Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
„Enoko knyga“ (angl. The Book of Enoch) – senovinis judaizmo apokrifinis raštas, datuojamas maždaug I a. pr. m. e. Tekste gausu apokaliptinių ir pseudepigrafinių motyvų; jis svarbus, nes suteikia vertingų įžvalgų apie ankstyvuosius judaizmo ir krikščionybės intelektualinius kontekstus. Kūrinys tradiciškai skirstomas į kelias dalis, iš kurių svarbiausios: Nors ši knyga neįtraukta į hebrajiškąjį kanoną, ji turėjo didelę … [Skaityti toliau…]
The Nag Hammadi Library sudaro 13 senovinių gnostinių tekstų rinkinys, atrastas 1945 m. Egipte, netoli Nag Hamadi miestelio. Šie tekstai buvo paslėpti IV amžiuje ir buvo atrasti tik XX a. viduryje. Rinkinyje yra įvairių gnostinių traktatų, evangelijų ir filosofinių tekstų, kurie buvo uždrausti ir pamiršti krikščionių ortodoksijos. Lietuviškai šis rinkinys dažnai vadinamas „Nag Hamadi biblioteka“ … [Skaityti toliau…]
Keltų religija – tai turtinga ir paslaptinga senovės tikėjimų sistema, kurią puoselėjo keltų tautos, gyvenusios Europoje nuo maždaug VIII a. pr. Kr. iki Romos imperijos įsigalėjimo. Ši pagoniška, daugiadievė religija buvo neatsiejama keltų kultūros dalis, jungianti gamtos garbinimą, ritualines praktikas ir spalvingą mitologiją. Keltų religija buvo paplitusi įvairiose Europos teritorijose, kur gyveno keltų tautos nuo … [Skaityti toliau…]
Enūma Elišas yra senovinis babiloniečių kūrimo mitas, kuris aprašo pasaulio sukūrimą ir dievų hierarchiją. Šis epas yra svarbus Mesopotamijos literatūros kūrinys, kuris suteikia įžvalgų apie babiloniečių religinius įsitikinimus ir jų supratimą apie pasaulio kilmę. „Enūma Elišas“ yra parašytas akadiečių kalba ir buvo atrastas Babilono griuvėsiuose. Turinys ir Struktūra „Enūma Elišas“ pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir … [Skaityti toliau…]
Fon religija – tai tradicinė religija ir dvasingumo sistema, susijusi su Fon žmonių kultūra, gyvenančia Vakarų Afrikoje, ypač Benino Respublikoje (buvusiame Dahomey). Fon religija yra senovinė sistema, turinti gilias šaknis ir turinti didelę įtaką regiono kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Pagrindiniai Aspektai Socialinė ir Kultūrinė Reikšmė Fon religija turi didelę reikšmę tiek socialiniam, tiek kultūriniam gyvenimui. … [Skaityti toliau…]
Žodis „Čakra“ sanskrito kalba reiškia „ratas“ arba „diskas“. Hinduizmo, budizmo ir jogų tradicijose Čakros yra laikomos energijos centrais, esančiais žmogaus kūne. Jos veikia kaip pagrindiniai energijos sankaupų taškai, per kuriuos teka gyvybinė jėga, vadinama prana. Šios energijos srautai yra svarbūs tiek fizinei, tiek dvasinei žmogaus gerovei. Pagal jogų ir tantrines tradicijas, kūne yra septynios pagrindinės … [Skaityti toliau…]
Tamplieriai, dar žinomi kaip Šventojo Gralio riteriai arba Tamplierių ordinas (oficialiai – „Chudžiai, Katalikų riteriai“), buvo viduramžių krikščionių karinis ir religinis ordinas, įkurtas XII amžiuje po Kryžiaus žygių. Jų pavadinimas kilęs nuo Šventyklos, kuri buvo įkurta Jeruzalėje, kur jie gyveno ir dirbo. Tamplierių legenda ir paslaptingas likimas padėjo sukurti įvairias teorijas ir mitus, įskaitant pasakojimus … [Skaityti toliau…]
Askezė – tai gyvenimo būdas, kuriuo siekiama dvasinio tobulėjimo, atsisakant fizinių malonumų, materialinių gėrybių ar kitų pasaulietiškų dalykų. Tai praktika, kurią taiko įvairių religijų ir dvasinių tradicijų pasekėjai, norintys pasiekti didesnį susitelkimą į dvasinius dalykus ir išvengti materializmo, malonumo siekimo bei kūniškų pagundų. Askezė dažnai pasireiškia savanorišku susilaikymu nuo tokių dalykų kaip: Askezės tikslas – … [Skaityti toliau…]
„Theotokos“ (gr. Θεοτόκος) yra graikų terminas, kuris reiškia „Dievo Gimdytoja“ arba „Tas, kuris pagimdė Dievą“. Šis titulas buvo suteiktas Mergelei Marijai krikščioniškoje tradicijoje, pabrėžiant jos ypatingą vaidmenį gimdant Jėzų Kristų – Dievą tapusį žmogumi. Šis terminas yra viena iš svarbiausių dogmų Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčiose, ypač kalbant apie Jėzaus dieviškumą ir Marijos, kaip Jo motinos, … [Skaityti toliau…]
Teocentrinis ignaciškasis humanizmas – tai pasaulėžiūra, kurios pagrindas yra Dievo (teocentrizmo) ir žmogaus (humanizmo) santykis. Nors šios dvi sąvokos gali atrodyti prieštaringos, ignaciškajame požiūryje jos darniai sugyvena. Teocentrinis humanizmas orientuojasi į žmogų, kuris savo egzistencijoje pirmiausia ieško ryšio su Dievu ir Jo valia, tačiau tuo pačiu išlieka giliai susijęs su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ignaciškasis … [Skaityti toliau…]