Hanifai (arabiškai ḥanīf, daugiskaita ḥunafāʼ) – taip vadinti žmonės Arabijoje prieš Muhammado misiją, kurie atmetė stabmeldystę ir ieškojo „gryno“ vieno Dievo tikėjimo – tokio, kokį turėjo Abraomas (Ibrahimas). Korane žodis hanif vartojamas 12 kartų, dažniausiai apibūdinant Abraomą: „Abraomas nebuvo žydas nei krikščionis, bet hanifas, musulmonas, ir ne iš daugdievininkų“ (3:67). Muhammadas pats vadinamas hanifu, sekančiu Abraomo tikėjimu (millat Ibrāhīm).
Žodis ḥanīf reiškia „nusigręžęs“ (nuo stabų) arba „tiesus, teisingas“. Hanifai nebuvo organizuota grupė – veikiau pavieniai žmonės, daugiausia kuraišiai ar aplinkinių genčių, kurie jautė, kad arabų pagonija (širk) – klaida.
Žymiausi hanifai
- Varaka ibn Naufalas – Chadidžos pusbrolis, mokytas raštų žinovas, priėmęs krikščionybę, bet ieškojęs grynesnio tikėjimo. Pirmas patvirtino Muhammadui, kad atėjęs Gabrielius.
- Zaidas ibn Amras ibn Nufailas – atmetė stabus, nevadovavo dukterų gyvų užkasimo, sakydavo: „Garbinsiu tik Abraomo Dievą.“ Mirė prieš misiją, bet Pasiuntinys sakė: „Prisikels kaip atskira umma.“
- Ubaidulahas ibn Džahšas – priėmė islamą, bet Abisinijoje perėjo į krikščionybę.
- Usmanas ibn al Huvairisas – nuėjo pas Bizantijos imperatorių, tapo krikščioniu.
Ibn Ishaqo „Siroje“ pasakojama, kad keturi vyrai (tarp jų Varaka ir Zaidas) slapta susitarė: „Mūsų žmonės iškraipė Abraomo tikėjimą, akmuo nieko negirdi, nemato – ieškokime tikro tikėjimo.“ Išsiskirstė po kraštus.
Ką jie darė praktiškai?
- Atsisakė stabų, nevadovavo aukų jiems.
- Nevalgė kraujo, kritusių gyvulių, mėsos nuo gyvo gyvulio.
- Kartais melsdavosi atsukę į Kabą, laikydami ją Abraomo palikimu, bet ne stabu.
- Kai kurie (kaip Zaidas) atsisakydavo mėsos, jei ne jų pjauta.
- Ieškojo žinių pas žydus ir krikščionis, bet dažniausiai likdavo nepatenkinti – „ne tas“.
Hanifai nebuvo daug – pavieniai „keistuoliai“ kuraišių akyse. Bet jie paruošė dirvą: Muhammadas rado žmonių, jau ieškančių vieno Dievo be stabų.
Koranas hanifą stato kaip idealą: „Laikykitės hanifų tikėjimo – tiesaus kelio, ne iškrypėlių“ (2:135). Muhammadas – hanifas, seka Abraomo milla (tikėjimu). Islamas save laiko hanifų tikėjimo tęsimu ir užbaigimu: „Sakyk: Alachas tiesą pasakė – sekite Abraomo tikėjimu, hanifu“ (3:95).