai yra tiesioginė summum bonum priešingybė – tai, ko reikia vengti labiausiai. Tai būsena arba veiksmas, kuris griauna gyvenimo prasmę ir veda į didžiausią kančią.

• Platonui ir Aristoteliui: Aukščiausiasis blogis yra neišmanymas ir gyvenimas, valdomas ne proto, o žemų aistrų.
• Stoikams: Aukščiausiasis blogis yra yda (vitium) – pasidavimas emocijoms (pykčiui, baimei, godumui), proto praradimas.
• Epikūrininkams: Aukščiausiasis blogis yra skausmas ir baimė, kurie griauna sielos ramybę.
• Krikščionybėje: Aukščiausiasis blogis yra nuodėmė ir atsiskyrimas nuo Dievo (prakeikimas).

Apibendrinimas