Kas yra kas?

Presbiteriai – tai krikščioniškosios tradicijos dvasininkai, dar vadinami „vyresniaisiais“. Pats žodis „presbyteros“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „vyresnysis“ arba „senolis“. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių presbiteriai užėmė svarbią vietą bendruomenių gyvenime. Jie buvo atsakingi už pamokslavimą, sakramentų teikimą, paguodą, vilties skleidimą tarp tikinčiųjų bei ganytojišką rūpestį. Juos minint, Šventajame Rašte dažnai vartojamas terminas „vyresnysis“, … [Skaityti toliau…]

Džindža: šintoizmo šventovė kami garbinimui Džindža – tai šintoistų šventovė Japonijoje, skirta kami (dvasių ar dievybių) garbinimui, simbolizuojanti gamtos ir protėvių šventumą. Žodis džindža (jap. 神社) kilęs iš japonų kalbos, kur jin reiškia „dievybė“ arba „kami“, o sha – „šventovė“ ar „vietą“. Lietuvių kalboje vartojamas kaip džindža, transkribuojant japonišką tarimą. Anglų kalboje naudojamas terminas jinja … [Skaityti toliau…]

Ši frazė, ištarta Jėzaus paskutinės vakarienės metu, atskleidžia vieną esminių krikščioniškojo tikėjimo tiesų: Dievas Tėvas mums apreikštas per Sūnų. Kai mokinys Pilypas prašo Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir to mums pakaks“ (Jn 14, 8), Kristus atsako: „Kas matė mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Šiais žodžiais Jėzus pabrėžia savo asmens vienybę su Dievu Tėvu … [Skaityti toliau…]

Paskutinio teismo diena – tai krikščionių tikėjimo mokymo dalis, kurią lydi tiek gili pagarba Dievo teisingumui, tiek viltis Jo gailestingumui. Nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių tikintieji laukė dienos, kai „Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje“ (plg. Mt 25, 31) ir kiekvienam bus atlyginta pagal jo darbus. Ši diena krikščionių teologijoje siejama su žmonijos istorijos pabaiga, o taip … [Skaityti toliau…]

Sinoptinės evangelijos – tai trys Naujajame Testamente randamos pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą knygos (Mato, Morkaus ir Luko), kurios pasižymi panašiu struktūriniu, literatūriniu ir teologiniu naratyvu. Ši sąvoka kyla iš graikiško žodžio „synopsis“, reiškiančio „bendras vaizdas“ arba „bendras žvilgsnis“. Sinoptinės evangelijos nuo seniausių laikų tyrinėtojus domino tuo, kad jose aptinkama nemažai analogiškų epizodų, mokymų … [Skaityti toliau…]

Penkiaknygė, dar vadinama Pentateuchu arba Toros knygomis, yra fundamentali Senosios Sandoros struktūra, aprėpianti penkias pirmąsias Biblijos knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tradiciškai autoriaus vardas siejamas su Moze, laikomu apreiškimo tarpininku bei įstatymo davėju, tad žodžių junginys „Mozė“ neretai vartojamas kaip sinonimas visoms šioms penkioms knygoms. Nuo seniausių laikų krikščionybės ir judaizmo tradicijoje … [Skaityti toliau…]

Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]

Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais … [Skaityti toliau…]

„Dievo žodžio stalo“ (lot. mensa Verbi Dei) samprata glaudžiai siejasi su Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ (ypač 51-uoju paragrafu) esmine nuostata, kviečiančia plačiau atsiverti Šventajam Raštui liturgijoje. Šio dokumento autoriai pabrėžė, kad Dievo žodžio skelbimas turi tapti ne vien privaloma, bet ir iškilminga bei sąmoninga liturginio šventimo dalimi, skatinančia tikinčiųjų dvasinį brandumą. „Dievo žodžio … [Skaityti toliau…]

Madrasa – tai tradicinė islamiškojo pasaulio edukacinė institucija, pasižyminti įvairiapuse mokymo sistema ir ypatingu dėmesiu religiniam bei moraliniam ugdymui. Žodis „madrasa“ kildinamas iš arabiško veiksmažodžio „darasa“, reiškiančio „studijuoti“ arba „mokytis“. Per amžius ši mokymo įstaiga tapo fundamentaliu intelektualiniu centru, kur studentai gilina ne tik tikėjimo, bet ir mokslo žinias: teologijos, teisės, lingvistikos, matematikos, medicinos, astronomijos … [Skaityti toliau…]