Sūra Yūnus (arab. يونس) – 10-oji Korano sura, sudaryta iš 109 ajatų. Ji priskiriama Mekos laikotarpiui, greičiausiai vėlyvajam (apie 620–622 m.). Pavadinta pranašo Yūnus vardu (Biblijoje – Jonas), nors apie jį kalbama tik viename ajate – 98-ajame. Musulmonai ją vadina viena gražiausių ir „psichologiškiausių“ Mekos surų: čia labai daug apie žmogaus sielą, baimę, viltį, atgailą … [Skaityti toliau…]
Sūra Yā Sīn (arab. يس) – 36-oji Korano sūra, Mekos laikotarpio vidurys (apie 615–620 m.). Ji turi 83 ajatus ir yra viena dažniausiai skaitomų, atmintinai mokomų ir mirusiesiems dedikuojamų surų visame musulmonų pasaulyje. Pranašas Muchammedas sakė:„Kiekvienas dalykas turi širdį, o Korano širdis – Yā Sīn.“ Kodėl ji vadinama „Korano širdimi“? Trumpas turinys skyriais 1–12 ajatai … [Skaityti toliau…]
„Jamiʿ at-Tirmidhi“ (arab. الجامع الترمذي), dažnai vadinamas tiesiog „Sunan at-Tirmidhi“, yra vienas iš šešių pagrindinių (Kutub al-Sittah) sunitų hadisų rinkinių ir laikomas trečiuoju pagal patikimumą po Sahih al-Bukhari ir Sahih Muslim. Lietuviškai šio rinkinio pavadinimas „At-Tirmidhio rinkinys“ arba „Hadisų rinkinys pagal at-Tirmidhį“. Abu Isa Muhammad ibn Isa ibn Sawra ibn Musa at-Tirmidhi (arba trumpai – … [Skaityti toliau…]
Korano 20-oji sura „Ṭā-Hā” yra viena iš gražiausių ir dramatiškiausių mekiškų surų, sudaryta iš 135 eilučių. Ji prasideda tomis pačiomis mistinėmis raidėmis „طه” (Ṭā-Hā), kurios kelia klausimų jau nuo pirmo žvilgsnio. Tradicija sako, kad kai pranašas Mahometas pirmą kartą išgirdo šią surą, jis paklausė: „Kas yra Ṭā-Hā?” Angelas Gabrielius atsakė: „Tu esi Ṭā-Hā” – tai … [Skaityti toliau…]
Korano 50-oji sura „Qāf” prasideda mistine raide – vieniša „ق” (Qāf), kuri nieko konkrečiai nereiškia, bet kartu reiškia viską. Tai mekkiška sura, priskiriama ankstyvajam Mahometo pranašystės laikotarpiui, turinti 45 eilutes (ajatus). Ji kalba apie prisikėlimą, žmogaus silpnumą ir dieviškąją galią. 45 eilutės skamba kaip grėsmingas perspėjimas politeistams, bet kartu ir kaip paguoda tikintiesiems. Sura prasideda … [Skaityti toliau…]
Islamo tradicijoje vienas svarbiausių religijos pamatų yra penki vadinamieji islamo ramsčiai. Lietuviškuose šaltiniuose dažniausiai vartojamas būtent žodis „ramsčiai“, tačiau neretai sutinkami ir „stulpai“ arba „atramos“. Visos trys formos bando perteikti tą pačią simboliką: islamo tikėjimas remiasi tam tikrais esminiais veiksmais, tarsi namas stovėtų ant konstrukcijų, saugančių jį nuo griūties. Arabų kalboje vartojamas terminas arkān al-Islām … [Skaityti toliau…]
Hanifai (arabiškai ḥanīf, daugiskaita ḥunafāʼ) – taip vadinti žmonės Arabijoje prieš Muhammado misiją, kurie atmetė stabmeldystę ir ieškojo „gryno“ vieno Dievo tikėjimo – tokio, kokį turėjo Abraomas (Ibrahimas). Korane žodis hanif vartojamas 12 kartų, dažniausiai apibūdinant Abraomą: „Abraomas nebuvo žydas nei krikščionis, bet hanifas, musulmonas, ir ne iš daugdievininkų“ (3:67). Muhammadas pats vadinamas hanifu, sekančiu … [Skaityti toliau…]
Humsai (arabiškai al-Hums arba al-Ahmas) – tai grupė kuraišių ir jų sąjungininkų, kurie prieš islamą laikėsi ypatingai griežtų religinių taisyklių, susijusių su Kaba ir Mekos šventove. Terminas kilęs iš žodžio, reiškiančio „griežtumas“, „uolumas“ ar „šventumas“. Jie save laikė šventovės žmonėmis – aukštesniais už kitus arabus, nes buvo „Abraomo palikuonys“, Kabos sargai ir Mekos gyventojai. Pagal … [Skaityti toliau…]
Šita istorija islamo tradicijoje vadinama Shaqq al-Sadr – „krūtinės perskėlimu“. Ji pasakojama keliose versijose, bet pagrindas tas pats: angelai atidaro jauno Muhamedo krūtinę, išplauna širdį ir išima iš jos juodą lašą – Šėtono dalį, kuri būdinga kiekvienam Adomo palikuoniui. Pirmas kartas įvyko, kai Muhammadui buvo ketveri metai. Jis gyveno pas žindyvę Halimą iš Banu Sado … [Skaityti toliau…]
Terminas „Pranašų antspaudas“ (arabiškai Khatam an-Nabiyyin arba Khātam al-Anbiyāʼ) – vienas svarbiausių islamo titulų, priskiriamų Muhammadui. Korane (33:40) parašyta: „Muhammadas nėra nė vieno jūsų vyro tėvas, bet Alacho Pasiuntinys ir Pranašų antspaudas.“ Šitas posakis reiškia, kad Muhammadas – paskutinis pranašas, užbaigiantis pranašų grandinę, prasidėjusią nuo Adomo ir einančią per Nojų, Abraomą, Mozę, Jėzų iki jo. … [Skaityti toliau…]