Korano 50-oji sura „Qāf” prasideda mistine raide – vieniša „ق” (Qāf), kuri nieko konkrečiai nereiškia, bet kartu reiškia viską. Tai mekkiška sura, priskiriama ankstyvajam Mahometo pranašystės laikotarpiui, turinti 45 eilutes (ajatus). Ji kalba apie prisikėlimą, žmogaus silpnumą ir dieviškąją galią. 45 eilutės skamba kaip grėsmingas perspėjimas politeistams, bet kartu ir kaip paguoda tikintiesiems.
Sura prasideda dramatiškai: „Qāf. Išdidusis Koranas!” Pirmoji eilutė tarsi sako – tai ne paprasta knyga, o kažkas daugiau. Mekkiški politeistai juokėsi iš pranašo, kai jis kalbėjo apie prisikėlimą. „Kaip galima prisikelti po daugelio metų?” – klausė jie. „Qāf” atsako tiesiai: pasaulis, kurį matote, yra tik iliuzija. Dangus plyš, žemė sudrebės, kalnai taps dulkių debesis. Tai ne metafora – tai pažadas.
Vienas stipriausių suros vaizdų – Paskutinės dienos aprašymas. Įsivaizduokite: trimitas nuskamba, visi mirusieji keliasi iš kapų. Kiekvienas žmogus pamato angelus, kurie neša jo gyvenimo knygą. Ten užrašyti visi žodžiai, kiekvienas žvilgsnis, kiekviena mintis. „Vargas mums!” – šaukia netikintieji. „Kas mus pažadino iš miego?” Jie supranta, kad nėra išeities. Neturtingasis, kuris kentėjo žemėje, pamato, kaip jo skriaudėjai klūpčioja. Turtingasis, kuris manė esąs nemirtingas, regi savo tuščias rankas.
Sura primena, kaip lengvai mes pamirštame savo trapumą. „Mes sukūrėme žmogų ir žinome, ką kužda jo siela, ir Mes esame jam arčiau negu jo kaklo vena”, – sako Allahas. Šis posakis ypač stiprus. Mes manome, kad esame vieni, bet iš tikrųjų niekada nebūname. Kiekvienas mūsų kvėpavimas stebimas. Angelai Kiraman Kātibīn – „garbingieji rašytojai” – fiksuoja viską. Geras žodis tampa lobiu, pikta mintis – grandine.
„Qāf” ne tik gąsdina – ji taip pat piešia rojų tikintiesiems. Jiems pažadėtos amžinos palaimos, ramybė ir atlygis už darbus. „Įeikite į taiką!” – sakoma jiems. Tai ne tik fizinis rojus, bet ir sielos poilsis. Žemėje mes bėgame nuo vienos bėdos prie kitos, o ten – amžina šviesos akimirka.
Kalbinis suros grožis taip pat verta dėmesio. Arabų kalba čia pasiekia viršūnės. Trumpi, ritmiški sakiniai kuria jausmą, lyg būtų skaitoma poezija. Pakartojimas „prisiminkite!” skamba kaip varpas. Prisiekimai dangumi, žeme, jūra – tai ne paprasti žodžiai, o iškilmingi įžadai. Koranas dažnai prisiekia Kūrinija, kad parodytų Kūrėjo galią. „Ar jie nematė dangaus virš jų? Žemės po jais?” – klausia sura. Viskas kalba apie Allahą, bet žmonės apsimeta akli.
Mistinės raidės „Qāf” iki šiol kelia diskusijų. Kai kurie sako, kad tai kodas, kurį žino tik Allahas. Vėlesnėse mistinėse tradicijose, ypač tarp sufijų, jai suteikiamos simbolinės reikšmės – kartais siejama su pilnatve ar dvasiniu prisikėlimu.
Musulmonų tradicijoje „Qāf” turi ypatingą vietą. Ji dažnai skaitoma mirusiųjų laidotuvėse – padeda sielai keliauti į kitą pasaulį. Kasdieninės maldos metu ji stiprina tikėjimą. Kai kuriuose vėlesniuose pasakojimuose minima, kad šios suros skaitymas suteikia atleidimą, nors tai nėra patvirtinta autentiškuose hadisuose. Ramadano 27 naktį, Laylat al-Qadr, ji skaitoma ypač iškilmingai.
Sura taip pat turi praktinę reikšmę. Ji gydo nuo baimės. Kai žmogus supranta, kad Allahas arčiau už jo kvėpavimą, baimė išnyksta. Ji moko atsakomybės – kiekvienas žodis svarbus. Ji primena teisingumą: skriaudėjai neišvengs bausmės, o kančia žemėje turi prasmę.
Šiuolaikiniai komentatoriai kartais mato „Qāf” ekologinę žinią – sura primena, kad žemė, kalnai, upės, dangus liudija apie Kūrėją. Tradiciškai sura kalba apie prisikėlimą ir Dievo galią, bet šie gamtos aprašymai skatina susimąstyti apie mūsų atsakomybę prieš kūriniją.
Sura baigiasi paprastai, bet galingai: „Sakyk: ‘Aš tik perspėjėjas, nėra dievo, išskyrus Allahą – Vienintelį, Visagalį.'” Pranašas nebuvo valdovas, karys ar poetas. Jis buvo balsas iš anapus. „Qāf” yra tas balsas, kuris skamba per amžius.
Qāf
- Qāf. Šios raidės (Qāf ir kitos) yra vienas iš Korano stebuklų, ir niekas, išskyrus Allahą, nežino jų prasmės. Prisiekta šlovinguoju Koranu.
- Bet jie stebisi, kad pas juos atėjo perspėtojas iš jų pačių. Netikintieji sako: „Tai keistas dalykas!“
- „Kai būsime mirę ir virtę dulkėmis – ar tikrai būsime prikeliami? Tai labai tolimas sugrįžimas.“
- Mes žinome, ką žemė pasiima iš jų (jų kūnus), ir pas Mus saugomas įrašas (Knyga).
- Bet jie neigė tiesą, kai ji jiems atėjo, todėl jie yra sumišę ir pasimetę.
- Ar jie nežiūri į dangų virš jų – kaip Mes jį sukūrėme ir papuošėme, be plyšių?
- Ir į žemę – kaip Mes ją išskleidėme, pastatėme tvirtus kalnus ir išauginome visokią gražią augmeniją.
- Tai įžvalga ir priminimas kiekvienam tarnui, kuris atsigręžia į Allahą.
- Mes leidžiame iš dangaus palaimintą vandenį (lietų), ir juo auginame sodus bei javus derliui.
- Ir aukštas datules su glaudžiai sukabintais vaisiais.
- Tarnams kaip maistas. Ir Mes atgaiviname mirusią žemę – taip bus ir prisikėlimas.
- Prieš juos neigė Nojaus tauta, Rasso gyventojai ir Thamūdas.
- Ir Adas, ir Faraonas, ir Loto broliai.
- Ir Miško gyventojai, ir Tubba‘ žmonės – visi jie neigė savo pasiuntinius, todėl Mano grasinimas įsigaliojo.
- Ar Mes pavargome kurdami pirmą kartą? Ne! Bet jie yra sumišę ir abejoja nauju sukūrimu (prisikėlimu).
- Ir tikrai Mes sukūrėme žmogų, ir žinome, ką kužda jo siela. Mes esame jam arčiau negu jo kaklo vena.
- Atsiminkite – du prižiūrėtojai (angelai) priima jo darbus, vienas sėdi dešinėje, kitas kairėje.
- Nė vienas žodis neištariamas, be to, kad šalia jo yra budrus stebėtojas, pasiruošęs užrašyti.
- Mirties kančia ateis su tiesa: „Tai, nuo ko tu bėgai!“
- Bus pūstas trimitas – tai bus diena, apie kurią buvo perspėta (Prisikėlimo diena).
- Kiekvienas žmogus ateis lydimas angelo, kuris jį ves, ir angelo, kuris liudys.
- Bus pasakyta nusidėjėliams: „Iš tiesų jūs buvote abejingi tam. Dabar Mes nuėmėme jūsų uždangą, ir šiandien jūsų regėjimas yra aštrus.“
- Jo palydovas (angelas) sakys: „Štai įrašas paruoštas pas mane.“
- Bus įsakyta: „Abu meskite į pragarą kiekvieną užsispyrusį netikintįjį.“
- „Tą, kuris trukdė gėriui, peržengė ribas, abejojo.“
- „Tą, kuris pastatė kitą dievą šalia Allaho – abu meskite jį į baisią kančią.“
- Jo palydovas (šėtonas) sakys: „Mūsų Viešpatie! Aš jo nepriverčiau nusidėti – jis pats buvo toli paklydęs.“
- Allahas sakys: „Nesiginčykite Mano akivaizdoje. Aš jau iš anksto jums pranešiau grėsmę.“
- Mano sprendimas negali būti pakeistas, ir Aš nesu neteisingas savo tarnams net menkiausiu dalyku.
- Tą dieną Mes sakysime Pragaro ugniai: „Ar tu jau prisipildei?“ Ji atsakys: „Ar dar yra daugiau?“
- Ir Rojus bus priartintas prie dievobaimiųjų – ne toli nuo jų.
- Bus pasakyta: „Tai yra tai, kas jums buvo pažadėta – tiems, kurie dažnai grįžta pas Allahą nuoširdžiai atgailaudami, ir tiems, kurie saugo savo sandorą su Allahu, paklusdami Jam ir garbindami tik Jį vieną.“
- „Tiems, kurie bijojo Gailestingojo, nors Jo nematė, ir atnešė širdį, atsigręžusią atgailoje, laisvą nuo bet kokio stabmeldystės.“
- „Įeikite į jį ramybėje ir saugume – tai amžinojo gyvenimo diena!“
- Ten jie turės viską, ko trokšta, ir dar daugiau – žvilgsnį į Visagalį, Didingąjį.
- Kiek daug kartų Mes sunaikinome ankstesnes kartas, kurios buvo galingesnės už juos, bet kai atėjo Mūsų bausmė, jie bėgo ieškodami prieglobsčio žemėje. Ar rado jie vietą, kur galėtų išsigelbėti?
- Iš tiesų, čia yra priminimas tam, kuris turi širdį arba klausosi su dėmesiu.
- Ir tikrai Mes sukūrėme dangus ir žemę bei visa, kas tarp jų, per šešias dienas, ir Mūsų nepaliestų nuovargis.
- Tad būk kantrus dėl to, ką jie sako, ir šlovink savo Viešpatį prieš saulės patekėjimą ir prieš jos nusileidimą.
- Ir dalį nakties šlovink Jį, taip pat po maldų – papildomomis maldomis ir šlovinimu.
- Klausykis tos dienos, kai šauklys šauks iš arti.
- Tą dieną jie išgirs šauksmą tiesoje – tai bus išėjimo iš kapų diena, Prisikėlimo diena.
- Iš tiesų, Mes esame tie, kurie suteikia gyvybę ir atima ją, ir pas Mus yra galutinis sugrįžimas.
- Tą dieną žemė bus perskelta, ir jie skubiai išeis. Tai bus surinkimas, lengvas Mums.
- Mes geriausiai žinome, ką jie sako. Tu, o Muhammadai, nesi prievartautojas jų atžvilgiu. Bet perspėk Koranu tuos, kurie bijo Mano grėsmės.