Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės

Ši frazė, „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės“, yra iš Evangelijos pagal Matą (Mt 5, 10) ir priklauso „Kalno pamokslui“, kur Jėzus pateikia Palaiminimus, kurių kiekvienas nusako tam tikras vertybes, vedančias į dangaus karalystę. „Palaiminti“ (graikiškai makários) reiškia „laimingi“, „palaiminti“ arba „gerbiami Dievo“, o „persekiojami dėl teisybės“ nurodo tuos, kurie kenčia ar patiria sunkumus dėl savo … [Skaityti toliau…]

Religijų konkurencija

Religijų konkurencija per istoriją gali būti traktuojama kaip natūrali žmonių grupių reakcija į ribotą išteklių pasaulį – tiek dvasinių, tiek materialių. Nors religijos dažnai siejamos su asmeniniu tikėjimu ir dvasiniu tobulėjimu, jų plėtra dažnai buvo siejama su socialine ir politine galia. Religijos, ypač didžiosios monoteistinės – judaizmas, krikščionybė ir islamas – ne tik skelbė tikėjimą … [Skaityti toliau…]

Žmogus be Dievo. Nihilizmas.

Nihilizmas – tai filosofinė kryptis, teigianti, kad gyvenimas, moralė ir tikėjimas neturi objektyvios prasmės, vertės ar pagrindo. Žodis kilęs iš lotyniško „nihil“, reiškiančio „niekas“ arba „nieko“. Nihilizmo idėjos pradėjo formuotis XVIII amžiuje, tačiau plačiau išplito XIX amžiuje kartu su Friedricho Nietzsche’s raštais, nors jis pats kritikavo nihilizmą kaip pavojingą dvasinį išsekimą. Istoriškai terminas buvo vartojamas … [Skaityti toliau…]

Dieviškų darbų gyrius

{a} Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi{b} dorųjų taryboje ir sueigoje.{g} Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai!{d} Visi, kurie jais žavisi, nori juos suprasti.{h} Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės;{v} jo teisumas amžinas.{z} VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų, –{h} jis švelnus ir gailestingas.{t} Parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo;{j} niekad jis neužmiršta savo … [Skaityti toliau…]

Vilties medžio istorija: simboliai ir prasmė

Pasakojimas apie Jesės medį kyla iš Šventojo Rašto, tiksliau iš Izaijo knygos, kur minima, jog „iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“ (Iz 11,1). Šis vaizdinys tapo simboliu, išreiškiančiu Dievo pažadą ir ištikimybę per ilgus šimtmečius. Jesės medis yra advento laikotarpio tradicija, kuri pasakoja apie Dievo pažadus žmonijai, nuo senovės iki Mesijo … [Skaityti toliau…]

Jėzus Golgotoje

Golgota yra reikšminga vieta krikščioniškoje tradicijoje, nes būtent ten buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Pats žodis „Golgota“ kilęs iš aramėjų kalbos ir reiškia „kaukolės vieta“. Ši vietovė buvo netoli Jeruzalės sienų, kur romėnai dažnai vykdydavo mirties bausmes. Evangelijos pagal Morkų ir Morkų aprašo, kaip Jėzus buvo nuvestas į Golgotą po to, kai buvo pasmerktas mirties Pontijaus … [Skaityti toliau…]

Gėrio ir blogio prigimtis pagal Tomą Akvinietį

Tomas Akvinietis gėrį ir blogį traktuoja kaip dvi priešingas, tačiau ne visiškai lygiavertes sąvokas. Jo filosofijoje blogis nėra savarankiška jėga ar substancija, o veikiau gėrio trūkumas arba jo nebuvimas. Kitaip tariant, blogis egzistuoja tik tada, kai kažkas trūksta iš to, kas privalo būti. Pavyzdžiui, Akvinietis naudoja ugnies analogiją – ugnis savaime yra gera dėl savo … [Skaityti toliau…]

Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi

Žodžiai „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ ar “iš dulkės virtai, dulke pavirsi” turi gilią simbolinę reikšmę, susijusią su žmogaus kilme, egzistencija ir pabaiga. Jie atsiranda Biblijos kontekste, Pradžios knygoje (3, 17-19), kur Dievas kalba su Adomu po to, kai jis nusideda valgydamas nuo uždrausto vaisiaus. Šie žodžiai nurodo žmogaus laikinas savybes – mes esame … [Skaityti toliau…]

Pragaras ir teisingumas

Pragaras – viena iš temų, keliančių daug klausimų tiek tikintiesiems, tiek ieškantiems atsakymų. Krikščioniškoje tradicijoje pragaras suvokiamas kaip vieta, kur pateks tie, kurie atmeta Dievą ir gyvena nuodėmingai. Tačiau daugelis klausia – ar toks amžinas bausmės vietos egzistavimas gali būti laikomas teisingu? Dievas krikščioniškoje pasaulėžiūroje suvokiamas kaip teisingumo ir meilės šaltinis. Biblijoje ne kartą minimas … [Skaityti toliau…]

Žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą

Krikščionybės istorijoje žmogaus sukūrimo tema buvo viena iš centrinių klausimų, ypač nagrinėjant, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šį klausimą itin svariai analizavo Bazilijus Cezarietis – IV amžiaus krikščionių teologas ir Bažnyčios Tėvas, kuris savo darbuose, ypač homilijose apie Pradžios knygą, pateikė išsamius žmogaus sukūrimo aspektus. Bazilijaus požiūris į žmogaus sukūrimą yra … [Skaityti toliau…]