Zuknino kronika (Chronicle of Zuqnin) yra vienas unikaliausių aštuntojo amžiaus pabaigos sirų kalba parašytų metraščių, kuris pateikia išsamią pasaulio istoriją nuo pat jo sukūrimo. Šis veikalas pasižymi tuo, kad jame susipina religinis pasakojimas, politiniai įvykiai bei itin detalūs socialinės tikrovės aprašymai, būdingi Rytų krikščionybės tradicijai. Metraštis baigiamas maždaug septyni šimtai septyniasdešimt penktaisiais metais, o tai leidžia mokslininkams pamatyti perėjimą iš vėlyvosios antikos į ankstyvąjį islamo laikotarpį per vietinės krikščionių bendruomenės prizmę. Kūrinys šiandien saugomas Vatikano bibliotekoje kaip Vat. Sir. 163 – taip jį identifikuoja ir numeruoja oficialus Vatikano rankraščių katalogas.
Metraštis buvo parašytas Šv. Marijos vienuolyne, esančiame Zuknine, visai šalia Amido miesto, kuris dabar yra Turkijos teritorijoje. Ilgą laiką šis darbas buvo klaidingai priskiriamas Antiochijos patriarchui Dionizijui iš Tel Mahre, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad tikrasis autorius yra anoniminis vienuolis, gyvenęs ir dirbęs minėtoje bendruomenėje. Šis dvasininkas turėjo prieigą prie turtingų archyvų ir bibliotekos, todėl jo darbas tapo savotiška senovės žinių saugykla, kurioje išliko fragmentai iš kitų, šiandien jau prarastų, istorinių šaltinių.
Religinė dedamoji šiame kūrinyje yra itin stipri, nes autorius visą žmonijos raidą mato per dieviškosios apvaizdos ir pranašysčių išsipildymo seką. Pirmosiose dalyse gausiai naudojami apokrifiniai motyvai, pavyzdžiui, Lobių olos tradicija, kuri paaiškina dvasinį ryšį tarp pirmųjų žmonių ir vėlesnių biblinių patriarchų. Toks pasakojimo būdas padėjo krikščionių bendruomenei išlaikyti savo identitetą ir rasti dvasinę prasmę esant sudėtingoms politinėms aplinkybėms, kai regioną valdė musulmonų kalifai.
Zuknino kronikos struktūra ir istoriniai šaltiniai
Kūrinys yra suskirstytas į keturias pagrindines dalis, kurių kiekviena remiasi skirtingais literatūriniais pagrindais. Pirmoji dalis apima laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki Konstantino Didžiojo valdymo, o antroji tęsiasi iki Teodosijaus Antrojo laikų, naudojant Cezarėjos Euzebijaus bei Sokrato Scholastiko darbus. Šiose dalyse autorius siekia parodyti krikščioniškos istorijos vientisumą ir jos šaknis, kurios driekiasi nuo pat Adomo laikų. Svarbu paminėti pagrindinius šio laikotarpio šaltinius:
- Cezarėjos Euzebijaus bažnytinė istorija
- Sokrato Scholastiko metraščiai
- Lobių olos apokrifiniai tekstai
Trečioji dalis yra laikoma viena vertingiausių visoje sirų istoriografijoje, nes joje išliko didelė dalis Efeso Jono antrosios bažnytinės istorijos knygos. Kadangi originalus Efeso Jono darbas yra dingęs, Zuknino kronika tampa pamatiniu šaltiniu tiriant šeštojo amžiaus pabaigos religinius bei politinius konfliktus Bizantijoje. Autorius čia perteikia pasakojimus apie bažnytinės hierarchijos dramas bei imperijos vidaus krizes, kurios turėjo didelę įtaką Rytų krikščionybės raidai bei jos santykiams su kaimyninėmis tautomis.
Socialinė tikrovė ir ekonominė priespauda
Ketvirtoji kronikos dalis apima laikotarpį nuo šeštojo amžiaus pabaigos iki septyni šimtai septyniasdešimt penktųjų metų ir yra laikoma originaliausiu autoriaus indėliu. Čia anoniminis vienuolis fiksuoja įvykius, kurie vyko jam gyvam esant arba remdamasis tiesioginiais amžininkų liudijimais, todėl ši dalis yra itin detali. Pagrindinė tema yra negailestinga Abasidų kalifų ekonominė politika bei jos poveikis krikščionių gyventojams, kuriems tekdavo pakelti didžiulę mokesčių naštą, siekiančią visos bendruomenės išlikimo ribą.
Autorius su dideliu skausmu aprašo, kaip mokesčių rinkėjai naudojo brutalius metodus, kankinimus bei įkalinimą, siekdami išgauti turtą iš nuskurdusių bendruomenių. Jis fiksuoja konkrečias datas, badmečius bei epidemijas, kurios niokojo Mesopotamijos kaimus, paversdamos klestinčias vietoves dykynėmis. Šis tekstas tampa socialiniu liudijimu apie skurdą bei neviltį, užgriuvusią krikščionis, kai jų turtai buvo konfiskuojami valstybės iždui pildyti, o žmonės buvo priversti bėgti iš savo gimtųjų vietų ieškodami bent menkiausio prieglobsčio.
Rankraščio vertė ir mokslinis pripažinimas
Zuknino kronikos rankraštis ilgus šimtmečius buvo saugomas Šv. Marijos vienuolyne Egipte, kol aštuonioliktajame amžiuje jį aptiko bei į Vatikano biblioteką atgabeno Giuseppe Simone Assemani. Šis dokumentas yra palimpsestas, tai yra perrašytas ant senesnio pergamento, kuriame po sirų kalbos tekstu galima įžvelgti dar senesnius graikiškus Šventojo Rašto fragmentus. Šiandien šis unikalus egzempliorius yra žymimas Vatikano sirų šimtas šešiasdešimt antruoju numeriu ir tarnauja kaip pagrindinis šaltinis tiriant aštuntojo amžiaus Mesopotamiją bei jos gyventojų dalią.
Šis metraštis yra pripažįstamas kaip vienas autentiškiausių šaltinių tiriant ankstyvąją islamo visuomenę iš užkariautų kraštų gyventojų perspektyvos. Jis suteikia galimybę pamatyti, kaip krikščioniška tapatybė buvo išsaugoma perrašant istoriją bei analizuojant esamą padėtį per teologinę prizmę. Moksliniai šio teksto vertimai padėjo ištaisyti daugybę anksčiau egzistavusių prielaidų apie to meto demografiją bei ekonomiką, todėl Zuknino kronika lieka pamatiniu akmeniu suprantant ištisos civilizacijos lūžio tašką ir dvasinį krikščionių pasipriešinimą išoriniams sunkumams.
Zuknino kronikos I-II dalys
(Įvadas)
[…] nuo metų […] Hormizdo karalystė žlugo […] kita, kronika ir Evangelija […] nei tarp šių mokytoj[ų …] jums, o mokslo mylėtojai […] aš pradėsiu savo paties Kroniką nuo arabų (tajų) karalystės. […] aš/jis išklydo iš kelio […] man toje pusėje, ir[Šventojo Rašto] liudijimai, kurie kalbėjo iki šio laiko […]. O šventasis Jeremijas sakė: „Pakiškite savo kaklą po Babilono karaliaus jungu“ [… …] žodis, kuris nėra [… …] jūsų žodis. Nes [p]o (Amel)-Marduko ir babiloniečio Belšacaro karalystė a[titeko] medams. [Tai] liudija [Raštas]: „Tą pačią naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas.“ Tada (Raštas) sako: „Medas Darijus, būdamas apie šešiasdešimt dvejų metų, gavo karalystę.“ […] sakydamas ir parodydamas žemiau su šiomis keturiomis karalystėmis. Nes yra šios[karalystės], tai yra makedoniečių, [romė]nų, kita – persų, kita – medų, [ir dar kita – arabų (tajų)?]; ir štai ji (=pranašystė) pildosi […] ir aš darau […] iš jų, ir jie sekė po šių karalysčių. [… …] šis pasakojimas, tada apie keturis karalius [… …] Aleksandras Makedonietis, Azija, Egiptas, Pilypas ir Ptolemėjų dinastija. Tada Romulas [įkūrė romėnų sostinę]. Tada persų – Bahramas ir Perozas[… … …] ir tada […] užrašydamas, net jei kažk[as … ir jei mes liktume gyvi[… …] […] dėl to [….] ir (jis sakė) jam [… Nab]uchodonosaras […], tauta, jų karaliai provokuodavo (Dievą), kaip [yra pasakyta] šventojo Jeremijo. Ir štai, jie vis dar valdo šias karalystes vieną[po kitos], ir nei Apgaviko (Antikristo) atėjimas dar neįvyko, nei Aukščiausiojo šventųjų karalystė.
Žiūrėk, o mokslo mylėtojau! Kodėl aš tau tai parašiau? Ogi todėl, kad kai susidursi su liudijimais, kuriuos užrašiau apie mus ištikusį blogą laiką, nesistebėtum, nes pranašas jau buvo apie juos kalbėjęs. Šie[… … aukščiau]. Izaijas sakė: „Pasaulis liūdėjo ir raudojo, žemė bus visiškai nuniokota, ir dėl to žemė bus su[nai]kinta.“ Tai įvyko tada ir dabar [… …] reikalas aptariamas viduryje […]. Zacharijas sakė: „Tai yra prakeiksmas, kuris eina per visos žemės veidą.“ Joelis sakė: „Ugnis ryja priešais jį, o už jo dega liepsna. Žemė priešais jį tarsi Edeno sodas, o už jo – tarsi dykuma, ir niekas nuo jo neišsigelbės. Jo išvaizda – tarsi žirgų išvaizda, ir kaip raiteliai, taip jie bėga.“ Jis taip pat sakė: „Jie puola miestus, bėga siena, lipa ant namų ir lenda pro langus kaip vagys.“ Izaijas taip pat sakė: „Galingasis Viešpats nusprendė padaryti galą kiekvieno galingojo puikybei ir pažeminti visus žemės didžiūnus.“
Ką [… …] šie liudijimai, kuriuos pranašai anksčiau buvo pasakę. Tai, ką mes parašysime apie Abdalachą ir apie jam tekusį valdymą, yra visi pranašų žodžiai, kurie išsipildė jame. Šventajame Rašte yra daugybė pasakojimų, kurių aš nepaaiškinau šioje scholijoje (komentare), nes tai jau ir taip būtų buvę labai ilga.
Į šią knygą įtraukti visi metai nuo pasaulio sukūrimo iki laiko, kai šie dalykai yra rašomi, o tai yra tūkstantieji aštuoniasdešimt septintieji Aleksandro Makedoniečio metai; jais Abdalacho sūnus Mahdis valdo Siriją, Egiptą, Armėniją, Azerbaidžaną, visą Persiją, Sindą ir Chorasaną, taip pat arabus (tajus); Konstantino (V) sūnus Leonas (IV) valdo graik[ų tautą]; ir galiausiai Pepinas valdo romėnus. Visų knygoje aprašytų metų suma: šeši tūkstančiai metų.
Visi šie dalykai šioje knygoje pateikti apibendrintai ir trumpai. [Jei] Viešpats leistų man ilgai gyventi, aš pridėčiau jums ir ateisiančius laikus. Tačiau prašau, peržvelkite šiuos dalykus ir klausykitės [… …], kad per šventas Dievo Motinos maldas [… …] taip pat skaitytojas, klausytojas ir tie, kurie buvo [… …] Gehena, kuri gresia nedorėliams, ir tegul Jis atleidžia mano trūkumus [… per] savo didį gailestingumą; tegul Jis leidžia jiems atsiremti Jo dangiškoje puotoje [ir tegul jie įžengia] į Jaunikio kambarį, kuris nepražūsta; tegul Kristus Išganytojas priskaičiuoja juos prie avių – Savo kaimenės narių. Kartu su cherubinais ir serafimais tegul jie šlovina ir džiūgauja dėl didingos Kristaus dievystės, nes Jam priklauso šlovė, pagarba ir garbinimas nuo dangiškųjų ir žemiškųjų, ir Jo Tėvui, ir Šventajai Dvasiai, visais laikais ir per amžių amžius, amen.
Atsakymas į laišką kartu su visos knygos scholija, kurio rašytojas ėmėsi dėl savo garbingų dvasinių tėvų – Amidos chorepiskopo Jurgio, abato Eutalijaus, prižiūrėtojo Lozoriaus, garbingojo Anastasijaus ir visos vienuolių bendruomenės – baigėsi.
Pradedame nuo [pradinės] pasaulio sukūrimo eigos, įdėdami ją į šią knygą, kad skaitytojo protas ir klausytojo klausa nesusipainiotų.
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, ir tamsa gaubė gelmių paviršių. O Dievo Dvasia dvelkė virš vandenų. Ir Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Ir pasidarė šviesa. Dievas matė, kad šviesa yra gera. Ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesą Dievas pavadino diena, o tamsą naktimi. Buvo vakaras ir buvo rytas, pirmoji diena. Tai buvo sukurta pirmąją dieną, tai yra sekmadienį.
Antrąją dieną Dievas tarė: „Tebūnie skliautas vandenų viduryje ir teatskiria jis vandenis nuo vandenų.“ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautu, nuo vandenų, esančių virš skliauto. Ir taip įvyko. Jis pavadino skliautą dangumi. Buvo vakaras ir buvo rytas, antroji diena. Tai buvo sukurta antrąją dieną.
O trečiąją dieną Dievas tarė: „Tesusirenka vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma.“ Ir taip įvyko. Sausumą Dievas pavadino žeme, o vandenų sankaupas – jūromis. Dievas matė, kad tai gera. Ir Dievas tarė: „Teželdina žemė šviežią žolę, duodančią sėklą pagal savo rūšį, ir vaismedžius, vedančius vaisius pagal savo rūšį ir pasodintus žemėje.“ Ir taip įvyko. Žemė išželdino šviežią žolę, duodančią sėklą pagal savo rūšį, ir vaismedžius, vedančius vaisius pagal savo rūšį ir pasodintus žemėje. Dievas matė, kad tai gera. Buvo vakaras ir buvo rytas, trečioji diena.
Dėl ketvirtosios dienos Dievas tarė: „Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute, kad atskirtų dieną nuo nakties; jie tebūna ženklais ir nustatytais laikais – dienoms ir metams; ir tešviečia jie dangaus skliaute, kad apšviestų žemę.“ Ir taip įvyko. Tada Dievas sukūrė du didelius šviesulius: didesnįjį šviesulį valdyti dienai, o mažesnįjį – valdyti nakčiai, taip pat ir žvaigždes. Dievas padėjo juos dangaus skliaute, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai gera. Buvo vakaras ir buvo rytas, ketvirtoji diena.
Ir vėl dėl penktosios dienos Dievas tarė: „Teknibžda vandenyse gyvūnų knibždėlynas, o paukščiai teskraido virš žemės, dangaus skliauto platybėse.“ Ir Dievas sukūrė didžiuosius drakonus ir visų gyvūnų knibždėlynus, kuriuos išvedė vandenys pagal jų rūšis, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Dievas matė, kad tai gera. Ir Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tepasidaugina žemėje.“ Buvo vakaras ir buvo rytas, penktoji diena.
Dėl šeštosios dienos, kuri yra penktadienis – joje buvo sukurtas Adomas ir tądien buvo pastatytas kryžius Golgotoje, per kurį pasaulis buvo atpirktas – Dievas tarė: „Teišveda žemė visų rūšių gyvūnus pagal jų rūšį: galvijus, roplius ir žemės žvėris, kiekvieną pagal jo rūšį.“ Ir taip įvyko. Ir Dievas padarė gyv[ūnus pagal jų rūšis], visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Dievas matė, kad tai gera. O kalbėdamas apie žmogaus sukūrimą, Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie jūros žuvis, dangaus paukščius, galvijus, visus žemės gyvūnus ir visus roplius, kurie ropoja žeme.“
Suprask, o išmintingasis, kad pirmiausia buvo sukurtas pasaulis, o tik po to, pačioje pabaigoje, Adomas, idant jis neišdrįstų pasakyti: „Tu viską sukūrei, o aš esu lygiai toks pat kaip tai.“ Parašyta: „Viešpaties žodžiu padaryti dangūs, ir Jo burnos kvapu – visa jų galybė“, o tada: „Jis tarė, ir jie atsirado, Jis įsakė, ir jie buvo sukurti, ir Jis padarė, kad jie tvertų per amžių amžius.“ Bet čia buvo ne taip: Jis <ne>įsakė, kad jie atsirastų, bet (veikiau tarė) „Ateikite, padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą, pagal mūsų panašumą.“ Anksčiau tai buvo žodis, o čia tai – dieviškųjų rankų darbas. Tai nebuvo nei įsakymas angelams ir visoms dangaus kareivijoms, nei kad Jis ištarė žodį savo burnos kvapu ir žmogus buvo sukurtas. Čia pati Trejybė drauge iškilmingai formavo žmogų. Eretikai ir pagonys, kurie puola Sūnų ir Dvasią, teigdami, kad Sūnus ir Dvasia nėra vienos prigimties su Tėvu, turėtų susigėsti girdėdami, kaip Tėvas šaukiasi Sūnaus ir Dvasios, sakydamas: „Ateikite!“ Jis nesakė „Ateik“ vienaskaita, bet sakė „Ateikite“ daugiskaita! Jis įsakė kaip trijų asmenų galva, sakydamas: „Ateikite, padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą!“ Po to Jis prabilo, leisdamas suprasti, kad Trejybė yra vienos prigimties ir kad tai nėra trys dievai ar trys substancijos, tardamas: „Dievas sukūrė Adomą pagal Savo paveikslą, pagal Dievo paveikslą Jis sukūrė jį; vyrą ir moterį Jis sukūrė juos.“ Dievas juos palaimino ir tarė jiems: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją; valdykite jūros žuvis, dangaus paukščius, galvijus, gyvūnus ir visus roplius, kurie ropoja žeme.“ Dievas tarė: „Štai aš jums daviau kiekvieną sėklą duodantį augalą, kuris yra visoje žemėje.“
Vėlgi, atkreipk dėmesį: čia nebuvo pasakyta, kaip kai kurie žmonės teigė ankstesniame teiginyje „Ateikite, padarykime…“, bet Dievas kalbėjo, parodydamas, kad Trejybė yra vienos prigimties. Tada (Raštas) sako: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės alsavimą, ir žmogus tapo gyva būtybe.“ Šią šeštąją dieną buvo sukurtas Adomas, ir šią dieną jis nusižengė įsakymui, ir šią dieną mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas ant medžio, per kurį atėjo išgelbėjimas visam pasauliui. Šeštadienį Dievas ilsėjosi nuo visų darbų, kuriuos buvo padaręs, ir Dievas palaimino septintąją dieną bei ją pašventino, nes tą dieną Jis ilsėjosi nuo visų savo kūrimo darbų. Joje taip pat ilsėjosi mūsų Viešpats kape, išsivaduodamas iš visų kančių, kurias ištvėrė Golgotoje. Ir joje taip pat ilsėjosi visa ištremta (žmonija), kurią Jis išvadavo iš gundytojo rankų.
Du šimtai trisdešimti metai po pasaulio ir Adomo sukūrimo: gimė Setas.
Keturi šimtai trisdešimt penkti metai: Setui gimė Enašas.
Šeši šimtai dvidešimt penkti metai: Enašui gimė Kenanas.
Septyni šimtai devyniasdešimt penkti metai: Kenanui gimė Mahalalelis.
Devyni šimtai trisdešimti metai: Adomas paliko šį pasaulį. Jo sūnūs jį balzamavo ir palaidojo[Paslėptų paslapčių lobių oloje…], kalne, vadinamame Seiru, rytų [pusėje], priešais Didįjį Vandenyną. Adomas ir jo sūnus Setas toje pačioje Lobių Oloje padėjo auksą, mirą ir smilkalus krepšiuose ir užantspaudavo juos savo ir savo sūnaus Seto antspaudu. Jis paliko raštus ir įsakė savo sūnums, kad tas iš jų, kurio laikais virš Lobių Olos angos pasirodys ugninė ietis su šviesos žvaigžde viršūnėje, paimtų šias atnašas, sektų paskui žvaigždę ten, kur ji eina, ir paaukotų jas Karaliui, kuris tuomet gims. Taigi šioje pačioje oloje, kurioje Adomas padėjo auksą, mirą ir smilkalus Kristaus garbei dėl Jo gimimo kūne, buvo palaidotas ir jis pats. Aš trumpai parašiau apie tai, kodėl ola buvo pavadinta Lobių Ola, kad žinotumėte ir suprastumėte, jog tai dėl aukso, miros ir smilkalų, kurie pasiekė mūsų Viešpatį Jam gimus; kadangi juos ten padėjo Adomas ir Setas, ji buvo pavadinta Lobių Ola.
Devyni šimtai šešiasdešimti metai: Mahalaleliui gimė Jeredas.
Keturiasdešimtaisiais Jeredo metais baigėsi pirmasis tūkstantmetis pagal Septuagintos (Graikų) vertimo skaičiavimą.
Tūkstantis aštuoniasdešimt antrieji metai: gimė Henochas.
Tūkstantis šimtas keturiasdešimt antrieji metai: Setas iškeliavo iš šio pasaulio.
Tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septintieji metai: Henochui gimė Metušelachas.
Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimti metai: Henochas iškeliavo iš šio pasaulio; jo sūnūs jį balzamavo ir paguldė Lobių Oloje.
Tūkstantis keturi šimtai keturiolikti metai: Metušelachui gimė Lamechas.
Tūkstantis penki šimtai [devyniasdešimt šešti] metai: Lamechui gimė Nojus.
Tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimti metai: Mahalalelis iškeliavo iš šio pasaulio; jo sūnūs jį balzamavo ir paguldė Lobių Oloje kartu su jo protėviais.
Tūkstantis penki šimtai trisdešimt penkti metai: Kenanas paliko šį pasaulį ir buvo paguldytas Lobių Oloje.
Tūkstantis šeši šimtai antrieji metai: gimė Nojus.
Tūkstantis devyni šimtai antrieji metai: Jeredas iškeliavo iš šio pasaulio Adaro (kovo) mėnesį, jo tryliktą dieną, penktadienį, saulei leidžiantis, verkdamas apimtas sielvarto ir didelio liūdesio dėl to, kad Seto sūnūs nusileido pas Kaino dukteris. Henochas, Metušelachas, Lamechas ir Nojus jį balzamavo ir palaidojo Lobių Oloje; jie taip pat gedėjo jo keturiasdešimt dienų.
Tūkstantis keturi šimtai septintieji metai: Henochas buvo permainytas.
Du tūkstančiai du šimtai šešiolikti metai: Metušelachas iškeliavo iš šio pasaulio Ilulo (rugsėjo) dvidešimt pirmąją, penktąją savaitės dieną, dvidešimt šešeri metai prieš Tvaną. Jis buvo paguldytas Lobių Oloje.
Tris šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais Nojaus gyvenimo metais baigėsi antrasis tūkstantmetis pagal Septuagintos vertimą. Šimtas dvidešimt šeštaisiais Lamecho metais baigėsi pirmasis tūkstantmetis pagal hebrajišką žydų skaičiavimą, o du šimtai devyniasdešimt trečiaisiais Nojaus metais baigėsi pirmasis tūkstantmetis pagal hebrajišką samariečių skaičiavimą. Nojus, būdamas penkiasdešimties metų, vedė Haikalą, Namuso, Henocho sūnaus ir Metušelacho brolio, dukterį. Dievas jam apsireiškė ir pranešė apie Tvaną, kurį Jis ruošėsi sukelti. Jis prabilo jam, sakydamas: „Po šimto trisdešimties metų Aš sukelsiu Tvaną, bet tu pasidaryk arką (laivą), kad išgelbėtum savo šeimos narius. Statyk ją žemai, Kaino sūnų stovyklos viduje, ir tegul mediena jai bus nukirsta nuo šio kalno. Ji turės būti tokia: jos ilgis – trys šimtai uolekčių, pagal tavo dilbį, jos plotis – penkiasdešimt, aukštis – trisdešimt, ir tegul ji viršuje sueina į vieną uolektį.
Joje padaryk tris aukštus: apatinį – žvėrims ir galvijams, vidurinį – paukščiams, o viršutinį – tavo namų nariams. Ir joje padaryk talpyklas vandeniui bei sandėlius maistui. Taip pat pasidaryk akacijų medžio rezonansinę lentą, kuri nepūva, trijų uolekčių ilgio ir pusantros uolekties pločio, ir to paties medžio plaktuką; ja turėsi mušti tris kartus per dieną: vieną kartą rytą, kad darbininkai susirinktų arkos statybos darbams, vieną kartą vidurdienį, kad darbininkai pavalgytų, ir vieną kartą vakare, kad jie galėtų eiti ilsėtis. Ir kai jie išgirs garsą, kuriuo skambinsi, jie sakys tau: „Ką čia darai?“ Pasakyk jiems: „Dievas ruošiasi sukelti vandens Tvaną.“ Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė. Ir per šimtą metų jam gimė trys sūnūs, kurie vedė žmonas iš Metušelacho dukterų.
Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt aštuntieji metai: Adaro (kovo) mėnesį, sekmadienį, to paties mėnesio septynioliktą dieną, Lamechas iškeliavo iš šio pasaulio likus ketveriems metams iki Tvano ir buvo paguldytas Lobių Oloje.
Du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt antrieji metai: prasidėjo Tvanas. Kai prisiartino Tvano žemėje laikas, Nojus įėjo į Lobių Olą ir pabučiavo šventuosius Seto, Enašo, Kenano, Mahalalelio, Jeredo, Metušelacho ir savo tėvo Lamecho kūnus. Ir Nojus paėmė Adomo kūną, Šemas – auksą, Chamas – mirą, o Jafetas – smilkalus, ir jie išėjo iš Lobių Olos verkdami iš sielvarto ir didelio liūdesio. Jie apsivilko gedulu, nes turėjo būti atskirti nuo tos patrauklios savo tėvų buveinės. Įsmeigę akis į Rojų, jie visi iš sielvarto verkė, raudojo ir sakė: „Lik ramybėje, o šventasis Rojau, pirmoji mūsų tėvo Adomo buveine. Iš tavęs jis išėjo gyvas, nors ir nurengtas bei nuogas. Štai! Šiandien jis atskirtas nuo tavo apylinkių ir, būdamas negyvas, bus išmestas į išorinę tremtį kartu su savo vaikais, į tą prakeiksmų žemę, kurioje jo vaikai bus kankinami ligų, negalavimų, sunkaus darbo, nuovargio ir kančių.
Lik ramybėje, o Lobių Ola, ir jūs, šventieji kūnai! Lik ramybėje, o mūsų tėvų buveine ir pavelde! Likite ramybėje, o mūsų protėviai ir mūsų tėvų vadovai! Melskitės už mus, o jūs, dulkėse dūlantys Dievo draugai ir mylimieji. Melskitės už likutį tų jūsų palikuonių, kurie paliekami po jūsų. Užtarkite mus savo maldose, o jūs, kurie įtikote mūsų Viešpačiui. Lik ramybėje, o teisusis Henochai, Dievo tarne. Užtark mus prieš savo Viešpatį. Lik ramybėje, o Šventasis Kalne, angelų susitikimo vieta ir uoste. Jūs, o mūsų tėvai, su skausmu užtarkite mus, nes būsite atskirti nuo mūsų draugijos. O mes raudosime dejuodami, nes būsime išmesti į pliką žemę, ir mūsų buveinė bus kartu su gyvuliais. Vargas mums, nes mes daugiau nebematysime jūsų paveldo veido!“
Besileisdami nuo šventojo kalno, jie bučiavo jo akmenis ir glėbėščiavo jo medžius. Jie nusileido į lygumą, verkdami iš didelio sielvarto. Nojus įėjo ir paguldė mūsų tėvo Adomo kūną [arkos viduryje] bei padėjo šias atnašas virš jo.
Dešimtąją[Ijaro (gegužės) mėnesio] dieną, trečiadienį, Nojus [įžengė] į arką, o penktadienį apgyvendino joje galvijus ir paukščius. To paties mėnesio septynioliktą dieną atsivėrė dangaus skliautai ir suskilo žemės bedugnės. Didysis Vandenynas, kuris supa visą žemę, išsiliejo, atsidarė vėjų saugyklos ir uraganų vartai, o kylantis Vandenynas dejavo. Seto sūnūs puolė prie arkos, maldaudami Nojaus atidaryti jiems arką, nes jie negalėjo užkopti į Rojaus kalnus. Tačiau arka buvo uždaryta ir užantspauduota, o Viešpaties angelas, tapęs laivo valdytoju, stovėjo jos priekyje. Srautams stiprėjant, žmonės ėmė skęsti nuožmiose ir baisiose bangose, atsidūrę didžiulėje nelaimėje. Išsipildė jiems palaimintojo Dovydo žodžiai: „Aš sakiau, jūs esate dieviškos būtybės ir buvote vadinami Aukščiausiojo sūnumis; kadangi išdrįsote pamilti Kaino namų ištvirkavimą, būsite kaip jie, mirdami kaip jie; aš jus laikau tokius kaip Šėtonas, vienas iš tų galingųjų, kurie nupuolė.“
Arką nuo žemės pakėlė galingi vandenys, ir visi žmonės, galvijai, ropliai, paukščiai ir viskas, kas buvo žemės paviršiuje, nuskendo vandenyse. Vandenys pakilo virš visų kalnų viršūnių penkiolika uolekčių pagal vėjo uolektį, kaip parašyta. Vandenys pakėlė arką, o tvanas iškėlė ją iki apatinių Rojaus šlaitų. Kai arką palaimino Rojus, tvanas nuleido savo galvą, kad pabučiuotų Rojaus pėdas, ir tada sugrįžo sunaikinti visos žemės. Ir arka skrido ant vėjo sparnų virš vandenų iš rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų, paženklindama visą žemę kryžiaus ženklu virš vandenų. Tada arka sustojo ant Kardo (Ararato) kalnų septintąjį mėnesį, septynioliktą jo (dieną), ir pasirodė kalnų viršūnės. Praėjus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė savo padarytos arkos langą. Jis išleido varną, ir šis išskridęs nebegrįžo. Tuo metu, kai vandenys žemėje džiūvo, jis išleido balandį pažiūrėti, ar vandenys žemės paviršiuje nuslūgo, tačiau nerasdamas kur padėti savo kojos pado, balandis sugrįžo į arką – nes vanduo vis dar dengė visos žemės veidą. Jis ištiesė ranką, paėmė jį ir įnešė atgal į arką. Jis palaukė dar septynias dienas ir vėl išleido balandį iš arkos, ir šis sugrįžo pas jį vakare, bet štai – snape laikė alyvmedžio lapelį. Nojus suprato, kad vandenys žemės paviršiuje nuslūgo. Jis palaukė dar septynias dienas ir vėl išleido balandį, bet balandis pas jį daugiau nebegrįžo.
Du tūkstančiai du šimtai tretieji metai: Nojus išėjo iš arkos. Dienų, kurias Nojus praleido arkoje, buvo trys šimtai aštuoniasdešimt dvi, nes jis įžengė antrojo mėnesio dešimtą dieną, to paties (mėnesio) septynioliktą dieną prasidėjo tvanas, o to paties antrojo mėnesio, kuris yra Ijaras (gegužė), dvidešimt septintą dieną jis išėjo.
Du tūkstančiai du šimtai ketvirtieji metai: Šemui gimė Arpakšadas.
Nuo Adomo iki Tvano: du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt dveji (metai). Šešiašimtaisiais Nojaus ir šimtaisiais Šemo metais įvyko Tvanas.
Du tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septintieji metai: gimė Šelachas.
Du tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt septintieji metai: Šelachui gimė Eberas. Ir du tūkstančiai šeši šimtai pirmaisiais metais Eberui gimė Pelegas. Tuo metu žmonės kvailai siekė pakilti į dangų. Visa žemė turėjo vieną kalbą ir vieną šnektą. (Kai kurie) patraukė į rytus ir Šinaro žemėje rado teritoriją, kurioje apsigyveno. Jie sakė vienas kitam: „Eikime, meskime į ugnį plytas ir jas išdekime.“ Plytos jiems tapo akmenimis, o kalkės – skiediniu. Jie sa[kė: „Eikime, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išsklaidyti po visos žemės paviršių. Viešpats nužengė pažiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė.“] Viešpats tarė: „Štai, jie yra viena tauta, turinti vieną kalbą visiems; ir tai jie sumanė padaryti; ir nuo šiol jiems niekas nesutrukdys padaryti to, ką sumanė. Nuženkime ten ir sumaišykime jų kalbą, kad nė vienas žmogus nesuprastų kito kalbos.“ Žiūrėkite, čia tas, kuris šaukia, nužengia,[ir sumaišo (kalbą)] stovi priešpriešoje su Sūnumi ir Dvasia, bet Dvasia, kuri sumaišė kalbą Babilone ir Aukštutiniame kambaryje, yra ta pati. Ir tada Jis tarė: „Štai Adomas tapo kaip vienas iš mūsų.“ Dviejų ar trijų liudytojų parodymu bus patvirtintas kiekvienas žodis: „Ateikite, padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“; štai, „Adomas tapo kaip vienas iš mūsų“; „Ateikite, nuženkime ten ir sumaišykime jų kalbą“. Šie trys liudijimai liudija apie Tėvą, Sūnų ir Dvasią.
Tuo metu, Ebero sūnaus Pelego dienomis, kalbos buvo sumaišytos, ir (tada) žmonės išsisklaidė po visos žemės paviršių, o kai kurie liko statyti miesto, dėl to jis buvo pavadintas Babilonu – nes ten Viešpats sumaišė visos žemės kalbas.
Tuo metu, kaip sako žodis, tapo žinomas teisusis Jobas; jis buvo Ebero sūnaus Joktano sūnus, Pelego brolis. Tai liudija Jokūbas, ir Mozė, kuris apie jį rašė, neslėpė to supratimo, kai vardydamas Edomo sūnus iki Zeracho sūnaus Jobabo, pasakė: „Jis yra Jobas.“ Jobabas taip pat buvo žinomas Mozės laikais, kaip liudija Pradžios knyga.
Du tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt antrieji metai: Nojus paliko šį pasaulį, būdamas devynių šimtų penkiasdešimties metų.
Du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt pirmieji metai: Pelegui gimė Reu.
Du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt ketvirtieji metai: Nojaus sūnus Šemas paliko šį pasaulį.
Du tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt tretieji metai: Reu gimė Serugas. Devyniasdešimt penktaisiais Serugo metais baigėsi trečiasis tūkstantmetis.
Tuo metu pasaulyje atsirado stabai. Nuo tada Nojaus vaikai pradėjo garbinti statulas, daryti pikta, statyti miestus, plėšti vienas kitą ir kariauti.
Trisdešimt pirmaisiais Serugo metais baigėsi antrasis tūkstantmetis pagal hebrajišką samariečių skaičiavimą.
Du tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt aštuntieji metai: gimė Nahoras.
Du tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt septintieji metai: gimė Terachas. Būdamas septyniasdešimties metų, Terachas susilaukė Abraomo.
Tuo metu Ninevę valdė Ninas – jis pats pastatė Ninevę ir pavadino ją savo vardu. Keturiasdešimt trečiaisiais jo valdymo metais gimė Abraomas. Pirmasis, kuris valdė visą Aziją išskyrus Indiją, buvo tas pats Belo sūnus Ninas (ir taip buvo) penkiasdešimt dvejus metus. Keturiasdešimt tretieji jo metai yra pirmieji Abraomo metai.
Kadangi neradome tarpusavyje sutampančių skaičiavimų, čia išvardijame pirmuosius tėvus taip, kaip jie pateikti Šventajame Rašte:
Adomas [susilaukė Seto], būdamas šimto trisdešimties [metų].
[Setui] gimė Enašas, kai jis buvo šimto trisdešimt penkerių [metų].
Enašui gimė Kenanas, kai jis buvo šimto devyniasdešimties metų.
Kenanui gimė Mahalalelis, kai jis buvo šimto septyniasdešimties metų.
Mahalaleliui gimė Jeredas, kai jis buvo šimto šešiasdešimt penkerių metų. Keturiasdešimtaisiais Jeredo metais baigėsi pirmasis tūkstantmetis.
Jeredui gimė Henochas, kai jis buvo šimto dvidešimt dvejų metų.
Henochui gimė Metušelachas, kai jis buvo šimto šešiasdešimt penkerių metų.
Metušelachui gimė Lamechas, kai jis buvo šimto šešiasdešimt septynerių metų.
Lamechui gimė Nojus, kai jis buvo šimto aštuoniasdešimt aštuonerių metų.
Nojui gimė Šemas, kai jis buvo penkių šimtų metų – tris šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais Nojaus metais baigėsi antrasis tūkstantmetis.
Šemui gimė Arpakšadas, kai jis buvo šimto dvejų metų.
Arpakšadui gimė Šelachas, kai jis buvo šimto trisdešimt penkerių metų.
Šelachui gimė Eberas, kai jis buvo šimto trisdešimties metų.
Eberui gimė Pelegas, kai jis buvo šimto trisdešimt ketverių metų.
Pelegui gimė Reu, kai jis buvo šimto trisdešimties metų.
Reu gimė Serugas, kai jis buvo šimto trisdešimt dvejų metų – devyniasdešimt penktaisiais Serugo metais baigėsi trečiasis tūkstantmetis.
Serugui gimė Nahoras, kai jis buvo trisdešimt penkerių metų.
Nahorui gimė Terachas, kai jis buvo septyniasdešimt devynerių metų.
Terachui gimė Abramas, kai jis buvo septyniasdešimties metų.
Abramui gimė Izaokas, kai jis buvo šimto [metų].
Izaokui gimė Jokūbas, kai jis buvo šešiasdešimties metų.
Jokūbui gimė Levis, kai jis buvo aštuoniasdešimt šešerių metų.
Leviui gimė Kehatas, kai jis buvo keturiasdešimt šešerių metų.
Kehatui gimė Amramas, kai jis buvo šešiasdešimties metų.
Amramui gimė Mozė, kai jis buvo septyniasdešimties metų – aštuoniasdešimtaisiais Mozės metais Izraelio sūnūs išėjo iš Egipto.
Nuo šiol, Vadovai
Pirmiausia, Mozė: keturiasdešimt metų; Jozuė: dvidešimt septyneri metai; Mesopotamijos sūnūs ir Otnielis: keturiasdešimt metų; Moabitai ir Ehudas: aštuoniasdešimt metų; Kanaanitai, Debora ir Barakas: keturiasdešimt metų; Midjaniečiai ir Gideonas: keturiasdešimt metų; Abimelechas: treji metai; Tola: dvidešimt treji metai; Jajyras: dvidešimt dveji [metai]. Devynioliktaisiais Jajyro metais baigėsi ketvirtasis tūkstantmetis. Amonitai ir Jeftė: šešeri metai. Hešbonas: septyneri metai; Abdonas: aštuoneri metai; Filistinai ir Samsonas: dvidešimt metų; Elis: keturiasdešimt metų; Samuelis ir Saulius: keturiasdešimt metų.
Nuo šiol, karaliai iš Judo genties
Dovydas: keturiasdešimt metų; Saliamonas: keturiasdešimt metų; Rehabeamas: septyniolika metų; Abija: treji metai; Juozapatas: dvidešimt dveji metai; Jehoramas: aštuoneri metai; Ahazijas: vieneri (metai); Atalija: septyneri metai; Jehoašas: keturiasdešimt metų; Amacijas: dvidešimt devyneri metai; Azarijas: penkiasdešimt dveji metai; Jotamas: šešiolika metų; Ahazas: šešiolika metų; Ezekijas: dvidešimt devyneri metai; Manasas: penkiasdešimt penkeri metai; Amonas: [dveji] metai; Jošijas: trisdešimt vieneri metai; Joahazas: trys mėnesiai; Jehoja[kimas]: vienuolika metų; Jehojachinas: trys mėnesiai; Zedekijas: vienuolika metų.
Nuo šiol, Persų karaliai
Nuo ketvirtųjų Saliamono metų iki šio taško yra penki šimtai dvylika metų. Kyras: trisdešimt ketveri metai; Kserks[as (I): ]; Artakserksas (I): keturiasdešimt vieneri metai; Kserks[as (II): ]; Darijus (II): šešiolika metų; Artakserksas (II): keturiasdešimt metų; [Artakserksas (III): …] metai; Arsesas: ketveri metai; Darijus (III): šešeri metai.
Nuo šiol, Makedonijos karaliai
Aleksandras: šešeri [metai]; Ptolemėjas (II): keturiasdešimt metų; Filadelfas: trisdešimt aštuoneri metai; Euergetas (I): dvidešimt šešeri metai; Filopatoras: septyniolika metų; Epifanas: dvidešimt ketveri metai – šešioliktaisiais jo metais baigėsi penktasis tūkstantmetis; Filometoras: trisdešimt penkeri metai; Euergetas (II): dvidešimt devyneri metai; Soteras: septyniolika metų; Aleksandras (II?): dešimt metų; Ptolemėjas (XI): aštuoneri metai; Dionisijas: trisdešimt metų; Kleopatra (VII): dvidešimt ketveri metai. Ptolemėjų dinastija baigėsi.
Nuo šiol, Romos karaliai
Augustas: keturiasdešimt metų – visi jo metai: penkiasdešimt šešeri; Tiberijus: dvidešimt treji metai; Gajus: ketveri metai; Klaudijus: keturiolika metų; Neronas: trylika metų; Vespasianas: dešimt metų; Titas: dveji metai; Domicianas: penkiolika metų; Nerva: vieneri (metai); Trajanas: šešiolika metų; Adrianas: dvidešimt vieneri metai; Antoninas: dvidešimt dveji metai; Antoninas (II): šešiolika metų; Komodas: trylika metų; Pertinakas: šeši mėnesiai; Severas: aštuoniolika metų; Antoninas (III): septyneri (metai); Makrinas: vieneri (metai); Antoninas (IV): ketveri (metai); Aleksandras, Mamėjos sūnus: trylika (metų) – jis buvo krikščionis; Maksiminas: treji metai; Gordianas: šešeri (metai); Pilypas: septyneri metai – jis buvo krikščionis; Decijus: vieneri (metai); Galas: dveji (metai); Valerianas: penkiolika metų; Klaudijus: vieneri (metai); Aurelianas: šešeri (metai); Tacitas: šeši mėnesiai; Probas: šešeri (metai); Karas: dveji (metai); Diokletianas: dvidešimt (metų); Konstantinas (I, Didysis): trisdešimt treji (metai); Konstancijus, jo sūnus: dvidešimt ketveri (metai); Julianas: dveji (metai); Jovianas: vieneri (metai); Valensas: keturiolika metų; Gratianas: vieneri (metai); Teodosijus Didysis (I): šešiolika metų; Arkadijus: dvidešimt devyneri (metai); Jaunesnysis Teodosijus (II): dvidešimt šešeri metai; Marcianas: septyneri (metai); Leonas (I): šešiolika metų; Zenonas: devyniolika (metų); Anastasijus (I): dvidešimt septyneri (metai) – šešioliktaisiais Anastasijaus metais baigėsi šeštasis tūkstantmetis; Justinas (I): aštuoneri (metai); Justinianas (I): keturiasdešimt (metų); Justinas (II): vienuolika (metų); Tiberijus (II): aštuoneri (metai); Mauricijus: dvidešimt dveji (metai); Fokas: aštuoneri (metai); Heraklėjas: trisdešimt vieneri (metai); Konstantinas (III): vieneri (metai); Konstansas (II): dvidešimt ketveri metai; Konstantinas (IV): šešiolika metų; Justinianas (II): dešimt (metų); Leontijus: treji (metai); Tiberijus (III): septyneri (metai); Justinianas (II, vėl): šešeri (metai); Filipikas: dveji (metai); Anastasijus (II): dveji (metai); Teodosijus (III): vieneri (metai); Leonas (III): dvidešimt penkeri (metai); Konstantinas (V), jo sūnus: trisdešimt penkeri metai; Leonas (IV), jo sūnus ( ).
Nuo Adomo iki Tvano: du tūkstančiai[du šimtai keturiasdešimt dveji] metai; nuo Tvano iki Abraomo: devyni šimtai keturiasdešimt dveji metai.
Belo sūnus Ninas [pirmasis valdė] visą Aziją, išskyrus Indiją, penkiasdešimt dvejus metus – keturiasdešimt trečiaisiais (jo) metais gimė Abraomas, ir tai yra pirmieji Abraomo metai.
Šeštieji Abraomo metai (2009 m. pr. Kr.): Ninas pastatė Ninevę Asirijos žemėje prie Tigro upės; jis pavadino ją savo vardu – Ninve.
Septintieji Abraomo metai (2008 m. pr. Kr.): Įvyko karas tarp Ninevės karaliaus Nino ir Baktrijos magų karaliaus Zoroastro.
Dešimtieji Abraomo metai (2005 m. pr. Kr.): Ninevės karalius Ninas mirė, o jo žmona Šamiram (Semiramidė) valdė vietoje jo keturiasdešimt dvejus metus. Apie ją pasakojama daug istorijų: ji užkariavo Aziją ir atstatė po Tvano sugriautus miestus.
Dvidešimt antrieji metai (1993 m. pr. Kr.): Šamiram pastatė Babiloną.
Keturiasdešimt penktieji metai (1970 m. pr. Kr.): Keturiasdešimt pirmojo Jubiliejaus pradžia pagal hebrajų skaičiavimą. Jų teigimu, Jubiliejus trunka penkiasdešimt metų, tad nuo Adomo iki šių metų praėjo du tūkstančiai metų, anot jų. Būtent tai aš ir sakiau: jie (kronikininkai) nesutaria dėl vienas kito skaičiavimų – vienas (metų skaičių) sutrumpina, o kitas pailgina.
Penkiasdešimt antrieji Abraomo metai (1963 m. pr. Kr.): Ninevės karalienė Šamiram mirė; po jos trisdešimt aštuoneris metus valdė jos sūnus Ninas.
Septyniasdešimt penktieji Abraomo metai (1940 m. pr. Kr.): Pastarasis buvo palaikytas vertu Dievo regėjimo ir Jo duoto pažado. Tai taip pat yra pirmieji Pažado metai. Jais Abraomas paliko savo tėvo namus Charane ir su savo žmona Sara perėjo Eufratą.
Septyniasdešimt šeštieji metai (1939 m. pr. Kr.): Kilo didelis badas. Abraomas su savo žmona Sara nusileido į Egiptą.
Aštuoniasdešimt šeštieji metai (1929 m. pr. Kr.): Abraomui iš Hagaros gimė Izmaelis, arabų (tajų) tėvas.
Devyniasdešimtieji metai (1925 m. pr. Kr.): Ninevės karalius Ninas mirė. Vietoj jo trisdešimt metų valdė Arijus.
Šimtieji Abraomo metai (1915 m. pr. Kr.): Gimė Izaokas.
Šimtas pirmieji pranašų galvos Abraomo metai (1914 m. pr. Kr.): Dievo Žodis pasirodė žmogaus pavidalu. Jis paskelbė pagonių pašaukimą, kuris mūsų laikais išsipildė per Kristaus Žodį, per visoms tautoms skirtą evangelinį mokymą.
Šimtas dvidešimtieji Abraomo metai (1895 m. pr. Kr.): Ninevės karalius Arijus mirė; vietoj jo keturiasdešimt metų valdė Aralijus.
Šimtas keturiasdešimtieji Abraomo metai – keturiasdešimtieji Izaoko metai (1875 m. pr. Kr.): (Izaokas) vedė Rebeką.
Šimtas šešiasdešimtieji metai (1855 m. pr. Kr.): Izaokui ir Rebekai gimė sūnūs dvyniai; pirmasis buvo Ezavas, kuris yra Edomas – edomitai buvo pavadinti jo vardu; antrasis buvo Jokūbas, iš kurio kilo izraelitai – tai yra žydai. Tuo metu buvo žinomas Salemo karalius Melchizedekas – jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.
Šimtas šešiasdešimtieji metai (1855 m. pr. Kr.): Asirijos[karalius Aralijus mirė]; vietoj jo trisdešimt metų valdė Kserksas. Tuo metu egiptiečiai padarė statulą Ijai (Io) ir ją garbino; jie taip pat pavadino upę jos vardu – Ija. Taip pat tuo metu buvo žinomas kronikininkas Kastoras.
Šimtas septyniasdešimt penktieji metai (1840 m. pr. Kr.) – šimtieji Pažado metai:[Abraomas paliko] šį [pasaulį]; jis buvo šimto septyniasdešimt penkerių metų amžiaus.
Šimtas septyniasdešimt šeštieji metai (1839 m. pr. Kr.): Inacho sūnūs [Kasijus] ir Belas ant Oronto upės kranto pastatė Antiochiją. Tai yra pirmasis miesto įkūrimas.
Šimtas devyniasdešimtieji metai (1825 m. pr. Kr.): Asirijos karalius mirė. Vietoj jo trisdešimt aštuoneris metus valdė Armamitras. Taip pat tuo metu egiptiečiai pastatė statulą Apiui ir jį garbino; jie vadino jį dievu Sarapiu.
Du šimtai dvidešimt aštuntieji metai (1787 m. pr. Kr.): Asirijos karalius mirė, ir vietoj jo trisdešimt penkerius metus valdė Belochas.
Tuo metu buvo garsūs: Foronėjas, Inacho ir Niobės sūnus, kuris pirmasis įsteigė įstatymus ir teismus. Platonas, prisimindamas šiuos labai senus laikus, pirmajame diskurse, pavadintame „Timajas“, kalbėjo taip: „ir kartą, galvodamas įtraukti juos į pokalbius apie senuosius žmones, kurie buvo seniausi šioje valdymo santvarkoje (politeia), jis išdrįso prabilti apie Foroną, kuris buvo vadinamas pirmuoju (žmogumi), apie Niobę ir apie tuos, kurie gyveno po Tvano.“
Du šimtai trisdešimt pirmieji metai (1784 m. pr. Kr.): Telchisai ir kariatidai kariavo su Foronėju ir parazijais.
Du šimtai trisdešimt šeštieji metai (1779 m. pr. Kr.): Ogigas pastatė Atėnų miestą ir Eleusiną.
Du šimtai trisdešimt septintieji metai (1778 m. pr. Kr.): Jokūbas nusileido į Mesopotamiją ir keturiolika metų dirbo pas Labaną.
Du šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (1769 m. pr. Kr.): Gimė Rubenas, Jokūbo pirmagimis.
Du šimtai keturiasdešimt septintieji metai (1768 m. pr. Kr.): Jokūbas iš [vien]ų įsčių susilaukė Simeono ir Levio.
Du šimtai keturiasdešimt aštuntieji metai (1767 m. pr. Kr.): Jokūbui gimė Judas, po kurio vardo žydai gavo savo pavadinimą.
Du šimtai penkiasdešimt antrieji metai (1763 m. pr. Kr.): Jokūbui gimė Juozapas. Pirmaisiais Juozapo metais Jokūbui buvo devyniasdešimt dveji metai, ir tai buvo šimtas septyniasdešimt aštuntieji Pažado metai.
Du šimtai penkiasdešimt šeštieji metai (1759 m. pr. Kr.): Pastatyta Mesenė.
Du šimtai penkiasdešimt aštuntieji metai (1757 m. pr. Kr.): Ogigo dienomis įvyko tvanas.
Du šimtai šešiasdešimt antrieji metai (1753 m. pr. Kr.): Asirijos karalius mirė, ir vietoj jo penkiasdešimt dvejus metus valdė Balėjas.
Du šimtai šešiasdešimt aštuntieji metai (1747 m. pr. Kr.): Broliai pardavė Juozapą, ir jis nusileido į Egiptą.
Du šimtai septyniasdešimt šeštieji metai (1739 m. pr. Kr.): Argivų karalius Apis Egipte pastatė Memfį.
Du šimtai septyniasdešimt devintieji metai (1736 m. pr. Kr.): Apofis valdė Egiptą. Jis regėjo sapnus, kuriuos Juozapas išaiškino, ir jis paskyrė Juozapą valdyti kartu su juo.
Du šimtai aštuoniasdešimt antrieji metai (1733 m. pr. Kr.): Apofis, kuris buvo faraonas, sapnavo sapnus. Metai, kuriais Juozapas pradėjo valdyti Egiptą, buvo pirmieji pertekliaus metai.
Du šimtai aštuoniasdešimt šeštieji metai (1729 m. pr. Kr.): Izaokas paliko šį pasaulį būdamas šimto aštuoniasdešimt penkerių metų.
Du šimtai aštuoniasdešimt devintieji metai (1726 m. pr. Kr.): Visoje žemėje prasidėjo didelis badas, o jo metu Juozapas išgarsėjo.
Du šimtai devyniasdešimtieji metai (1725 m. pr. Kr.): Jokūbas atvyko į Egiptą du šimtai šešioliktaisiais Pažado metais.
Du šimtai devyniasdešimt tretieji metai (1722 m. pr. Kr.): Mirė Egipto karalius Apofis, paskyręs Juozapą valdovu. Vietoj jo dvidešimt penkerius metus valdė Amosis.
Du šimtai devyniasdešimt devintieji metai (1716 m. pr. Kr.): Foronėjo sūnus Spartas pastatė Spartą.
Trys šimtai penktieji metai (1710 m. pr. Kr.): [Jokūbas paliko šį pas]aulį, būdamas šimto keturiasdešimt septynerių metų. Jis pranašavo apie Kristų ir apie Jo pašaukimą pagonims.
Trys šimtai septynioliktieji metai (1698 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė, ir Chebronas kartu su Juozapu valdė trylika metų.
Trys šimtai trisdešimt pirmieji metai (1684 m. pr. Kr.): Chebronas mirė, ir dvidešimt vienerius metus valdė Amenofis. Tuo metu buvo garsus Prometėjas, apie kurį istorijoje pasakojama, kad jis nulipdė žmones. Kadangi jis buvo išmintingas, jis keisdavo žmonių neišmanymą į žinias, ir būtent todėl buvo vadinamas „žmonių lipdytoju“.
Trys šimtai penkiasdešimt antrieji metai (1663 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė, ir kitas valdovas, Mefresas, kartu su Juozapu valdė dvylika metų.
Trys šimtai šešiasdešimt pirmieji Abraomo metai (1654 m. pr. Kr.): Juozapas paliko šį pasaulį būdamas šimto dešimties metų amžiaus, iš kurių aštuoniasdešimt metų jis valdė. Tai taip pat yra du šimtai aštuoniasdešimt šeštieji Pažado metai, kuriais prasidėjo Izraelio sūnų vergijos metai.
Trys šimtai šešiasdešimt ketvirtieji metai (1651 m. pr. Kr.): Mirė Mefresas, Juozapo draugas. Vietoj jo dvidešimt šešerius metus Egiptą valdė Misfarmutosis, žydų priešas.
Trys šimtai devyniasdešimtieji metai (1625 m. pr. Kr.): Misfarmutosis mirė, ir Tautmosis valdė devynerius metus.
Trys šimtai devyniasdešimt šeštieji metai (1619 m. pr. Kr.): Buvo garsus Sirijos karalius Syras, po kurio vardo Sirija buvo pavadinta.
Keturi šimtieji metai (1615 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė, ir vietoj jo trisdešimt vienerius metus valdė Amenoftas. Tuo metu kušitai pasitraukė nuo Indo upės ir apsigyveno netoli Egipto. Taip pat tuo metu, kai Egiptą valdė daug karalių, Heliopolio regione valdė Palmanotis, ir jis buvo žydų priešas. Jis turėjo dukterį vardu Merė, kurią atidavė Memfio karaliui Chenefrai. Tai buvo Raʿūsa, kuri priėmė Mozę tarp savo sūnų. Kai Mozė užaugo, jis pastatė Hermopolį ir dešimt metų kariavo su kušitais. Po Mozę įvaikinusios Merės mirties jos vyras Chenefra tapo klastingas Mozės atžvilgiu ir norėjo jį nužudyti. Merė buvo palaidota Egipte, o Merojės miestas buvo pavadintas jos vardu. Kai Mozė sužinojo apie Chenefros klastą, jis nužudė Chanaʿnatą, kuris grasino jį nužudyti. Ir jis pabėgo į Arabiją pas Reuelį, kurio dukterį paėmė į žmonas, kaip parašyta pas Artapaną.
Keturi šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (1591 m. pr. Kr.): Amramas, būdamas septyniasdešimties metų, susilaukė Mozės. Tai sunkios Izraelio vaikų vergijos metai.
Keturi šimtai dvidešimt penktieji metai (1590 m. pr. Kr.): Pastatytas Epidaurijos miestas.
Keturi šimtai trisdešimtieji metai (1585 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė. Vietoj jo trisdešimt aštuoneris metus valdė Horas.
Keturi šimtai penkiasdešimtieji metai (1565 m. pr. Kr.): Ksantas iš Triopos pastatė Lesbo miestą. Tuo metu buvo žinomi Pirmasis Heraklis ir Kekropsas.
Keturi šimtai šešiasdešimt šeštieji metai (1649 m. pr. Kr.): Mozė paliko Egiptą ir persikėlė pas Reuelį.
Keturi šimtai šešiasdešimt aštuntieji metai (1547 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė, ir dvylika metų valdė Horo duktė Achencherė.
Keturi šimtai septyniasdešimt penktieji metai (1540 m. pr. Kr.): Chaldėjai išžygiavo į mūšį su finikiečiais.
Keturi šimtai aštuoniasdešimtieji metai (1535 m. pr. Kr.): Eg[ipto] karalienė mirė. Jos brolis Aturis [valdė] devynerius metus.
Keturi šimtai[aštuoniasdešimt pirmieji?] metai (1533 m. pr. Kr.?): Duadas pastatė Atėnų miestą.
Keturi šimtai aštuoniasdešimt tretieji metai (1532 m. pr. Kr.): Faetono dienomis Tesalijoje įvyko tvanas.
Keturi šimtai aštuoniasdešimt aštuntieji metai (1527 m. pr. Kr.): Kaip rašė Platonas, Etiopijoje įvyko daugybė nelaimių.
Keturi šimtai devyniasdešimtieji metai (1525 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė, ir šešiolika metų valdė Chenchrė. Būtent jis stojo į kovą su Moze, (padedamas) magų Janio ir Jambo. Apie jį Mozė pasakė: Jis (=Viešpats) paskandino faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje.
Keturi šimtai devyniasdešimt šeštieji metai (1519 m. pr. Kr.): Pastatytas Korinto miestas.
Penki šimtai pirmieji metai (1514 m. pr. Kr.): Ant Sinajaus kalno Mozei pasirodė Dievas. Jis buvo pasiųstas į Egiptą ir kovojo su faraonu penkerius metus taip, kad kiekvienais metais padarydavo po du stebuklus.
Penki šimtai antrieji metai (1513 m. pr. Kr.): Erisichtonas pastatė Apolono šventyklą Dėlo saloje.
Penki šimtai šeštieji metai (1509 m. pr. Kr.): (Izraelitų) tauta išėjo iš Egipto. Mozė, kuriam buvo aštuoniasdešimt metų, perėmė Izraelio vaikų išėjimo iš Egipto valdymą. Jis buvo su jais dykumoje, įsteigdamas jiems įstatymus keturiasdešimt metų. Tuo metu buvo žinomas Heraklis, vadintas Dionisu; jis atrado vynuogyną.
Penki šimtai dešimtieji metai (1505 m. pr. Kr.): (Atėnuose) buvo įsteigtas Areopago teismas.
Penki šimtai vienuoliktieji metai (1504 m. pr. Kr.): Aaronas priėmė vyriausiojo kunigo pareigas – jis buvo pirmasis kunigas.
Penki šimtai keturioliktieji metai (1501 m. pr. Kr.): Pastatyta Kreta, ir Apteras, kuris ją pastatė, joje ir valdė.
Penki šimtai dvidešimt šeštieji metai (1489 m. pr. Kr.): Šventyklą Dėlo saloje pastatė Kekropso sūnus Erisichtonas.
Penki šimtai dvidešimt aštuntieji metai (1487 m. pr. Kr.): Epafas, Ijos ir Dzeuso sūnus, pastatė Memfį, o Egiptą jis valdė du kartus.
Penki šimtai trisdešimtieji metai (1485 m. pr. Kr.): Lakedemonas, Semelės sūnus, pastatė Lakedemoną.
Penki šimtai keturiasdešimtieji metai (1475 m. pr. Kr.): Dardanas pastatė Dardaniją; tuo metu Egiptą valdė Egiptas (Aegyptus), po kurio vardo ši žemė buvo pavadinta Egiptu.
Penki šimtai keturiasdešimt penktieji metai (1470 m. pr. Kr.): Vyriausiasis kunigas Aaronas paliko šį pasaulį ir buvo palaidotas Horo kalne. Jo sūnus Eleazaras gavo jo vyriausiojo kunigo rangą.
Penki šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (1569 m. pr. Kr.): Mozė taip pat mirė, ir jis buvo palaidotas[Horo] kalne. Jo vietą užėmė Jozuė, Nūno sūnus. Jis mirė būdamas šimto dvidešimties metų amžiaus, iš kurių keturiasdešimt metų vadovavo tautai.
Iki čia yra penkios Mozės knygos, kurios pasakoja apie trijų tūkstančių septynių šimtų trisdešimties metų darbus pagal Septuagintos vertimą.
Tuo metu Danajas, per savo penkiasdešimt dukterų, kariavo ir išžudė savo brolio Egipto penkiasdešimt sūnų, išskyrus Linkėją, kuris po jo valdė. Nėra jokių abejonių dėl barbarų sūnų gausos, nes jie imdavo daugybę sugulovių.
Penki šimtai keturiasdešimt septintieji metai (1468 m. pr. Kr.): Izraelio vaikai perėjo Jordaną ir pradėjo naikinti tos žemės tautas.
Penki šimtai penkiasdešimt tretieji metai (1462 m. pr. Kr.): Jozuė burtų keliu padalijo Palestinos žemę Izraelio vaikams.
Penki šimtai septyniasdešimt antrieji metai (1443 m. pr. Kr.): Jozuė, Nūno sūnus, mirė, būdamas šimto dešimties metų amžiaus. Jis buvo palaidotas Timnat Serache, esančiame Efraimo kalne.
Penki šimtai septyniasdešimt tretieji metai (1442 m. pr. Kr.): Izraelį paėmė į nelaisvę pagonys, ir jo piliečiai dirbo jiems aštuoneris metus; tada pakilo Otnielis ir juos išlaisvino.
[Iki čia yra Jozuės], Nūno sūnaus, [knyg]a, kurioje pasakojama apie dvidešimt[septynerius metus] karo ir Pažadėtosios žemės padalijimą Izraelio[vaikams].
Penki šimtai septyniasdešimt aštuntieji metai (1437 m. pr. Kr.): Mirė vyriausiasis kunigas Eleazaras. Jo sūnus Finehasas gavo jo kunigišką rangą.
Penki šimtai aštuoniasdešimt pirmieji metai (1434 m. pr. Kr.): Otnielis pakilo ir išlaisvino tautą, vadovaudamas (jai) keturiasdešimt metų, įskaitant aštuonerius metus, kai juos buvo pavergę pagonys.
Penki šimtai devyniasdešimt antrieji metai (1423 m. pr. Kr.): Pastatyti Melo, Pafo, Taso ir Kalistos miestai.
Penki šimtai devyniasdešimt tretieji metai (1422 m. pr. Kr.): Finikė (arba finikiečiai) pastatė Bitiniją.
Šeši šimtai vienuoliktieji metai (1404 m. pr. Kr.): Sicilijoje pastatytos Kadmėja ir Sidė.
Šeši šimtai dvyliktieji metai (1403 m. pr. Kr.): Otnielis mirė. Pagonys juos (izraelitus) valdė aštuoniolika metų, kurie sutampa su Ehudo metais.
Šeši šimtai septynioliktieji metai (1398 m. pr. Kr.): Achajus pastatė Achajos miestą.
Šeši šimtai trisdešimtieji metai (1385 m. pr. Kr.): Geros sūnus Ehudas pakilo ir išlaisvino tautą. Jis buvo Teisėjas aštuoniasdešimt metų, įskaitant aštuoniolika metų, kai juos (izraelitus) valdė pagonys.
Šeši šimtai septyniasdešimtieji metai (1345 m. pr. Kr.): Persėjas su didele kariuomene išžygiavo į karą prieš persus.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt antrieji metai (1333 m. pr. Kr.): Libijoje pastatytas Kirėnės miestas.
Šeši šimtai devyniasdešimtieji metai (1325 m. pr. Kr.): Dionisas išžygiavo į karą prieš indus. Ant Indo upės kranto jis pastatė Nisos miestą.
Šeši šimtai devyniasdešimt antrieji metai (1323 m. pr. Kr.): Ehudas mirė. Pagonys valdė hebrajų tautą dvidešimt metų, kurie taip pat sutampa su Deboros ir Barako metais.
Septyni šimtai vienuoliktieji metai (1304 m. pr. Kr.): Ilas pastatė Iliono miestą.
Septyni šimtai dvidešimtieji metai (1295 m. pr. Kr.): Pastatyta Eleusino šventykla. Tais pačiais metais ant Taboro kalno įvyko karas, kurį Debora ir Barakas kariavo prieš Siserą, Amono tautos karaliaus Jabino kariuomenės vadą. Viešpats nugalėjo Siserą priešais Baraką. Barakas buvo Teisėjas keturiasdešimt metų, įskaitant Jabino metus.
Septyni šimtai trisdešimt pirmieji metai (1284 m. pr. Kr.): Pastatytas Mileto miestas.
Septyni šimtai trisdešimt antrieji metai (1283 m. pr. Kr.): Debora ir Barakas mirė. Midjaniečiai valdė tautą septynerius metus, kurie sutampa su Gideono metais.
Septyni šimtai trisdešimt devintieji metai (1276 m. pr. Kr.): Orebas, Zeebas, Zebachas ir Calmana išžygiavo į karą prieš izraelitus. Visi šie karaliai susirinko ir su visomis savo kariuomenėmis įsirengė stovyklą Jezreelio slėnyje. Joašo sūnus Gideonas pakilo ir visus juos sunaikino kalavijo ašmenimis. Jis valdė kaip Izraelio Teisėjas keturiasdešimt metų, įskaitant midjaniečių metus.
Septyni šimtai keturiasdešimt ketvirtieji metai (1271 m. pr. Kr.): Pastatytas Tyro miestas, ir tais pačiais metais taip pat pastatytas Kiziko miestas.
Septyni šimtai septyniasdešimt antrieji metai (1243 m. pr. Kr.): Gideonas mirė, ir valdė jo sūnus Abimelechas.
Septyni šimtai septyniasdešimt tretieji metai (1242 m. pr. Kr.): Abimelechas nužudė savo septyniasdešimt brolių.
Septyni šimtai septyniasdešimt penktieji metai (1240 m. pr. Kr.): Abimelechui kariaujant prieš Tebecą, viena moteris užmetė ant jo viršutinio girnų akmens gabalą ir mirtinai jį sutraiškė. Po jo pakilo Puos sūnus Tola ir teisė Izraelį dvidešimt dvejus metus.
Septyni šimtai devyniasdešimt septintieji metai (1218 m. pr. Kr.): Tola mirė, ir[Jajyras] teisė Izra[elį dvidešimt] dvejus metus.
Aštuoni šimtai antrieji metai (1213 m. pr. Kr.): Kartaginą[miestą pastatė] Zoras ir Kartagas. Tuo metu Minas įsteigė įstatymus.
Aštuoni šimtai aštuonioliktieji metai (1197 m. pr. Kr.): Jajyras mirė, ir Jeftė teisė septynerius metus. Tais metais Jeftė kariavo su amonitais bei moabitais, suduodamas jiems labai didelį smūgį nuo Aroero iki pat įėjimo į Machirą – dvidešimtyje miestų – ir iki pat Abel Keramimo; amonitai buvo nugalėti priešais Izraelio tautą.
Aštuoni šimtai dvidešimt penktieji metai (1190 m. pr. Kr.): Jeftė mirė, ir po jo septynerius metus teisė Hešbonas, tai yra Ibcanas. Jis turėjo trisdešimt dukterų ir trisdešimt sūnų. Jis atidavė (į žmonas) trisdešimt dukterų į šalį (už savo giminės ribų) ir iš šalies atvedė trisdešimt marčių.
Aštuoni šimtai trisdešimt antrieji metai (1183 m. pr. Kr.): Ibcanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje. Po jo aštuonerius metus Izraelį teisė Elonas iš Zabulono. Šio Elono dienomis juos pavergė Aleksandras.
Aštuoni šimtai keturiasdešimtieji metai (1175 m. pr. Kr.): Elonas mirė ir buvo palaidotas Ajalone. Po jo dešimt metų teisė Abdonas. Eusebijus neįtraukė jo į savo skaičiavimą, ir nors Teisėjų knyga jį suskaičiavo, pastarasis jį praleido. Abdonas turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt dukterų. Po jo filistinai keturiasdešimt metų valdė Izraelio vaikus, ir šie metai sutampa su Teisėjų metais. Vėliau pakilo Samsonas, kad teistų Izraelį keturiasdešimt metų. Tuo metu buvo žinomi Boazas ir Rūta.
Aštuoni šimtai keturiasdešimt penktieji metai (1170 m. pr. Kr.): Enėjo sūnus Askanijus pastatė Albos miestą.
Aštuoni šimtai šešiasdešimtieji metai (1155 m. pr. Kr.): Samsonas mirė, ir po jo keturiasdešimt metų Izraelį teisė kunigas Elis.
Aštuoni šimtai septyniasdešimt tretieji metai (1142 m. pr. Kr.): Amazonės sudegino šventyklą, kuri buvo Efeze. Tuo metu izraelitai sunaikino benjaminiečius.
Devyni šimtai devintieji metai (1106 m. pr. Kr.): Samuelis pradėjo pranašauti.
Devyni šimtieji metai (1115 m. pr. Kr.): Kunigas Elis mirė. Tais metais filistinai sunaikino Izraelio vaikus ir išsigabeno su savimi Dievo Skrynią. Po kunigo Elio keturiasdešimt metų teisė Samuelis ir Saulius. Tuo metu buvo žinomas išminčius Homeras.
Devyni šimtai trisdešimtieji metai (1085 m. pr. Kr.): Saulius sunaikino amalekiečius.
Devyni šimtai trisdešimt tretieji metai (1082 m. pr. Kr.): Dovydas buvo pateptas.
Devyni šimtai trisdešimt septintieji metai (1078 m. pr. Kr.): Samuelis mirė.
Devyni šimtai keturiasdešimtieji metai (1075 m. pr. Kr.): Kilo karas tarp filistinų ir Izraelio vaikų, ir Izraelio vaikai buvo nugalėti filistinų. Be to, šiame kare, kuris vyko ant Gilbojos kalno, žuvo Saulius ir jo sūnūs. Po Sauliaus Izraelio vaikus keturiasdešimt metų valdė pirmasis karalius – Jesės sūnus Dovydas iš Judo genties. Tuo metu buvo žinomas vyriausiasis kunigas Abjataras, o Gadas, Natanas ir Asafas pranašavo.
Devyni šimtai šešiasdešimt antrieji metai (1053 m. pr. Kr.): Azijoje pastatytas Magnezijos miestas.
Devyni šimtai šešiasdešimt penktieji metai (1050 m. pr. Kr.): Pastatyta Kumė – miestas Italijoje.
Devyni šimtai šešiasdešimt septintieji metai (1048 m. pr. Kr.): Pastatytas Mirinos miestas.
Devyni šimtai šešiasdešimt aštuntieji metai (1047 m. pr. Kr.): Androklas pastatė Efezo miestą.
Devyni šimtai septyniasdešimt pirmieji metai (1044 m. pr. Kr.): Kartago duktė Didonė pastatė Kartaginos miestą.
Devyni šimtai aštuoniasdešimtieji metai (1035 m. pr. Kr.): Karalius Dovydas mirė, ir po jo keturiasdešimt metų valdė jo sūnus Saliamonas.
Devyni šimtai aštuoniasdešimt pirmieji metai (1034 m. pr. Kr.): Pastatytas Samo miestas.
[Iki čia] yra Jozuės, Nūno sūnaus, Teisėjų ir Samuelio knygos, [kurios pasakoja apie] keturių šimtų septyniasdešimties metų [da]rbus.
Nuo Adomo iki Tvano: du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt dveji metai. Nuo Tvano iki Mozės: tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt septyneri. Nuo Mozės iki Šventyklos pastatymo: keturi šimtai aštuoniasdešimt – pagal žydų skaičiavimą. Bendra visų metų suma: keturi tūkstančiai šimtas septyniasdešimt.
Devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai (1031 m. pr. Kr.): Saliamonas pradėjo statyti Šventyklą Jeruzalėje.
Devyni šimtai devyniasdešimtieji metai (1025 m. pr. Kr.): Šventyklos statyba buvo baigta. Tuo metu buvo žinomas kunigas Cadokas, ir pranašavo Cadokas bei Ahija iš Šilo.
Tūkstantis dvidešimtieji metai (995 m. pr. Kr.): Saliamonas mirė, ir po jo septyniolika metų valdė Rehabeamas.
Nuo šio momento Izraelio vaikai pasidalijo į dvi karalystes: Rehabeamas valdė dvi gentis – Judo ir Benjamino, ir nuo šiol visi Izraelio vaikai įgavo žydų vardą; Jerobeamas valdė dešimt genčių – šis pastatė veršį, nusidėdamas pats ir vesdamas į nuodėmę Izraelį. Tuo metu Judėjoje pranašavo Ahija ir Šemaja.
Tūkstantis trisdešimtieji metai (985 m. pr. Kr.): Pastatytas Samo miestas, ir Smirna tapo apgyvendinta.
Tūkstantis trisdešimt ketvirtieji metai (981 m. pr. Kr.): Pranašavo tas, kuris gyveno Betelyje, ir tas, (kuris pranašavo) priešais aukurą.
Tūkstantis trisdešimt septintieji metai (978 m. pr. Kr.): Rehabeamas mirė, ir po jo trejus metus valdė jo sūnus Abija.
Tūkstantis keturiasdešimtieji metai (975 m. pr. Kr.): Abija mirė, ir po jo keturiasdešimt vienerius metus valdė jo sūnus Asa.
Tūkstantis dvidešimt septintieji metai (988 m. pr. Kr.): Egipto karalius Šišakas išžygiavo prieš Jeruzalę. Jis paėmė visus Viešpaties Namų turtus bei visus karališkuosius Dovydo ir Saliamono lobius, išsigabendamas juos į Egiptą.
Tūkstantis keturiasdešimt septintieji metai (968 m. pr. Kr.): Kušitas Zerachas išžygiavo, atsivesdamas su savimi ir libiečius, ir įsirengė stovyklą prieš Judėją. Karalius Asa išėjo prieš juos, persekiojo ir sunaikino juos kalavijo ašmenimis Gedaro slėnyje. Tie iš jų, kurie išvengė kalavijo, nuskendo jūroje. Tuo metu pranašavo Joelis, Ido sūnus.
Tūkstantis šešiasdešimt tretieji metai (952 m. pr. Kr.): Kilo karas tarp Judėjos karaliaus Asos ir Izraelio karaliaus Bašos; pastarasis atsivedė su savimi Sirijos karalių Ben Hadadą. Tuo metu pranašavo Jehu ir Hananis.
Tūkstantis aštuoniasdešimt pirmieji metai (934 m. pr. Kr.): Asa mirė, ir po jo dvidešimt penkerius metus valdė jo sūnus Juozapatas. Tuo metu pranašavo Elijas, Abdija, Jehu, Michėjas ir Ozielis. Netikrieji pranašai buvo Zedekijas, Eleazaras ir likusieji kiti – keturi šimtai.
Tūkstantis devyniasdešimtieji metai (925 m. pr. Kr.): Elijui pranašaujant trejus metus ir šešis mėnesius tvyrojo sausra, ir visoje žemėje buvo didelis badas.
Tūkstantis šimtas šeštieji metai (909 m. pr. Kr.): Juozapatas mirė, ir po jo aštuonerius metus valdė jo sūnus Jehoramas. Tuo metu pranašavo Azrielis, Eleazaras, Elijas ir Eliziejus.
Tūkstantis <šimtas> tryliktieji metai (902 m. pr. Kr.): Elijas buvo paimtas tarsi į dangų.
Tūkstantis <šimtas> penkioliktieji metai (900 m. pr. Kr.): Jehoramas mirė, ir po jo vienerius metus valdė jo sūnus Ahazijas.
Tūkstantis <šimtas> šešioliktieji metai (899 m. pr. Kr.): Jehu nužudė Ahaziją, ir po jo septynerius metus [Judėjoje] valdė jo motina Atalija. Ji[įsakė moterims svetimauti] viešai, o vyrams paleistuvauti vienas kito žmonomis, ir nebuvo kam pateikti skundo [prieš jas, ar prieš visą] Jezabelės[svetimavimą] bei Ahabo namų pagonybę. Ji ėmėsi žudyti v<isus> Dovydo namų vyriškos lyties atstovus Jeruzalėje. Tuo metu buvo žinomas kunigas Jehonadabas.
Tūkstantis <šimtas> dvidešimt antrieji metai (893 m. pr. Kr.): Izraelitai svarstė tarpusavyje, ką jie paskirs sau karaliumi. Kunigas Jojada tai išgirdo ir surinko į Viešpaties Namus tūkstantininkus bei šimtininkus. Kunigas Jojada jiems pasakė: „Kas kitas turėtų būti karaliumi ir sėdėti Dovydo soste, jei ne karalius, karaliaus sūnus iš Dovydo giminės?“ Ir kai jis jiems parodė Joašą, jie patyrė didžiulį džiaugsmą, nuvedė Joašą į Viešpaties Namus ir pasodino jį į karališkąjį sostą. Atalija buvo nužudyta. Joašas pradėjo valdyti būdamas septynerių metų, ir jis valdė keturiasdešimt metų. Jehu nužudė Jehoramą bei septyniasdešimt Ahabo ir Jezabelės sūnų.
Tūkstantis šimtas trisdešimtieji metai (885 m. pr. Kr.): Kunigas Jojada mirė, būdamas šimto trisdešimties metų. Jo sūnus Zacharijas po jo perėmė jo kunigišką rangą. Tuo metu pranašavo Eliziejus ir kunigas Zacharijas.
Tūkstantis šimtas keturiasdešimt ketvirtieji metai (871 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Hazaelis nusiaubė Izraelį. O tada, tūkstantis šimtas penkiasdešimtaisiais metais (865 m. pr. Kr.), šis Hazaelis surinko kariuomenę ir kankino juos (izraelitus) per visas Izraelio karaliaus Joahazo dienas.
Tūkstantis šimtas penkiasdešimt penktieji metai (860 m. pr. Kr.): Joašas nužudė Jojados sūną Zachariją.
Tūkstantis šimtas penkiasdešimt aštuntieji metai (857 m. pr. Kr.): Mirė pranašas Eliziejus.
Tūkstantis šimtas penkiasdešimt <devintieji> metai (856 m. pr. Kr.): Sirijos kariuomenė apiplėšė Judėją ir išžudė jos vadovus.
Tūkstantis <šimtas> šešiasdešimt antrieji metai (853 m. pr. Kr.): Joašą nužudė jo tarnai, ir po jo dvidešimt devynerius metus valdė jo sūnus Amacijas.
Tūkstantis šimtas šešiasdešimt tretieji metai (852 m. pr. Kr.): Amacijas nusiaubė edomitus, išsigabeno jų dievus ir juos garbino.
Tūkstantis <šimtas> šešiasdešimt penktieji metai (850 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Hazaelis mirė.
Tūkstantis <šimtas> septyniasdešimt pirmieji metai (844 m. pr. Kr.): Izraelio vaikai nužudė tris šimtus Judėjos vyrų.
Tūkstantis <šimtas> aštuoniasdešimtieji metai (835 m. pr. Kr.): Jona buvo pasiųstas į Ninevę, ir nineviečiai atgailavo. Tuo metu buvo žinomas Ninevės karalius Tonas Konkoleras, kuris graikiškai vadinamas Sardanapalu. Tuo metu pranašavo Ozėjas, Amosas (tai yra Amocas, Izaijo tėvas), Jona ir Nahumas.
Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt penktieji metai (830 m. pr. Kr.): Tarse ir Anchiale kilo karas tarp Ninevės karaliaus <Sardanapalo> ir Medijos karaliaus Arbako; Sardanapalas buvo nugalėtas, jo kariuomenė sunaikinta, o jis pats nužudytas.
Tūkstantis šimtas devyniasdešimtieji metai (825 m. pr. Kr.): Amaciją ietimi nužudė judėjai; po jo penkiasdešimt dvejus metus valdė jo sūnus Uzijas.
Tūkstantis du šimtai penktieji metai (810 m. pr. Kr.): Judėjos karalius Uzijas (Jozijas) kare išgriovė Gato, Azoto ir Jamnijos sienas. Jis taip pat kovojo prieš arabus, kurie gyveno Petroje. Tuo metu pranašavo Jona, Ozėjas, Amosas ir Izaijas. Taip pat buvo žinomas Hesiodas, kaip rašė Porfirijas.
Tūkstantis du šimtai vienuoliktieji Abraomo metai (804 m. pr. Kr.): Karalius Uzijas (Jozijas) įėjo į Dievo Šventyklą smilkyti, bet kai pranašas Azarijas jam sukliudė ir jis nenorėjo pasitraukti, jį staiga visiškai ištiko raupsai. Izaijui buvo uždrausta pranašauti.
Tūkstantis du šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (791 m. pr. Kr.): Asirų karalius Pulas išžygiavo prieš Samariją, ir kai gavo iš Izraelio karaliaus Menahemo tūkstantį talentų sidabro, jis pasitraukė.
Tūkstantis du šimtai keturiasdešimtieji Abraomo metai (775 m. pr. Kr.): Prasidėjo pirmieji Olimpiados metai.
Tūkstantis du šimtai keturiasdešimt pirmieji metai (774 m. pr. Kr.): Asirijos karalius Tiglat Pileseras išžygiavo prieš Judėjos žemę ir iškeldino daug hebrajų į Asiriją.
Tūkstantis du šimtai keturiasdešimt tretieji metai (772 m. pr. Kr.): Uzijas (Jozijas) mirė, ir po jo šešiolika metų valdė jo sūnus Jotamas.
Tūkstantis du šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (769 m. pr. Kr.):[Italijoje] pastatyti [Pan]dosijos ir Metaponto miestai.
Tūkstantis du šimtai keturiasdešimt devintieji metai (766 m. pr. Kr.): Atėnuose pastatytas pirmasis karo laivas. Tuo metu pranašavo Ozėjas, Izaijas, Joelis, Odedas ir Michėjas.
Tūkstantis du šimtai penkiasdešimt devintieji metai (756 m. pr. Kr.): Jotamas mirė, ir po jo šešiolika metų valdė jo sūnus Ahazas.
Tūkstantis du šimtai šešiasdešimtieji metai (755 m. pr. Kr.): Sicilijoje pastatyti Selinunto ir Zanklės miestai. Tais pačiais metais įvyko mūšis tarp Pekacho ir Ahazo, ir Pekachas nužudė šimtą dvidešimt tūkstančių judėjų.
Tūkstantis du šimtai šešiasdešimt antrieji metai (753 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Rezinas ir Izraelio karalius Pekachas kovojo su Ahazu, paimdami į nelaisvę daugybę judėjų.
Tūkstantis du šimtai šešiasdešimt tretieji metai (752 m. pr. Kr.): Edomitai paėmė judėjus į nelaisvę.
Tūkstantis du šimtai šešiasdešimt penktieji metai (750 m. pr. Kr.): Ahazas parašė Asirijos karaliui Tiglat Pileserui, kad šis ateitų jam į pagalbą. Kai šis atėjo, jis nužudė <Reziną> ir išvarė sirus į nelaisvę. Jis taip pat paėmė iš Ahazo daug sidabro ir pasitraukė.
Tūkstantis du šimtai šešiasdešimt septintieji metai (748 m. pr. Kr.): Romulas pastatė Romą, pagal kurio vardą visi lotynų tautos žmonės buvo pavadinti romėnais.
Tūkstantis <du šimtai> šešiasdešimt devintieji metai (746 m. pr. Kr.): Asirijos karalius Šalmaneseras (V) išžygiavo prieš Samariją, paimdamas į nelaisvę dešimt Izraelio genčių ir apgyvendindamas jas medų bei chaldėjų žemėse. Jis pasiuntė asirus saugoti kaimus žydų žemėje, bet kadangi juos žudė liūtai, Asirijos karalius atsiuntė jiems kunigą Urą, kad šis mokytų (žemės) įstatymų tuos, kurie yra samariečiai – samariečių vardas reiškia saugotojus ir sargus.
Tūkstantis du šimtai septyniasdešimt penktieji metai (740 m. pr. Kr.): Ahazas mirė, o po jo dvidešimt devynerius metus valdė jo sūnus Ezekijas. Tais pačiais metais Sicilijoje buvo pastatytas Nakso miestas.
Tūkstantis <du šimtai> septyniasdešimt septintieji metai (738 m. pr. Kr.): Ezekijas šventė Paschą.
Tūkstantis <du šimtai> aštuoniasdešimt antrieji metai (733 m. pr. Kr.): Asirijos karalius Sanheribas išžygiavo prieš Jeruzalę ir Judėjos miestus, juos niokodamas. Tačiau Dievo angelas ištiko šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų jo stovykloje. Kai kušitų karalius Taharka apie tai išgirdo, jis išėjo su juo kovoti. Sanheribas pasitraukė į Ninevę, kur jį nužudė jo paties sūnūs. Tais pačiais metais Sicilijoje buvo pastatyti Sirakūzų ir Katanijos miestai. Ir tais pačiais metais lakedemoniečiai užėmė Mesenę.
Tūkstantis <du šimtai> aštuoniasdešimt penktieji metai (730 m. pr. Kr.): Sicilijoje pastatyti Leontinų, Megaros ir Maratonijos miestai.
Tūkstantis <du šimtai> aštuoniasdešimt devintieji metai (726 m. pr. Kr.): Ezekijas susirgo, ir kai jis meldė ženklo, saulė atsitraukė penkiolika laipsnių atgal.
Tūkstantis <du šimtai> devyniasdešimt tretieji metai (722 m. pr. Kr.): Babilono karalius Merodach Baladanas atsiuntė dovanų Ezekijui.
Tūkstantis trys šimtieji metai (715 m. pr. Kr.): Sicilijoje pastatytas Chersoneso miestas.
Tūkstantis trys šimtai ketvirtieji metai (711 m. pr. Kr.): Ezekijas mirė, o po jo penkiasdešimt penkerius metus valdė jo sūnus Manasas. Buvo pastatytas Nikomedijos miestas ir tapo žinoma Sibilė.
Tūkstantis trys šimtai septintieji metai (708 m. pr. Kr.): Pastatyti Krotono, Parijono, Sibario ir Ekbatanos miestai.
Tūkstantis trys šimtai dešimtieji Abraomo metai (705 m. pr. Kr.): Numa Pompilijus iš pamatų pastatė Kapitolijų, partenijai pastatė Tarentą, o korintiečiai pastatė Korkyrą.
Tūkstantis trys šimtai šeštieji metai (709 m. pr. Kr.): Asirijos kariuomenės vadai paėmė Judėjos karalių Manasą į nelaisvę ir išsivedė jį į Babiloną. Tais pačiais metais Sicilijoje pastatyta Gela, o Pamfilijoje – Faselis.
Tūkstantis trys šimtai trisdešimtieji metai (685 m. pr. Kr.): Pastatytas Chalkedono miestas.
Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt antrieji metai (673 m. pr. Kr.): Kai Manasas buvo nelaisvėje, jis sugrįžo prie savo tėvų Dievo. Jis sugrįžo ir vėl įsitvirtino savo vietoje bei savo karalystėje. Tais pačiais metais atstatytas Kiziko miestas, o Italijoje – Lokrų miestas.
Tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt aštuntieji metai (657 m. pr. Kr.): Pastatytas Bizantijos miestas.
Tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt devintieji metai (656 m. pr. Kr.): Manasas mirė, o po jo jo sūnus Amonas valdė dvylika metų pagal Septuagintos vertimą, o pagal hebrajiškąją (versiją) – dvejus metus. Judėjos karalius Manasas grasino Izaijui ir pasiuntė nedorėlius, kurie perpjovė jį pjūklu medžio viduje, nuo galvos iki kojų. Jam buvo šimtas dvidešimt metų, kai jį perpjovė. Jis buvo Dievo pranašas devyniasdešimt metų.
Tūkstantis trys šimtai šešiasdešimtieji metai (655 m. pr. Kr.): Ponto regione pastatytas Istro miestas.
Tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt tretieji metai (652 m. pr. Kr.): Pastatyti Akanto, Stageiros, Lampsako ir Abderos miestai.
Tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt septintieji metai (648 m. pr. Kr.): Sicilijoje pastatytas Selinunto miestas.
Tūkstantis trys šimtai septyniasdešimtieji metai (645 m. pr. Kr.): Ponto regione pastatytas Boristeno miestas.
Tūkstantis trys šimtai septyniasdešimt pirmieji metai (644 m. pr. Kr.): Amonas mirė, o po jo trisdešimt vienerius metus valdė jo sūnus Jozijas. Tapo žinomas vyriausiasis kunigas Hilkijas. Pranašavo Sofonijas.
Tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai (631 m. pr. Kr.): Pradėjo pranašauti Jeremijas. Tais pačiais metais Batas pastatė Kirėnę.
Tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt šeštieji metai (629 m. pr. Kr.): Pastatytas Sinopės miestas.
Tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt aštuntieji metai (627 m. pr. Kr.): Pastatytas Liparos miestas.
Tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt devintieji metai (626 m. pr. Kr.): Jozijas šventė Paschą. Tais pačiais metais pastatytas Dirachijono miestas. Tuo metu pranašavo Jeremijas, Sofonijas ir Hulda.
Tūkstantis keturi šimtai pirmieji metai (614 m. pr. Kr.): Faraonas Nekas išžygiavo ir kariavo su Joziju prie Eufrato bei jį nužudė. Po jo tris mėnesius valdė jo sūnus Joahazas, bet faraonas išsivedė jį į Egiptą. Po jo dvylika metų valdė jo brolis Jehojakimas.
Tūkstantis keturi šimtai penktieji metai (610 m. pr. Kr.): Nebukadnecaras išžygiavo ir užėmė Jeruzalę. Jis išsigabeno daug grobio, kartu išsinešdamas net ritualinius indus. Jis uždėjo Jehojakimui duoklę ir pasitraukė. Toje pačioje tremtyje į Babiloną nusileido Jehojachino, Jozijo sūnaus Jehojakimo sūnaus, sūnūs Hananijas, Azarijas ir Mišaelis bei Jehojakimo sūnus Danielius.
Tūkstantis keturi šimtai dvyliktieji metai (603 m. pr. Kr.): Nebukadnecaras vėl išžygiavo ir užgrobė Judėją. Jis išvedė į nelaisvę daugelį judėjų ir paėmė daug šventųjų indų. Jis uždėjo Jehojakimui duoklę ir pasitraukė.
Tūkstantis keturi šimtai keturioliktieji metai (601 m. pr. Kr.): Jehojakimas mirė, ir pradėjo valdyti jo sūnus Jehojachinas. Trečiąjį pastarojo valdymo mėnesį Nebukadnecaras vėl išžygiavo prieš jį ir, kartu su didele tautos dalimi, ištrėmė jį į Babiloną. Tuo metu Judėjoje pranašavo Urijas, kuris nužudė Jehojakimą, bei Jeremijas, o Babilone – Danielius, Hananijas, Azarijas ir Mišaelis. Vietoje savo sūnėno Jehojachino vienuolika metų valdė Zedekijas.
Tūkstantis keturi šimtai šešioliktieji Abraomo metai (599 m. pr. Kr.): Pastatytas Kamerinos miestas; taip pat pastatytas Perinto miestas. Babilone pranašavo Danielius su savo draugais, o Judėjoje – Jeremijas ir Baruchas.
Tūkstantis keturi šimtai devynioliktieji metai (596 m. pr. Kr.): Ezechielis pradėjo pranašauti. Pastatytas Masalijos miestas. Netikrasis pranašas: Hananijas. Tapo žinomas įstatymleidys Solonas.
Tūkstantis keturi šimtai dvidešimt šeštieji metai (589 m. pr. Kr.): Babilono karalius Nebukadnecaras išžygiavo ir užėmė visą Vakarų žemę, nuo Eufrato iki Jūros (=Viduržemio). Jis įsiveržė į salas, užėmė Tyrą, sulygindamas jį su žeme bei sudegindamas, ir nužudė Tyro karalių Hiramą. Tada jis įsiveržė į Egiptą, vydamasis Izraelio vaikus, kurie ieškojo prieglobsčio pas faraoną, Egipto karalių. Jis nusiaubė Egiptą ir paėmė Izraelio vaikus į nelaisvę. Sugrįžęs nuo Jūros, jis užėmė Jeruzalę. Dievas atidavė Zedekiją į jo rankas: jam stebint, Hamos Deblate (Ribloje) jis nužudė jo sūnus, jam pačiam išdūrė akis ir išsiuntė į Babiloną. Kariuomenės vadas Nebuzaradanas išgriovė Jeruzalės sienas, sudegino Viešpaties Šventyklą ir kartu su savimi į Babiloną išsigabeno varį, geležį bei indus. O kadangi vyriausiasis kunigas Simeonas drąsiai kreipėsi į sargybos viršininką, jis paprašė jo, ir šis atidavė jam visas Šventojo Rašto knygas, nesudegindamas jų; vyriausiasis kunigas Simeonas visas jas surinko ir padėjo į šulinį. Jis pripildė didelį varinį degiklį ugnies ir įdėjo jį į šulinį. Taip buvo sunaikinta Jeruzalė.
Tai buvo tas pats vyriausiasis kunigas Simeonas, kuriam Šventoji Dvasia prisiekė, kad jis nepatirs mirties, kol nepamatys Kristaus – taip tvirtina kai kurie žmonės. Tačiau Kristaus gimimas nuo šio momento buvo nutolęs penkis šimtus devyniasdešimt vienerius metus, ir dėl to nėra jokių abejonių: Tyro karalius Hiramas, kurį, kaip sakoma, tais metais nužudė Babilono karalius Nebukadnecaras, buvo Dovydo ir jo sūnaus Saliamono draugas. Laikas nuo Dovydo iki tų metų yra keturi šimtai aštuoniasdešimt šešeri metai. Ir jei šis (=Hiramas) taip gyveno, kodėl kyla abejonių dėl to, kuriam prisiekė Šventoji Dvasia?
Tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimtieji Abraomo metai (575 m. pr. Kr.): Babilone pranašavo Danielius ir Ezechielis, o Judėjoje – Jeremijas ir Baruchas. Netikri pranašai: Achiabas, Zedekijas ir Šemėjas.
Tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt devintieji metai (566 m. pr. Kr.): Nebukadnecaras mirė ir pradėjo valdyti Evil Merodachas. Egipte pranašavo Jeremijas. Taip pat tapo žinomas pasakėčių rašytojas Ezopas.
Tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt antrieji metai (563 m. pr. Kr.): Evil Merodachas išlaisvino Jehojachiną iš kalėjimo ir rodė jam pagarbą. Jis paėmė Eljakimo dukterį Gajutą į žmonas ir su ja susilaukė Šealtielio. Apie šį dalyką Raštas sako, kad Jozijas susilaukė Jechonijo ir jo brolių Babilono tremtyje. Šealtielis paėmė sau į žmonas Hatibatą, Elkanos dukterį, su kuria susilaukė Zerubabelio, kartu su tauta išėjusio iš Babilono.
Tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt ketvirtieji metai (561 m. pr. Kr.): Evil Merodachas mirė ir po jo valdė Belšacaras.
Tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt šeštieji metai (559 m. pr. Kr.): Danielius išaiškino jam (=Belšacarui) užrašą, ir tą pačią naktį jis buvo nužudytas, o jo karalystę trisdešimčiai metų perėmė persas Kyras. Persas Kyras išleido iš Babilono tremtinius – iki pe[nkiasdešimties tūkstant]čių vyrų, pastatė aukurą ir padėjo Šventyklos pamatus. Tačiau kadangi kaimyninės tautos juos sustabdė, darbai liko nebaigti iki karaliaus Darijaus valdymo.
Visas žydų tautos tremties laikotarpis truko septyniasdešimt metų. Kai kurių žmonių skaičiavimu, tai buvo nuo trečiųjų Jehojakimo metų iki devynioliktųjų Kyro metų, o pagal kitų skaičiavimą – nuo Jeremijo pranašystės pradžios, kuri buvo tryliktaisiais Jozijo metais. Nuo penktųjų Jeremijo pranašystės metų iki pirmųjų Kyro metų praėjo septyniasdešimt metų. Septyniasdešimt Šventyklos sugriovimo metų pasibaigė Darijaus dienomis – (skaičiuojant) nuo devynioliktųjų Nebukadnecaro metų.
Tuo metu Babilone pranašavo Danielius ir Ezechielis, o Judėjoje – Habakukas, Agėjas ir Zacharijas. Tapo žinomi vyriausiasis kunigas Jozuė, Jozadako sūnus, ir Zerubabelis, Šealtielio sūnus, tautos vadas.
Tuo metu išgarsėjo Zuzana ir tapo žinomas Pitagoro mokytojas Ferekidas.
Tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt antrieji metai (533 m. pr. Kr.): Samo gyventojai pastatė Puteolų miestą.
Tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt penktieji metai (530 m. pr. Kr.): Moteris ir karalienė Tomirė nužudė Kyrą, ir aštuoneris metus valdė Kambizas. Apie Kambizą pas hebrajus pasakojama, kad jis buvo pramintas Nebukadnecaru Antruoju. Teigiama, kad jo dienomis atsirado Juditos istorija.
Tūkstantis <keturi šimtai> devyniasdešimt tretieji metai (522 m. pr. Kr.): Nebukadnecaro kariuomenės vadas Holofernas išžygiavo prieš visą Siriją ir ją nuniokojo, žudydamas ir griaudamas, bet jį patį nužudė hebrajė Judita. Tas, kuris nori skaityti ir sužinoti apie žiaurumus, kuriuos jis padarė, gali tai perskaityti Juditos pasakojime.
Tais pačiais metais Kambizas mirė, ir broliai magai užgrobė karalystę septyniems mėnesiams. Po jų ją trisdešimt šešeriems metams perėmė Darijus (I). Tarp hebrajų pranašavo Agėjas, Zacharijas ir Malachijas.
Tūkstantis <keturi šimtai> devyniasdešimt penktieji metai (520 m. pr. Kr.): Žmonės, kurie buvo likę su Kyru, išėjo iš Babilono.
Tūkstantis penki šimtieji metai (515 m. pr. Kr.): Agėjo ir Zacharijo pranašysčių dėka buvo užbaigtas Šventyklos atstatymas.
Tūkstantis penki šimtai dvidešimt pirmieji metai (494 m. pr. Kr.): Mirė filosofas Pitagoras, išgyvenęs devyniasdešimt penkerius metus.
Tūkstantis penki šimtai dvidešimt devintieji metai (486 m. pr. Kr.): Darijus (I) mirė, o po jo dvidešimt metų valdė jo sūnus Kserksas (I).
Tūkstantis penki šimtai trisdešimt septintieji metai (478 m. pr. Kr.): Termopiluose kilo karas, o Salamine įvyko laivų mūšis. Tuo metu tapo žinomi filosofo Diagoro mokiniai ir Pindaras.
Tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt devintieji metai (466 m. pr. Kr.): Kserksas mirė ir septynis mėnesius valdė Artabanas, o po jo keturiasdešimt vienerius metus valdė Artakserksas (I) Ilgarankis. Sakoma, kad pastarojo dienomis gyveno Estera ir Mordechajus. Tarp hebrajų tapo žinomi raštininkas Ezra ir vyriausiasis kunigas Eljašibas. Pitagoro pasekėjų skaičius išaugo.
Tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt penktieji metai (450 m. pr. Kr.): Romoje pirmą kartą kilo Vieno šimtmečio – šimto metų – karas; Maras Izaokas apie jį parašė daug memre diskursų.
Tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt devintieji metai (446 m. pr. Kr.): Taurininkas Nehemijas išvyko atstatyti Jeruzalės miesto ir sienos; vyriausiuoju kunigu buvo Jojada. Tuo metu pranašavo moteris Noadija.
Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimtieji metai (465 m. pr. Kr.): Į Egėjo jūrą nukrito akmuo. […]
Tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt tretieji metai (432 m. pr. Kr.): Taurininko Nehemijo pastangomis buvo užbaigti miesto ir sienos atstatymo darbai. Tapo žinomi Sokratas ir Demokritas.
Tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt septintieji metai (428 m. pr. Kr.): Atėnuose kilo didžiulis ir baisus maras, toks, kad net neužteko žmonių laidoti mirusiems.
Tūkstantis penki šimtai devyniasdešimtieji metai (425 m. pr. Kr.): Artakserksas mirė. Kserksas Antrasis valdė du mėnesius, po jo septynis mėnesius – Sogdianas, o po to devyniolika metų – Darijus (II).
Tūkstantis penki šimtai devyniasdešimt pirmieji metai (424 m. pr. Kr.): Įvyko stiprūs ir baisūs žemės drebėjimai, ir Atalanta, esanti netoli Lokrų, sudrebėjo ir tapo sala. Gimė Platonas.
Tūkstantis šeši šimtieji metai (415 m. pr. Kr.): Atėniečiai patyrė didelę nelaimę.
Tūkstantis šeši šimtai devintieji metai (406 m. pr. Kr.): Darijus (II) mirė, o po jo keturiasdešimt metų valdė jo sūnus Artakserksas (II). Manoma, kad pastarojo dienomis ir atsirado Esteros istorija.
Tūkstantis šeši šimtai dvidešimt antrieji metai (393 m. pr. Kr.): Įvyko karas tarp kartaginiečių ir afrikiečių. Tapo žinomas Diogenas Kinikas.
Tūkstantis šeši šimtai trisdešimt antrieji metai (383 m. pr. Kr.): Įvyko didžiulis žemės drebėjimas ir Helikės bei Būros miestus, esančius Peloponese, prarijo žemė.
Tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt antrieji metai (373 m. pr. Kr.): Tapo žinomi Platonas, Ksenofontas ir retorius Isokratas. Šiuo laiku gyveno ir Aleksandras iš Faroso.
Tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt antrieji Abraomo metai (353 m. pr. Kr.): Gimė Aleksandras, Makedonijos karaliaus Pilypo sūnus.
Tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimtieji metai (365 m. pr. Kr.): Artakserksas (II) mirė, o dvidešimt septynerius metus valdė Ochas (=Artakserksas III).
Tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt tretieji metai (342 m. pr. Kr.): Platonas mirė.
Tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt šeštieji metai (339 m. pr. Kr.): <Ochas> mirė ir ketverius metus valdė <Arsesas>.
Tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt penktieji metai (350 m. pr. Kr.): Egiptą pavergė persų karalius Ochas.
Tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt devintieji metai (346 m. pr. Kr.): Ochas sulygino su žeme Sidoną. Tapo žinomas žydų vyriausiasis kunigas Jadujus.
Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimtieji metai (335 m. pr. Kr.): Manasas, vyriausiojo kunigo Jadujaus brolis, ant Garizimo kalno pastatė šventyklą. Tais pačiais metais mirė <Arsesas>; Darijus (III) persus valdė šešerius metus. Taip pat tais pačiais metais mirė Makedonijos karalius Pilypas; po jo Makedoniją dvylika metų ir šešis mėnesius valdė jo sūnus Aleksandras.
Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt pirmieji metai (334 m. pr. Kr.): Aleksandras iškeliavo į žygį po kraštą, siekdamas užkariauti tautas ir karalystes.
Iš pasakojimo apie Aleksandrą
Kai jis (=Aleksandras) norėjo išžygiuoti į kraštą, jis atsistojo ir davė įžadą, sakydamas: „Jei Mesijas, Dievo sūnus, ateis mano dienomis, aš ir visa mano kariuomenė nusilenksime ir garbinsime jį, o jei jis neateis mano dienomis, karūna, esanti ant mano galvos, ir mano karališkasis sostas bus skirti jo garbei, kai tik jis ateis. Ir šie aštuoniasdešimt litrų svarų aukso bus skirti jo smilkalams, šviesai ir atnašoms, kai jis ateis.“ Ir jis pakilo, vesdamas su savimi tris šimtus dvidešimt keturis tūkstančius karių, ir iškeliavo į Egiptą. [Iš ten jis parsivedė] nagingų darbininkų, žygiavo dvylika […] dienų ir rado lygumą, kuri supa […] šias […] dvylika mylių. Jie negalėjo eiti prie mirties jūros, nes suprato, kad tie, kurie priartėdavo prie mirties jūros, mirdavo. Jis žygiavo ta lyguma iki pat saulėlydžio, kaip parašyta (jo) istorijoje. Jie pamatė danguje besileidžiančią saulę ir ugnies kamuolių, krentančių iš jos tuo metu, pavidalus, ir visi to regiono žmonės, gyvūnai bei paukščiai pabėgo į urvus. Tada Aleksandras ir visa jo kariuomenė pakilo grįžti, žygiuodami į Rytus. Jis perėjo daugybę teritorijų iki pat teritorijos, esančios tarp Romos ir Persijos karalysčių, ir iki Gugo žemės.
Aleksandras išsiuntė pasiuntinius, kad šie praneštų: „Graikų karalius eina per (jūsų žemę), ir jis neima belaisvių bei negriauna. (Jis sako): „Tegul visi sėdi ramybėje, ir tegul tik labai seni žmonės, esantys šioje vietoje, ateina pas mane, nes man reikia jų kai ko paklausti.““ Kai jie atėjo, jis jų paklausė: „Kieno ši vieta?“ Jie jam atsakė: „Persijos karaliaus Darijaus.“ Jis paklausė jų: „O šis didelis ir galingas kalnas, kaip jūs jį vadinate?“ Jie atsakė: „Tai yra riba, kurią Dievas pastatė tarp mūsų ir tautų kitoje jos pusėje, ir ji tęsiasi iki Vidinės Indijos, kur kitoje pusėje gyvenantys žmonės yra burtininkai. Kai jie norėdavo išžygiuoti į karą, atvesdavo nėščią moterį prie ugnies, kol išeidavo jos vaisius, ir su juo jie atlikdavo burtus: sumirkę savo ginklus (jo kraujyje), kiekvienas iš jų atrodydavo kaip du šimtai raitelių, o jų šūksniai skambėdavo kaip šakalų (kauksmas).“ Aleksandras jų paklausė: „Ar jie buvo išžygiavę jūsų laikais?“ Jie atsakė jam: „Šiame kalne yra maždaug dešimties uolekčių anga, ir iš jos jie karts nuo karto išeina. Ir šias persų tvirtoves, kurias matai, jie sugriovė.“ Jis paklausė jų: „Kokie yra jų karalių vardai?“ Jie jam atsakė: „Gugas, Magugas, Gijas, Tameratas ir Tamartanas. Už jų yra Bet-Amazeratas, už jo – Bet-Kalbabarnoštas, už šio – Bet-Mehanajus, o už jo – dykynė, tuščia stepė, dideli kalnai, drakonai ir žvėrys. O už jų yra Dievo Rojus, kuris, regis, yra toli, aukštoje vietoje tarp žemės ir dangaus, ir dieną naktį iš tolo ten matoma šviesa.“ Jis jiems pasakė: „O šios upės – Eufratas, Tigras, Pišonas ir Gihonas – kaip Raštas sako, kad jos išteka iš ten?“ Jie atsakė: „Viešpats išvedė upes iš Rojaus, ir kad žmonės neplauktų jomis ir neįžengtų į rojų, Dievas įsakė šioms upėms leistis žemyn, tekėti žemės viduje per daugybę parasangų. Kai žmonės eina patikrinti, jie supranta, kad teritorijose išorėje matomos upės yra toli viena nuo kitos.“ Kai Aleksandras išgirdo iš jų daug dalykų, jis juos paleido. Ir jis įsakė visiems nagingiems žmonėms, kuriuos parsivedė iš Egipto, padaryti didelius geležinius vartus angai, kuri buvo kalne. Ir jie užtvėrė ją geležimi, sutvirtinta sijomis.
Senoliai, palikę Aleksandrą, nuėjo pas Darijų papasakoti jam (apie šį reikalą), ir jis įsakė surinkti aštuoniasdešimt du karalius bei jų kariuomenes, kad jį pultų. Aleksandrui ir visai jo kariuomenei miegant ir ilsintis vidurdienio metu, prie jo prisiartino Dievo Sūn[us] ir jį pažadino, sakydamas: „Kodėl miegi?“ Jis labai išsigando ir Jam atsakė: „Ko pageidauji, mano Viešpatie?“ Jis jam tarė: „Aš esu Viešpats, kuriam tu davei įžadą ir kurio vardu išžygiavai! Karaliai ir jų kariuomenės dabar eina prieš tave, bet kai jie atvyks, šaukis manęs, ir Aš ateisiu tau į pagalbą.“ Jis atsikėlė ir pažadino savo didžiūnus, sakydamas: „Šią akimirką man pasirodė Viešpats ir tarė: „Štai, karaliai su savo kariuomenėmis eina prieš tave, bet šaukis manęs, ir Aš ateisiu tau į pagalbą, nes Aš esu Viešpats, kuriam davei įžadą ir kurio vardu išžygiavai!“ Eikime į šio kalno viršūnę ir pažiūrėkime!“ Kai kurie iš jų užlipo ir pamatė, kad visą žemę dengia kariuomenės, ir paskubomis nusileido žemyn sakydami: „Ką mums daryti? Visą žemę dengia prieš mus žygiuojančios kariuomenės.“ Aleksandras pakilo ir įsakė visai savo kariuomenei aukoti smilkalus Jam pasirodžiusiam Viešpačiui ir Jį šauktis. Aleksandras tarė: „Tegul ateina Viešpats ir randa visą stovyklą, kurios kvapas yra saldus!“ Ir Aleksandras padėjo karūną bei karališkus drabužius ant žemės ir tarė: „Dieve: Tavo yra karalystė ir Tavo yra pergalė. Ateik mums į pagalbą!“ Jiems bestovint, kariuomenės apsupo juos iš visų pusių. Tada Aleksandras ir jo kariai sušuko: „Viešpačiui priklauso mūšis ir pergalė!“, o po to šaukė ir sakė: „Viešpatie, ateik mums į pagalbą!“ Ir Aleksandras tarė: „Viešpatie, kuris man pasirodei ir sakei: „Šaukis manęs, ir Aš ateisiu tau į pagalbą“, ateik mums į pagalbą šią valandą!“ Tada jie pamatė Viešpatį, atvykstantį cherubinų vežime su angelų miniomis iš dešinės ir kairės. Ir užvirė didžiulis mūšis, ir Viešpats priartėjo prie Aleksandro ir tarė jam: „Nebijok! Štai, Aš esu su tavimi.“ Viešpaties balsas nutolo, griaudėdamas kartu su kariuomenėmis tarp kalnų. Aleksandro kariai nužudė šešiasdešimt du karalius ir jų kariuomenes, o Persijos karalių, kuris juos surinko, jie sučiupo gyvą. Aleksandras norėjo jį nužudyti, bet šis jam pasakė: „Ką laimėsi mane nužudęs? Pasiimk sau auksą, sidabrą ir viską, kas yra mano karalystėje, ir aš pajungsiu tau Persiją penkiolikai metų!“ Aleksandras pakilo ir žygiuodamas žemyn užėmė persų žemę bei nusileido Indijos link. Po to Aleksandras, Darijus ir Šapūras tarpusavyje susitarė, kad kiekvienas iš jų pastatys šešis tūkstančius sargybinių prie vartų, kuriuos Aleksandras padarė atgręžtus į Gugo žemę, ir po penkiolikos metų Asirija taps nepriklausoma. Ir jis grįžo į savo žemę su didžia pergale. Jis nuėjo pasimelsti į Jeruzalę, kad išpildytų savo įžadus, dėkodamas Viešpačiui, kurio vardu išžygiavo ir kuris jam davė visą šią pergalę. Tada jis paliko tą vietą ir išvyko gyventi bei valdyti į Aleksandriją.
Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt pirmieji metai (334 m. pr. Kr.): Aleksandras užkariavo Ilyriją ir Trakiją, sunaikino Tėbus ir pražudė jų žmones. Jis nugalėjo persus, užėmė Sardus ir laimėjo pergalę prieš karališkąsias strategijas prie Graniko upės.
Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt tretieji metai (332 m. pr. Kr.): Aleksandras užėmė Tyrą ir sugriovė Judėjos miestus. Kai žydai jį priėmė ir jis paaukojo Dievui, jis pagerbė kunigą Andromachą ir paskyrė jį provincijos valdytoju. Kai Samarijoje gyvenantieji jį nužudė,[Aleksandras atvyko iš] Egipto, užėmė miestą ir apgyvendino jame makedoniečius.[Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt šeštieji metai] (329 m. pr. Kr.): Darijus ir Aleksandras susirėmė didžiuliame mūšyje Ise,[Kilikijos mieste], ir Persijos karalius Darijus buvo nugalėtas. Tais metais Egipto žemėje Aleksandras pastatė Aleksandriją. Tuo metu tapo žinomi Anaksimenas, Epikūras ir Aristotelis.
Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt devintieji metai (326 m. pr. Kr.): Aleksandras užėmė Hirkaniją ir Mardiją. Ir nužygiavęs į Amoniją, pastatė Paretoniją.
Tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimtieji metai (325 m. pr. Kr.): Aleksandras užėmė Aorno prarają ir persikėlė per Indo upę.
Tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt pirmieji metai (324 m. pr. Kr.): Aleksandras ir indų karalius Pulas (Poras) susirėmė mūšyje; Pulas buvo nužudytas ir visa Indija buvo pavergta.
Tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt antrieji Abraomo metai (323 m. pr. Kr.): Būdamas trisdešimt dvejų metų, Aleksandras mirė Babilone. Po jo karalystė buvo padalinta daugeliui. Ptolemėjų laikas ir Aleksandro skaičiavimas taip pat skaičiuojami nuo čia, pradedant pirmaisiais metais, kuriais jo brolis Pilypas (III) valdė makedoniečius: Pilypas valdė makedoniečius septynerius metus, Ptolemėjas valdė Egiptą keturiasdešimt metų, Lisimachas valdė Lidiją ir Helespontą, o Antigonas valdė Aziją ir Siriją.
Tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt šeštieji metai (319 m. pr. Kr.): Egipto karalius Ptolemėjas naudodamasis išdavyste ir klasta užėmė Jeruzalę bei žydų miestus, išvesdamas daugelį į nelaisvę ir apgyvendindamas juos Egipte. Buvo žinomas vyriausiasis kunigas Onijas (II).
Tūkstantis septyni šimtieji metai (315 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Antigonas ant Oronto upės kranto pastatė Antiochiją.
Tūkstantis septyni šimtai pirmieji metai (314 m. pr. Kr.): Seleukas (I) Nikatoras buvo pirmasis, kuris trisdešimt dvejus metus valdė Siriją, Babiloniją ir viršutines teritorijas.
Tūkstantis septyni šimtai penktieji metai (310 m. pr. Kr.): Hebrajiškoji Makabėjų knyga, esanti tarp jiems (=žydams) nustatytų dieviškųjų raštų, skaičiuoja graikų karalystės metus nuo šių metų. Edesos žmonės skaičiuoja laiką nuo tūkstantis septyni šimtai šeštųjų (Abraomo) metų.
Tūkstantis septyni šimtai aštuntieji metai (307 m. pr. Kr.): Trakijoje pastatyta Lisimachija. Tais pačiais metais Kiprą pavergė Ptolemėjas. Buvo žinomas Teodoras, kuris nepripažino jokio dievo.
Tūkstantis septyni šimtai dvyliktieji metai (303 m. pr. Kr.): Seleukas pastatė šiuos miestus: Antiochiją, Laodikėją, Seleukiją, Apamėją, Edesą ir Alepą; jis iš dalies pastatė Amidą ir Pelą.
Tūkstantis septyni šimtai šešioliktieji metai (299 m. pr. Kr.): Seleukas užėmė Babiloną.
Tūkstantis septyni šimtai dvidešimtieji metai (295 m. pr. Kr.): Azijos karalius Demetrijas sunaikino Samarijos miestą ir išvedė jo žmones į nelaisvę. Buvo žinomas žydų vyriausiasis kunigas Onijas (II).
Tūkstantis septyni šimtai trisdešimtieji metai (285 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Seleukas Sicilijoje (Kilikijoje) užėmė Azijos karalių Demetriją. Jis nuvyko ten išgirsti pranašystės, nužudė jį ir perėmė jo karalystę.
Tūkstantis septyni šimtai trisdešimt antrieji metai (283 m. pr. Kr.): Ptolemėjas mirė, o po jo Egiptą trisdešimt aštuonerius metus valdė Ptolemėjas Filadelfas.
Tūkstantis septyni šimtai trisdešimt šeštieji metai (279 m. pr. Kr.): Seleukas mirė, o po jo Siriją devyniolika metų valdė Antiochas Soteras.
Tūkstantis septyni šimtai trisdešimt septintieji metai (278 m. pr. Kr.): Fario (Faro) saloje (=Aleksandrijoje) per septyniasdešimt dienų buvo išversti Raštai. Kadangi Ptolemėjas Filadelfas buvo žmogus, mylintis gerus darbus – „filadelfas“ reiškia „gerų dalykų mylėtojas“ – išgirdęs apie žydų Raštus, jis nusiuntė atstovus pas visus jų vadovus, prašydamas išversti juos iš judėjų kalbos į graikų kalbą. Dėl to jis išlaisvino žydų belaisvius, kurie buvo Egipte, ir su vyriausiuoju kunigu Eleazaru bei Sostenu išsiuntė karališkuosius indus, kurie anksčiau buvo Jeruzalėje. Jis uoliai rūpinosi, kad žydų Raštai būtų išversti iš hebrajų į graikų kalbą. Jis padėjo juos į biblioteką, kurią pastatė ten, Aleksandrijoje.
Tūkstantis septyni šimtai keturiasdešimt penktieji metai (270 m. pr. Kr.): Romoje buvo nukaldintos sidabrinės monetos. Nuo šiol pasaulyje išdygo blogas ūglis, ir nuo šiol šaltinis ėmė leisti kartų vandenį, svaigindamas kūriniją blogomis atliekomis – pinigų meile.
Tūkstantis septyni šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (269 m. pr. Kr.): Mirė filosofai Polemonas ir Epikūras. Buvo žinomi Archelajas, Kratesas, Zenonas ir gydytojas Erasistratas.
Tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt penktieji metai (260 m. pr. Kr.): Bitinijos karalius Nikomedas pastatė miestą ir pavadino jį savo vardu – Nikomedija. Tais metais mirė Sirijos karalius, ir penkiolika metų valdė Antiochas (III Didysis). Po vyriausiojo kunigo Eleazaro vyriausiojo kunigo pareigas perėmė jo dėdė Manasas.
Tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt aštuntieji metai (247 m. pr. Kr.): Partai sukilo prieš makedoniečius. Pirmasis karalius Aršakas (Arsakosas I) pradėjo juos valdyti, todėl jie vadinami aršakidais.
Tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimtieji metai (245 m. pr. Kr.): Filadelfas mirė, o Egiptą pradėjo valdyti Ptolemėjas Euergetas. Tais pačiais metais mirė ir Sirijos karalius, o dvidešimt metų valdė Seleukas Kalinikas. Tuo metu kaip kunigai buvo žinomi Jozuė, Asiros (Siračo) sūnus, ir Simonas, Onijo sūnus.
Tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimtieji metai (225 m. pr. Kr.): Romėnai išžudė galatus (=galus), iki keturiasdešimties tūkstančių žmonių.
Tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt tretieji metai (222 m. pr. Kr.): Karijoje ir Rodo saloje įvyko stiprūs žemės drebėjimai, tokie galingi, kad griuvo Kolosas. Tuo metu Šamoni (Makabėjų motina) ir jos sūnūs triumfavo kankinystėje dėl Dievo baimės.
Tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt šeštieji metai (219 m. pr. Kr.): Egiptą septyniolika metų valdė Ptolemėjas Filopatoras.
Tūkstantis aštuoni šimtai aštuntieji metai (207 m. pr. Kr.): Kilo karas tarp Sirijos karaliaus Antiocho ir Ptolemėjo, ir Ptolemėjas buvo nugalėtas.
Tūkstantis aštuoni šimtai keturioliktieji metai (201 m. pr. Kr.): Egiptą dvidešimt ketverius metus valdė Ptolemėjas Epifanas.
Tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (191 m. pr. Kr.): Antiochas pradėjo karą prieš romėnus. Antiochas buvo nugalėtas ir sudarė su jais sutartį, pagal kurią kiekvienais metais po pralaimėjimo Termopiluose jis turėjo jiems atnešti po tūkstantį talentų (sidabro).
Tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt šeštieji metai (189 m. pr. Kr.): Ptolemėjas ir Antiochas sudarė taiką. Jis (=Ptolemėjas) sudarė draugystės paktą, atiduodamas jam į žmonas savo dukterį Kleopatrą (I). Antiochas kaip kraitį atidavė Finikiją, Siriją kartu su Samarija ir Judėja.
Tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt devintieji metai (186 m. pr. Kr.): Penktasis tūkstantmetis baigėsi pagal Septuagintos skaičiavimą, pirmaisiais šimtas keturiasdešimt aštuntosios Olimpiados metais, ir tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt devintaisiais Abraomo metais.
Tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt septintieji metai (178 m. pr. Kr.): Egipto karalius mirė, ir po jo trisdešimt penkerius metus valdė Ptolemėjas Filometoras. Buvo žinomas žydų filosofas Aristobulas.
Tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt aštuntieji metai (167 m. pr. Kr.): Antiochas panaikino žydų įstatymus. Anksčiau jis spaudė žmones atsimesti nuo tikėjimo, o tų, kurie jam nepakluso, jis griebėsi karčiai kankinti. Vėliau jis išžygiavo į Jeruzalę, užėmė Dievo Šventyklą bei joje buvusius indus ir pastatė joje Dzeuso statulą. Jis taip pat pastatė šventyklą Dzeusui Samarijoje, ant Garizimo kalno, nes to jo prašė patys samariečiai. Tuo metu tarp kunigų iškilęs Matatijas, Šamoni sūnus iš Modino kaimo, su savo sūnumis pasipriešino Antiocho kariuomenės vadui gindami savo tėvų įstatymus, šimtas penkiasdešimt trečiosios Olimpiados metu, ir šiuo laiku įvyko dalykai, aprašyti Makabėjų knygoje.
Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtieji metai (161 m. pr. Kr.): Judas Makabėjus, Judėjos strategas (ir) Matatijo sūnus, išvijo Antiocho kariuomenės vadą iš savo regiono. Jis apvalė Šventyklą ir atnaujino savo tėvų religiją, kuri trejus metus buvo apleista.
Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt devintieji metai (156 m. pr. Kr.): Judas Makabėjus mirė, ir jį devyniolikai metų pakeitė jo brolis Jehonatanas.
Tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimtieji metai (155 m. pr. Kr.): Tapo žinomas Aristarchas.
Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt pirmieji metai (144 m. pr. Kr.): Opijus užėmė Keltą, o Scipionas sunaikino Kartaginą – ji buvo pastatyta prieš šešis šimtus šešiasdešimt aštuonerius metus, o kaip teigia kiti, prieš septynis šimtus keturiasdešimt aštuonerius (metus).
Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt antrieji metai (143 m. pr. Kr.): Egiptą dvidešimt devynerius metus valdė Ptolemėjas Euergetas.
Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt šeštieji metai (139 m. pr. Kr.): Trifonas nužudė vyriausiąjį kunigą Jehonataną, ir Simonas pakeitė jį aštuoneriems metams. Vėliau Trifonas nužudė Sirijos karalių Antiochą, Aleksandro sūnų, tačiau galiausiai ir pats buvo sunaikintas.
Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimtieji Abraomo metai (135 m. pr. Kr.): Pirmasis karalius, valdęs Urhajų (=Edesą), buvo Urhajus, Hewjos sūnus, penkerius metus; jis (miestas) buvo pavadintas jo vardu. (Karaliai) pradėjo valdyti šimtas šešiasdešimt pirmojoje Olimpiadoje ir baigėsi du šimtai keturiasdešimt devintojoje Olimpiadoje.
Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt antrieji metai (133 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Antiochas užpuolė Jeruzalę, kariaudamas prieš ją po savo sutarties su Simonu. Jis buvo nugalėtas, o jo kariuomenė sutriuškinta.
Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai (131 m. pr. Kr.): Vyriausiasis kunigas Simonas buvo nužudytas, ir jo sūnus Jonas perėmė (jo rangą) po jo. Ptolemėjas buvo nuverstas nuo sosto Egipte, ir ėmė valdyti jo motina. Tais pačiais metais Mazuro sūnus Abdu septynerius metus valdė Edesą. Tais pačiais metais partas Aršakas nužudė Antiochą. Tuo metu Sicilijoje vergai sukėlė sumaištį ir karą; bet kai jie buvo sugauti ir įkalinti, kalėjime jie taip kentėjo badą, kad siekė suėsti vienas kitą.
Tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt ketvirtieji metai (121 m. pr. Kr.): Edesos karalius mirė, ir penkerius metus valdė Fardaštas, Gebaru sūnus.
Tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt septintieji metai (118 m. pr. Kr.): Žydų vyriausiasis kunigas Hirkanas sunaikino Samariją, samariečių miestą, ir sulygino ją su žeme. Mūsų laikais miestas vadinamas Sebasta, o kai Erodas vėliau jį atstatė, pavadino Sebaste.
Tūkstantis devyni šimtieji metai (115 m. pr. Kr.): [Fardašto sūnus Bakru] valdė Edesą trejus metus; po jo dvidešimt metų valdė Bakru, Bakru sūnus.
Tūkstantis devyni šimtai pirmieji metai (114 m. pr. Kr.): Ptolemėjas Fiskonas valdė Egiptą septyniolika metų ir šešis mėnesius.
Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji metai (105 m. pr. Kr.): Rodo saloje įvyko galingas žemės drebėjimas, sukėlęs joje didelių sugriovimų.
Tūkstantis devyni šimtai dvyliktieji metai (103 m. pr. Kr.): Vyriausiasis kunigas Jonas mirė, ir jo sūnus Aristobulas perėmė (jo rangą) vieneriems metams. Po jo iškilo Aleksandras dvidešimt ketveriems metams.
Tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktieji metai (97 m. pr. Kr.): Sicilijoje vėl kilo vergų sukilimas.
Tūkstantis devyni šimtai devynioliktieji metai (96 m. pr. Kr.): Ptolemėjas, kuris yra Aleksandras, valdė Egiptą dešimt metų.
Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (91 m. pr. Kr.): Sirijos karalius Seleukas, Antiocho sūnus, buvo sudegintas gyvas.
Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntieji metai (87 m. pr. Kr.): Fiskonas valdė Egiptą aštuonerius metus, o Manu (valdė) Edesą keturis mėnesius, po kurio dvidešimt penkerius metus ir devynis mėnesius (Edesą valdė) Abgaras Pika. Čia taip pat žlugo Sirijos ir Azijos karalystė. Jie (=karaliai) pradėjo (valdyti) šimtas septynioliktojoje Olimpiadoje ir baigėsi šimtas septyniasdešimt pirmojoje Olimpiadoje; jų metų suma yra du šimtai devyniolika (metų) ir dešimt mėnesių. Tuo metu Sila nusiaubė atėniečius.
Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintieji metai (78 m. pr. Kr.): Ptolemėjas Dionisijas valdė Egiptą trisdešimt metų; Abgaras nužudė Bakru ir vienas pats valdė dvidešimt trejus metus ir penkis mėnesius.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtieji metai (75 m. pr. Kr.): Salina, Aleksandro žmona, valdė žydus, ir nuo šio momento žydų reikalai tapo neramūs.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtieji metai (71 m. pr. Kr.): Romėnai nusiaubė Sirijos Antiochiją.
Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtieji metai (55 m. pr. Kr.): Edesos karalius mirė, ir edesiečiai vienerius metus liko be valdovo dėl nesutarimų, kilusių iš meilės vadovavimui. Po to aštuoniolika metų ir penkis mėnesius juos valdė Manu, vadintas dievu.
Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštieji metai (49 m. pr. Kr.): Kleopatra (II) valdė Egiptą dvidešimt dvejus metus. Tuo metu Gajus Julijus Cezaris sunaikino germanus.
Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt septintieji metai (48 m. pr. Kr.): Pirmasis karalius valdė romėnus, ir tai buvo Gajus Julijus Cezaris, šešerius metus.
Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrieji metai (43 m. pr. Kr.): Gajus buvo nužudytas, o po jo penkiasdešimt šešeris metus ir šešis mėnesius valdė Augustas Antrasis.
Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtieji metai (35 m. pr. Kr.): Edesos karalius mirė, ir penkerius metus valdė Pakoras. Tais pačiais metais Pakoras ir kariuomenės vadas Bar Zafronas išžygiavo prieš Siriją ir išvedė į nelaisvę Hirkaną bei Erodo brolį Fazaelį. Čia baigėsi žydų karalystė, ir pirmasis juos trisdešimt septynerius metus valdė Erodas Palestinietis.
Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktieji metai (30 m. pr. Kr.): Pakoras mirė, ir trejus metus valdė Abgaras, po kurio trejus metus valdė Abgaras Raudonasis. Erodas kariavo prieš Jeruzalę ir ją užėmė, išgriaudamas dvi jos sienas bei išžudydamas vi[sus žmones] jos viduje.
Erodo dienomis, priartėjus Kristaus gimimui, didžioji kunigystė, (perduota) iš protėvių, ir žydų karalystė buvo panaikintos. Nes išsipildė Mozės pranašystė, sakanti: „Vadovas ir valdovas iš jo pusės nepasitrauks iš Judo, kol ateis tas, kuriam (vadovavimas) yra paskirtas ir kuris yra tautų lūkestis.“ Čia taip pat Kristus yra tautų vadovas, apie kurį Danieliaus pranašystėje pasakyta, kad jis pasiekė pabaigą. Nes vadovai buvo patepami iki Erodo (laikų); jie buvo vyriausieji kunigai, kurie stovėjo priešais žydų tautą, pradedant nuo Šventyklos atstatymo Darijaus dienomis ir šešiasdešimt penktojoje Olimpiadoje, o baigiant Hirkano laiku, šimtas aštuoniasdešimt šeštojoje Olimpiadoje. Metai tarp šių įvykių yra keturi šimtai aštuoniasdešimt treji, kaip pranašavo Danieliaus knyga, sakydama: „Žinok ir suprask, kad nuo įsakymo atkurti ir atstatyti Jeruzalę išleidimo iki pateptojo vadovo bus septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės.“ O šios septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės – tai yra šešiasdešimt devynios savaitės – sudaro keturis šimtus aštuoniasdešimt trejus metus laike, atitinkančius pateptųjų vadovų vadovavimo metus. Po to, kai partai išvedė į nelaisvę Hirkaną Antrąjį, Antipo sūnus Erodas gavo žydų karalystę iš Augusto ir Romos senato, nors karalystė jam ir nepriklausė; po jo sekė jo sūnūs iki antrojo Jeruzalės sugriovimo. Jie ėjo kunigų pareigas Dievui, nors ir nebuvo iš kunigų luomo giminės, ir tai darė ne visam gyvenimui, laikydamiesi Mozės Įstatymo, o kasmet, tuo tarpu kitais kartais (pareigas ėjo) nežinomi žmonės. Kartais kai kurie nusipirkdavo kunigystę iš romėnų.
Danielius pranašavo apie šiuos dalykus, sakydamas: „Po šešiasdešimt septynių (savaičių) ir dviejų savaičių patepimas bus panaikintas ir jis bus neteisėtas, o tauta ir vadovas, kuris ateis, sunaikins šventyklą ir šventovę. Jie bus sutriuškinti per gniuždomą karą, o vėliau per pasibjaurėtiną sunaikinimą, ir laikų pabaigoje sunaikinimas užguls dykynę.“
Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuntieji metai (27 m. pr. Kr.): Kleopatra surengė sąmokslą prieš žydų ir arabų karalystę, ir sustiprėjo taip, kad atimtų jų regionus iš Antonino.
Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintieji metai (26 m. pr. Kr.): Kleopatra atvyko sudaryti taikos su Augustu Libano kalnuose. Ten ji kartu su savo palyda buvo atiduota nužudymui, kaip Danielius iš anksto pranašavo, sakydamas: „Pietų karaliaus duktė ateis pas šiaurės karalių, kad sudarytų tarp jų taiką, bet ji bus atiduota kartu su savo palydovais.“ Žlugus Egipto karalienei Kleopatrai, jos du sūnūs, Helijas (Saulė) ir Selenė (Mėnulis), taip pat susidūrė su mirtimi. Tais pačiais metais Egiptą užėmė romėnai ir Ptolemėjų dinastijos karalystė, kuri valdė du šimtus devyniasdešimt penkerius metus, buvo panaikinta. Ir šiais metais buvo pastatytas Nikopolio miestas.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtieji metai (25 m. pr. Kr.): Manu, vadinamas Saflulu, aštuoniolika metų ir septynis mėnesius valdė Edesą.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmieji metai (24 m. pr. Kr.): Įvyko smarkus ir galingas žemės drebėjimas [Rodo saloje], nuniokojęs d[augum]ą regionų. Tralesas taip pat griuvo per žemės drebėjimą.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrieji metai (23 m. pr. Kr.): Romėnai užėmė Kalabriją ir Galatiją, apdėdami jas duokle.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtieji metai (22 m. pr. Kr.): Romėnai taip pat užėmė Kiziką.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštieji metai (19 m. pr. Kr.): Judėjoje ir Sirijoje kilo didelis ir sunkus badas, ir žmonės paliko tą regioną išsisklaidydami.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt aštuntieji metai (17 m. pr. Kr.): Erodas daug statė Jeruzalėje. Jis iš pamatų atstatė Samariją, kuri kurį laiką buvo sugriauta, ir pagerbdamas romėnų imperatorių Augustą Sebastą (Augustą Cezarį), pavadino ją Sebaste.
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintieji metai (16 m. pr. Kr.): Kipre įvyko didelis žemės drebėjimas, sugriovęs daug vietovių.
Du tūkstantieji Abraomo metai (15 m. pr. Kr.): Markas Lolijus sunaikino germanus.
Du tūkstančiai pirmieji metai (14 m. pr. Kr.): Erodas sugriovė Jeruzalėje buvusią šventyklą ir pastatė kitą, didesnę.
Du tūkstančiai antrieji metai (13 m. pr. Kr.): Tiberijus sutriuškino Vindeliko žmones ir pavergė visus, esančius netoli Trakijos.
Du tūkstančiai penktieji metai (10 m. pr. Kr.): Karalius Erodas pastatė Cezarėjos miestą – jis pavadino jį Cezario vardu – taip pat Agripiną, Antipatridą ir Erodiją, o Galilėjoje – Gabą.
Du tūkstančiai devintieji metai (6 m. pr. Kr.): Tiberijus pavergė Pannoniją.
Du tūkstančiai dešimtieji metai (5 m. pr. Kr.): Tas pats Tiberijus taip pat pavergė germanus. Jis buvo vadinamas autokratoriumi.
Du tūkstančiai vienuoliktieji metai (4 m. pr. Kr.): Erodas ir partai kariavo vienas su kitu. Grįžęs iš mūšio, jis nužudė žydų vyriausiąjį kunigą Hirkaną. Jis taip pat nubaudė mirtimi pastarojo sūnų, kuris buvo paveldėjęs savo tėvo kunigystę. Be to, jis nužudė šiojo (=Hirkano) seserį, kuri buvo jo žmona; o du sūnus, kurių jis iš jos susilaukė, jis nužudė šiems pasiekus pilnametystę. Jis net nužudė aukos motiną, kuri buvo jo uošvė.
Du tūkstančiai dvyliktieji metai (3 m. pr. Kr.): Tiberijus pavergė armėnus, Retiją, Vindeliko žmones ir Pannonijos žmones. Tais pačiais metais Kosą smarkiai apgriovė žemės drebėjimas.
MUSŲ AMŽIUS
Du tūkstančiai penkioliktieji Abraomo metai (1 m. po Kr.) ir trys šimtai devintieji Aleksandro Makedoniečio metai (1 m. po Kr.): Palaimintas vaisius, Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje. Tais pačiais metais senatas davė įsakymą Kvirinijui, kuris buvo Judėjos valdytojas, ir jis atliko nuosavybės ir gyventojų surašymą. Metų nuo Abraomo iki Kristaus gimimo iš viso yra du tūkstančiai šešiolika.
Apie Magų regėjimą, jų atvykimą į Jeruzalę [ir atnašas], kurias jie atnešė Kristui
Tai pasakojimas apie apreiškimus ir regėjimus, kuriuos papasakojo Didžiųjų Rytų karaliai, [karalių sūnūs], tos šalies kalba vadinami magais. Nes visiškoje [tyloje] jie šlovino ir meldėsi; tyliai ir susikaupę jie šlovino ir meldėsi didingai ir šventai gyvybės Viešpaties didenybei: Šventajam ir pašlovintajam Tėvui, paslėptam didžiuliame Jo paties asmens spindesyje, ir iškiliam bei šventam anapus visų minčių. Žmogaus liežuvis nepajėgus kalbėti apie Jį tokį, koks Jis yra, nebent Jis pats to norėtų, kada Jis nori ir per ką Jis nori. Nė Jo dangiškieji, nei žemiškieji pasauliai nepajėgūs kalbėti apie Jo didenybę, nebent Jo didenybės valia teiktųsi apreikšti save pasauliams tiek, kiek jiems leidžiama priimti iš Jo Didenybės dovanos – nes ji yra beribė ir jie nesugeba jos apibūdinti.
Tie išminčiai, to regiono kalba vadinami magais, visiškoje tyloje šlovino visko Dievą, kurio žodžiu ir valia atsirado visa, kas egzistuoja, ir visa, kas dabar tampa, ir visa, kas dar atsiras.
Niekas neegzistuoja be Jo valios, ir nėra nieko, kas pasipriešintų visų Tėvo valiai. Taip buvo vadinami tų išminčių ir karalių vardai: Zaharvandadas, Artabano sūnus, Hormizdas, Sanatruko sūnus, Auštazpas, Gudafaro sūnus, Aršakas, Mahruko sūnus, Zarvandas, Vadudo sūnus, Arihu, Chusro sūnus, Artakserksas, Havilato sūnus, Astanbozanas, Šišravano sūnus, Mahrukas, Humamo sūnus, Ahširašas, Sahbano sūnus, Nasirdihas, Baladano sūnus, ir Mardukas, Belo sūnus. Jie buvo rytų karaliai, karalių sūnūs, Seiro žemėje. Ji buvo už visų Rytų – apgyvendinto žmonių pasaulio – (priešais) Vandenyną, didžiąją jūrą už pasaulio ribų, į rytus nuo Nodo žemės, kur gyveno didysis Adomas, visų pasaulio genčių galva. Karalių sūnūs gavo įsakymus, įstatymus ir raštus iš savo protėvių, perduotus vienas kitam iš kartos į kartą, pradedant Setu, mūsų tėvo Adomo sūnumi, nes Adomas perdavė apreiškimus savo sūnui Setui, kai jo susilaukė.
Kad Setas nenusižengtų įsakymui, Adomas nurodė Setui savo ankstesnę didybę ir išvarymą iš Rojaus, įspėdamas savo sūnų Setą neprieštarauti (Dievo) Teisingumui – kaip tai padarė Adomas.
Setas tyra širdimi priėmė savo tėvo nurodymą ir rūpinosi tradicija bei Aukščiausiojo, didenybės Viešpaties, dovana. Setui buvo leista užrašyti ir paskelbti išmintį knygoje, kad kiekviena gyvybės ieškanti siela skaitytų ją Viešpaties, (visų) Viešpaties, vardu. Būtent per jį knyga, užrašyta Aukščiausiojo vardu, pirmą kartą tapo žinoma pasaulyje. Setas perdavė užrašytą knygą savo kartai, ir ji buvo perduota iki pat Nojaus, kuris buvo pripažintas teisiu ir taip pat išgelbėtas iš vandenų. [Tvano metu Nojus pasiėmė] įsakymų knygą su savimi [į arką, o kai išėjo] iš arkos, jis, Nojus, įsakė po jo einančioms kartoms pasakoti apie jo didžius darbus, paslėptas paslaptis, kurios buvo užrašytos Seto, didingojo Tėvo, knygoje, ir visas paslaptis. Knyga, paslaptys ir mokymas buvo perduodami kaip tradicija iki pat mūsų tėvų, kurie jų mokėsi, su džiaugsmu priėmė ir perdavė mums. Mes taip pat su meile ir baime laikomės knygos paslapčių, ženklų ir žodžių. Tyloje mes meldžiamės, išpažįstame ir šloviname didenybės Viešpatį, kuris paslėptas nuo kiekvienos gyvos būtybės akių, nusilenkdami ir keldami rankas į aukštą dangų. Paslėptųjų paslapčių knyga buvo padėta ant Pergalių kalno, į rytus nuo mūsų Seiro žemės, oloje, Lobių Oloje – tyliojo gyvenimo paslaptys. Kadangi mūsų tėvai paveldėjo (ją) iš savo tėvų, jie mums įsakė, sakydami: „Laukite didingojo Tėvo šviesos, kuri pasirodys jums iš iškiliųjų Rytų, šviesos, kuri pasirodys aukštybėse, ant Pergalių kalno, žvaigždės pavidalu. Ji nusileis ant šviesos stulpo Lobių ir paslėptųjų paslapčių olos viduje. Jūs taip pat įsakykite savo vaikams, ir tegul jūsų vaikai (įsako) savo vaikams, kol Aukščiausiojo siunčiamos žvaigždės paslaptį išvys jūsų karta. Iš Aukščiausiojo pasirodysianti žvaigždės paslaptis yra šviesa, panaši į žvaigždę. Ji apšvies visą kūriniją ir užtemdys saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesą, ir nė vienas iš jų negalės atsilaikyti prieš jos ryškumą. Nes tai yra didinga aukščiausiosios Didenybės Sūnaus paslaptis, kuris yra Tėvo balsas, Jo paslėptos minties viengimis, Jo šlovės spindinti šviesa, Jo paslėptosios būties valia ir atvaizdas, Žodis, kuris gimdo visas Jo mintis, gyvybės šaltinis, kurio versmė neišsenka, Žodis, kuris viską sukūrė pagal Jį siuntusiojo valią, atvaizdas, kuris neturi jokio atitikmens ar panašumo tarp visko, kas egzistuoja.
Per šiojo galybę ir žodį visi pasauliai yra sutvarkyti ir stovi. Jis yra tobulo gailestingumo Sūnus, Tėvo šlovės, neapsakomos didenybės, spindinti šviesa. Todėl turite žinoti, kad kai ši šviesa jums pasirodys iš Didenybės, kuri neturi ribų, ir kai ji bus matoma jums žvaigždės pavidalu, kad galėtumėte ją regėti, uoliai, su džiaugsmu, meile ir visišku rimtumu paimkite iš jo paties tyrų atnašų, kurias jūsų protėviai padėjo Lobių ir paslėptųjų paslapčių oloje, esančioje Pergalių kalne. Eikite ten, kur jus ves žvaigždės šviesa, ir išvysite didį bei nuostabų ženklą: Dievas bus matomas žmogaus kūno nariais, niekinamas, vargšas, turintis trūkumų, silpnas ir nuolankus, ir ant jo bus matomas kryžiaus ženklas. Eikite priešais jį su meile ir džiaugsmu, nešdamiesi savo atnašas. Nusilenkite prieš niekinamą, nuolankų ir sumuštą kūdikį ir įteikite jam savo atnašas. Iš jo gausite gyvybės palaiminimą ir būsite su juo džiaugsme, kai jis ateis savo paslėptoje šlovėje, savo tobuloje dievystėje, savo pilname turte, kuris nesenka, savo naujajame pasaulio amžiuje, savo šviesoje <ir> [jos spin]duliuose, ir tobuloje gyvybėje, kurią jis suteikia visiems savo ištikimiesiems […]. Jūs taip pat turite būti atsargūs ir įsakyti savo vaikams: jei žvaigždės šviesos atėjimas neįvyks jūsų dienomis, tegul jūsų vaikai papasakoja apie tai savo vaikams, kol išsipildys paslaptys ir apreiškimai, kurie užrašyti apie jo atėjimą. Mes gavome įstatymus ir įsakymus iš savo tėvų; mes taip pat mokome visų paslapčių ir įspėjame savo vaikus: „Galbūt jų žvaigždės šviesos atėjimas įvyks jūsų dienomis, pagal tai, ką gavome ir sužinojome iš savo tėvų.“ Mes kopdavome į Pergalių kalną, ir kai susirinkdavome visi drauge – kiekvienas išėjęs iš savo kambario kalno papėdėje – pasilikdavome vienoje vietoje tyrume, dvidešimt penktąją mėnesio dieną – kiekvieną mėnesį. Mes prausdavomės viename šaltinyje, kuris buvo kalno papėdėje. Šis šaltinis buvo vadinamas „Apsivalymu“, ir prie jo augo septyni medžiai: alyvmedis, vynmedis, mirta, kiparisas, apelsinmedis, kedras ir kadagys. Kalnas apskritai buvo gražesnis ir patrauklesnis už visus mūsų regiono kalnus be jokio saiko. Iš jo sklido visokių kvepalų dvelksmas, o ant jo krintanti rasa buvo malonaus aromato. Kai ateidavo mėnesio pradžia, mes kopdavome į kalną, pasiekdavome jo viršūnę ir atsistodavome priešais Lobių ir paslėptųjų paslapčių olos vartus. Klūpodami ant kelių, keldavome rankas į dangų, melsdamiesi ir garbindami, tyliai ir be triukšmo, Aukštosios Didenybės Tėvą, kurio neįmanoma nei apibūdinti, nei apibrėžti iki pat amžinybės. Trečiąją mėnesio dieną mes eidavome į olą dėl brangiųjų lobių, kurie buvo paruošti kaip atnašos žvaigždei, ir garbindami šviesą, kurios mes laukiame. Ir tai, ką perskaitydavome bei išgirsdavome apie[apreiškimą], džiaugsmingai grįždami ir besileisdami, pasakodavome ir mokydavome savo vaikus, savo gentis ir visus, kurie su meile pasišvenčia mokytis.
O jei nutiktų, kad kuris nors iš mūsų išeitų, [mes paskirdavome jo sūnų ar jo genties narį] į jo vietą, lygiai taip, kaip mes perėmėme savo tėvų eilę, kol išsipildys tos žvaigždės atėjimo laikas. Taip pat, [to regiono žmones], tuos, kurie atsiduoda apreiškimo meilei, apie kurį jie su džiaugsmu sužino, mes mokydavome, o tie, kurie nenorėjo mokytis, atsitraukdavo nuo pagalbos. (Tie, kurie mokosi) [supranta mūsų rimtumą], nes mes meldžiamės tyloje ir su pagarba pasakojame jiems apie paslaptis.
Taip pat iš Knygų, kurios buvo Paslėptųjų paslapčių lobių oloje
Mūsų tėvas ir didysis mūsų giminės galva papasakojo savo sūnui Setui visus dalykus po to, kai mirė Abelis, kurį nužudė jo brolis Kainas. Jo tėvas Adomas sielvartavo dėl jo ir paaiškino Setui apie jį […] žvaigždės šviesos pasirodymą ir jos šlovę, nes jis matydavo ją Edeno sode, nusileidžiančią ir apsistojančią ant Gyvybės Medžio, pripildančią jį visiškai šviesa, dar prieš Adomui nusižengiant aukščiausiosios Didenybės Tėvo įsakymui. Kai jis nusižengė Jam nustatytam įsakymui, jis neteko galimybės matyti žvaigždės. Dėl savo išvarymo iš Rojaus mūsų tėvas Adomas apraudojo savo kvailystę, nes jis buvo nužemintas iš savo didybės. Taigi jis labai įspėjo savo sūnų Setą, mokydamas jį vaikščioti teisume, kad jis rastų gailestingumą priešais didingąjį Tėvą. Jis jam pasakė: „Mano sūnau, tegul kartos ir tautos (kyla) iš manęs ir iš mano vaikų, ir tegul jie vienas kitam pasakoja apie mano kvailystę, kalbėdami man tinkančiais palyginimais ir sakydami: ‘Kiekviena karalystė, suskilusi savyje, neišsilaiko.’ Tai man tinka, nes aš suskilau savyje prieš savo karalystę, kurioje gyvenau, ir pats ją praradau. Mano sūnau, šonkaulis, kuris buvo išimtas iš manęs, man tapo rakštimi, apakinusia mano akis. Aš taip pat tikėjausi šio dalyko, kai ją pamačiau, ir pasakiau: ‘Pagaliau tai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno!’ Buvo gerai, kad tada ją taip pavadinau, nes ji tapo man suklupimo akmeniu. Mano sūnau, saugokis jos dėl savo burnos žodžių ir neatskleisk jai visų savo širdies paslapčių. Dabar mano gailestingasis Valdovas padarė ją man pagalbininke garbei ir šlovei, nes Jis mylėjo mane kaip brangų sūnų, bet aš padariau ją man nelaime ir kliūtimi mano žingsniams, taip, kad ji išvedė mane iš mano karališkojo rojaus. Aš nesuvokiau savo garbės, bet mano širdis pasidarė išpuikusi dėl klastingo patarimo, kurį ji man davė – taurės su kartokais žodžiais, ištartais klastingosios gyvatės.
Savo ankstyvajame laike, prieš man būnant sukurtam, aš nesuvokiau – nors sukurtas suvokiau – garbės, kurioje buvau, savo valdžios visam pasauliui, savo meilės šventiesiems sargams ir visoms gyvoms būtybėms Rojaus viduje, ir visų pirma, savo šventojo Valdovo gailestingumo ir meilumo, kuris mylėjo mane ir buvo man užjaučiantis kaip meilus tėvas. Kai iš savo įžūlumo nusižengiau Jo įsakymui, Jis nuteisė mane ne kaip pagiežą laikantis valdovas, bet kaip meilus tėvas, kurio bausmėje įsimaišęs gailestingumas. Nes jeigu Jis būtų teidęs mane pagal mano kvailystę, Jis būtų privertęs mane išnykti kaip garui ir pavertęs nebūtimi, ir kas Jam pasipriešintų, sakydamas: „Ką padarei?“. Priešingai, Jis nubaudė mane su gailestingumu ir teisė mane ne pagal mano kvailystę, nes štai, tu matai, mano sūnau, visa kūrinija (vis dar) yra mano valdžioje kaip ir praeityje. Tačiau mano apgavikas, Velnias, norėjo pažeminti mane savo klasta, kad triumfuotų mano valdžios sąskaita. Dar svarbiau, mano meilusis Valdovas iš savo gailestingumo padėjo jį man po kojomis, kad jį sutrypčiau. Ir nors mano Valdovas įdiegė į mane baimę, kad daugiau niekada nepasiduočiau Velnio patarimams, Jis kaip teisingas Teisėjas užčiaupė jo klastingą burną, pripildydamas ją dulkių, sulaužė jam kojas, (kad jis) nebegalėtų vaikščioti, ir atskyrė jį nuo visų į jį panašių laukinių žvėrių. Mano sūnau, tai yra visi dalykai, kurie man nutiko, ir aš buvau nužemintas iš savo didybės. Visų blogybių priežastis, tavo motina Ieva, tapo man suklupimo akmeniu. Tačiau tu, mano sūnau, saugokis jos patarimų ir neklausyk jos kaip aš. Vietoj to mylėk ir gerbk gyvybės Viešpatį, mano meilųjį Valdovą, ir Jis duos tau gyvybę ir pasigailės tavęs, nes mano gentyje ir tarp mano vaikų bus šlovingų ir garbingų žmonių, Didenybės paslapčių kalbėtojų. Jie ras daug gailestingumo, melsis ir paklus Didenybės [Tėvui]. O dėl vėlesnių kartos laikų, bus žmonių, kurie sukils, neišsigandę mano kvailystės ir mane ištikusio teismo. Atvirkščiai, jie išdrįs tarti piktžodžiavimus netgi prieš aukščiausiąją Didenybę. Jie kalbės daug dalykų, darys stabus ir statulas, garbins net saulę ir mėnulį, ir tars piktžodžiaujančius žodžius. Visi šie dalykai nutiks jiems dėl klastingojo – mano apgaviko – išdavystės. Per meilę savo melui ir karčio kupinai klastai jis prisiartins prie kiekvienos kartos, kuri ateis po manęs, rodydamas jiems ir traukdamas juos prie tuščios didelio turto, puikybės, drabužių, nuosavybės, ištvirkavimo, arogancijos, nedorybės, godumo ir visokių turtų šlovės. Jis pasirodys jiems kaip mylintis ir kaip draugas, kad juos patrauktų, ir per muziką, girtuoklystę, nešvarias ir bjaurias puotas, kurios yra iliuzijos jo tuštiems žiūrovams, ir visokiausius geidulius, jis paims juos meile savo klastai, kuri yra nederama.
Tai man nutiko per Ievą, dėl klastingo (Velnio) teiginio, kad jis esąs tyras ir kad jis būsiąs mano pagalbininkas: „Štai aš patariu tau tai, kas tau tinka ir dera: kai valgysi nuo medžio, apie kurį tau įsakyta: ‘Nevalgykite nuo jo!’, tu būsi kaip tavo Dievas – [mano meilusis Valdovas]“. Aš, vargšas, nesuvokiau savo garbės, kad šis klastingas (Velnio) patarimas negali būti skirtas man, kad molis negali būti kaip tas, kuris jį lipdo, ar vergas kaip jo valdovas. Bet aš pažinau didžiulį savo meiliojo Valdovo didenybės gailestingumą, kuris man buvo apreikštas dienų pabaigoje. Pabaigoje Jis išgelbėjo mane nuo sugedimo ir Jis pakels mane iš dulkių, kaip pakėlė mane, kai aš neegzistavau. Mano priešas džiaugėsi ir džiūgavo, nes aš kritau per jo išdavystę, (tačiau) mano meilusis Išganytojas ir mano gailestingasis Viešpats yra pasiryžęs palaikyti mane ir gailėtis manęs savo gailestingumu. Man žengiant žemyn į tamsą, Jis paguos mane savo šviesa ir apšvies mano akis, kaip padarė man praeityje, kai įkvėpė man į veidą alsavimą ir aš atgijau. Bet tu, mano sūnau, ir tavo palikuonys po tavęs, džiuginkite mano kūrėją ir gyvybės davėją, kad atrastumėte Jo gailestingumą, nes Jis nenubaus jūsų už mano paties nuodėmes dėl savo meilumo. Juk jei Jis būtų mane nubaudęs pagal mano nusižengimą, aš nebūčiau susilaukęs palikuonių, o (Dievas) nebūtų priėmęs aukos iš tavo brolio Abelio ir neatkeršytų už jo kraują (pralietą) jo brolio, kuris jį nužudė. Dėl savo didžio gailestingumo Jis neapleidžia to, kuris Jį myli ir vaikšto teisume priešais Jį. O tiems, kurie daro bloga Jo akivaizdoje, Jis duoda galimybę atgailauti ir gailisi jų, jei jie atgailauja ir Jam meldžiasi, nes Jo gailestingumas pasauliui yra beribis.“
Setas išklausė viso to, ką jam įsakė tėvas Adomas – daug daugiau įsakymų nei šie. Jis uoliai juos užrašė, ir mes radome juos knygoje, padėtoje Paslėptųjų paslapčių lobių oloje. Setas taip pat liepė pridėti prie tų įsakymų; jis apvalė savo širdį, kad nebūtų pavergtas klastingo Blogio, ir šlovino bei šaukėsi aukščiausiosios Didenybės Tėvo vardo. Setas taip pat davė įsakymus savo sūnums apie šias paslaptis. Mes skaitome juos kiekvieną mėnesį, (kai) kopiame į kalną ir su meile įeiname į Paslėptųjų paslapčių lobių olą. Be to, mes buvome mokomi ir mokėme savo sūnus bei gentis. Kai atėjo laikas išsipildyti tam, kas buvo parašyta knygoje apie paslėptos žvaigždės šviesos pasirodymą, mes taip pat buvome to verti, kad mūsų pačių dienomis ji atėjo, ir mes džiaugsmingai ją priėmėme, kaip mums buvo įsakyta mūsų tėvų ir kaip skaitėme knygoje; vieną po kito mes matėme tokius nuostabius ir ryškius regėjimus,[kokių niekada nematėme praeityje, išskyrus tai, kad jų pasla]ptys yra tose knygose, kurias mes skaitėme.
Ir mes išėjome, kiekvienas iš savo kambario, laikydamiesi savo pirmojo papročio kopti į Pergalių kalną […] į apsivalymo šaltinį nusiprausti, kaip buvome pratę daryti, ir išvydome […] kažką panašaus į neapsakomą šviesos stulpą, kuris nusileido ir apsistojo virš vandens. Mes išsigandome ir drebėjome, kai pamatėme jį (=stulpą) ir šviesos žvaigždę, kurios ryškumo negalime nusakyti: jos šviesa buvo daug kartų šviesesnė už saulę, ir saulė negalėjo atsilaikyti prieš jos spindulių ryškumą. Kaip mėnulis Nisono (balandžio) mėnesį dieną būna sugeriamas saulės šviesos, kai ji šviečia, taip mums atrodė saulė, kai žvaigždė švietė virš mūsų. Žvaigždės šviesa pasirodė mums ir mūsų paslapčių sūnums intensyvesnė už saulę. Ji nepasirodė jokiam kitam žmogui, nes (visi) buvo toli nuo jos paslapčių ir atėjimo. Mes džiaugėmės, šlovinome ir be galo laiminome aukščiausiosios Didenybės Tėvą, kuris pasirodė mūsų dienomis ir kurį buvome verti išvysti. Džiaugsmingai nusiprausę apsivalymo šaltinyje ir užkopę į Pergalių kalną, kaip buvome pratę daryti, kildami aukštyn, tą šviesos stulpą radome priešais olą. Mus apėmė didžiulė baimė, ir klūpodami ant kelių bei tiesdami rankas, pagal savo ankstesnius papročius, mes tyloje šlovinome Jo stebuklų regėjimą. Taip pat matėme, kaip dangus atsivėrė tarsi didžiuliai vartai, o šlovingi vyrai savo rankose laikė šviesos žvaigždę, ir ji nusileido bei atsistojo ant šviesos stulpo, pripildydama visą kalną savo šviesa, kurios žmogaus lūpos negali apsakyti. Kažkas panašaus į nedidelę žmogaus ranką priartino stulpą ir žvaigždę prie mūsų akių; mes negalėjome į tai žvelgti, [bet įgavome drąsos] ir pamatėme žvaigždę, kuri įėjo į Paslėptųjų paslapčių lobių olą. Ji neaprėpiamai apšvietė tą olą, ir mes išgirdome švelnų ir meilų balsą, kviečiantį ir sakantį mums: „Eikite į olą be dvejonių ir su meile, ir išvysite didį bei nuostabų regėjimą!“ Mes tapome drąsūs ir tvirti dėl to balso žodžių, bet įėjome išsigandę. Dėl stiprios šviesos prie olos vartų parpuolėme ant kelių, o kai Jo įsakyti atsistojome, pakėlėme akis ir pamatėme tą šviesą, kurios neįmanoma nusakyti žmogaus lūpomis. Kai ji susitelkė savyje, mums pasirodė mažo ir nuolankaus žmogaus kūno narių pavidalu, ir tarė mums: „Ramybė jums, mano paslėptųjų paslapčių sūnūs!“ Jis taip pat apstulbino mus regėjime, sakydamas: „Neabejokite matomu regėjimu, nes neapsakoma jums pasirodanti šviesa yra paslėptojo aukščiausiosios Didenybės Tėvo balsas. Jis pasirodo jums su savo šviesa, sutelkta Jo veide. Jis pasirodo jums mažo, nuolankaus ir trapaus asmens pavidalu, nes pasaulio gyventojai negali matyti didingojo Tėvo Viengimio Sūnaus šlovės, nebent Jis jiems būtų matomas jų pačių pasaulio pavidalu.
Jame bus matomi ir kiti, paslėpti ženklai, bet jie darys negarbę aukščiausiajai Didenybei, dėl žmonių gyvybės išgelbėjimo, nes mano Tėvas pamilo juos, kad jie nepražūtų klystkelyje, kuriuo eina. Aš taip pat išpildau Tėvo meilę iki pat mirties ant kryžiaus. Dėl jų gyvybės Aš nužengsiu, kad pakelčiau juos meilėje ir nepriekaištingoje harmonijoje, jei jie be dvejonių tikės manimi. Tada per mane jie dėkos ir šlovins šlovingosios didenybės Tėvą, kuris siuntė mane jų išgelbėjimui. Aš myliu juos, kad jie nepražūtų klystkelyje, kuriuo eina. Kai Aš būsiu jų matomas visų laikų pabaigoje, jie neturės pasiteisinimo dėl savo nusižengimų, nebent atgailaus ir tikės manimi. Ir jūs taip pat išpildykite viską, ką jums įsakė jūsų tėvai, ir viską, ko išmokote iš knygos paslapčių, kurias skaitėte, kad jums būtų pasakyta: Štai paslėptosios žvaigždės šviesos paslaptys, kurių laukėte išvysti! Štai! Jis apreiškė jums savo asmenį, kad galėtumėte klausytis ir neabejodami tikėti, nes manyje matote įvairių ženklų. Tad pasiimkite su savimi lobį, kuris šioje oloje padėtas jūsų tėvams, ir pasilikite džiaugsme“. Ir jie nusilenkė prieš [… …], „kuris gimė kaip žmogus. Garbinkite mane ten irgi pagarboje xxx, ir nors net dabar aš kalbuosi su jumis, Aš taip pat esu[ten], nes gavau [savo naujienas] iš angelų. Ir ten Aš taip pat esu kartu su savo Tėvo didenybe. Aš esu kiekvienoje vietoje, nes Aš esu šviesos spinduliai, kurios ryškumas pasirodė šiame pasaulyje; (ji sklido) iš mano Tėvo didenybės, kuris mane siuntė išpildyti visko, kas apie mane buvo pasakyta visame pasaulyje ir visose kitose vietose, per neapsakomas [paslaptis], kad išpildyčiau savo šlovingojo Tėvo įsakymą. Per pranašus Jis paskelbė apie mane maištingiesiems namams, taip pat, kaip jums buvo apreikšta apie mane, kiek jūsų tikėjimas to nusipelnė. Aš kilsiu su jumis, tapdamas jums vadovu visame kelyje, kuriuo eisite. Pamatysite šlovingus ženklus ir didžius žygius visoje žemėje, ir visos paslaptys išsipildys Jeruzalėje, kaip matysite. Viskas, kas jums buvo pasakyta, pasitvirtins, ir jūs matysite romumo ženklus bei nuolankų ir silpną pavidalą, tokį, kad žmonės bus įžūlūs prieš mane ir norės klasta įvykdyti tai, ką jie prieš mane sumanys. Bet jie neras ramybės, kol neįvyks visa tai, ką jie daro, atvedę mane iki nužudymo ir sunaikinimo. Tada išsipildys Tėvo valia dėl viso pasaulio gyvybės išgelbėjimo.
Po to, kai jis mums pasakė visus šiuos ir daug kitų dalykų, kurių neįstengiame atpasakoti dėl jų didybės masto, mes visi išėjome iš olos džiūgaudami ir linksmindamiesi, nes buvome pripažinti vertais, kad visos šios neapsakomos Didenybės paslaptys mums būtų apreikštos ir papasakotos. Mes paėmėme visą tą lobį, kuris buvo padėtas oloje, tuo tarpu laiškai, kurie buvo joje padėti, buvo užantspauduoti. Leidomės nuo kalno šlovindami žvaigždės šviesos, kuri mums pasirodė, apreiškimo paslaptis. Kiekvienas iš mūsų pasakojo apie apreiškimus ir regėjimus, kurie jam pasirodė Paslėptųjų paslapčių lobių oloje. Mūsų regėjimai nebuvo panašūs vienas į kitą, ir visi matyti stebuklai buvo įvairiausių pavidalų. Vienas iš mūsų sakė: „Aš mačiau šviesą, kurioje buvo nuostabių pavidalų.“ Kitas sakė: „Aš mačiau kūdikį, kuris turėjo neapsakomų panašumų.“ Kitas sakė: „Aš mačiau berniuką, neturintį sau lygių šiame pasaulyje.“ Kitas sakė: „Aš mačiau, kad jis buvo nuolankus, niekinamos išvaizdos ir vargšas.“ Dar kitas sakė: „Aš mačiau kryžių, ant kurio kabėjo šviesos žmogus, nešantis viso pasaulio nuodėmes.“ Kitas sakė: „Aš mačiau, kaip jis galingai nužengė į Šeolą, ir visi mirusieji prisikėlė bei jį garbino.“ Kitas sakė: „Aš mačiau, kad jis pakilo šlovėje, atvėrė kapus ir prikėlė mirusiuosius, kurie šaukė, sakydami: Šventas yra mūsų Karalius! Šventas jo nužengimas pas mus! Jis nusižemino dėl mūsų nuodėmių, kad mus atpirktų!“ Kitas sakė: „Aš mačiau, kad jis pakilo į aukštybes, o angelai atvėrė jam dangaus vartus; jį nešė serafimų [ir angelų] debesys ant savo delnų! O Dvasia Globėja laikė tiarą ir karūną, tuo tarpu priešais jį švytėjo pergalė! Visos galybės šlovino [ir giedojo] jo nuolankumo garbei, kuris nugalėjo visą klaidų ir mirties kovą!“
Leisdamiesi nuo Pergalių kalno, mes šlovinome ir pasakojome vienas kitam visus šiuos, panašius ir dar kitus dalykus – viską, ką ten matėme ir girdėjome. Buvome apimti didelės laimės ir beribio džiaugsmo, nes buvome pripažinti vertais pamatyti visą šią gyvybės dovaną. Visi karaliai, teisieji, pranašai ir galingieji meldėsi ir vildamiesi siekė pamatyti visą šį regėjimą, bet jie negalėjo jo pamatyti, nes tai nebuvo šviesos žvaigždės atėjimo metas. Ji suteikia tobulą gyvybę tiems, kurie ja tiki.
Mums šlovinant šiuos dalykus, staiga mūsų ausis iš aukščiausiosios Didenybės pasiekė balsas su didžiule šviesa ir neapsakomu meilumu, sakydamas mums: „Viskas, ką matėte, girdėjote, apie ką kalbėjote ir kas jums buvo pasakyta, ir kuo, štai, jūs dabar stebitės, yra tik vienas gyvybės lašas iš Didenybės buveinės.
Niekas nepajėgus suprasti visų Viengimio paslapčių, išskyrus tą, kuris kyla iš paslėptos Tėvo minties. Ir niekas nepažįsta Tėvo, išskyrus balsą, kuris gimdo gyvąjį Žodį – jis atskleidžia giliai paslėptą Tėvo mintį, kuriame jis yra per amžius. Šiuo balsu ir Žodžiu buvo įsteigti ir padėti didingojo Tėvo aukštutiniai ir žemutiniai pasauliai, Angelai, Galybės, Arkangelai, Vyresnybės ir pasaulis, kuriame jūs gyvenate – aukštis, gylis, ilgis ir plotis. Nėra jokio kito dalyko, kuris būtų anapus didingojo Tėvo valios ar egzistuotų be gyvybės balso – mano mylimojo Sūnaus, tobulo gailestingumo apaštalo. Jis apreiškia paslėptąją Tėvo mintį savo mylimiesiems, pagal jų nuopelnus ir gebėjimą priimti iš Sūnaus dovanų. Jis atskleidžia naujus ir tobulus pasaulius tiems, kurie jam paklūsta ir juo tiki. Jis yra paslėptos išminties ir lobių aiškintojas, tas, kuris yra didingojo Tėvo, kuris visada į jį įsiklauso, atvaizdas ir panašumas. Jis yra Viengimis Sūnus, kuris išpildo visą savo Tėvo valią. Jis yra tas, kurio negailima ir kuris nėra pagerbiamas taip, kaip jis to nusipelno, nes tas pasaulis myli tamsą ir jos malonumus labiau už jį. Jis nusižemino ir tapo žmogumi dėl žmonių išgelbėjimo, kad jie nepražūtų; jis savo noru apsivilko niekinamo pavidalo kūnu, kad juo nužudytų mirtį; jis paėmė mirties valdžią, kad galėtų duoti amžinąjį gyvenimą tiems, kurie jį myli ir juo tiki. Jo vardu ženklai ir stebuklai vyksta tų, kurie juo tiki, rankomis.
Jis yra tobulas Sūnus, kuris išpildo jį siuntusiojo valią. Jis yra kelias ir šviesos vartai tiems, kurie pro juos įeina. Jis yra visame kame ir už viską labiau pagarsėjęs bei šlovingas. Jis yra gyvybės duona, kuri nužengia nuo manęs tikintiesiems, nes jis yra gyvojo žodžio sodintojas. Jis yra tikrasis ganytojas, kuris atiduoda save kaip išgelbėjimą dėl savo kaimenės. Jis yra Vyriausiasis Kunigas, kuris savo krauju atleidžia pasauliams. Jis yra gėrimas iš gyvojo vynmedžio. Tas, kurį matėte jums pasirodantį daugeliu pavidalų, nei jis, nei jo šlovingasis asmuo neapleis mano mylimųjų. Niekas negali jam pasipriešinti, nei pasakyti apie jo didenybę: „Koks jis yra?“, išskyrus mane. Ir aš, ir jis esame viena, nes mes esame neapsakomoje šlovėje.“
Tuo tarpu, kai visi šie ir daug kitų panašių dalykų apie mums pasirodžiusį regėjimą buvo mums pasakojami, mes galėjome matyti žvaigždę pačiais puikiausiais jos pavidalais. Tačiau kalbėjome apie jį kaip paikai, nes nesugebėjome išreikšti to, ką matėme.
Ir mes paruošėme visą savo palydą, atsargas ir tyras bei šventas atnašas, kurias išnešėme iš Paslėptųjų lobių olos, kur jas praeityje buvo padėję mūsų protėviai. Mes išvykome su dideliu džiaugsmu ir džiūgaujančiomis širdimis į kelionę į vietą, į kurią mums buvo įsakyta vykti pagarbinti begalinės šviesos žvaigždės regėjimo. Tada mums pasirodė mūsų vadovas, gerasis pasiuntinys, tobula šviesa ir šlovingasis administratorius – žvaigždė, atvykstanti priešais mus, palaikanti visą mūsų stovyklą iš visų pusių ir apšviečianti mus savo paslėpta šviesa. Mums nereikėjo saulės ar mėnulio šviesos, kurių ryškumas šalia jo atrodė menkas. Mes žygiavome dieną ir naktį jo šviesoje, džiaugdamiesi ir džiūgaudami be jokių sunkumų ar nuovargio. Jis paruošė mums palaimintą buveinę, kurioje mes įsikūrėme, ilsėjomės ir buvome laimingi. Mūsų atsargos daugėjo mūsų akyse ir nebuvo jokio stygiaus; atvirkščiai, diena iš dienos jų vis gausėjo ir gausėjo. Jis ilsėjosi virš mūsų su savo šviesa, atpalaiduodamas mus nuo viso mūsų nuovargio, lyg net nebūtume mynę kelių, nes jis išlygino priešais mus kalnus, aukštumas ir sunkiai praeinamas žemes. Net ir priešais mus buvusias upes mes perėjome be baimės jo pėdų dėka, nes mūsų gerojo vadovo, kuris buvo su mumis, šviesa lydėjo mūsų stovyklą. Ir kai tik eidavome per žvėrių ir piktų gyvačių vietas, mes trypėme juos savo pačių kojomis. Jis mus vedė ir kreipė visokeriopose vietose, ir kiekvienas iš mūsų per jo šlovę matėme savo regėjimus; jis pripildė mūsų širdis didelio džiaugsmo. Visos vietovės, per kurias mes keliavome, mūsų akyse atrodė mažos ir menkos, nes mūsų ženklas buvo garbingesnis, o mūsų šviesa – labiau akinanti nei gali apsakyti kokia nors žmogaus burna. Jis vedė mus savo tyra galybe.
Kai atvykome į Jeruzalės regioną gėlių mėnesį, mūsų gerasis pasiuntinys vedė mus į Jeruzalės vidų. Jos didžiūnai ir vadai sunerimo, susijaudino ir mūsų klausė: „Dėl kokios priežasties čia atvykote? Galbūt dėl jūsų magiškųjų paslapčių?“ Taip buvo todėl, kad jie matė mus žiūrinčius į dangų, garbinančius savo ženklą ir besimeldžiančius savo vadovui, nes jie nežinojo mūsų paslapčių ir palaikė mus magais. Mes jiems atsakėme: „Savo žemėje matėme aukščiausiosios Didenybės ženklą, ir buvome pamokyti mūsų protėvių, kad čia gimė karalius, Mesijas, gyvybės davėjas ir išganytojas, kuris atiduos save mirčiai dėl viso pasaulio. Ir mes atvykome, nes matėme visus jo ženklus bei jo paslėptos dievystės atvaizdus per pavidalą to, kuris apsivilko kūnu. Mes atvykome pradžiuginti, nešini savo tyromis atnašomis, kurias mūsų protėviai buvo padėję Paslėptųjų paslapčių lobių oloje, esančioje Pergalių kalne. Jis mums didingame regėjime įsakė atvykti į šią vietą, kad su baime jį pagarbintume, nes jis turi garbintojų kiekvienoje vietoje. Jis jiems yra gyvybės davėjas, išganytojas ir nuodėmių atleidėjas, ir per jį visų Viešpats sutaiko save su savo kūrinija ir pasigaili savo tautos.“ Erodas, vietinis valdytojas, nusiuntė pašaukti miesto garbingųjų [vyresniųjų], klausdamas jų: „Kur parašyta, kad turi gimti karalius, Mesijas, išganytojas ir pasaulio gyvybės davėjas?“
Visi jie vienu balsu jam atsakė: „Betliejaus kaime, kaip aukščiausioji Didenybė pasakė mūsų tėvui Dovydui, pirmajam pranašui, gyvenusiam ankstyvaisiais laikais.“ Kai išgirdome iš jų tai, ką jie sakė, be galo apsidžiaugėme, ir besidžiaugdami išvydome savo vadovą ir lyderį, ir jis dar labiau padidino mūsų džiaugsmą. Mums kalbantis apie visas paslaptis, regėjimus ir šlovingus dalykus, džiaugsmingai išvykome į Betliejų, pagal tai, ką perskaitė aklieji raštininkai. Nes šie, o taip pat ir aklas bei neregintis valdytojas Erodas netikėjo tuo, ką perskaitė iš savo raštų, ir ta miela šviesa, kuri gimė jų žemėje – jis buvo šviesa dar prieš atsirandant pasauliams, bet jie gyveno tamsoje pasaulyje nuo pat savo laiko. Tačiau Erodas klastingai mums pasakė: „Kai pamatysite Gyvybės Davėją, ateikite ir pasakykite man, kad ir aš galėčiau nueiti bei jam atiduoti pagarbą.“ Kadangi jis nebuvo vertas atiduoti pagarbos gimusiai šviesai – jis gyveno klystkelyje – mūsų vadovas, šviesa, liepė mums pas jį neiti. Jis nenusipelnė matyti didžiosios pasaulio šviesos, nes buvo visiškai kurčias ir aklas, kad galėtų jį pagarbinti.
Ir su džiaugsmu atėjome į Betliejų, kuris buvo vertas vadintis šventojo kūdikio kaimu, didžiosios šviesos, kuri jame pasirodė tam, kad sutriuškintų ir išnaikintų visas klaidas bei panaikintų mirtį. Mes visi įėjome į aptvarą, kuriame gimė mūsų vadovas, ir supratome, kad ola buvo panaši ir atrodė kaip Paslėptųjų paslapčių lobių ola, buvusi mūsų žemėje. Iš to sužinojome, kad paslėptosios paslaptys, kurios jį skelbė ir kurias joje buvo padėję mūsų pirmieji tėvai, šiandien ir mums čia atvykus visos išsipildė. Pamatėme nusileidusį šviesos stulpą, kokį matėme praeityje, ir jis atsistojo priešais olą. Ir šviesos žvaigždė nusileido bei atsistojo virš stulpo, tuo tarpu angelai buvo jos dešinėje ir kairėje pusėse. Pamatę ją, džiaugėmės ir kartu buvome apimti baimės. Tada stulpas, žvaigždė ir angelai ėjo priešais mus į olą, kurioje gimė paslaptis ir gyvybės šviesa. Gailestingas balsas mūsų paprašė: „Eikite į vidų!“ Mes nusekėme paskui jį, nusiėmėme savo karūnas ir padėjome jas po jo kojomis, nes karalystė priklauso jam per amžius. Mes atsiklaupėme ir priešais jį nusilenkėme iki pat žemės, nes prieš jį priklaups kiekvienas kelis ir garbins jį danguje bei žemėje. Mes atidarėme savo paslėptus lobius, kurie buvo užantspauduoti, paėmėme juos ir priėjome prie gyvybės lobio, kuris buvo užantspauduotas aukščiausiosios Didenybės. Išėmėme savo lobius priešais gyvybės lobį, kad galėtume iš jo atgauti juos Karalystėje daug kartų didesnius, priešais jo gyvybės sostą.
Tada šlovingas kūdikis ir pirmoji šviesa, išpildanti didingojo Tėvo valią, atvėrė savo burną ir, vedamas savo apsigaubusio ir meilaus gailestingumo meilės, tarė mums: „Ramybė jums, mano paslėptųjų lobių sūnūs, aukščiausiosios šviesos saulėtekio sūnūs, nes jūs buvote pripažinti vertais išvysti pirmąją amžinąją šviesą – jūs ir jūsų tėvai. Ir kadangi buvote pripažinti vertais – štai, jūs priėmėte jį tobula meile be jokios abejonės – jūs būsite verti pamatyti jį jo didžiojoje šviesoje, kurios akivaizdoje daugiau nebebus jokių paslapčių, nes visos jos ras jame savo pabaigą. Ir nuo šiol jis vienas valdys viską, ir jam bus viskas pajungta. Aš apreiškiau save jums jūsų žemėje, kalbėdamas su jumis per paslaptis, ir Aš tapau jums vadovu ir lyderiu, kol atvykote pas mane ramybėje, ir Aš būsiu su jumis iki pat pabaigos; Aš neatsiskirsiu nuo jūsų ir nuo visų tų, kurie tiki manimi tobula meile. Tuomet jūs būkite man liudytojai Rytų žemėje kartu su mano mokiniais, kuriuos išsirinkau, kad skelbtų mano Evangeliją. O kai mano Tėvo valia išsipildys dėl visko, ką Jis man įsakė, Aš pakilsiu šlovėje, nes buvau su Juo ir Jame. Net ir dabar, kai su jumis kalbu, Aš esu su Juo, ir Aš nebuvau atskirtas nuo didingojo Tėvo. Aš dabar duosiu jums kitą ženklą, kuriuo stebėsitės, nes tuo metu, kai pamatysite saulę užtemstant dieną lyg nakties metu, žemėje įvyks drebėjimas, ir iš kapų pasigirs mirusiųjų balsai, šlovinantys jį; tuo momentu žinokite, kad visi laikai ir valandos pasieks pabaigą mano atėjime pas jus. Pakelkite savo akis į dangų ir pamatysite juos atsivėrusius prieš mane spindesyje, nes Aš pakilsiu šlovėje, kuri man dera, ir sėdėsiu dešinėje didingojo Tėvo, kuris mane siuntė duoti gyvybės pasauliui, pusėje.“
Po to, kai gyvybės davėjas pasakė mums šiuos dalykus, visa ola nušvito ir mums atrodė tarsi kitas pasaulis, neturintis tokios [… …] šviesos kaip ši. [… …] ir jie kalbėjo daugybę vilties žodžių [… …], kurių neįmanoma suskaičiuoti, tebūnie taip, amen!
Pirmagimis išliejo paslėptąjį gailestingumą. Šventas kūdikis išpildo aukščiausiosios Didenybės valią. Jis yra tobulas „taip“, ir viskas egzistuoja per jį. Iš tiesų, tavo šviesa ir tavo žodžiu visi pasauliai, matomi ir nematomi, buvo užbaigti ir ištobulinti. Visi angelai ir galybės tave garbina, ir tavo yra toji gyva buveinė, kurią duodi savo išrinktiesiems. Tavo yra toji pirmoji šviesa, nes tu esi mylimas Tėvo minties vaisius. Tu esi Visagalio atvaizdas ir valia. Tu esi paslėptų dalykų atskleidėjas, nes ištartu žodžiu tai, kas yra mintyje, tampa žinoma. Tu esi viskas ir viskas yra tavyje, ir tai, kas yra anapus tavo valios, neegzistuoja.
Kai išgirdome visus šiuos ištartus šlovinimo žodžius, išsigandome ir susijaudinome, ir kritome ant žemės tarytum negyvi. Bet kūdikis – šviesos vaikas – galingai ištiesė savo dešinę ranką, uždėjo ją ant mūsų, duodamas mums jėgų, ir tarė mums: „Mano paslapčių vaikai, nebijokite! Visi dalykai, kuriuos matėte, girdėjote ir kuriais žavėjotės nuo pirmos dienos iki šios dienos, ir visi tie, kuriuos girdite, nėra didesni už mane. Jums jie atrodo galingi, nes esate apsivilkę trapiu kūnu, bet man jie yra visiškai menki. Dėl savo silpnumo jūs nesugebate pamatyti ar išgirsti net apie vieną iš tų skirtumų, kuriuos Aš turiu su Tėvu, kuris mane siuntė. Bet kadangi jūs esate verti pamatyti ir išgirsti šiuos dalykus šiuo metu – ir štai, žavitės jais, lyg jie būtų didingi jūsų akyse – taip jūs būsite padaryti vertais, per mano amžiną meilę jums, pamatyti ir išgirsti šiuos didingus dalykus, kurių neįmanoma dabar apsakyti. Net budintys angelai ar kiti angelai nesugeba jų apsakyti, nes jie ir jiems yra per didingi. Tad kelkitės ir eikite ramybėje į savo žemę, kuri priėmė šviesą, nes jūs buvote verti priimti tobulą aukščiausiosios Didenybės Tėvo šviesą ir su savo atnašomis atvykti džiaugsmingai jo pagarbinti.
Štai, jūs išpildėte viską, ką jūsų protėviai įsakė jums padaryti. Jūs taip pat buvote verti sužinoti ir pažinti pirmąsias paslėptas paslaptis, kurios jums buvo užrašytos iš ankstyvųjų kartų. Dabar, kai liudijate savo paslapčių išsipildymą ir atlikote viską, kas jums buvo įsakyta dėl mano meilės ir mano liudijimo, jūs taip pat esate verti būti man liudytojai Rytuose, kartu su mano mokiniais, kuriuos išsirinkau dar prieš atsirandant pasauliui. Kai tik mano Tėvo valia dėl visko, ką Jis man įsakė, bus išpildyta, ir kai tik Aš šlovėje pakilsiu pas Jį, Aš atsiųsiu jums ir jūsų žemei keletą savo išrinktųjų, kurie kartu su jumis kalbės apie tiesą ir liudys ją, kuri vienbalsiai taps jūsų antspaudu. Tad kelkitės ir eikite ramybėje, o Aš būsiu su jumis visuose regėjimuose ir ženkluose. Kaip Aš buvau su jumis nuo pirmosios dienos, taip Aš esu čia ir šiame pasirodyme, ir visais pavidalais, ir štai, jūs esate nustebinti visų tų regėjimų ir pavidalų, kuriais mane matėte! Kadangi nuo amžinybės esu iš didingojo Tėvo valios, Aš niekada jūsų nepaliksiu ir Aš nepalieku Tėvo, nes Aš esu Jo šviesos atšvaitas, ir Aš buvau atsiųstas pas jus, kad duočiau jums šviesą. Pažvelkite! Jūs stebitės kaip silpni žmonės, bet kaip dar labiau stebėsitės, kai Aš ateisiu pas jus su savo Tėvo didenybe! Nei jūs, nei net angelai ir galybės, kurios yra pranašesnės už jus, nesugebės atsilaikyti priešais mane!
Kai aš nužengiu pas juos, jiems regint stebuklingą sceną, jie stovi apimti baimės ir dreba! Aš pasirodau jiems taip, kaip jiems dera, o jums pasirodau tiek, kiek jūs pajėgiate matyti. Šiame pasaulyje didingasis Tėvas neturi jokio atvaizdo ar pavidalo, išskyrus mane, nes aš esu iš jo kylantis apreiškimas ir esu jo valia, galybė bei išmintis, nes aš esu savo Tėve, o mano Tėvas yra manyje. Ir kadangi Dievui dera būti pasaulio matomam ir pažįstamam – tiek, kiek išminties vaikai sugeba jį priimti ir išgirsti meilėje – didingasis Tėvas mane siuntė, ir dabar aš pasirodžiau jums žmogaus pavidalu, kad išpildyčiau visa, kas apie mane parašyta. Jūsų nusileidimas į Šeolą įvyko dėl jūsų pirmojo tėvo Adomo nuodėmių. Mirtis jus nugalėjo, o paklydimas apgaulingai valdė jūsų kartas, tikėdamasis, kad per savo įžūlumą taps jūsų valdovu, o jūs amžinai tapsite jo nuosavybe. Tačiau aš jums paskelbiau jūsų laisvę, jūsų protėvius ir jūsų senąją kilmę, nes jūs esate iš šviesos giminės, ir ne veltui buvote sukurti šiame pasaulyje, ir ne veltui dangus, žemė bei visi kūriniai egzistavo dėl jūsų. Dėl šios meilės didingasis Tėvas mane siuntė, ir aš priėmiau jūsų pavidalą, kad per jį galėčiau panaikinti ir pašalinti visus jūsų vargus bei nelaimes. Aš pristatysiu jus Tėvui jo akivaizdoje kaip tyrą ir tobulą auką, be jokios suteršiančios ydos. Aš išlaisvinsiu jus meilėje ir tiesoje tyru vandeniu bei Šventosios Dvasios atgimimu, kad meilėje taptumėte man broliais ir tikinčiaisiais – lyg kūdikiais, kuriuose nėra nė lašo blogio, – dabar ir per amžius. Todėl tebūnie jūsų džiaugsmas, šlovė ir padėka per mane iškelti į aukščiausiąjį dangų Tėvui, kurio valia aš esu, kartu su džiaugsmu, išganymu ir Dvasios bendryste. Per mane jums bus suteiktas amžinasis gyvenimas, kad viskas sugrįžtų į nedalomą sutarimą, kaip ir anksčiau, globojant Tėvui, kuris jus šventina ir jūsų gailisi per savo galią, išmintį bei šlovingą valią per amžių amžius.“
Tuomet iš viršaus, iš visų pusių ir iš žemės gelmių pasigirdo balsas: „Atsiliepkite ir sakykite Amen! Tegul tobula gyvenimo valia, džiaugsmas ir ramybė lydi visus pasaulius!“ Gavę iš jo gyvenimo įsakymus, mes išėjome iš jo akivaizdos su dideliu džiaugsmu, begaliniu džiūgavimu ir šlovinimo žodžiais, o mūsų širdys buvo kupinos vilties, atėjusios į mūsų žemę.
Ir Juozapas bei Marija, garbingi ir palaiminti žmonės, išėjo kartu su mumis. Jie buvo verti ir patikimi, kad būtų pakviesti tapti – tik vardu – vaiko, balso, kurį išgirdo Mergelė, tėvais bei auklėtojais, ir tobulos valios bei tobulo gailestingumo mentoriais. Marija buvo vartai šviesai, kuri per malonę atėjo į pasaulį, kad išsklaidytų tamsą, ir ji tapo gyvenimo keliu Dievui, jos pačios sūnui, kuris pasirodė žmogaus kūne, suteikdamas jai vardą, pagarbą ir palaiminimą iš kartos į kartą. Jie pakėlė akis ir išvydo šviesą, per gailestingumą gimusią jų namuose, kad būtų su mumis ir mus lydėtų. Jie mums tarė: „Mums nepatinka, kad atvykę pas mus atėmėte šviesą ir didžiąją viso pasaulio viltį, ir išeinate kartu su juo, palikdami mus be jo! Nes per didelę malonę mes tapome verti pasitikėjimo būti tarnais auklėjant jo kūną, kuris matomas mūsų namuose. O dabar žiūrėkite! Mes matome jį išeinantį su jumis!“ Mes jai atsakėme: „Palaimintoji tarp moterų, palaimintoji Marija! Per gailestingumą tu tapai verta priimti pradėjimą iš Dvasios per savo tyrą klausą ir pagimdyti gyvenimo kūdikį, amžinąjį Žodį; tau buvo patikėta ir tu tapai verta vadintis jo motina. O dabar štai! Tavo šlovingasis vaikas yra tavyje ir lieka su tavimi namuose, nors jis nėra atsiskyręs ir nuo mūsų, kaip pats mums sakė. Nes didžioji gyvenimo dovana, kuri per tavo gimdymą buvo duota visiems pasauliams, ir paslaptis, kurią praeityje slėpė visų Tėvas, per tavo gimdymą buvo mums apreikšta, ir gyvenimo lobis, kuris buvo slepiamas nuo visų tautų, dabar yra matomas! Ši didi malonė ir gyvoji šviesa priklauso ne vien tau, bet ir visiems pasauliams – dangiškiems ir žemiškiems. Pakelk akis ir pamatysi, kad jis yra visoje visatoje ir apšviečia ją visą, o ji pilna jo šlovingų paslapčių. Dabar, kai jis kūniškai matomas pasaulyje, formos, esančios kartu su juo, yra matomos kiekvienoje vietoje, nes jo Didenybė jį atsiuntė visų gyvybei ir išganymui.“
Sugrįžę, Juozapas ir Marija parėjo namo, džiaugdamiesi viskuo, ką girdėjo apie šventąjį kūdikį. Marija įėjo ir pamatė šviesos kūdikį, besijuokiantį ir šlovinantį dėl visų jo didžių ir nuostabių paslapčių – tą, apie kurį nuo senų laikų buvo skelbiama visame pasaulyje. Kadangi per šį jo pasirodymą išsipildė visos pranašystės, jis šlovino ir dėkojo savo Tėvui, kuris jį atsiuntė pasaulių išganymui.
Marija ir Juozapas jam nusilenkė, ir Marija jam tarė: „Aš džiaugiausi matydama gyvenimo lobį, savo šviesą ir šventąjį kūdikį, gimusį iš mano klausymo, tą, kuris savo šventu gailestingumu atvėrė mano įsčias, mano šventosios mergystės viešpatį. Aš be galo džiaugiausi atradusi savo gyvenimo lobį ir savo didžiąją amžinąją šviesą, kurią pagimdžiau savo namuose. Dėl tavo meilės Rytų žmonėms ir dėl tavo paties dovanų, kurias jie tau atnešė, maniau, mano brangusis, kad jie tave išsivedė, nes mačiau tavo šventąjį pavidalą, einantį kartu su jais!“ Jis atsakė švelniu ir nuolankiu balsu, tardamas Marijai: „Ramybė tau, mano motina ir auklėtoja. Kadangi buvai verta tapti palaiminta tarp moterų – tapai verta gyvojo balso vaisiaus, kurį priėmei ir pradėjai savo mintyse su meile bei nepadalijamu tikėjimu, – tu gausi atlygį už savo tarnystę. Būsi palaiminta ir atmenama visose kartose, o naujajame pasaulyje gausi gerą atlygį. Dėl tavęs Ievai ir jos vaikams atsiras viltis ir gyvenimas, nes savo pačios asmeniu tu pašalinai tvoros ietį, saugojusią Gyvybės medį. Štai! Per tave ramybė ir taika apgaubia visus pasaulius dabar ir per amžius, Amen! Aš, pasirodęs tavo namuose, atėjau įvykdyti mane siuntusio Tėvo valios, ir tas, kuris manęs klauso tikėdamas, gyvens. O kalbant apie tau tekusią tarnystę, tu atlikai ją taip tobulai ir be priekaištų, kad už ją gausi gerą atlygį. Dabar aš sugrįšiu pas visus savo brolius, esančius visame pasaulyje, kad iki galo įvykdyčiau savo tikintiesiems visa, ką man liepė mano Tėvas, idant jie amžinai neštų gyvenimo vaisius. Tada aš duosiu savo tikintiesiems ir tam, kuris tiki manimi, visus savo Tėvo pažadus, kurie per mane bus atbaigti, dovanoti ir išpildyti.“
Kai pasiekėme pirmąją kelionės sustojimo vietą, prieš mus vėl pasirodė šviesos ženklas, ir mes nepaprastai džiaugėmės bei džiūgavome. Mes atsiklaupėme ir pagarbinome jį jo akivaizdoje, šlovindami regėjimą ir vienu balsu jam sakydami: „Mes garbiname ir išpažįstame tavo švelnumą bei tavo šviesą, kuri lydėjo mūsų stovyklą kiekvienoje vietoje.“ Jis atsakė ir mums tarė: „Aš esu visur, ir nėra vietos, kurioje manęs nebūtų. Aš esu ir ten, kur mane palikote. Aš esu didesnis už saulę, kurios šviesos netrūksta jokioje pasaulio vietoje, o jeigu ji pasitrauktų iš pasaulio, visi jo gyventojai liktų tamsoje; ir vis dėlto saulė yra viena. Kuo gi didesnis esu aš, saulės Viešpats; mano šviesa ir žodis yra kur kas geresni už saulę!“
Mes atsakėme ir tarėme jam: „Visus šiuos žodžius, o mūsų šviesa ir Išgelbėtojau, mes žinome, ir jie yra teisingi mums; mes tikime, kad visi stebuklai, kuriuos matėme kartu su visais tavo tikinčiaisiais, tavo Didenybei yra maži dalykai. Tačiau mums jie yra galingi, ir burna nepajėgia jų apsakyti ar kiekvieno iš jų deramai įvertinti.“ Ir kai atėjo valgio metas, mes išsitraukėme savo atsargas, kad jomis pasistiprintume, tačiau supratome, jog mūsų atsargų buvo kur kas daugiau nei buvome atsigabenę iš savo krašto kelionės pradžioje. Tada mus apėmė didelė baimė, nors kartu šlovinome Didenybę, kuri buvo su mumis, nes ji nepaniekino mūsų silpnumo. Pavalgę tų pačių atsargų savo būstuose, kiekvienas iš mūsų kalbėjo apie džiaugsmą ir šlovę lyg šaltinis, trykštantis gausiu vandeniu. Kiekvienas kalbėjo apie pačius įvairiausius regėjimus ir stebuklus, šlovindamas mūsų vadovą ir lyderį, mūsų stovyklos šviesą, jos daugybę pavidalų, šlovingus drabužius, nuostabius atvaizdus ir mums pasirodžiusius tobulus vaizdinius. Visos mūsų patalpos buvo paženklintos jo šlovingais ženklais, kol galiausiai pasiekėme savo žemes.
Visos mūsų šeimos, vaikai ir daugybė mūsų krašto žmonių išėjo mūsų pasitikti. Išgirdę, kad atvykome, jie sutiko mus su dideliu džiaugsmu, sveikindami mus džiūgaudami, linksmindamiesi ir šlovindami. Jie žavėjosi mūsų išvaizda ir visos mūsų stovyklos gerove. Kai atvykome į jų vietas, jie susibūrė ir atėjo pas mus, o mes pradėjome jiems pasakoti apie kelionę; mus lydėjusius nuostabius regėjimus; mūsų atvykimą į Jeruzalę; viską, kas mums buvo pasakyta; kelionę į Betliejų; šlovingus Aukščiausiosios Didenybės pasirodymus ir apreiškimus, kurie mums pasirodė urve – didžiąją šviesą ir nuostabų pavidalą, priėmusį nuolankų žmogaus kūną; žvaigždės šviesą, kuri ėjo prieš mus lyg didingas vadovas; neapsakomą šlovę, kurią išvydome vos įžengę, ir tai, kaip mes parpuolėme bei atidavėme pagarbą didžiosios šviesos dieviškajam kūdikiui, kai stovėjo du angelai ir kilo debesies stulpas; visus regėjimus, kuriuos praeityje matėme Pergalės Kalne esančiame Paslėptųjų Paslapčių Lobių Urve mūsų šalyje – ir kaip tame urve viskas tiksliai išsipildė; Betliejaus urve mums pasirodžiusio šlovingojo ir dieviškojo kūdikio pavidalus bei drabužius, jam mums kalbant ir mus mokant: „Štai! Visos paslaptys, palyginimai, atvaizdai, apreiškimai ir visa, ką apie mane visame pasaulyje kalbėjo pranašai, nuo pirmosios dienos iki šios dienos, yra išpildyta – nuo šiol manyje bus įvykdyta valia To, kuris mane siuntė, ir aš atliksiu viską, dėl ko jis mane atsiuntė“; kaip mes jam paaukojome dovanas iš jo paties turtų, kuriuos paėmėme iš Lobių Urvo ir kuriuos ten paliko mūsų protėviai, kaip mes garbinome šlovinamą Viešpatį; kaip jis atvėrė savo nuostabią ir šlovingą burną ir kalbėjo mums apie gyvenimą; kadangi mes buvome pasirengę jo klausytis, jis pasėjo mumyse gyvenimo sėklą, pasakodamas ir atskleisdamas mums gyvenimo buveinę ir didingojo Tėvo, visatos Viešpaties, dangiškąją karalystę; kad Tėvas jį atsiuntė pasaulių atstatymui ir jų ligų išgydymui, nes joks ankstyvasis pranašas negalėjo jų išgydyti – tai galėjo padaryti tik tobulo gailestingumo Sūnaus valia; kad jis mus laisvus išleido ramybėje keliauti į savo kraštą, ir kad, visą kelią džiaugdamiesi bei džiūgaudami pasiekę pirmąją sustojimo vietą, vėl išvydome savo vadovą ir šviesą su visais pavidalais, kuriuos buvome matę anksčiau; kaip mus apėmė didžiulė baimė ir mes drebėjome garbindami bei šlovindami jo didenybę, kuri lydėjo mūsų stovyklą; kaip mūsų indai buvo pilni maisto atsargų, kurios liejosi per kraštus nuo jo palaiminimų ir kurių buvo daugiau nei buvome pasiėmę išvykdami.
Mes jiems tarėme: „Štai! Jos gausiai padėtos prieš jūsų akis, o mūsų indai nuo jų lūžta! Galingi palaiminimai, kuriais jis mus apdovanojo, padės jums patikėti visais mūsų matytais regėjimais ir stebuklais, kad ir jūs taptumėte verti būti jo tikinčiaisiais bei išrinktaisiais. Jis savo didžią galią ir apreiškimus įtvirtins ir tarp jūsų, nes jis iš tiesų yra čia su mumis, kaip jis mums sakė ir kuo mes tikime; jo šviesa nėra nutolusi nuo mūsų stovyklos, kaip ir nuo viso pasaulio. Ši šviesa yra pakankama visiems ir šviečia per jo tobulą meilę. Tas, kuris nori, tegul ima ir be dvejonių valgo iš atsargų, kurias turime su savimi – su tobula širdimi ir tikru tikėjimu. Būkite ir jūs verti prisidėti prie mus lydinčio palaiminimo; jis yra su mumis amžinai.“
Kai kurie žmonės ėmėsi atsargų ir valgė su meile džiaugdamiesi. Laimingi ir džiūgaudami jie ėmė giedoti šlovės giesmes ir pasakoti vieni kitiems apie viską, kas jiems pasirodė. Vienas iš jų sakė: „Valgydamas šį maistą aš regėjau didžiulę šviesą, kuriai nėra lygių pasaulyje!“ Kitas sakė: „Aš mačiau Dievą, gimstantį pasaulyje taip, kaip jis to panorėjo!“ Dar kitas sakė: „Mačiau šviesos žvaigždę, kuri savo švytėjimu užtemdė saulę!“ Kitas sakė: „Aš mačiau žmogų, kurio išvaizda buvo baugesnė už bet kurio kito žmogaus, bet kuris suteikia gyvybę ir apvalo pasaulį savo krauju bei nuolankiu žvilgsniu.“ Dar kitas kalbėjo: „Aš mačiau kažką panašaus į avinėlį, kabantį ant gyvybės stulpo, ir per jį bei jo kraują įvyko visų pasaulio kūrinių išganymas.“ Kitas sakė: „Aš mačiau šviesos stulpą, nusileidusį į požeminį pasaulį, ir mirusiuosius, prisikeliančius jo pasitikti, su dideliu džiaugsmu jį garbinančius ir šlovinančius!“
Jie vienas kitam pasakojo kur kas daugiau dalykų nei šie žodžiai. Tų, kurie valgė iš tų atsargų, protai diena iš dienos liejosi šlovinimu, ir visame Rytų regione tvyrojo didžiulis džiaugsmas. Vadai, vargšai, moterys ir vaikai iš viso regiono susiburdavo iš meilės mūsų Viešpačiui savo didžiūnų, kurie buvo vadinami magais, namuose, kad pasiklausytų jų naujojo ir šlovingojo mokymo, paslapčių, apreiškimų ir visko, kas jiems buvo pasakyta nuo pat pirmosios dienos, kai jie paliko savo žemes, iki jų džiaugsmingo sugrįžimo. Diena iš dienos jiems daugėjo apreiškimų, regėjimų ir galingų apsireiškimų, o tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus liudijimo meile plito per stebuklus, kuriuos jiems pasirodęs šviesos kūdikis darė per juos, kol jis visame kame išpildė to, kuris jį siuntė, valią. Tada jis šlovėje įžengė į aukščiausiąjį dangų, savo buvusią buveinę. Dėl to, ką jie išgirdo, Rytų regione gyvybės tikėjimas tik augo.
Kai pagal mūsų Viešpaties valią ten atvyko išsiųstasis Judas Tomas, tikėjimas sustiprėjo dar labiau – ir dėl dalykų, kuriuos jie girdėjo, ir dėl daugybės stebuklų bei ženklų, kuriuos darė mūsų Viešpaties apaštalas Judas Tomas. Kai didžiūnai išgirdo, kad Judas ten atvyko, kaip jiems ir buvo sakiusi jiems pasirodžiusi šviesa, jie susirinko ir nuėjo pas jį, norėdami prisijungti prie jo maldoje ir tikėjime. Jie pasveikino Judą su tobula meile, džiaugdamiesi mūsų Viešpačiu, ir Judas taip pat buvo labai laimingas dėl jų. Praleidę su Judu kelias dienas, jie jam papasakojo, kaip nuo pat pirmosios dienos jie tapo verti priimti pasaulio šviesos dovaną, apie savo kelionę su ja į Betliejų ir viską, kas jiems buvo pasakyta, apie apreiškimus ir regėjimus, kuriuos jie ten matė urve, apie savo nusileidimą ir apie tai, kaip ši šviesa lydėjo juos ir visą jų stovyklą per daugybę regėjimų bei apreiškimų. Apaštalas Judas, sužinojęs apie mūsų Viešpaties malonę, kuri ant jų išsiliejo, taip pat jiems papasakojo – visiems susibūrus kaip broliams – apie mūsų gyvybės davėją, stebuklus, išgydymus ir galingus ženklus, kuriuos jis padarė savo apaštalų akyse, apie jo atvaizdų pavidalus ir nuostabius vaizdinius. Apie juos neįmanoma pasakyti pakankamai: šviesa mums pasirodydavo nuolatos, ir mes buvome jos stulbinami, apakinti ir taip sumišę protu, kaip niekas kitas nebuvo patyręs nuo pat pasaulio sukūrimo!
Visiems broliams išgirdus tai, ką Judas jiems papasakojo, jie vienu balsu ėmė šlovinti aukščiausiosios Didenybės Viešpatį, per jo Sūnų, tobuląją gyvybės valią. Jie paprašė Viešpaties apaštalo Judo prijungti juos prie savęs per mūsų Viešpaties paženklinimą, ir Judas atsakė: „Mano broliai, aš taip pat džiaugiuosi, nes buvau atsiųstas dėl šios gyvenimo dovanos, idant tas, kuris tiki gyvenimu ir kuris su meile bei tiesa priima mano Viešpaties Jėzaus Kristaus ženklą, nebūtų valdomas velnio.“ Naktį, auštant sekmadieniui, Judas išsivedė juos ir brolius, kurie džiaugsmingai prašė taip pat priimti mūsų Viešpaties paženklinimą, prie vandens šaltinio; jis paėmė aliejaus ir pasimeldė virš jo, tardamas: „Šloviname tave, gyvenimo paslaptie, duota mums per aliejų krikštui malonėje; šlovė tau, paslėptoji paslaptie, duota mums gyvenimui ir atleidimui; ji apšviečia mus ir išsklaido nuo mūsų tamsą bei paklydimą; be to, per šią paslaptį kariai pasiekia pergalę prieš savo priešus. Šlovė tau, aliejaus paslaptie, nes tu esi verta turėti ryšį su Kristumi, kuriuo yra vainikuojami kovą laimėję nugalėtojai; aliejus susijungia su Dvasia ir sklando virš krikšto vandenų kaip jo sutuoktinė Šventoji Dvasia, kuri sujungia sielą su protu ir atnaujina kūną per gyvybės gimimą. Ateik, Pirmagimio palydove; ateik tu, kuri amžinai atnaujini žmones gyvybės gimimu; nusileisk ant šių tikinčiųjų, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mylimųjų; apvalyk juos nuo visų jų kūno randų ir pašventink juos, kad jie taptų tavo buveine, ir atilsiu tobulo gailestingumo Sūnui; tu tobulai juos pašventinsi gyvybės gimimu.“ Ir jis pakrikštijo juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.
Kai jie visi išlipo iš vandens, jiems pasirodė aukščiausiosios Šviesos kūdikis, nužengiantis iš dangaus, ir tarė jiems: „Ramybė jums, visų mano paslapčių sūnūs! Štai dabar, jums atgimus, išsipildo visi regėjimai ir apreiškimai, kuriuos matėte nuo pat pirmosios dienos.“ Iš baimės jie parpuolė ant žemės, o kai atsistojo, jiems pasirodė kažkas, panašus į jaunuolį, šlovingą ir dievišką, ir paėmęs visą duonos kepalą, jis padėkojo, laužė jį ir davė dalį pirmiausia apaštalui Judui, o po to ir kiekvienam iš jų, tardamas: „Tai yra jūsų atgimimo gyvenimui užbaigimas ir paženklinimas, ir nuo šiol bei per amžius tvirtai laikykitės mano pažadų.
Jam dingus iš jų akių, jie vėl išvydo jį, žengiantį į dangų begalinėje šlovėje. Ir Judas tarė: „Mes šloviname tavo malonią didenybę ir tavo Viengimį Sūnų, turintį daugybę pavidalų, tavo šlovingus atvaizdus, kuriuos mums parodei, ir drabužius, kuriais apsivilkai dėl mūsų, kad mes galėtume apsivilkti tavo galinga didenybe. Tu vadinamas įvairiausiais vardais, bet nė vienas iš jų tavęs neaprėpia, nes tik tu ir tavo aukščiausiasis Tėvas žinote tavo didį ir šlovingą vardą, ir niekas kitas jo nežino. Visi šie pavidalai, kuriuos priėmei ir kuriais mums pasirodei, yra dėl mūsų, kad galėtume tave pažinti, nes tu pamilai mus per savo didį gailestingumą, kurį mums jauti. Ir viską, ką nukryžiuotojai tau padarė, tu iškentei dėl mūsų, nors esi aukščiau bet kokios kančios ir kilęs iš To, kuris nepatiria kančios, idant išganymas tektų tik mums per tavo malonę. Tu viską ištvėrei ir viską iškentei dėl mūsų. Tad tu esi mūsų Globėjas, vadovas, šviesa ir gyvybės davėjas. Kadangi mes tavimi įtikėjome, mes turime viską, kas yra tavyje, ką tu mums visiškai atidavei per savo tvirtą meilę mums, nes tu viską iškentei dėl mūsų.“
Visi naujieji Gyvojo Žodžio mokiniai atsiliepė ir su dideliu džiaugsmu tarė: „Mes šloviname, garbiname ir išpažįstame tavo didenybę, kurios žmogaus lūpos neįstengia apsakyti, nes esame per silpni jai prilygti, tačiau tu nušvietei mūsų silpnumą savo didžia šviesa, nes per savo gailestingumą padarei mus vertus tapti tavo amžinojo gyvenimo dalininkais.“
Jiems labai džiaugiantis išpažinimu, malda ir mūsų Viešpaties pasirodymais, brolių gretos tikėjime augo diena iš dienos. Judas jiems tarė: „Mano broliai, mes turime įvykdyti mūsų Viešpaties įsakymą, kuris mums pasakė: ‚Eikite į visą pasaulį ir skelbkite mano Evangeliją!‘ Todėl, mano broliai, ir jūs būkite Žodžio skelbėjai kaip ir mes, nes ir jūs gavote mūsų Viešpaties malonę. Eikite į kiekvieną vietą ir skelbkite mūsų šviesos ir išgelbėtojo dovaną kiekvienam, kuris nėra pavydus.“
Ir jie iškeliavo iš ten į visas vietas, kupini meilės skelbdami apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, visatos Viešpaties Sūnaus, atėjimą. Mūsų Viešpaties vardu ir per Šventąją Dvasią, išlietą ant jų per mūsų Viešpaties malonę, jie taip pat darė stebuklus ir išgydymus, kurių žmogaus burna nepajėgia apsakyti. Jie skelbė tikrąjį tikėjimą ir visus mokė sakydami: „Bėkite nuo tamsos ir ateikite į niekada nesibaigiančią šviesą! Taip jūs gyvensite ir paskutiniąją dieną būsite apgobti mūsų Viešpaties Jėzaus, mūsų gyvybės davėjo ir didžiosios priebėgos, apsaugos nuo baisaus ugnies teismo, kuris staiga užgrius apvalyti visą žemę nuo paklydimo, apgaule valdžiusio ją. Tada per tikėjimą jūs būsite išgelbėti nuo deginančios ugnies, įžengsite į atilsio vietą, paruoštą visiems išrinktiesiems ir ištikimiesiems, kurie tiki tobulos šviesos Sūnumi, amžinuoju gyvenimu, mano Viešpaties Jėzaus Kristaus, visatos Viešpaties Sūnaus, karalyste, jo aukščiausiąja Didenybe, jo naujuoju pasauliu, jo didinga ir kilnia šviesa, kuri niekada nepraeina, ir jo šlovinguoju atilsiu. Tuomet jūs ilsėsitės per amžių amžius, iš tiesų, amen.“
Pasakojimas apie magus ir jų dovanas baigėsi.
Du tūkstančiai devynioliktieji metai nuo Abraomo: Erodas išžudė Betliejaus vaikus dėl Kristaus.
Du tūkstančiai dvidešimtieji metai: Po to, kai tas pats Erodas išžudė Betliejaus vaikus – dvejų metų ir jaunesnius, – pagal tai, ką jam papasakojo magai, manydamas, kad kartu su jais bus nužudytas ir Kristus, jį ištiko Dievo teismas, atitinkantis jį patį ir jo darbus. Pirmiausia jį apėmė ūmus karščiavimas, kurio deginimas iš išorės nebuvo matomas, nors skausmas jo viduje vis stiprėjo. Tuomet jis atsisakė maisto, nes jo viduriai nebeveikė. Jį kankino opos ir aštrus skausmas žarnyne, o pėdos ištino nuo susikaupusių skysčių; jo slaptosios kūno vietos pūvo ir jose užsiveisė kirmėlės. Jį apėmė dusulys, kankindamas bjauriu ir atstumiančiu kvapu. Nepasiduodančios ligos puolė jį iš visų pusių, o jis neturėjo jėgų joms pakelti. Dievas skyrė jam įvairias ligas, ir nors visos jos jį kankino, jis kovojo už gyvybę. Jis ieškojo išgijimo ir fizinio atsigavimo, netgi vyko maudytis į Kalirojės karštąsias versmes, kurių vandenys įteka į Asfaltito ežerą (Negyvąją jūrą). Ir kai jis ten buvo, gydytojai norėjo išmaudyti jo kūną aliejuje, bet jam panirus į aliejaus pilną vonią, jis visiškai susmuko, jo akys užsivertė, ir jo tarnus apėmė didžiulė baimė. Nors jis ir priešinosi ligai, iš tiesų jau buvo praradęs viltį išgyventi.
Iš ten jis sugrįžo į Jerichą, apkartęs ir grasindamas nusižudyti, tačiau tik dar labiau grimzdo į klastą ir piktadarystes. Jis surinko visus Judėjos kaimų didžiūnus bei galinguosius į vieną vietą, vadinamą Hipodromu, ir įsakė juos įkalinti. Jis pasišaukė savo seserį Salomę bei jos vyrą Aleksą ir jiems tarė: „Žinau, kad mano mirties diena žydams bus didi šventė, bet aš galiu priversti kitus manęs gedėti ir surengti sau tikras laidotuves, jei sutiksite įvykdyti mano įsakymą dėl įkalintųjų. Man mirus, paskirkite žmones jiems išžudyti, ir taip jie apverks mane, net jei to ir nenorės.“ Kamuojamas stipraus kosulio priepuolio, jis nusprendė nusižudyti. Jis paėmė obuolį ir paprašė peilio, nes buvo pratęs juos nulupti ir suvalgyti. Po to jis atsistojo, norėdamas pažiūrėti, ar nėra nieko, kas galėtų jam sutrukdyti, ir pakėlė dešinę ranką, kad nusižudytų. Prieš pat savo mirtį jis nužudė dar vieną – trečiąjį asmenį, be tų dviejų savo sūnų, kuriuos buvo nužudęs anksčiau. Taip jis mirė karčiose kančiose, kartu laukdamas ir tų kančių, kurios jo dar tik laukė.
Štai vyriausieji kunigai, kurie buvo žinomi Kristaus laikais: Hananas, po jo – Izmaelis, Fabo sūnus; po jo – Eleazaras, Hanano sūnus, o po jo – Kajafas, kuris yra rašytojas Juozapas – jis buvo vyriausiasis kunigas Kančios dienomis ir išgyveno iki Jeruzalės sunaikinimo.
Po Erodo devynerius metus Judėjoje karaliavo Archelajus. Tuo metu išgarsėjo Judas Galilėjietis; Apaštalų darbų knygoje sakoma, kad jis suklaidino daug žmonių, išvesdamas juos į dykumą. Siekdamas įžengti į Jeruzalę lyg Raštuose laukiamas Mesijas, jis su daugybe ginkluotų žmonių prisiartino prie Alyvų kalno, tačiau Romos kariuomenė jį užpuolė ir nužudė, o visi jo ginkluoti žmonės išsisklaidė ir pražuvo.
Du tūkstančiai dvidešimt antrieji metai: Romoje ir visose Vakarų žemėse kilo baisus, nuožmus ir galingas badas, toks stiprus, kad toje žemėje visiškai dingo kviečiai ir miežiai; vienas modijus kviečių pagal saiką buvo parduodamas už tūkstantį dvidešimt septynis ir pusę dinarų.
Du tūkstančiai dvidešimt ketvirtieji metai: Abgaras Ukama, kuris anksčiau buvo ištremtas, Edesą valdė trisdešimt septynerius metus ir vieną mėnesį.
Du tūkstančiai dvidešimt devintieji metai: Karalius Archelajus buvo ištremtas į Vienos miestą Galijoje. Jį dvidešimt ketveriems metams pakeitė Erodas Tetrarchas.
Tais pačiais metais mirė Augustas, karaliavęs penkiasdešimt šešerius metus ir šešis mėnesius. Jo vietoje dvidešimt trejus metus karaliavo Tiberijus.
Du tūkstančiai trisdešimt ketvirtieji metai: Azijos žemėje įvyko didelis ir stiprus žemės drebėjimas, kuris sugriovė ir apvertė kaimus bei miestus, pražudydamas jų gyventojus viduje, spausdamas juos tarsi vynuoges viename pražūties spaustuve. Jis pasikartojo ir jo metu buvo suniokota trylika miestų: Efezas, Magnezija, Sardai, Mostenė, Egėjas, Hierokaisarėja, Filadelfija, Tmolas, Tomas, Kumė, Mirina, Apolonija ir Hirkanija. Visi jie buvo sunaikinti per šią rūstybę dėl mūsų nuodėmių, nušluojant visus statinius ir matmenis.
Tais pačiais metais sudegė Pompėjos teatras.
Du tūkstančiai keturiasdešimtieji metai: Pilypas pastatė Cėzarėjos miestą, o taip pat pastatė ir kitą miestą – Juliją.
Du tūkstančiai keturiasdešimt tretieji metai: Prokuratorius Pilotas buvo išsiųstas į Judėją.
Du tūkstančiai keturiasdešimt ketvirtieji metai: Erodas pastatė Tiberijo miestą ir, norėdamas pagerbti imperatorių, pavadino jį Tiberiada; jis taip pat pastatė Liviados miestą.
Tais pačiais metais Jonas, Zacharijo sūnus, pamokslavo dykumoje ant Jordano upės kranto, skelbdamas visiems, kad Kristus, Dievo Sūnus, yra tarp jų. Jėzus taip pat pradėjo išganymą per Evangeliją iš šios vietos, žodžiais ir darbais rodydamas dieviškosios galios tiesą tiems, kurie tai liudijo.
Erodas vedė Erodiją, savo brolio Pilypo žmoną, pastarajam dar esant gyvam. Jis pasielgė neteisingai su savo pirmąja, teisėta žmona, kuri buvo nabatėjų karaliaus Areto duktė. Jis atskyrė Erodiją nuo jos vyro šiam dar tebesant gyvam, ir dėl jos tarp jo ir karaliaus Areto kilo karas, nes pastarojo duktė buvo paniekinta. Šiame kare visa Erodo kariuomenė buvo išžudyta.
Jonas Krikštytojas taip pat priekaištavo jam, kad šis paėmė brolienę. Išgirdęs Jono žodžius Erodas išsigando, nes matė, kad visi žmonės eina paskui jį, kad jis pritraukia dideles minias ir kalba žmonėms su autoritetu. Jis pabijojo, kad šis reikalas gali virsti maištu, suprasdamas, jog žmonės viską darydavo pagal Jono žodį ir įsakymą. Erodas nusprendė, kad kur kas geriau bus jį iš anksto nužudyti, prieš prasidedant bet kokiam judėjimui jo paliepimu, antraip teks gailėtis dėl Jono sukelto sukilimo. Dėl šio Erodo įtarumo Jonas buvo surakintas ir išsiųstas į kalėjimą, vadinamą Macherontu, kur buvo nubaustas mirtimi. Vėliau Erodas ir Erodija buvo ištremti, išvaryti į tremtį už Vienos miesto ribų. Ten jis sulaukė atpildo, atitinkančio jo darbus.
Iš viso metų nuo antrojo Jeruzalės šventyklos atstatymo, kuris įvyko antraisiais persų karaliaus Darijaus metais, iki šių metų, kurie yra penkioliktieji Tiberijo valdymo metai: penki šimtai keturiasdešimt aštuoneri metai; nuo Saliamono iki pirmojo šventyklos pastatymo: tūkstantis šešiasdešimt vieneri metai; nuo Mozės ir išėjimo iš Egipto: tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt vieneri metai; nuo Abraomo ir Nino bei Šamiromos valdymo: du tūkstančiai keturiasdešimt ketveri metai; nuo Tvano iki Abraomo: devyni šimtai keturiasdešimt dvejeri metai; ir nuo Adomo iki Tvano: du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt dvejeri metai.
Du tūkstančiai keturiasdešimt šeštieji metai: Edesos karalius Abgaras pasiuntė laišką Kristui į Jeruzalės žemę.
Du tūkstančiai keturiasdešimt devintieji metai nuo tautų tėvo Abraomo ir trys šimtai keturiasdešimt antrieji metai nuo Aleksandro, makedoniečio Pilypo sūnaus: Jėzus Kristus, išsipildant apie jį skelbtai pranašystei, priartėjo prie Kančios, devynioliktaisiais Tiberijo valdymo metais.
Tuo metu kai kuriuose graikų metraščiuose mes radome užrašytus šiuos atskirus pasakojimus: saulė užtemo, Bitinija sudrebėjo, ir didžioji Nikėjos dalis sugriuvo, liudydama tai, kas įvyko mūsų Išganytojo laikais. Flegonas, rašęs apie olimpiadas, tryliktojoje knygoje apie tai parašė taip: „Ketvirtaisiais du šimtai antrosios olimpiados metais įvyko saulės užtemimas, trukęs kur kas ilgiau nei visi ankstesni. Šeštąją dienos valandą stojo naktis, taip, kad danguje net pasirodė žvaigždės. Ir Bitinijoje kilo didžiulis žemės drebėjimas, kuris apvertė didžiąją dalį Nikėjos.“ Tai parašė vyras, kurį ką tik paminėjome.
Tai yra ženklas, kad mūsų Išganytojo Kančia įvyko būtent tais metais, ir, anot Jono liudijimo, tai nutiko penkioliktaisiais Tiberijo valdymo metais. Jis (Jonas) paliudijo trejų iš eilės einančių metų mūsų Viešpaties mokymo laikotarpį.
Apie tuos metus Juozapas taip pat rašė, kad per Sekmines kunigus apėmė didelė sumaištis ir sąmyšis, o netrukus vidinėje šventykloje pasigirdo galingas balsas, sakantis: „Mes iš čia pasitraukiame“. Juozapas parašė ir kitą dalyką: Pilotas, kuris tuo metu buvo valdytojas, naktį šventykloje pastatė imperatoriaus statulą – tai, kam jis neturėjo jokios teisės, – ir taip sukėlė didelį triukšmą bei žydų maištą. Šventyklos uždanga perplyšo, o daugybė mirusiųjų išėjo iš kapų ir pasirodė daugeliui.
Pranešimas apie mūsų Viešpaties kančią ir iškilmingą teismą.
Avitas Leontijus Licinijus Speratas: Ramybė!
Kaip ir prašei manęs per mano sekretorių, norėdamas sužinoti apie įvykius tribunole prieš Jėzų Kristų, aš pasirūpinau užrašyti ir atsiųsti pasakojimą apie viską, kas įvyko pretorijuje bei teisme, bet taip pat prašau man atsilyginti. Mano sekretorius man pasakė: „Aš pasišaukiau kelis Jėzaus mokinius, ir jie atidavė daug savo daiktų, kurie dabar priklauso tau“. Žinok tad, kad žydų tautos vyriausieji kunigai ir rašto žinovai pavydėjo Jėzui, ypač dėl atgaivintų žmonių, todėl jie suėmė jį ir atvedė pas mano valdovą Pilotą. Kaip žmogų, kuris piktžodžiauja, laužo Įstatymą ir nusipelno mirties, […] jie jį perdavė. Jie priekaištavo jam dėl daugelio dalykų. Sužinojęs, kad jis galilėjietis ir pavaldus Erodui, Pilotas nusiuntė jį pas Erodą. Pastarasis tuo metu buvo Jeruzalėje ir vyko Neraugintos duonos šventė. Išgirdęs kunigų ir fariziejų šmeižtą, Erodas išsiuntė jį atgal Pilotui su žinute: „Prieš šį žmogų kalbama daug dalykų, o kadangi jį šmeižiantieji yra Jeruzalės piliečiai ir tau pavaldūs žmonės […]“.
Du tūkstančiai šešiasdešimt šeštieji metai nuo Abraomo: Romoje kilo baisus badas, kurio metu daugelis žuvo.
Du tūkstančiai šešiasdešimt septintieji metai: Mirė Edesos karalius, Abgaro sūnus Ma’nu, ir po to keturiolika metų karaliavo jo brolis Ma’nu.
Du tūkstančiai septyniasdešimtieji metai: Mirė Romos imperatorius Klaudijus, ir jo vietoje trylika metų bei aštuonis mėnesius valdė Neronas. Šis Neronas savo valdymo metais pasidavė daugeliui piktadarysčių, apsiginkluodamas prieš Dievo garbinimą, tačiau dabar ne laikas pasakoti apie jo nedorybes. Iš tiesų, daugelis apie jį rašė tiksliai, ir norintys gali iš jų sužinoti apie šio vyro, neracionaliai pražudžiusio miriadas žmonių, pamišimą. Šios bjaurios žudynės pasiekė tokį lygį, kad jis nepagailėjo net savo namiškių bei artimųjų – išžudė savo motiną, brolius, žmonas ir daugybę giminaičių. Jis atidavė juos visokiausioms mirtims, tarytum jie būtų jo priešai ir neprieteliai.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai: Šventasis Paulius patyrė kankinio mirtį Romoje; jam kardu buvo nukirsta galva. Tais pačiais metais apaštalų vadovas Petras taip pat priėmė kankinio mirtį – jis buvo nukryžiuotas žemyn galva. Po Kristaus jie išgyveno trisdešimt penkerius metus.
Du tūkstančiai septyniasdešimt pirmieji metai: Nerono laikais, kai Feliksas buvo Judėjos prokuratorius, Juozapas taip pat aprašė konfliktus ir neramumus, kilusius tarp pačių kunigų. Savo pasakojime jis rašė taip: „Tarp vyriausiųjų kunigų, kunigų ir Jeruzalės vadovų įsiplieskė konfliktas, ir kiekvienas iš jų subūrė sau įžūlių bei ramybę drumsčiančių žmonių gaują, kuriai ėmė vadovauti. Susipykę jie svaidydavosi vienas kitam užgauliais žodžiais ir mėtydavo akmenis, o sudrausminti jų nebuvo kam. Miestas atrodė taip, lyg neturėtų jokio valdytojo. Be to, tuo pačiu metu Jeruzalėje pasirodė savotiški plėšikai, kurie vidury baltos dienos, pačiame mieste, žudydavo kiekvieną sutiktąjį. Ypač švenčių dienomis jie įsimaišydavo į minias, slėpdami kardus po drabužiais, ir jais badydavo žymius žmones.
Vos tik pastarieji krisdavo, pirmieji prisijungdavo prie minios, protestuojančios prieš žudikus, ir taip dėl jų klastos nebuvo įmanoma jų atpažinti. Vyriausiasis kunigas Jehonatanas (Jonatanas) buvo nužudytas pirmasis, o po jo kasdien buvo žudoma daugybė kitų. Baimė buvo baisesnė už nesiliaujančią kančią, ir, lygiai kaip kare, kiekvienas laukė savo mirties.
Du tūkstančiai septyniasdešimt antrieji metai (58 m. po Kr.): Žydai sukėlė maištą Cėzarėjoje, ir daugelis jų žuvo.
Du tūkstančiai septyniasdešimt penktieji metai (61 m. po Kr.): Feliksas buvo atleistas iš savo pareigų Judėjoje, ir jį prokuratoriaus poste pakeitė Festas.
Du tūkstančiai septyniasdešimt šeštieji metai (62 m. po Kr.): Paulius pirmą kartą kaip kalinys buvo išsiųstas į Romą.
Du tūkstančiai septyniasdešimt septintieji metai (63 m. po Kr.): Šventasis Jokūbas, mūsų Viešpaties brolis ir pirmasis Jeruzalės bažnyčios vyskupas, patyrė kankinio mirtį. Kai Paulius apeliavo į imperatorių (Cezarį) ir Festo buvo išsiųstas į Romą, žydai atsisakė klastingų kėslų, kuriuos prieš jį kurpė, ir atsigręžė prieš Jokūbą, mūsų Viešpaties brolį, kuris iš apaštalų buvo priėmęs Jeruzalės vyskupo sostą. Jų įžūlumas prieš jį pasireiškė taip: jie išvedė jį į vidurį ir vertė visos minios akivaizdoje išsižadėti tikėjimo Kristumi. Tačiau jis, priešingai nei jie visi norėjo ir tikėjosi, atvirai ir visiems žmonėms girdint garsiu balsu išpažino, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų Dievo Sūnus. Kadangi jie nebegalėjo pakęsti jo liudijimo – juk visi tikėjo jį esant teisųjį dėl jo tobulos bei dorybingos išminties ir jame buvusios Dievo baimės – jie rado tinkamą progą: Festas Judėjoje mirė, tad tuo metu jie neturėjo jokio valdytojo, o tenykštė valdžia buvo be galvos ar vado. Tuo metu Jokūbas, mūsų Viešpaties brolis, visų vadinamas „Teisiuoju“ nuo mūsų Viešpaties laikų iki pat šiol, vadovavo Jeruzalės bažnyčiai. Tuo metu daug kas buvo vadinami Jokūbais, bet šis buvo šventas nuo pat motinos įsčių. Jis negėrė nei vyno, nei jokio fermentuoto gėrimo, taip pat nevalgė nieko, kas turėjo gyvybės kvapą. Joks skustuvas nebuvo palietęs jo galvos. Jis nesitepė aliejumi ir niekada nesimaudė pirtyse. Tik jis vienas turėjo teisę įžengti į Šventų Švenčiausiąją, nes vilkėjo ne vilnoniais, o lininiais drabužiais. Jis eidavo į šventyklą vienas, ir jį rasdavo klūpantį bei meldžiantį atleidimo žmonėms, kol jo keliai sukietėjo kaip kupranugario – jis nuolat klūpėjo garbindamas Dievą ir maldaudamas atleidimo savo tautai.
Dėl jo dorybingo teisumo jį vadindavo Teisiuoju, taip pat Tautos tvirtove ir teisumu, kaip apie jį kalbėjo pranašai. Kai kurie iš septynių žydų tarpe gyvavusių sektų atstovų jo paklausė: „Kas yra Jėzaus vartai?“, ir jis atsakė, kad tai yra Išganytojas. Kai kurie iš jų įtikėjo, kad Jėzus yra Kristus. Minėtos sektos netikėjo nei tuo, kad jis prisikėlė iš numirusiųjų, nei tuo, kad jis ateis atlyginti kiekvienam pagal jo darbus, tačiau tie, kurie įtikėjo, tai padarė dėka Jokūbo. Kadangi įtikėjo daug tautos vadų, tarp žydų, rašto žinovų ir fariziejų kilo sumaištis; jie sakė, kad visa tauta yra verčiama pripažinti Jėzų kaip Kristų. Taigi jie susirinko ir tarė Jokūbui: „Prašome tavęs sutramdyti žmones, nes jie klysta sekdami Jėzumi, tarytum jis būtų Kristus. Prašome tavęs perkalbėti dėl Jėzaus visus tuos, kurie atvyko į Paschos šventę, nes mes visi tavęs klausome. Mes ir visa tauta liudijame, kad esi teisus ir niekam nenuolaidžiauji. Todėl įtikink visą minią neklysti dėl Jėzaus, nes visa tauta ir mes visi tavęs klausome. Atsistok ant šventyklos atbrailos, kad būtum matomas iš aukštai ir kad tavo žodžiai būtų girdimi visiems žmonėms, nes dėl Paschos susirinko visos gentys kartu su pagonimis.“ Taigi rašto žinovai ir fariziejai pastatė jį ant šventyklos atbrailos, šaukė ir sakė jam: „O teisusis, kurio mes visi turime klausyti, kadangi tauta klysta sekdama nukryžiuotuoju Jėzumi, pasakyk mums, kas yra Jėzaus vartai?“ Jis atsakė garsiu balsu, tardamas: „Kodėl klausiate manęs apie Žmogaus Sūnų? Jis sėdi didžiosios Galybės dešinėje ir ateis dangaus debesyse.“ Daugelis buvo įtikinti ir šlovino Dievą dėl Jokūbo liudijimo, sakydami: „Osana Dovydo Sūnui!“ Tada rašto žinovai ir fariziejai vėl ėmė kalbėti tarpusavyje: „Blogai padarėme, suteikę Jėzui tokį liudijimą; eikime ir nustumkime jį žemyn, kad jie išsigąstų ir juo netikėtų.“ Ir jie šaukė sakydami: „Ak, ak, teisusis suklydo!“ Taip išsipildė tai, kas parašyta Izaijo knygoje: „Pačiupkime teisųjį ir nustumkime jį žemyn, nes jis mums nenaudingas. Taigi jie valgys savo darbų vaisius.“ Tad jie užlipo ir nustūmė teisųjį žemyn; jie sakė vienas kitam: „Užmėtykime Jokūbą Teisųjį akmenimis.“ Ir jie pradėjo jį apmėtyti akmenimis, nes nukritęs jis nemirė, bet atsisukęs atsiklaupė ir tarė: „Maldauju tavęs, Viešpatie Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Jiems taip jį mušant akmenimis, vienas iš kunigų, Rechabo sūnų, Rechabimų sūnus (iš tų, apie kuriuos liudijo pranašas Jeremijas), sušuko sakydamas: „Sustokite, ką darote? Teisusis juk meldžiasi už jus!“ Vienas iš jų, kuris buvo dažytojas, paėmė vėzdą, kuriuo daužydavo drabužius, ir smogė teisiajam per galvą; taip jis priėmė kankinio mirtį. Jie palaidojo jį toje pačioje vietoje, netoli šventyklos.
Po jo vyskupu Jeruzalėje tapo Simeonas, Klopo sūnus, Juozapo, Marijos sužadėtinio, brolis ir Jokūbo tėvas. Šis Simeonas, vadintas Simonu, tapo Jeruzalės valdytoju po savo pusbrolio Jokūbo.
Du tūkstančiai septyniasdešimt aštuntieji metai (64 m. po Kr.): Mirė Aleksandrijos vyskupas Morkus, ir jį pakeitė Anianas.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimtieji metai (66 m. po Kr.): Įvyko didelis ir baisus žemės drebėjimas, kurio metu sugriuvo trys miestai Azijos žemėje: Laodikėja, Hierapolis ir Kolosai.
Tuo metu žydų tauta sukėlė maištą. Juozapas vėl aprašė nelaimes, užgriuvusias žydų tautą, be daugelio kitų dalykų, kuriuos jis nupasakojo savais žodžiais. Daugybė aukštą padėtį užimančių žydų Jeruzalėje buvo kankinami smūgiais ir nukryžiuojami žemyn galva Floro, Judėjos prokuratoriaus, nurodymu. Kai dvyliktaisiais Nerono valdymo metais prasidėjo karas, priešiški neramumai dėl žydų sukelto maišto apėmė tautą visoje Sirijoje; visur miestų gyventojai buvo negailestingai žudomi tarytum kare. Buvo galima matyti miestus, pilnus negyvų kūnų, nepalaidotų ir sumestų į krūvas – vaikų, senelių ir moterų, neturinčių net drabužių savo nuogumui pridengti. Visos eparchijos buvo pilnos neapsakomų nelaimių. Taip įsivyravo žiaurumų grėsmė, ir kasdien buvo vykdomas įžūlumas. Juozapas šiuos žydams nutikusius dalykus papasakojo savais žodžiais.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt pirmieji metai (67 m. po Kr.): Mirė Edesos karalius Ma’nu, ir Ma’nu sūnus Abgaras perėmė karalystę dvidešimčiai metų.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt antrieji metai (68 m. po Kr.): Po Kristaus liudijimo Neronas išžudė visus Romos didžiūnus. Jis taip pat nužudė savo žmoną, tris dukteris, o kartu su jomis ir sūnus.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt tretieji metai (69 m. po Kr.): Paulius ir Petras patyrė kankinių mirtį Romoje.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai (70 m. po Kr.): Dievo rūstybė ėmė kristi ant Nerono. Tais pačiais metais žydų tauta sukilo, o romėnų karo vadas Vespasianas su gausia kariuomene žygiavo prieš juos ir apgulė Jeruzalę. Kol jie ją buvo apgulę, Neroną iš visų pusių ėmė pasiekti blogos žinios, ir jis pats nusižudė savo rankomis.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt penktieji metai (71 m. po Kr.): Galba ir Otonas užgrobė imperiją, bet Jeruzalę apgulusi romėnų kariuomenė imperatoriumi paskelbė Vespasianą; jis paliko (savo vietoje) sūnų Titą ir išvyko į Romą valdyti imperijos.
Du tūkstančiai aštuoniasdešimt šeštieji metai (72 m. po Kr.): Galba ir Otonas buvo nužudyti, ir Vespasianas ėmė karaliauti. Mat rašytojas Juozapas, kuris yra Kajafas – jis išliko gyvas iki Jeruzalės sunaikinimo – sakė: „Po to, kai Neronas valdė imperiją trylika su puse metų, ir prabėgus pusantrų metų po Galbos bei Otono, kai Vespasianas pasiekė pergalę prieš žydus, Judėjoje buvusi romėnų kariuomenė paskelbė jį karaliumi ir autokratu. Jis nedelsdamas patikėjo karą su žydais savo sūnui Titui, o pats išvyko į Romą.“
Po mūsų Viešpaties įžengimo į dangų, kartu su žydų įžūlumu prieš jį, jie sukurpė daugybę sąmokslų prieš apaštalus. Pirmiausia jie užmušė akmenimis Steponą, o po to nukirsdino Jokūbą, Zebediejaus sūnų. Vėliau jie sugalvojo daugybę mirtinų sąmokslų prieš Jokūbą, mūsų Viešpaties brolį, ir kitus apaštalus, išvarydami juos iš Judėjos žemės. Tačiau mūsų Viešpats juos išsiuntė pas tautas skelbti Gerąją Naujieną jo vardu. Taip pat ir Jeruzalės bažnyčios žmonėms prieš karą buvo įsakyta – tarsi per apreiškimą, duotą jų iškiliausiesiems – išeiti iš miesto ir apsigyventi netoliese esančiame mieste, vadinamame Pela. Visi, kurie tikėjo Kristumi ir buvo Jeruzalėje, išsikėlė, palikdami ją be šventų žmonių, kad po to baudžiantis Dievo nuosprendis galėtų užgriūti karališkąjį žydų miestą ir visą Judėjos žemę dėl jos įžūlumo prieš Kristų ir jo apaštalus; tokiu būdu jis turėjo visiškai nušluoti iš to regiono aną nedorąją kartą. Kokios nelaimės ištiko visą tautą kiekvienoje vietoje! Kaip smūgiais buvo kankinami Judėjos gyventojai!
Kiek miriadų žmonių kartu krito nuo kardo, bado, įvairių mirtinų kančių ir plėšikavimo, kuris ištiko daugelį Judėjos miestų! Kokius baisius vargus Jeruzalėje matė tie, kurie bėgo ieškodami joje prieglobsčio tarytum įtvirtintoje sostinėje! Tas, kuris nori atidžiai sužinoti apie viso karo eigą ir daugybę jo metu įvykusių detalių – kaip galiausiai pranašo aprašytas bjaurusis sunaikinimo ženklas buvo pastatytas garsiojoje šventykloje, kuri nuo senų laikų priklausė Dievui, ir kaip ji buvo visiškai sunaikinta ugnies – gali tai sužinoti iš Juozapo pasakojimo, kuris tai užrašė. Šis Juozapas parodo, kaip apie trys milijonai sielų iš visos Judėjos susirinko per Paschos šventę, atvyko į Jeruzalę ir buvo joje uždaryti tarsi kalėjime. Turime pripažinti, jog buvo teisinga, kad tomis pačiomis dienomis, kai jie susirinko įžūliai pasielgti su visų Išganytoju ir geradariu, Kristumi, Dievo Sūnumi, jie būtų uždaryti kaip kalėjime ir patirtų pražūtį kaip teisingo Dievo nuosprendžio pasekmę.
Apie badą, apėmusį žydus:
Praleisiu daugybę detalių apie tai, kas nutiko žydams nuo kardo ir kitais būdais, ir papasakosiu tik apie baisias kančias, kurios juos ištiko dėl bado, idant tie, kurie skaitys šią knygą, suprastų, bent iš dalies, Dievo bausmę, kuri greitai juos pasiekė dėl jų įžūlumo prieš Kristų. Taigi paimkite penktąją Juozapo knygą ir paskaitykite apie tai, kas jiems nutiko tuo metu. Jis sako taip: „Tiems, kurie turėjo (nuosavybės), likti ar žūti buvo tas pats. Žmogus galėjo mirti dėl savo turto, jam sufabrikavus kaltinimą, neva jis siekia pasiduoti romėnams. Kartu su badu stiprėjo ir maištininkų įžūlumas, ir abu šie dalykai kasdien liepsnojo vis smarkiau. Kalbant apie kviečius, jų niekur nebuvo galima pamatyti atvirai, nes jie verždavosi į namus ir juos apieškodavo; jei rasdavo pas žmones, kurie tai neigdavo, jie juos mušdavo. Jei rasdavo žmonių, slepiančių maistą iš vargo, jie juos kankino. Apgailėtinas jų fizinis vaizdas išduodavo, ar jie turėjo kviečių, ar ne. Tie, kurių kūnai buvo sveiki, teikė vilties, kad pas juos galima rasti maisto atsargų, tačiau žudyti tuos, kurie ir taip miršta iš bado, buvo beprasmiška. Daugelis slapta iškeisdavo savo turtą į vieną saiką kviečių, jei buvo turtingi, arba miežių, jei buvo vargšai. Jie slėpdavosi giliai namų viduje, kai kurie iš didžiulio nepritekliaus valgė grūdus tokius, kokie jie buvo, nesumaltus, o kiti juos išsivirdavo, kaip diktavo būtinybė. Joks stalas niekada ir niekur nebuvo padengtas, ir maistui dar neišvirus, kai kurie griebdavo jį nuo ugnies ir valgydavo. Šis maistas buvo apgailėtinas, o vaizdas vertas ašarų: stiprieji vogė iš savo draugų, o silpnieji dejavo. Kankinantis badas sustiprino visas kančias, ir niekas kitas taip nenaikina gėdos. Dalykai, kurie kitomis aplinkybėmis būtų verti pagarbos, bado metu buvo niekinami. Moterys plėšė maistą iš savo vyrų burnų, vaikai – iš tėvų, ir, kas buvo smerktiniausia iš viso, motinos – iš savo kūdikių burnų; kol jų mylimieji nyko jų glėbiuose, jos be jokio gailesčio atimdavo paskutinius jų gyvybės lašus. Ir net valgydami tokiu būdu, jie negalėjo nieko paslėpti, nes maištininkai atsirasdavo visur, norėdami atimti tai, ką šie buvo pačiupę. Kaskart pamatę uždarytus namus, jie tai priimdavo kaip ženklą, kad esantieji viduje valgo kokį nors maistą, ir nedelsiant išlauždavo duris, įsibraudavo ir spausdavo maistą iš jų gerklių, versdami jį atiduoti. Seniai buvo mušami už maisto slėpimą, o moterys, kurios ką nors slėpė, buvo tampomos už plaukų. Nebuvo jokio gailesčio nei žilagalviams, nei kūdikiams; jie čiupdavo maistą laikančius kūdikius ir trenkdavo juos į žemę. Jie buvo išskirtinai žiaurūs tiems, kurie, nuspėdami jų atvykimą ir dar nespėjus jų sučiupti, suvalgydavo savo maistą, lyg anie būtų juos nuskriaudę. Jie sugalvodavo žiaurius kankinimo būdus, kad surastų maistą: kankinamų aukų slaptąsias vietas užkišdavo karčiomis žolėmis ir į jų sėdmenis kišdavo aštrius kuolus. Ką žmogus iškęsdavo, kol prisipažindavo turįs vieną duonos kepalą arba saują miežių miltų, yra baisu net klausytis. Tačiau kankintojai visiškai nebadavo, ir jų žiaurumas būtų atrodęs mažesnis jų pačių akyse, jei jie būtų plėšikavę iš būtinybės. Jie treniravosi žiaurume ir kaupė maistą ateities dienoms. Kai kurie išslinkdavo naktį link romėnų postų, kad prisirinktų laukinių žolelių ir žolės, tačiau kai tik pagalvodavo, kad paspruko nuo savo priešų, šie juos pasitikdavo, kad atimtų viską, ką jie nešė. Jie daugybę kartų jų maldavo ir prisiekdavo baisiuoju Dievo vardu, prašydami palikti bent mažą dalį to, ką jie per vargus ir pavojus atnešė, bet šie jiems nieko negrąžindavo. Plėšikaudami jie tiesiog džiaugėsi tuo, kad patys visai nežūsta!“
Kiek vėliau Juozapas pridūrė: „Žydams buvo užkirstas kelias iš miesto, o kartu su juo dingo ir viltis išgyventi. Badui sustiprėjus visuose namuose bei visose šeimose ir ėmus ryti žmones, stogai prisipildė išsekusių ir bejėgių moterų bei vaikų, o lauko erdvės – mirusių senolių. Drebėdami vaikai ir jaunos merginos tarsi vaiduokliai klaidžiojo po turgaus aikštes ir smuko ten, kur juos užklupdavo agonija. Kenčiantieji nebepajėgė palaidoti net savo artimųjų, o tie, kurie dar turėjo jėgų, dvejojo dėl mirusiųjų gausos ir nežinomybės dėl savo pačių likimo. Mat daugelis patys krito negyvi ant tų, kuriuos laidojo, o daugelis mirė dar nepasiekę kapų. Šiose karčiose nelaimėse nebuvo nei raudų, nei ašarų, nes badas užkietino visus jausmus, ir mirtinai nukamuotieji sausomis akimis žvelgė į tuos, kurie mirtimi juos aplenkė. Miestą apgaubė gili tyla ir mirties kupinos naktys. Plėšikai buvo už visa tai baisesni, nes jie apiplėšinėjo mirusiuosius jų pačių namuose, juokdamiesi nuplėšdavo nuo jų kūnų apdangalus ir išeidavo. Savo kardų ašmenis jie išbandydavo ant lavonų ir netgi perdurdavo tuos, kurie jau buvo pargriuvę, bet vis dar gyvi. O tuos, kurie maldavo ištiesti dešinę ranką ir kardą, idant juos nužudytų ir taip išvaduotų iš bado, jie paniekinamai ignoruodavo. Kiekvienas mirštantysis savo žvilgsnį smigdavo į šventyklą, matydamas, kad maištininkai vis dar palikti gyvi. Iš pradžių buvo įsakyta laidoti mirusiuosius valstybės iždo lėšomis, nes žmonės negalėjo pakęsti baisaus kvapo, bet kai laidoti tapo nebeįmanoma, lavonus ėmė mesti nuo miesto sienų į slėnius. Kai Titas ėjo pro tuos slėnius ir pamatė, kad jie pilni mirusiųjų, o iš lavonų teka pūliai, jis atsiduso, iškėlė rankas į dangų ir pašaukė Dievą liudytoju: ‚Šis darbas – ne mano rankų.‘“
Šiek tiek papasakojęs, Juozapas pridūrė: „Negaliu susilaikyti nepasakęs to, ką man liepia išsakyti jausmai. Manau, kad jei romėnai nebūtų atžygiavę prieš šiuos įžūliuosius, miestą būtų prarijusi praraja, jis būtų žuvęs nuo tvano arba ant jo būtų buvusi pasiųsta Sodomos ugnis, nes Dievas šią bedievišką kartą kentė labiau nei tuos, kurie anksčiau patyrė tokias bausmes. Dėl šių plėšikų įžūlumo kartu su jais pražuvo ir visa tauta.“
Taip pat šeštojoje knygoje jis rašė taip: „Iš žmonių, kuriuos mieste nusiaubė badas, krito nesuskaičiuojama daugybė, ir neįmanoma aprašyti jų kančių. Kiekvienuose namuose, kur pasirodydavo bent mažiausias maisto šešėlis, kildavo muštynės, ir patys artimiausi žmonės puldavo vienas kitą, norėdami atimti tą menką gyvybės šaltinį. Net tiems, kurie jau mirė, nebuvo tikima, kad jie nieko nebeturi, nes plėšikai apieškodavo esančius prie mirties slenksčio, bijodami, kad kuris nors nenumirtų turėdamas ką nors kišenėje. Kiti, išsižioję iš maisto trūkumo, buvo numesti lyg šunys ir puvo. Vaikai klaidžiojo aplink ir griuvinėjo prie durų lyg girti, ir iš tos juos apsupusios nelaimės jie įšokdavo į tuos pačius namus po du ar tris kartus per tą pačią valandą. Būtinybė viską pavertė maistu, ir žmonės rinko bei valgė tai, ko neėstų net bjauriausi gyvuliai. Galiausiai jie nevengė valgyti net odinių diržų ir balnakilpių, kramtė nulupę savo skydų odas. Senų šiaudų gniūžtės tapo maistu, o kai kurie žmonės rinko ražienas, po vieną stiebelį, ir pardavinėdavo mažyčius saikus po keturis asarijus.“
„Bet argi reikia mums kalbėti apie negyvus daiktus, paliestus bado? Turiu papasakoti apie tokį poelgį, kokio, sakoma, nebuvo nei tarp graikų, nei tarp barbarų – kad ir kaip baisu tai pasakoti ar neįtikėtina girdėti. Mielai būčiau praleidęs ir išvengęs šio pasakojimo, kad neatrodyčiau žmonėms atnešęs naują sensaciją, jei nebūčiau turėjęs nesuskaičiuojamos gausybės liudytojų. Tikrai suteikčiau savo tautos nariams šiek tiek paguodos, jeigu savo pasakojime praleisčiau tai, kas iš tiesų buvo įvykdyta. Tarp Užjordanės gyventojų buvo viena moteris, vardu Marija, Eleazaro duktė iš Bet Hezoro (kas reiškia „Isopo namai“) kaimo. Ji buvo garsi dėl savo šeimos bei turtų ir kartu su daugeliu kitų pabėgo ieškoti prieglobsčio į Jeruzalę, kur ir buvo uždaryta. Tie tironai atėmė iš jos turtą, kurį ji atsivežė iš Užjordanės į miestą. Tai, kas jai buvo likę iš reikmenų, maisto ar kitų dalykų, ginkluoti vyrai įsiveržę pagrobė. Ji karčiai dejavo, be perstojo juos užgauliodama ir keikdama, norėdama išprovokuoti juos, kad šie ją nužudytų – bet niekas jos nenužudė nei iš įniršio, nei iš tikro gailesčio. Be to, net jei ji ir rasdavo kokio nors maisto, iš tiesų vargdavo dėl kitų, nes visur buvo taip tuščia, kad neįmanoma buvo ko nors rasti, o badas – ir dar labiau už badą siautėjantis pyktis – draskė įsčias ir kaulų čiulpus.“
„Tada ši moteris, patarta įniršio ir būtinybės, nusikalto prigimčiai: ji pačiupo savo žindomą sūnų ir tarė: ‚Nelaimingas kūdiki, kam aš tave laikau šiame kare, bade ir maište? Net jei ir išliksime gyvi, mūsų laukia romėnų vergija. Bet badas ateis greičiau nei vergija, o plėšikai yra baisesni už abu. Ateik tad ir būk man maistu, maištininkams – kerštu, o visam pasauliui – pavyzdžiu, kurio vienintelio dar trūksta žydų kančioms.‘ Ištarusi šiuos žodžius, ji nužudė savo sūnų, iškepė jį, pusę suvalgė, o likutį uždengė ir paslėpė. Netrukus maištininkai pajuto šio bjauraus poelgio kvapą, išsitraukė kardus ir pagrasino ją nužudysią, jei ji neparodys, ką pasigamino. Ji jiems iškart atsakė: ‚Aš palikau jums gerą dalį, atidėtą nuo savo sūnaus!‘ Vos tik ji atidengė likučius, norėdama jiems parodyti, juos apėmė siaubas, jie neteko žado ir sustingo nuo to vaizdo. Bet ji tarė: ‚Tai buvo mano mylimas sūnus, ir šis darbas yra mano. Imkite ir valgykite, nes ir aš valgiau. Nebūkite silpnesni už moterį ir gailestingesni už motiną. Bet jei esate tokie teisuoliai ir nusigręžiate nuo mano aukos, aš jau pavalgiau, o tai, kas liko, pasiliksiu sau.‘ Po to jie išėjo iš ten drebėdami ir išsigandę, ir vos ne vos paliko šį maistą moteriai. Netrukus visas miestas prisipildė šios baisios žinios, ir kiekvienas žmogus, matydamas šį skausmą prieš savo akis, baisėjosi taip, lyg pats būtų tai padaręs. Bado nukamuotieji troško mirties, ir palaiminti buvo visi tie, kurie mirė nespėję išgirsti ir pamatyti tokių nedorybių.“
Taip pat apie tai, ką Kristus išpranašavo ir numatė. Toks buvo atpildas, užgriuvęs žydus dėl nedorybių ir bedievystės prieš Kristų Dievą. Derėtų prisiminti šiuos niekada neklystančius mūsų Išganytojo pranašiškus žodžius: „Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną, nes tuomet bus toks didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio niekada nebebus.“
Apie skaičių tų, kurie žuvo nuo bado, maro, kardo ir tų, kurie buvo paimti į nelaisvę. Šis rašytojas suskaičiavo žuvusiųjų nuo bado ir kardo skaičių, nurodydamas, kad jis siekė šimtą dešimt miriadų, tai yra tūkstantį tūkstančių ir šimtą tūkstančių (1 100 000). Likę plėšikai ir maištininkai, vienas kitą išdavę, buvo išžudyti po miesto sunaikinimo. Tačiau jaunuoliai, aukšti ir išvaizdūs, buvo palikti žiūrovams. Septyniolikos metų ir vyresni žmonės buvo suimti ir išsiųsti sunkiems darbams į Egiptą. Daugelis buvo paskirstyti po provincijas, kad žūtų teatruose nuo kardo ir žvėrių. Septyniolikos metų ir jaunesni buvo išvežti ir parduoti; jų buvo devyniasdešimt tūkstančių.
Šie dalykai įvyko antraisiais Vespasiano metais, tai yra du tūkstančiai aštuoniasdešimt septintaisiais metais nuo Abraomo (73 m. po Kr.), išsipildant išankstiniam mūsų Išganytojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, žinojimui, kuris savo dievybės galia iš anksto matė ir išpranašavo, kad šie dalykai įvyks būtent taip, kaip įvyko. Jis verkė dėl miesto, pagal tai, kas parašyta Šventojoje Evangelijoje, sakydamas – nes taip jis sakė pačiai Jeruzalei: „O, kad tu būtum pažinusi savo ramybės dieną! Bet dabar tai paslėpta nuo tavo akių. Ateis tau dienos, kai tavo priešai apjuos tave pylimu ir apguls iš visų pusių, ir sunaikins tave bei tavo vaikus tavyje.“ Tada jis kalbėjo apie žmones: „Bus didelis vargas žemėje ir rūsčiausias pyktis šiai tautai. Ir jie kris nuo kalavijo ašmenų, ir bus išvesti nelaisvėn pas visas tautas. Ir Jeruzalė bus mindžiojama pagonių, kol pasibaigs pagonių laikai.“ Ir dar jis sakė: „Kai pamatysite Jeruzalę, apsuptą kariuomenės, žinokite, kad prisiartino jos nuniokojimas.“ Kai kas nors palygina mūsų Išganytojo žodžius su šiuo autoriumi (Juozapu), kuris aprašė visą karą, kaip galima nesižavėti neapsakomai nuostabiu mūsų Išganytojo numatymu ir neišpažinti, kad tai yra iš Dieva?
Mums nereikia nieko daugiau pridurti prie šių pasakojimų apie tai, kas nutiko visai hebrajų tautai po mūsų Išganytojo kančios – žydų minios rėkė, prašydamos palikti gyvą plėšiką ir žudiką, ir maldavo atimti iš jų Gyvybės davėją. Tačiau prie šių pasakojimų privalome pridėti Jo gailestingumo ir malonės kantrybės pasireiškimą: ištisus keturiasdešimt metų po jų įžūlumo prieš Kristų Dievas atidėliojo jų sunaikinimą. Bėgant metams daugelis jo mokinių bei apaštalų ir Jokūbas, mūsų Viešpaties brolis, buvęs pirmuoju vyskupu, vis dar buvo gyvi ir vaikščiojo pačioje Jeruzalėje, išlikdami toje žemėje tarsi tvirta siena. Dieviškoji Apvaizda iki tol išliko kantri: galbūt žmonės sugrįš, atgailaus dėl to, ką padarė, ir gaus atleidimą bei gyvybę.
Taip pat apie ženklus, kurie pasirodė prieš karą.
Be visos šios (dieviškosios) kantrybės, tautai buvo duoti stulbinantys ženklai apie tai, kas jiems nutiks, jeigu jie neatgailaus. Šie dalykai taip pat buvo palaikyti vertais paminėjimo anksčiau minėto rašytojo pasakojimuose. Niekas mums netrukdo įtraukti jų nagrinėjant šią knygą.
Taigi, paimkite ir paskaitykite, ką jis pasakoja šeštojoje knygoje, sakydamas taip: „Tuo metu apgavikai, liudijantys melą prieš Dievą, ragino nelaimingus žmones nekreipti dėmesio ir netikėti garsiais ženklais, kurie iš anksto skelbė apie artėjantį sunaikinimą. Greičiau atvirkščiai, kaip žmonės, netekę proto, akių ir sielos, taip ir jie ignoravo Dievo skelbimą.
Pirmiausia virš miesto pasirodė ir ištisus metus stovėjo žvaigždė, panaši į ietį. Ir vėl, prieš jiems sukylant ir prieš prasidedant karui prieš juos, kai žmonės buvo susirinkę Neraugintos duonos dieną, Nisano (balandžio) aštuntąją, devintą nakties valandą, virš aukuro ir šventyklos sušvito tokia ryški šviesa, jog atrodė, kad išaušo šviesi diena, ir tai truko pusvalandį. Kvailiesiems atrodė, kad tai geras ženklas, bet tie, kurie išmanė Šventąjį Raštą, jau numatė būsimus įvykius. Taip pat per šią pačią šventę kažkas atvedė karvę prie aukuro, ir ji šventyklos viduryje pagimdė ėriuką. Dar daugiau, rytiniai variniai vartai – jie buvo tokie sunkūs, kad vakarais dešimt vyrų vos pajėgdavo juos uždaryti, nes jie buvo sutvirtinti geležinėmis sijomis, o apačioje turėjo giliai įleidžiamus skląsčius – šeštą nakties valandą buvo pastebėti atsidarę patys savaime. Praėjus kelioms dienoms po šventės, Ijaro (gegužės) dvidešimt pirmąją, pasirodė regėjimas, kuriuo būtų sunku patikėti, jei apie jį nebūtų pasakoję daugybė jį mačiusiųjų. Kančios, kilusios po šių ženklų, yra vertos to, kad jais būtų tikima. Prieš nusileidžiant saulei, visoje apylinkėje (choroje) virš debesų pasirodė dangumi skriejantys vežimai ir ginkluoti būriai, kurie apsupo miestą.“
„Ir vėl per šventę, vadinamą Sekminėmis, kunigai pagal savo paprotį nakties metu įėjo į šventyklą ir pasakojo, kad iš pradžių išgirdo kažkokį klegesį ir dunksėjimą, o po to pasigirdo staigus balsas, sakantis: ‚Mes iš čia pasitraukiame!‘“
„Dar baisesnis už šiuos dalykus nutiko likus ketveriems metams iki karo, kai miestas dar gyveno taikiai ir skendėjo pertekliuje: vienas paprastas kaimietis, vardu Jozuė, atvyko į šventę, per kurią Dievui, pagal paprotį, buvo statomos palapinės, ir šventykloje staiga pradėjo šaukti: ‚Balsas iš rytų, balsas iš vakarų, balsas iš keturių vėjų, balsas prieš Jeruzalę ir prieš šventyklą, balsas prieš jaunikius ir nuotakas, balsas prieš visą tautą!‘ Dieną ir naktį jis vaikščiojo visomis gatvėmis tai rėkdamas, taip, kad kai kurie įtakingi tautos atstovai pasipiktino šiuo blogu pranašavimu, sučiupo šį vyrą ir žiauriai jį sumušė. O jis visiškai nereagavo į tuos, kurie ten buvo dėl jo paties, netarė nė žodžio savo gynybai, tik, kaip ir anksčiau, šaukė tuos pačius žodžius. Tada vadai (archontai), nusprendę, kad šio žmogaus elgesys kyla iš velnio, atvedė jį pas romėnų valdytoją (hiparchą), ir ten jis buvo nuplaktas iki pat kaulų, tačiau nei maldavo jų pasigailėti, nei liejo ašaras; atvirkščiai, savo būsenoje, dejuodamas nuo kiekvieno jam tenkančio smūgio, jis tik dar atkakliau šaukė: ‚Vargas, vargas Jeruzalei!‘“
Tas pats rašytojas užfiksavo ir kitus nepaprastus pasakojimus: Jeruzalėje buvo rastas pranašiškas ištarmės tekstas, kuriame buvo parašyta: „Tuo metu kažkas iš jų žemės pakils ir valdys visą pasaulį“. Jie manė, kad tai išsipildė Vespasianui. Tačiau jis nevaldė viso pasaulio, o tik romėnus, todėl tai turėtų būti taikoma Kristui, kuriam Tėvas pasakė: „Prašyk manęs, ir aš atiduosiu tau tautas kaip paveldą, o žemės pakraščius – tau valdyti.“ Ir vėl: „Tegul jis valdo nuo jūros iki jūros ir nuo upių iki pat žemės pakraščių; tegul salos lenkiasi prieš jį, o jo priešai laižo dulkes, jo viešpatavimas – amžinas viešpatavimas, ir jo karalystė iš kartos į kartą.“ Tuo metu apaštalų pamokslavimas pasklido po visą žemę ir jų žodžiai pasiekė visatos pakraščius, kaip parašyta, ir jų žodis buvo girdimas visame pasaulyje.
Visas šis laikas nuo penkioliktųjų Tiberijo metų ir mūsų Išganytojo pamokslavimo pradžios iki antrųjų Vespasiano metų ir vėlesnio Jeruzalės sunaikinimo: keturiasdešimt dveji metai; nuo apgulties Antiocho (IV) laikais: du šimtai trisdešimt aštuoneri metai; nuo antrųjų Darijaus metų, kurių dienomis Jeruzalės šventykla buvo pastatyta antrą kartą: penki šimtai devyniasdešimt metų; nuo pirmojo šventyklos pastatymo Saliamono laikais iki kito sunaikinimo, įvykusio Vespasiano laikais: tūkstantis šimtas treji metai; nuo Makedonijos karaliaus Aleksandro Statytojo: trys šimtai aštuoniasdešimt vieneri metai; nuo Abraomo: du tūkstančiai aštuoniasdešimt septyneri (metai).
Du tūkstančiai devyniasdešimtieji metai nuo Abraomo (76 m. po Kr.): Šventasis Linas priėmė Romos vyskupystę ir jai vadovavo dvylika metų.
Du tūkstančiai devyniasdešimt antrieji metai (78 m. po Kr.): Kipro saloje įvyko stiprus žemės drebėjimas, kurio metu sugriuvo trys miestai.
Du tūkstančiai devyniasdešimt ketvirtieji metai (80 m. po Kr.): Mirė imperatorius Vespasianas, ir po jo dvejus metus bei du mėnesius valdė jo sūnus Titas.
Du tūkstančiai devyniasdešimt šeštieji metai (82 m. po Kr.): Titas mirė, o po jo penkiolika metų ir keturis mėnesius valdė jo brolis Domicianas. Jis, kaip ir Neronas, pradėjo krikščionių persekiojimą, nužudydamas daug žymių žmonių. Jis taip pat persekiojo astrologus bei filosofus ir išvarė juos iš Romos. Be to, jis įsakė niekam nedaryti žmonių krikščionimis, o tai reiškė draudimą krikštyti.
Du tūkstančiai šimtas (šimtieji) metai (86 m. po Kr.): Abilijus priėmė Aleksandrijos vyskupystę ir jai vadovavo dvylika metų.
Du tūkstančiai šimtas pirmieji metai (87 m. po Kr.): Edesą šešerius metus ir devynis mėnesius valdė Izzato sūnus Abgaras.
Du tūkstančiai šimtas antrieji metai (88 m. po Kr.): Vyko romėnų karas prieš nazamonus bei dakus, ir romėnai pasiekė pergalę.
Du tūkstančiai šimtas šeštieji metai (92 m. po Kr.): Mirė Edesos karalius Abgaras. Dėl valdžios troškimo jie (edesiečiai) nepakluso jokiam vadui, ir taip dvejus metus skendėjo ginčuose. Po to Parnataspatas užgrobė Edesos karalystės sostą trejiems metams ir dešimčiai mėnesių.
Tais pačiais metais šventasis Klemensas valdė Romos bažnyčią.
Tuo metu imperatorius Domicianas įsakė išrauti visus miesto vynuogynų vynmedžius ir uždraudė mieste sodinti naujus. Tas pats Domicianas pradėjo krikščionių persekiojimą, nužudydamas daugelį žymių žmonių, o daugybę kitų medžiodamas ir persekiodamas. Jis ištrėmė apaštalą Joną į Patmo salą, kur šis gavo apreiškimą.
Tuo metu iškilo kelios erezijos. Pirmiausia atsirado erezija, vadinama ebionitais, kurie apie Kristų manė ydingai ir skurdžiai, nes laikė jį paprastu žmogumi, tapusiu teisiuoju dėl savo dorybingo elgesio pažangos, ir gimusiu iš vyro santykių su Marija. Jie taip pat tvirtino, kad būtina laikytis Įstatymo, ir netikėjo, jog bus išgelbėti per tikėjimą. Kiti dėl savo didžiulio įžūlumo buvo vadinami tuo pačiu „ebionitų“ vardu. Šie neneigė, kad jis gimė iš Mergelės ir Šventosios Dvasios, nors ir neišpažino, kaip mes, kad Dievo Žodis ir Išmintis egzistavo nuo pat pradžių. Sekdami pirmųjų nedorybėmis, jie stengėsi laikytis (biblinių) tradicijų. Jie atvirai atmetė Pauliaus laiškus, vadindami jį atskilėliu nuo Įstatymo. Jie naudojo tik vadinamąją Hebrajų evangeliją ir atmetė visas kitas. Kaip ir pirmieji, jie laikėsi šabo bei judėjiškų papročių, tačiau sekmadienį, kaip ir mes, minėjo mūsų Išganytojo prisikėlimą. Dėl tokio savo tikėjimo jie ir įgavo ebionitų vardą, nes hebrajų kalba „ebionitas“ reiškia „vargšas“.
Taip pat atsirado ir kita erezija, pavadinta Kerinto vardu. Šis Kerintas per apreiškimus, prisistatydamas kaip didis apaštalas, atnešė į pasaulį mokymą, sudarytą iš kvailų ir melagingų dalykų. Jis tvirtino iš angelų sužinojęs, kad po prisikėlimo Kristaus karalystė bus žemėje ir kad mes Jeruzalėje dirbsime dėl kūniškų malonumų.
Ir kadangi jis buvo Šventojo Rašto priešas, jis norėjo apgauti, sakydamas, kad vestuvių pokylis tęsis tūkstantį metų. Savo sapnuose jis matė tai, ko pats geidė, o kadangi buvo labai kūniškas, jis mėgo aistras, turiu omenyje gėrimą, valgymą ir tuoktuves, ir panašius dalykus, kuriuos tikėjosi rasti: puotas, aukas ir gyvulių skerdimą. Apie save jis sakė, kad yra Dvasia Guodėja (Parakletas), ir pasistatė sau dvi pranašes, kurias pripildė melo dvasios, o jų vardai yra [palikta tuščia]. Jis kovojo prieš apaštalą ir evangelistą Joną. Vieną dieną Jonas nuėjo į pirtį nusiprausti, ir sužinojęs, kad ten yra Kerintas, iššoko iš savo vietos ir pabėgo pro duris, nes negalėjo pakęsti buvimo po vienu stogu su Kerintu, ir pasakė taip: „Bėkite iš pirties, kad ji neužgriūtų ant jūsų dėl Kerinto, Dievo priešo.“
Taip pat atsirado ir kita erezija, pavadinta Nikolajaus vardu. Šis Nikolajus buvo vienas iš septynių, išrinktų patarnauti vargšams kartu su Steponu. Jis turėjo gražios išvaizdos žmoną, tačiau po mūsų Viešpaties įžengimo į dangų apaštalai jam priekaištavo dėl to, kad jis buvo jai pavydus. Tada jis išvedė ją į jų vidurį ir leido jai atitekti tam, kas tik jos norės. Tai buvo pasakyta iš tyros dvasios, tačiau paklydėliai elgėsi pagal savo malonumą, šiuo klausimu teigdami, jog „dera suteikti kūnui jo malonumą“. Jie darė priešingai tam, kas buvo daroma iš meilės Kristui, nes jis (Nikolajus) negalėjo tarnauti dviem šeimininkams – tarnauti Kristui ir savo žmonai, o jie mėgdžiojo viską, ko reikalavo ši erezija, paleistovaudami be jokios gėdos. Apie šį Nikolajų sužinojome, kad nuo tos dienos jis nugyveno savo gyvenimą tyrume, ir jo sūnus bei dukterys taip pat sulaukė senatvės skaistybėje.
Du tūkstančiai šimtas dešimtieji metai (96 m. po Kr.): Domicianas įsakė išžudyti visus Dovydo giminės žmones, idant neliktų nė vieno žydų karalystės paveldėtojo. Visi jie buvo suimti, tarp jų ir visi Marijos vyro Juozapo šeimos nariai.
Du tūkstančiai šimtas dvyliktieji metai (98 m. po Kr.): Romoje ir visoje žemėje buvo matoma daug didžių ženklų. Tais pačiais metais Domicianas buvo nužudytas rūmuose, o po jo vienerius metus ir keturis mėnesius valdė Nerva.
Du tūkstančiai šimtas tryliktieji metai (99 m. po Kr.): Edesą dešimt mėnesių valdė Parnataspatas, o po jo – Izzato sūnus Ma’nu, valdęs šešiolika metų ir aštuonis mėnesius. Kerdonas tapo trečiuoju Aleksandrijos vyskupu vienuolikai metų. Po Nervos devyniolika metų ir šešis mėnesius valdė Trajanas.
Du tūkstančiai šimtas penkioliktieji metai (101 m. po Kr.): Evangelistas Jonas paliko šį pasaulį ir buvo palaidotas Efeze. Tuo metu buvo žinomi: Papijas (vyskupas) iš Hierapolio, keliaujantis vyskupas Polikarpas ir Ignotas iš Antiochijos, kurie buvo Jono mokiniai.
Du tūkstančiai šimtas dvidešimt pirmieji metai (107 m. po Kr.): Kilo didelis žemės drebėjimas ir sugriovė keturis Azijos miestus: Elėją, Miriną, Pitanę ir Kumę. Eladoje jis sugriovė Opuntą ir Oritijų. Rūstybė sutraiškė jų gyventojus viduje tarsi vynuoges. Aleksandrijos bažnyčioje ketvirtuoju vyskupu dvylikai metų tapo Primas. Tuo metu Trajanas pradėjo Bažnyčios persekiojimą, kurio metu kankinio mirtį patyrė Klopo sūnus Simeonas, Jeruzalės vyskupas; po jo vyskupo pareigas priėmė Justas. Šis Simeonas buvo Klopo, Marijos vyro Juozapo brolio, sūnus. Būdamas šimto dvidešimties metų amžiaus, jis patyrė kankinystės išbandymą; ištvėręs daugybę įvairių kankinimų, jis buvo nukryžiuotas ant stulpo. Taip pat Romoje kankinio mirtį priėmė Ignotas iš Antiochijos, o po jo vyskupu Antiochijoje tapo Heronas.
Du tūkstančiai šimtas dvidešimt ketvirtieji metai (110 m. po Kr.): Trajanas įsakė nutraukti krikščionių persekiojimą ir atkurti jų religiją. Aleksandras dešimčiai metų tapo penktuoju Romos vyskupu. Romos šventyklą, vadinamą „visų dievų“ (Panteoną), sunaikino žaibas, o žemės drebėjimas sugriovė tris miestus Galatijoje.
Du tūkstančiai šimtas dvidešimt aštuntieji metai (114 m. po Kr.): Zachiejus užėmė Jeruzalės bažnyčios sostą kaip ketvirtasis (vyskupas), po jo penktuoju (vyskupu) tapo Tobijas, po šio – Benjaminas, po jo – Jonas, po pastarojo – Motiejus, o po jo – Pilypas.
Du tūkstančiai šimtas dvidešimt aštuntieji metai (114 m. po Kr.): Antiochijoje įvyko didelis žemės drebėjimas, beveik visiškai sugriovęs miestą.
Du tūkstančiai šimtas trisdešimtieji metai (116 m. po Kr.): Ma’nu sūnus Ma’nu dvidešimt ketverius metus valdė Edesą; jis persikėlė į romėnų teritoriją. Libijoje buvę žydai kartu su ten gyvenusiais pagonimis ėmė kelti maištus ir kovoti, o Aleksandrijoje buvę graikai įveikė tuos, kurie buvo Egipte, Aleksandrijoje, Kirėnėje ir Tėbuose.
Du tūkstančiai šimtas trisdešimt pirmieji metai (117 m. po Kr.): Mesopotamijos žydams sukėlus maištą, Trajanas įsakė Liucijui Kvietui išvalyti juos iš prefektūros. Kvietas apsiginklavo ir išžudė daugybę jų miriadų, taip, kad miesto gatvės ir namai, keliai ir takai bei visos vietos buvo pilnos jų lavonų, ir nebuvo kam jų laidoti. Taip pat žydai sukilo prieš Salaminą, esančią Kipre, išžudydami joje buvusius pagonis ir suniokodami miestą.
Du tūkstančiai šimtas trisdešimt antrieji metai (118 m. po Kr.): Trajanas mirė Kelinose nuo ligos, ir po jo dvidešimt vienerius metus valdė Adrianas. Adrianas atstatė Aleksandriją, kurią buvo nusiaubę žydai. Jis numalšino žydus, kurie antrą kartą sukilo prieš romėnus. Tada jis įsakė visiems žydams išeiti iš Jeruzalės ir daugiau niekada į ją neįžengti. Tuo metu atsirado Sabelijaus erezija. Sabelijus tuo metu pasipriešino Bažnyčiai, sakydamas, kad Trejybę sudaro vienas asmuo (qnūmō), ir dėl šios priežasties Marija yra Trejybės Motina, o Kryžius taip pat priklauso Trejybei. Prieš jį Ankyroje, Galatijoje, buvo sušauktas Keturiasdešimt trijų vyskupų sinodas. Jis nusprendė jį atskirti ir pašalino iš Bažnyčios, nes jis atsisakė atsitraukti nuo savo pozicijos, kurioje buvo.
Antraisiais savo valdymo metais (120 m. po Kr.) Adrianas panaikino skolas, sudegino įsiskolinusių miestų vekselius ir daugelį atleido nuo mokesčių. O ketvirtaisiais savo valdymo metais (122 m. po Kr.) Ksistas trejiems metams tapo Romos vyskupu. Tais pačiais metais Justas vienuolikai metų tapo Aleksandrijos (vyskupu). Tais pačiais metais įvyko stiprus žemės drebėjimas, kurio metu sugriuvo Nikomedija ir didžioji dalis Nikėjos. Adrianas nusiuntė aukso, kad atstatytų jas iš naujo. Jeruzalėje po Pilypo vyskupu tapo Seneka, po jo – Justas, tada Levis, po jo – Efras, tada Jozė, o po jo – Judas. Visi šie vyskupai buvo kilę iš žydų iki pat apgulties Adriano dienomis.
Du tūkstančiai šimtas keturiasdešimt ketvirtieji metai (130 m. po Kr.): Telesforas dvidešimčiai metų tapo Romos vyskupu, o Kornelijus – Antiochijos bažnyčios. Tuo metu per žemės drebėjimą sugriuvo Nikopolis ir Cėzarėja. Eumenas trylika metų ėjo pareigas Aleksandrijos bažnyčioje.
Tuo metu Kefiso upėje kilo didžiuliai ir galingi potvyniai, kurie užtvindė Eleusinos miestą, nuskandindami bei pražudydami jo gyventojus ir nunešdami viską, kas jame buvo. Tuo pat metu imperatorius Adrianas per upę pastatė tiltą.
Du tūkstančiai šimtas keturiasdešimt penktieji metai (131 m. po Kr.): Eumenas buvo Aleksandrijos bažnyčioje.
Du tūkstančiai šimtas keturiasdešimt devintieji metai (135 m. po Kr.): Žydų vadas Kochba krikščionims atnešė daugybę nelaimių, nes jie nenorėjo kartu su juo kovoti prieš romėnus. Romėnai ir žydai susirėmė netoli Palestinos, ir žydai buvo sunaikinti, o romėnai paėmė juos į nelaisvę, išvarydami iš Jeruzalės ir juos sunaikindami. Nuo to laiko jiems buvo visiškai uždrausta kilti į Jeruzalę, pirmiausia Dievo valia, o vėliau ir romėnų įsakymu. Pirmasis Jeruzalės vyskupas iš pagonių – pasibaigus žydų kilmės vyskupams – buvo Morkus.
Du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt antrieji metai (138 m. po Kr.): Adrianas mirė nuo vandenligės, ir po jo dvidešimt dvejus metus ir tris mėnesius kartu su savo sūnumis Aurelijumi bei Liucijumi valdė Titas Antoninas, pramintas Pijumi. Pirmaisiais jo metais Romos vyskupu ketveriems metams tapo Higinas, o po jo penkiolikai metų – Pijus.
Du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt ketvirtieji metai (140 m. po Kr.): Edesą dvejus metus valdė Vailas (Valesas), Sahru sūnus. Po jo Edesą dvylika metų, grįžęs iš romėnų žemės, valdė Izzato sūnus Ma’nu; iš viso jis karaliavo trisdešimt šešerius metus, neskaičiuojant tų metų, kuriuos praleido romėnų žemėje. Tuo metu buvo žinomas erezijos vadas Valentinas, o taip pat Kerdonas, kuris buvo Markiono tikėjimo pasekėjas.
Du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt septintieji metai (143 m. po Kr.): Erotas tapo penktuoju Antiochijos vyskupu, o Aleksandrijoje dešimčiai metų tarnauti iškilo Morkus.
Du tūkstančiai šimtas šešiasdešimt devintieji metai (155 m. po Kr.): Ma’nu sūnus Abgaras valdė Edesą trisdešimt penkerius metus. Tais pačiais metais Keladionas keturiolikai metų tapo Aleksandrijos vyskupu.
Du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt antrieji metai (158 m. po Kr.): Anicetas vienuolikai metų tapo Romos vyskupu. Jo dienomis Polikarpas atvyko į Romą ir atvertė daugybę eretikų. Vėlgi Jeruzalės vyskupai: Markionas buvo septynioliktas (pagal eilę), Publijus aštuonioliktas, Maksimas devynioliktas, Julijonas dvidešimtas, Gajanas dvidešimt pirmas, Simachas dvidešimt antras, Gajus dvidešimt trečias, Julijonas dvidešimt ketvirtas ir Kapitonis dvidešimt penktas.
Du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt septintieji metai (163 m. po Kr.): Romos imperatorius Titas mirė, o po jo valdžią devyniolikai metų ir vienam mėnesiui perėmė jo sūnūs Liucijus ir Aurelijus. Ketvirtaisiais jų valdymo metais (166 m. po Kr.) partų karalius Vologašas paėmė į nelaisvę keletą romėnų kaimų. Šeštaisiais jų valdymo metais (168 m. po Kr.) Liucijus užpuolė partus ir juos pavergė. Tais pačiais metais Agripinas dvylikai metų tapo Aleksandrijos vyskupu.
Du tūkstančiai šimtas aštuoniasdešimt tretieji metai nuo Abraomo (169 m. po Kr.): Prieš krikščionis kilo žiaurus, galingas ir negailestingas persekiojimas, kurio metu daugybė žmonių patyrė kankinių mirtį, ypač Galatijos teritorijose. Jo metu taip pat buvo nukankinti evangelisto Jono mokiniai: Smirnos vyskupas Polikarpas ir keliaujantis vyskupas Papijas.
Tais pačiais metais visoje žemėje kilo sunki ir stipri pūlinių liga, kuri pasiekė net Romą. Aleksandrijoje vyskupu tapo Agripinas, o Romos bažnyčioje aštuoneriems metams – Soteras. Antiochijoje šeštuoju vyskupu tapo Teofilius, kurio įvairūs traktatai yra išlikę.
Tuo metu išgarsėjo šių bažnyčių vyskupai: Soteras Romoje, Agripinas Aleksandrijoje, Teofilius Antiochijoje, Dionizijus Korinte, Apolinaras Hierapolyje – jis pasipriešino ir sustabdė melagingas frygų pranašystes – bei Melitonas Azijoje.
Du tūkstančiai šimtas aštuoniasdešimt aštuntieji metai (174 m. po Kr.): Antoninas nuolat stojo prieš priešus ir kovojo su jais, tiek asmeniškai, tiek per savo išsiųstus karo vadus. Kai Pertinaką ir su juo buvusius karius kvadų žemėje nukankino troškulys, jie sulaukė lietaus iš dangaus, o žaibai trenkė į prieš juos stojusius germanus ir sarmatus, sunaikindami daugelį jų. Sakoma, kad yra išlikę imperatoriaus Marko laiškai, kuriuose jis liudijo, jog kai jo kariuomenei grėsė žūtis nuo troškulio, juos išgelbėjo krikščionių maldos, kurioms po to iš dangaus prapliupo lietus.
Du tūkstančiai šimtas devyniasdešimt antrieji metai (178 m. po Kr.): Eleuterus penkiolikai metų tapo Romos bažnyčios vyskupu, o Maksimas buvo Antiochijos bažnyčioje.
Du tūkstančiai šimtas devyniasdešimt ketvirtieji metai (180 m. po Kr.): Įvyko žemės drebėjimas ir sugriuvo Smirna Azijoje, tad siekiant ją atstatyti, ji dešimčiai metų buvo atleista nuo mokesčių.
Du tūkstančiai šimtas devyniasdešimt penktieji metai (181 m. po Kr.): Antoninas susirgo ir mirė Panonijoje. Po jo trylika metų valdė Komodas. Aleksandrijos bažnyčioje iškilo Julijonas ir vadovavo dešimt metų. Išgarsėjo Liono (Lugduni) vyskupas Irenėjus. Ir vėl vienas po kito žinomi Jeruzalės vyskupai: Maksimas iškilo kaip 26-asis (pagal eilę), Antoninas 27-asis, Valensas 28-asis, Dolicianas 29-asis, Narkisas 30-asis, Dijus 31-asis, Germanas 32-asis, Gordianas 33-asis, o po jo vėl sugrįžo ankstesnysis Narkisas. Kaip ir visi šie, Jeruzalėje vienas po kito ėjo vyskupai, bet mes neturime laiko išvardyti kiekvieno iš jų, nes jų valdymo laikai nebuvo užrašyti.
Du tūkstančiai du šimtai tretieji metai (189 m. po Kr.): Žaibas trenkė į Kapitolijų, ir galingas gaisras sunaikino biblioteką bei daugelį kitų jo dalių. Abgaras Severas kartu su savo sūnumi vienerius metus ir septynis mėnesius valdė Edesą. Jo sūnus Ma’nu po jo valdė dvidešimt šešerius metus. Serapionas iškilo kaip Antiochijos bažnyčios vyskupas, o Aleksandrijos bažnyčioje keturiasdešimt trejus metus tarnavo Demetrijus. Tuo metu buvo sušauktas antrasis Neocėzarėjos sinodas. Taip pat tuo metu išgarsėjo vyskupai: Demetrijus Aleksandrijoje, Serapionas Antiochijoje, Narkisas Jeruzalėje, Irenėjus Lione, Dionizijus Korinte, Apolinaras Hierapolyje, Viktoras Romoje ir Aleksandras Mažojoje Aleksandrijoje. Bažnyčios viduje kaip ganytojai taip pat išgarsėjo Teofilius Cėzarėjoje, Polikratas ir Bakhilidas.
Du tūkstančiai du šimtai aštuntieji metai (194 m. po Kr.): Komodas pradėjo krikščionių persekiojimą ir daugelis tapo kankiniais. Jis taip pat greitai sulaukė bausmės, nes staiga mirė pasmaugtas Vestiliano namuose. Po jo Pertinakas valdė šešis mėnesius, o po šio aštuoniolika metų valdė Severas.
Du tūkstančiai du šimtai tryliktieji metai (199 m. po Kr.): Įvyko mūšis tarp žydų ir samariečių.
Du tūkstančiai du šimtai penkioliktieji metai (201 m. po Kr.): Zefirinas tapo Romos bažnyčios vyskupu. Tuo metu kilo žiaurus Bažnyčios persekiojimas, ir kankinio mirtį patyrė Origeno tėvas Leonidas, o Aleksandras buvo vainikuotas kaip išpažinėjas. Tuo pat metu išgarsėjo ir Jeruzalės vyskupas Narkisas, kuris buvo galingas, stebuklus darantis vyras.
Paschos šventės metu diakonams pritrūko aliejaus, ir tai sukėlė didelį nerimą susirinkusiųjų tarpe, tad šis palaimintasis, pamatęs bendruomenę apėmusį nerimą, įsakė diakonams atnešti jam vandens; kai jis buvo atneštas ir jis virš jo pasimeldė, jis liepė jiems įpilti jį į lempas su tikru tikėjimu mūsų Viešpačiu. Kai jie tai padarė, dieviška galia ir palaimintojo malda vanduo buvo paverstas į aliejaus prigimtį. Kadangi jis buvo uolus visų dorybingų dalykų šalininkas ir visų piktadarysčių užkardytojas, trys nedori asmenys, bijodami pakliūti į jo rankas, sukurpė jam kaltinimą, pasmerkdami ir šmeižiant jį prieš žmones. Vienas jų sakė: „Jei tai netiesa, tegu mane sudegina ugnis!“ Kitas sakė: „Jei tai netiesa, tegu mane ištinka nepagydoma liga!“ Trečias sakė: „Jei nesu tuo įsitikinęs, tegu man apanka akys!“ Nors įžūlieji ir kalbėjo, nė vienas iš tikinčiųjų jais nepatikėjo, bet vos tik jie patys ant savęs prisišaukė prakeiksmus pasirinkta liga, bausmė juos greitai ir nedelsiant ištiko. Kai Narkisas dėl savo gilios senatvės nebegalėjo eiti tarnystės, Cėzarėjos vyskupas Aleksandras regėjime pamatė, kad jam reikia vykti ir aplankyti šventąsias žemes. Kai jis atvyko į Jeruzalę, visai tenykštei bendruomenei regėjime taip pat buvo pasakyta: „Išeikite ir pasitikite Dievo jums išrinktą vyskupą!“ Išėję, jie sutiko ateinantį Aleksandrą; jį sulaikė tos srities vyskupai, broliai ir visa bendruomenė, neleisdami jam grįžti į savo žemę. Kol Narkisas buvo gyvas, jis atliko tarnystę kartu su juo.
Taip pat tuo metu egzistavo Montano erezija. Mizijoje yra kaimas, vardu Ardabavas, iš kurio buvo kilęs neseniai atsivertęs vyras, vardu Montanas. Šėtonas pripildė jo širdį, ir jis ėmė kalbėti bei pranašauti keistus, Bažnyčios tradicijai prieštaraujančius dalykus. Šis Montanas gyrėsi, vadindamas save Dvasia Guodėja (Parakletu); be to, jis pasistatė dvi savo palydos moteris, kurias pripildė apgaulingos dvasios ir praminė pranašėmis – vienos vardas buvo Priska, kitos – Maksimila. Prieš juos kovojo šventasis Azijos Hierapolio vyskupas Apolinaras.
Du tūkstančiai du šimtai dvidešimt šeštieji metai (212 m. po Kr.): Severas mirė kovodamas su barbarais, o po jo septynerius metus valdė Antoninas.
Du tūkstančiai du šimtai dvidešimt septintieji metai (213 m. po Kr.): Asklepiadas tapo 8-uoju vyskupu Antiochijoje, o Aleksandras buvo Jeruzalėje.
Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt antrieji metai (218 m. po Kr.): Edesoje kilo vandens tvanas iš upės, kuri įtekėjo į miestą iš vakarinės pusės. Šioje upėje, vadinamoje Daisanu, naktį kilo galingi vandens srautai, ir kol visi ramiai bei taikiai miegojo savo namuose, upė įsiveržė, užtvindydama vieną kvartalą po kito. Jos ištakas prie rytinės sienos užtvenkė didžiulės šiukšlių krūvos, atneštos iš kalnų ir gatvių. Potvynis plūstelėjo atgal, ir, visiems miegant savo lovose, vandenys užklupo žmones pro duris bei langus, ir jie nuskendo tiesiog savo pataluose. Iš purvo plytų pastatyti namai nuo drėgmės sugriuvo, sutraiškydami viduje buvusius šeimininkus ir staiga virsdami jų gyventojų kapais. Išsipildė pranašystė: „Jų kapai jų namuose per amžius“. Šiame potvynyje nuskendo daugiau nei du tūkstančiai žmonių ir daugybė gyvulių. O kai potvynio jėga atsimušė į miesto sieną, ji staiga lūžo, nugriuvo ir buvo nunešta vandenų. Tvino vandenys taip pat nusiaubė miestą ir išnešė viską, ką pasiglemžė: žmonių bei gyvulių lavonus, medieną, didelius baldus, gražius indus ir viską, kas buvo jo turguose bei parduotuvėse. Lygiai taip pat vandenys nusinešė visokiausius dalykus, pasitaikiusius Edesos ir Harano lygumose: sodus, namus, kaimus ir turtą. Buvo galima pamatyti vandenyje plaukiančias apstatytas lovas, ir tai vyko kartu su jose esančiais šeimininkais!
Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt tretieji metai (219 m. po Kr.): Kilo žiaurus ir galingas mūšis, prisotinęs žemę tarp Edesos ir Harano žmonių krauju. Šiame mūšyje buvo nužudytas Romos imperatorius Antoninas. Po jo vienerius metus valdė jo sūnus Makrinas. Jis taip pat buvo nužudytas Archelaidėje, o po jo valdė jo sūnus Antoninas (Elagabalas). Tuo metu baigėsi ir Edesos žmonių karalystė. Jie savo karalystę valdė tris šimtus penkiasdešimt dvejus metus, bet nuo to momento buvo pajungti romėnų valdžiai.
Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt ketvirtieji metai (220 m. po Kr.): Filetas tapo Antiochijos bažnyčios vyskupu, o Romos bažnyčioje – Kalistas.
Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt šeštieji metai (222 m. po Kr.): Palestinoje buvo atstatytas Nikopolis; praeityje jis buvo vadinamas Emausu.
Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt aštuntieji metai (224 m. po Kr.): Antoninas buvo nužudytas Romos turguje. Imperiją trylika metų valdė Mamėjos sūnus Aleksandras. Jis buvo laikomas pirmuoju krikščioniu tarp Romos imperatorių. Taip pat apie Mamėją, Aleksandro motiną, sakoma, kad pasaulyje nebuvo tarp moterų labiau už ją bijančios Dievo, taip, kad išliko daugybė pasakojimų apie jos dorybingą elgesį.
Du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimtieji metai (226 m. po Kr.): Urbonas devyneriems metams tapo Romos bažnyčios vyskupu, o Antiochijos bažnyčioje iškilo Zebenas. Aleksandrijoje buvo žinomas Origenas.
Du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (232 m. po Kr.): Heraklas devyniolikai metų tapo Aleksandrijos bažnyčios vyskupu. Tuo pat metu Aleksandrijoje kilo didelė sumaištis, todėl Origenas iš ten persikėlė ir apsigyveno Palestinos Cėzarėjoje. Tais pačiais metais Poncijonas penkeriems metams tapo Romos bažnyčios vyskupu.
Du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt pirmieji metai (237 m. po Kr.): Aleksandras buvo nužudytas Mogontiake, ir trejus metus valdė Maksiminas. Jis sukėlė žiaurų persekiojimą prieš Bažnyčios vadovus, kuriuos pašalino iš jų sostų ir ištrėmė. Šio persekiojimo metu daugelis tapo kankiniais. Jam Dievas taip pat atsiuntė greitą rūstybę, atimdamas jam gyvybę, kai jis buvo nužudytas Akvilėjoje. Po jo šešerius metus valdė jo sūnus Gordianas.
Du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt penktieji metai (241 m. po Kr.): Anteras Romos bažnyčios (vyskupu) išbuvo vieną mėnesį, o po jo dvylika metų – šventasis Fabijonas. Pakalbėkime šiek tiek apie šio šventojo Fabijono paskyrimą. Po to, kai mirė šventasis vyskupas Anteras, visi puolė siekti vadovo rango. Vyskupai, kunigai ir vienuoliai iš visur susirinko Romoje, kad paskirtų jai vyskupą. Ten taip pat dalyvavo žymūs ir pagirtini asmenys, apie kuriuos daugelis galvojo šiam tikslui. Ir kol vienas norėjo vieno, o kitas gyrė kitą, Fabijonas niekam net neatėjo į galvą. Jis tiesiog atvyko iš kaimo už miesto kartu su kitais iš arti pažiūrėti, kas vyks – lygiai kaip ir bet kas kitas. Jam atvykus, staiga iš aukštybių nusileido kažkas panašaus į balandį ir nutūpė jam ant galvos, ir iškart visa minia tarytum vienu balsu sušuko: „Axios!“ (jis vertas!). Taigi, jie paėmė jį ir pasodino į vyskupo sostą.
Du tūkstančiai du šimtai šešiasdešimtieji metai (246 m. po Kr.): Gordianas buvo nužudytas Partijoje, o po jo septynerius metus valdė Pilypas. Pilypo valdymo metais sukako tūkstantis metų (nuo Romos įkūrimo), ir tūkstantmečio proga buvo surengtos varžybos; buvo nužudyta (daug) gyvūnų, o Marso lauke tris dienas ir tris naktis vyko reginiai. Apie jį (Pilypą) buvo pranešta, kad jis krikščionis, ir kad paskutinę Paschos dieną jis norėjo įsimaišyti į minią maldai. Vyskupas Fabijonas neleido jam to padaryti, nebent jis atliktų išpažintį ir priskirtų save prie tų, kurie stovi atgailaudami dėl savo nuodėmių. Jis pasakė, kad jo neįleis, nebent jis tai padarytų, dėl daugybės jam metamų kaltinimų. Sakoma, kad jis pakluso visa širdimi, savo veiksmais parodydamas, jog turi tikrą polinkį į Dievo baimę. Taip jis buvo priimtas į bažnyčią.
Du tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt ketvirtieji metai (250 m. po Kr.): Dionizijus septyniolikai metų tapo Aleksandrijos vyskupu.
Du tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt septintieji metai (253 m. po Kr.): Tikintis imperatorius Pilypas buvo nužudytas kartu su sūnumis, o Decijus valdė vienerius metus ir tris mėnesius. Šis Decijus nužudė tikintį ir Dievo bijantį Pilypą bei jo sūnus iš priešiškumo, kurį jautė (Pilypui), nes šis šventasis niekindavo ir atmesdavo stabų kultą. Dėl šio priešiškumo jo rūstybė taip pat įšėlo prieš mus, sukeldama Bažnyčios šventųjų ganytojų ir visų joje esančių žmonių persekiojimą. Jis rovė su šaknimis ir niokojo bažnyčias bei šventyklas, o Bažnyčios narių kraujas liejosi gausiai.
Šio persekiojimo metu kankiniais tapo šventasis Romos vyskupas Fabijonas, Jeruzalės vyskupas Aleksandras, Dionizijus iš Aleksandrijos bei Origenas – šis ištvėrė labai daug. Tais metais kankinio mirtį taip pat patyrė nesuskaičiuojama gausybė kunigų, asketų ir ištikimų pasauliečių. Decijus su savo velniškos rūstybės liepsna taip pat išvyko iš savo vietos ir keliavo per visus regionus, persekiodamas visus tikinčiuosius. Jis atvyko ir į Efezo miestą, kuriame įvykdė daugiau blogio nei bet kurioje kitoje vietoje. Čia norėčiau pertraukti savo pasakojimą, kad papasakočiau apie dalį tų daugybės blogybių, kurios buvo įvykdytos šiame Efezo mieste.
[135] Pasakojimas apie Efezą ir apie aštuonis jame nukankintus vaikus.
Valdant nedorėliui Decijui, jis nusileido į Bizantiją ir į Efezo miestą iš Kartaginos miesto. Tuomet regiono bažnyčios buvo užgrobtos, tikinčiųjų bendruomenės išsklaidytos, o kunigai ir broliai iš baimės bėgo nuo jo. Decijui atvykus į Efezą, jo širdis pasidarė išpuikusi, ir jis pradėjo statyti aukurus pačioje tvirtovės širdyje. Ir kadangi jis buvo smarkiai užvaldytas pagonybės, jo įsakymu miesto vadovai kartu su juo aukojo stabams, suteršdami savo kūnus paskerstais gyvuliais. Kasdien iš visur Efezo tvirtovės viduryje susirinkdavo tankios minios, o deginamųjų aukų dūmai dengė miestą, ir tamsūs degančių aukų dūmai kilo iš tvirtovės vidurio, apgaubdami jos sienas aplinkui. Toje niūrioje pagonių šventėje, kuri ten susirinko, tikinčiuosius apėmė didžiulis sielvartas; jie nuleido galvas apsigobę ir tylėjo, o iš persekiojimo baimės dengė savo veidus apsiaustais. Staiga, trečią dieną, imperatorius įsakė suimti krikščionis; pagonys ir žydai lydėjo kareivius, kurie ištraukė tikinčiuosius iš slėptuvių bei slaptų vietų, ir, atitempę juos su dideliu priekabiavimu, atvedė ten, kur kartu su imperatoriumi aukojimams buvo susirinkusios minios. Tie, kurie pabijojo kankinimų ir mirties šmėklų, atsitraukė nuo Tikėjimo, atpuolė nuo tiesos ir pergalingo gyvenimo danguje, ir nuklydo, greitai paaukodami visų akyse. Tikintieji, išgirdę apie šiuos dalykus, gedėjo dėl bailių sielų pražūties. O tie, kurie ryžtingai stojo prieš laikinas kančias dėl Kristaus, tai darė drąsiai ant nepajudinamos tiesos uolos.
Liepsnojančios piktosios dvasios strėlės smigo į jų kūnus lyg į skydą; jie ištvėrė kankinimus ir negandas; jų fizinis grožis buvo sunaikintas, numestas ant žemės kaip šiukšlės; jų kūno galūnės buvo nukirstos ir pakabintos aukštai ant bokštų bei miesto sienų, o galvos visur aplinkui prie miesto vartų buvo pamautos ant medinių stulpų; krankliai, paukščiai, grifai ir varnos sklandė virš tvirtovės, nešdamiesi [šventųjų] lavonus ir kūnus jiems suryti. Didžiulė rauda apėmė ištikimuosius, o uoliųjų protuose įsivyravo kartus skausmas – visus apėmė siaubas ir baimė. Tai buvo stebuklingos varžybos, kova, kelianti siaubą žiūrovams, nuostabus mūšis, apstulbinęs dangiškuosius ir žemiškuosius. Pastatų pamatai verkė dėl žiaurumų, kurie buvo įvykdyti jų viduje; pastatų stogai taip pat dejavo, priversti nusižeminti dėl skausmingo klyksmo, kuris smarkiai aidėjo po jais; miesto gatvės liūdėjo dėl vilkimo, kurį jose patyrė krikščionys; ašaros tryško žmonių akyse dėl jų mylimųjų lavonų, matant, kaip ant jų tupia visokiausi paukščiai; miesto sienos bijojo sugriūti, kai ant jų buvo kraunami šventųjų kūnai. Koks skausmas gali būti dar žiauresnis už šį? Tikintieji ieškojo prieglobsčio vienas pas kitą, norėdami pabėgti nuo negailestingų žmonių. Tėvai atsižadėjo savo sūnų, o sūnūs nepripažino savo tėvų; draugai vengė draugų dėl juos apsupusios nelaimės. Tačiau krikščionių tikėjimas yra statomas per sunkumus, o nugalėtojai yra išbandomi tiesa ir ištvermės išmėginimais.
Maksimilianas, Jamlicha, Martolas, Dionizijus, Johanas, Serapionas, Eksustadianas ir Antoninas buvo įtvirtinti Dievo Sūnaus tikėjime ir savo kūnuose nešė jo kryžiaus kančią. Kasdien jie matydavo visus šiuos dalykus, ir dėl to sielvartavo, liūdėdami iš skausmo, o jų veidų išraiška aptemo, tapdama neatpažįstama. Jie stovėdavo prie vartų budėdami, pasninkaudami, melsdamiesi ir šnibždėdami maldavimus, nes buvo kareiviai, imperatoriškųjų rūmų nariai, tvirtovės vadai ir didžiūnai. Tuo metu, kai imperatorius ir minios atlikdavo aukojimus, šie tikintieji išvengdavo paskyrimo, nueidami į biblioteką; ten jie puldavo veidu ant žemės, su ašaromis dūsaudami maldas Dievui ir berdami dulkes sau ant galvų. Jų kolegos kurį laiką jų laukė, ir stabų šventyklos aukojimų metu, kur visi buvo matomi, jie įėjo ir rado palaimintuosius vienus bibliotekoje, kniūbsčius dulkėse, veidu į žemę, jų kūnams skendint dulkėse su ašaromis akyse ir verkiant.
Tiesos priešai prisiartino ir apšmeižė juos prieš bedievį imperatorių, sakydami: „Augustai, amžinasis imperatoriau! Tu verti tolimų kraštų žmones aukoti dievams tavo imperijos taikoje, bet štai tie, kurie yra arti, niekina tavo valdžią ir nepaiso tavo įsakymų! Jie ignoruoja tavo kultą ir tarnauja krikščionių religijai slaptoje vietoje tavo imperatoriškuosiuose rūmuose. Jų vadas yra Maksimilianas, o kartu su juo – hiparchų luomas, septyni jo kolegos – šios tvirtovės vadai ir didžiūnai!“ Tuomet imperatorius smarkiai įširdo ir liepė juos suimti. Jie buvo atvesti į jo akivaizdą su ašaromis akyse ir dulkėmis plaukuose, kurios liko nuo dulkėtos žemės, ant kurios jie gulėjo melsdamiesi Dievui. Imperatorius jiems tarė: „Kaip galėjo nutikti, kad jūs nelikote su mumis tobuloms visos visatos dievų aukoms, kurios buvo atnašaujamos, ir neprisijungėte prie savo tvirtovės vadų ir gyventojų minios? Tad prieikite ir su džiaugsmu atnašaukite aukas, kaip ir visi privalo daryti dievams!“
Tada Maksimilianas kartu su savo palaimintais kolegomis atsakė tardamas: „Mes turime galingą Dievą, kurio pilni dangus ir žemė, kuriam mes atnašaujame paslėptas ir tyras padėkos aukas, ir kurio slėpiningai būčiai savo klusniais protais mes skiriame kvepiančius šlovinimo žodžius iš savo lūpų, idant būtume nuolat matomi Jo akivaizdoje su savo pašnibždomis maldomis. Todėl mes neatnašaujame stabams bjaurių dūmų kvapo ir negalime suteršti savo sielų bei tyrų kūnų netyromis deginamosiomis aukomis prieš demonus.“ Tuomet imperatorius uždavė jiems visiems virtinę klausimų, ir jų religijos išpažinimas pasirodė esąs toks pat. Imperatorius įsakė nupjauti visų aštuonių diržus, sakydamas jiems: „Kadangi jūs abejojate mūsų dievų valdžia, štai jūs esate atleidžiami iš garbingos mūsų imperijos karinės tarnybos. Kol turėsiu progą išmintingai jus išmėginti dėl jūsų kalbų klausimų, štai dabar suteikiu jums galimybę pasitarti tarpusavyje, kol dar esate gyvi.“ Jo įsakymu buvo nuimtos geležinės grandinės nuo jų pečių, ir jis atleido juos iš savo akivaizdos. Decijus išvyko aplankyti kitų tvirtovių ir ketino su tuo pačiu tikslu sugrįžti į Efezą. Todėl Maksimilianas ir jo kolegos turėjo laiko per savo tikėjimą įvykdyti teisų darbą. Jie paėmė auksą ir sidabrą iš savo tėvų namų, atvirai ir slapta dalydami išmaldą vargšams. Jie pasitarė tarpusavyje sakydami: „Palikime šios tvirtovės buveinę ir eikime į didįjį urvą Ankilo kalne, ir ten mes nuolat būsime Dievo akivaizdoje su maldavimais, be pasaulio rūpesčių ir žmonių keliamos baimės. Kol imperatorius sugrįš ir mes stosime prieš jį, nepaliaukime šlovinti Dievo, o ką jis panorės, tą mums ir padarys.“ Gražioji tikinčiųjų grupė, kurią sudarė aštuoni asmenys, visiškai pritarė šiam sumanymui.
Jie įmetė sidabrinius pinigus į maišelį, kurį pasiėmė su savimi, ir užkopė į Ankilo kalno urvą, kur išbuvo kelias dienas, gulėdami veidu žemyn prieš Dievą maldose ir prašymuose dėl savo gyvybių išgelbėjimo. Savo sargu jie paskyrė bendražygį Jamlichą, kuris buvo išmintingas ir apsukrus jaunuolis. Jis persirengdavo elgetos drabužiais, pasiimdavo pinigų, nusileisdavo į miestą ir sužinodavo apie imperatoriaus rūmuose vykstančius dalykus; iš turimų pinigų jis duodavo išmaldos vargšams, nupirkdavo maisto ir vėl užkopdavo į kalną, kad praneštų savo draugams apie įvykius mieste. Atėjo diena, kai imperatorius Decijus atvyko į Efezo tvirtovę, ir šį kartą jis įsakė savo pareigūnams atlikti aukojimus kartu su Maksimiliano ir jo bendražygių grupe, kurių jis ieškojo ir apie kuriuos galvojo. Visus miesto krikščionis apėmė baimė, ir jie pradėjo nuo jo bėgti. Jamlichas taip pat išsigando ir palikęs tvirtovę, pasiėmęs šiek tiek maisto, užkopė į kalną, į urvą pas savo draugus. Išsigandęs ir sumišęs iš sielvarto, jis pranešė savo draugams apie tirono imperatoriaus atvykimą į tvirtovę ir tai, kad jiems buvo įsakyta bei reikalaujama eiti į šventyklą atlikti aukojimų kartu su valstybės pareigūnais jo akivaizdoje. Tai išgirdę, jie ėmė drebėti ir išsigando; jie meldėsi Dievui, veidais prigludę prie dulkėtos žemės, su dideliu maldavimu ir skaudžiu sielvartu patikėdami savo gyvybes Dievui. Jamlichas atsistojo, padėjo prieš juos tą nedidelį kiekį nupirkto maisto ir paragino juos atsisėsti bei pasistiprinti, kad atgautų jėgas ir būtų pasiruošę kovai su tironu. Jie pakėlė veidus ir visi kartu susėdo urvo viduryje, ir su ašaromis akyse bei skausmu širdyse valgė. Buvo saulėlydžio metas, ir besėdėdami, kupini liūdesio ir kalbėdamiesi tarpusavyje, jie užmigo, nes jų akys buvo pavargusios dėl širdgėlos.
Tačiau gailestingasis Dievas, kuris visada rūpinasi savo vynuogyno darbininkais, lėmė jiems ramią ir tylią mirtį, atsižvelgdamas į stebuklą, kuris turėjo būti apreikštas. Nejausdami savo mirties ir sielų atsiskyrimo, jie kartu atsigulė ant žemės, tarsi ruoštųsi ramiam miegui. Tada jie atidavė savo sielas tardami padėkos žodžius; jų pinigai gulėjo šalia jų, išbarstyti ir paskleisti ant žemės.
Tą patį rytą imperatorius davė nurodymą ieškoti jų tarp valstybės pareigūnų, visoje tvirtovėje ir kiekvienoje vietoje, tačiau jų nebuvo galima rasti. Imperatorius pasakė: „Esu labai nuliūdęs dėl šių jaunuolių, kilmingųjų sūnų, dingimo; jie manė, kad mūsų didenybė pyksta ant jų dėl jų ankstesnio neapgalvoto nusižengimo. Mūsų gailestinga didenybė nelaiko pykčio nusižengėliams, kurie sugrįžta prie gailestingų dievų.“
Tvirtovės kilmingieji atsakė imperatoriui: „Tegul jūsų didenybė neliūdi dėl tų maištingų jaunuolių, nes, kiek mes girdėjome, jie tebėra įžūlūs, kur bebūtų. Jie turėjo progą įvykdyti savo piktą valią tomis dienomis, kai jūsų didenybė davė jiems laiko atgailauti. Savo sidabrą ir auksą jie išleido miesto turguose ir pasislėpė, ir nuo to laiko jų nebėra. Jei jūsų didenybė pageidauja, kad jie stotų prieš jus, tebūnie sulaikyti ir paspausti jų tėvai, ir štai, mes turime juos savo valdžioje!“ Tai išgirdęs, imperatorius supyko ir pasiuntė suimti jų tėvų, kurie buvo atvesti prieš jį. Imperatorius paklausė jų, sakydamas: „Kur yra tie maištininkai, kurie sukilo prieš tarnystę mūsų didenybei? Jie paniekino mūsų grėsmingus įsakymus, paniekino mūsų imperatoriškąją tarnybą ir, maža to, jie paniekino pagarbų baimingumą didiesiems dievams! Todėl įsakau jums mirti vietoje jų dėl jūsų įžūlumo!“ Jų tėvai atsakė: „Maldaujame tavo galybės, valdove! Mes nepaniekinome jūsų didenybės įsakymų ir neatsisakėme pagarbos garbingiesiems dievams! Kodėl esame nuteisti mirti vietoje maištininkų, kurie pavogė ir išleido mūsų auksą bei sidabrą? Štai, jie slepiasi Ankilo kalno urve, vietoje, esančioje ne per arti nuo čia! Mes esame pavojuje, ar gyventume, ar mirtume, visame šitame laikmetyje, kurio niekada anksčiau nesame patyrę.“ Tada imperatorius paleido jų tėvus, ir jie išėjo iš jo akivaizdos.
Imperatorius svarstė, ką daryti su išpažinėjais, ir, nepaisant jo valios, Dievas įdėjo jam į galvą mintį uždaryti urvo angą akmenimis, kad taip palaidotų tyruosius ir šventus kūnus. Jam nebuvo leista sutrikdyti mirusiųjų kūnų, kuriuos Dievas saugojo savo išankstiniu žinojimu, kad juos prikėlus, jie taptų prisikėlimo skelbėjais abejojantiems tada, kai vėl pasirodys. Ir imperatorius tarė: „Štai ką aš įsakau dėl tų maištininkų: kadangi jie paniekino mano gailestingus ir švelnius įsakymus bei sukilo prieš dievų kultą, tebūnie jie svetimi mano šlovingai didenybei ir tegul daugiau nepasirodo prieš dievus. Urvo, kuriame jie ieškojo prieglobsčio, anga bus užmūryta tašytais akmenimis. Tegul jie kankinasi gyvi ir miršta apgailėtinai amžiname kalėjime.“ Imperatorius ir visa tvirtovė manė, kad išpažinėjai kalėjime yra gyvi! Atenadoras ir Arbusas, imperatoriaus eunuchai, kurie buvo ištikimi krikščionys, bet slapstėsi bijodami imperatoriaus, pasitarė tarpusavyje ir nusprendė: „Užrašykime tų išpažinėjų liudijimą ant švininių lentelių, kurias įdėsime į bronzinę dėžutę; mes ją užantspauduosime antspaudu ir lentelės bus slapta padėtos prie urvo angos iš vidaus, kartu su uždarančiais akmenimis. Galbūt, Dievui paliepus ir prieš Jo atėjimą, urvas kokiu nors būdu atsidarys, ir tyri šventųjų kūnai, įkalinti viduje, bus pagerbti dėka užrašyto liudijimo, palikto prie urvo angos.“ Kaip tie du ištikimieji sugalvojo, taip abu ir padarė. Iš tiesų, tiedu vyrai užantspaudavo įrašą ir jį padėjo. Visi dalykai buvo visiškai atlikti ir užantspauduoti Dievo paskatinti.
Imperatorius Decijus ir visa jo karta mirė, ir po jo imperatorių sekoje valdė daugybė kitų, kol atėjo Teodosijaus, Arkadijaus sūnaus, tikinčio imperatoriaus, laikas. Išmintingas skaitytojau: jei nori pasimėgauti tų palaimintųjų istorija, eik į Teodosijaus, Arkadijaus sūnaus, laikus, ir ten ją rasi, tai yra dešimtaisiais Teodosijaus valdymo metais – būtent tais metais įvyko jų prisikėlimas iš numirusiųjų ir prisikėlimo pasireiškimas.
Kalbant apie imperatorių Decijų, Dievas sutrumpino jo gyvenimo trukmę ir atidavė jį į rankas tų, kurie siekė jo gyvybės. Jis buvo nužudytas Abrituse ir kentėjo kančias, skirtas Šmeižikui (velniui) ir jo tarnams. Galas ir Volusianas valdė dvejus metus ir keturis mėnesius.
Du tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt devintieji metai (255 m. po Kr.): Šventasis Kornelijus dvejus metus buvo Romos vyskupas, po jo aštuonis mėnesius šventasis Liucijus, o po pastarojo trejus metus – Steponas. Tuo metu upė, tekanti per Didžiąją Aleksandriją, pavirto krauju, o netrukus po to išdžiūvo, ir jos dugnas išsausėjo. Kai ji tokios būklės išbuvo daug dienų, ir žmonės pradėjo kęsti nepriteklių bei sielvartą dėl vandens trūkumo, gailestingasis Dievas privertė ją vėl tekėti kaip anksčiau.
Du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimtieji metai (256 m. po Kr.): Novatas suskaldė Bažnyčią ir įkūrė novatiečių ereziją. Šis Novatas teigė, kad tas, kuris per Decijaus sukeltą persekiojimą kokiu nors būdu dalyvavo garbinant stabus ar atnešant jiems aukas, nebus priimtas į Bažnyčią; jis rėmėsi Apaštalo žodžiais, kuris sakė: jei kas nors nusideda po to, kai priima krikštą, nuodėmė yra mirtina ir nebelieka aukos, kuri galėtų būti paaukota už jo nuodėmę. Dėl jo Romoje buvo sušauktas Šešiasdešimties vyskupų sinodas, kuris jį ekskomunikavo ir ištrėmė iš Bažnyčios, nes jis atsisakė išsižadėti to, ką skelbė.
Taip pat tuo metu visoje žemėje, ypač Aleksandrijoje ir Egipte, kilo mirtinas maras. Jis buvo toks galingas ir žiaurus, kad žmonės vos galėjo prisiartinti vienas prie kito. Jis daugiausia vyravo tarp visų tautų pagonių, nes jei kuris nors iš jų susirgdavo, jo artimieji jį palikdavo ir pabėgdavo. Jie mirdavo, ir nebuvo kam jų išnešti bei palaidoti. Taigi namai, gatvės, keliai ir portikai buvo pilni mirusiųjų, pūvančių bei dūlančių, ir nebuvo kam jų palaidoti.
Krikščionys išnešdavo ir palaidodavo dalį mirusiųjų, kiek tik pajėgdavo, skatinami uoliųjų atjautos. Jie laidojo tiek, kiek galėjo, ir davė pinigų, kad būtų iškastos didelės duobės, į kurias jie krovė mirusiuosius. Tai labai pakėlė krikščionių autoritetą pagonių akyse, nes šie pagonys, laikydamiesi savo įstatymų, prie mirusiųjų nesiartindavo.
Tuo metu Laodikėjos mieste buvo sušauktas sinodas – trečiasis sinodas.
Tais pačiais metais šventasis Demetrijus gavo Antiochijos vyskupo sostą.
Du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt pirmieji metai (257 m. po Kr.): Galas ir Volusianas buvo nužudyti Flaminijaus kelyje (Via Flaminia), o Valerianas ir Galienas valdė penkiolika metų.
Du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt antrieji metai (258 m. po Kr.): Valerianas pradėjo Bažnyčios persekiojimą. Tais metais persų imperatorius Šapūras I žygiavo prieš Siriją, imdamas belaisvius ir plėšikaudamas; Valerianas išžygiavo prieš jį į karą su didele kariuomene, ir kai jie susidūrė vienas su kitu bei stojo į mūšį, Valerianas buvo nugalėtas; visa jo kariuomenė buvo sunaikinta, o jis paimtas į nelaisvę ir išvežtas į Persiją, kur buvo pavergtas iki pat mirties. Persai sugriovė Kapadokiją iki pamatų, ir ji niekada nebuvo atstatyta. Jie taip pat nusiaubė Vakarus bei Džazirą ir sunaikino Kilikiją bei Antiochiją. Po to, kai Valerianas buvo paimtas į nelaisvę, Galienas davė ramybę krikščionims.
Du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt tretieji metai (259 m. po Kr.): Šventasis Kirilas tapo Antiochijos vyskupu; Eutichianas buvo Romos vyskupas aštuonis mėnesius, o po jo Gaianas – penkiolika metų. Šventasis Teonas iškilo Aleksandrijoje devyniolikai metų.
Tuo metu pasaulį užplūdo destruktyvūs manichėjų iškrypimai. Šis Manis, kilme arabas ir barbaras, atvyko į Egipto žemę, ją nusiaubė ir sugadino savo velniška erezija, skleidžiama bjauriomis kalbomis. Jis išėjo iš proto ir išprotėjo, atiduodamas save į save panašiems. Jis norėjo prisiimti mūsų Viešpaties pavidalą, skelbdamas apie save, kad jis yra Dvasia Globėjas (Parakletas), kvailai išaukštindamas save ir sukūręs sau dvylika mokinių kaip Kristus.
Du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt šeštieji metai (262 m. po Kr.): Paulius Samosatietis tapo Antiochijos vyskupu.
Du tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimtieji metai (266 m. po Kr.): Maksimas tapo Aleksandrijos vyskupu devyneriems metams; šventasis Dionizas buvo Romos Bažnyčioje, o Himenėjus – Jeruzalėje.
Du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt antrieji metai (258 m. po Kr.): Afrikos Kartaginoje, garbingojo ir šventojo Kartaginos Kiprijono, Romos Moro Stepono, Antiochijos Demetrijaus ir Aleksandrijos Dionizo dienomis, buvo sušauktas sinodas.
Du tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai (270 m. po Kr.): Paulius Samosatietis nusižengė tikrajam mokymui, sugrąžindamas Artemono ereziją. Prieš jį Antiochijoje buvo sušauktas sinodas, kuris jį ekskomunikavo ir ištrėmė, nes jis atsisakė išsižadėti to, ką skelbė. Jį Antiochijos vyskupo poste pakeitė Domnas.
Tais metais strategas Saturnijus, kuris vėliau tapo karaliumi ir buvo nužudytas Apamėjoje, pastatė Naująją Antiochiją.
Du tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimtieji metai (266 m. po Kr.): Galienas buvo nužudytas Mediolanume, ir po jo Klaudijus valdė vienerius metus ir dešimt mėnesių.
Tuo metu Bažnyčioje buvo žinomi šie ganytojai: šventasis Kartaginos Kiprijonas, Romos Steponas, Cezarėjos Firmilianas, broliai Ponto vyskupai Grigalius ir Atenadoras, Tarso Helenas, Ikonijaus Nikomanas, Jeruzalės Himenėjus, Aleksandrijos Maksimas, Palestinos Teoteknas, Bostros Maksimas ir Laodikėjos Eusebijus – taip pat ir Laodikėjos Anatolijus, garsėjęs savo iškiliomis filosofinėmis žiniomis.
Du tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt septintieji metai (273 m. po Kr.): Klaudijus mirė, o Aurelianas valdė penkerius metus ir šešis mėnesius. Tais metais šventasis Timotiejus tapo Antiochijos Bažnyčios vyskupu.
Du tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt pirmieji metai (277 m. po Kr.): Kai Aurelianas pasiruošė pradėti mūsų persekiojimą, žaibas iš dangaus jam sutrukdė, be to, jį nužudė Naujoji gvardija. Tacitas valdė šešis mėnesius ir buvo nužudytas Ponte. Florianas valdė tris mėnesius ir buvo nužudytas Tarse. Probas valdė šešeris metus ir keturis mėnesius.
Du tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt antrieji metai (278 m. po Kr.): Feliksas tapo Romos Bažnyčios vyskupu penkeriems metams.
Du tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt aštuntieji metai (284 m. po Kr.): Šventasis Kirilas tapo Antiochijos vyskupu. Romos Bažnyčioje iškilo Eutichianas, valdęs aštuonis mėnesius, o po jo – Gajus, penkiolikai metų. Šventasis Teonas tapo Aleksandrijos Bažnyčios vyskupu devyniolikai metų.
Du tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt devintieji metai (285 m. po Kr.): Probas buvo nužudytas Sirmijuje, o Karas kartu su sūnumis Karinu ir Numerianu valdė dvejus metus.
Karas mirė Mesopotamijoje, Numerianą jis nužudė Trakijoje, o Karinas taip pat žuvo mūšyje su Kornaku. Po jų trijų dvidešimt metų valdė Diokletianas. Trečiaisiais savo valdymo metais jis pasitelkė Maksiminą Herkulijų kaip bendravaldį.
Du tūkstančiai trys šimtai dešimtieji metai (296 m. po Kr.): Konstancijus, Konstantino Didžiojo tėvas, Britanijos žemėje valdė dvylika metų.
Du tūkstančiai trys šimtai tryliktieji metai (299 m. po Kr.): Marcelinas tapo Romos Bažnyčios vyskupu.
Tais pačiais metais Egipto žemė sukilo, atvyko didelė romėnų kariuomenė ir pajungė (Aleksandrijos) miestą, užtraukdama jam badą. Viena miesto dalis padėjo romėnų kariuomenei, ir su jais buvo Eusebijus (Laodikėjos vyskupas), kuris nebuvo įkalintas mieste ir kuris įgijo romėnų generolo pasitikėjimą bei garsų vardą. Kai miesto vyskupas Anatolijus pamatė, kad žmonės miršta iš bado, jis apie tai pranešė Eusebijui. Eusebijus paprašė romėnų generolo palikti gyvus tuos, kurie perėjo į jo pusę, ir, kai jo prašymas buvo patenkintas, pranešė apie tai Anatolijui. Kai Anatolijus paprašė miesto žmonių susitaikyti su romėnais, bet šie nesutiko, tada jis jiems pasakė: „Galbūt neatsakysite man šito: leiskite seniems vyrams ir moterims, vaikams bei ligoniams išeiti iš miesto, kad likusiems užtektų duonos.“ Taigi žmonės, slapta persirengę moteriškais drabužiais, išėjo naktį, ir tokiu būdu jis išgelbėjo visus, kurie norėjo pabėgti nuo mirties. Galiausiai aleksandriečiai buvo romėnų nugalėti, o tie, kurie stovėjo už sukilimo, buvo nužudyti.
Du tūkstančiai trys šimtai šešioliktieji metai (302 m. po Kr.): Zabda tapo Jeruzalės vyskupu trejiems metams, o po jo sekė Hermonas. Antiochijos Bažnyčioje buvo Tironas, o Aleksandrijoje – Petras, kuris vėliau devintaisiais persekiojimo metais buvo šlovingai nukankintas.
Du tūkstančiai trys šimtai septynioliktieji metai (303 m. po Kr.): Vadas Veturijus trumpai persekiojo kariuomenėje buvusius krikščionis, bet po to persekiojimas smarkiai išaugo prieš visus tikinčiuosius.
Du tūkstančiai trys šimtai devynioliktieji metai (305 m. po Kr.): Įvyko stiprus žemės drebėjimas, kurio metu sugriuvo didelė dalis Tyro ir Sidono, ir žuvo daug žmonių.
Du tūkstančiai trys šimtai dvidešimtieji metai (306 m. po Kr.): Vyko bažnyčių griovimai.
Devynioliktaisiais savo valdymo metais, adaro (kovo) mėnesį, per Neraugintos duonos šventę, imperatorius Diokletianas išleido ediktą, kuris buvo paskelbtas visuose miestuose. Jame jis įsakė, kad visos bažnyčios būtų sulygintos su žeme, visi Raštai sudeginti, aukštas pareigas užimantys asmenys būtų pažeminti, o tarnyboje esantys laisvę atgavę asmenys jos netektų, jei atkakliai neatsižadės savo tikėjimo. Taip pat, kad visose vietovėse bažnyčioms vadovaujantys lyderiai būtų sukaustyti grandinėmis ir po to priversti aukoti stabams. Kai kurie ganytojai iš baimės pasidavė; kiti buvo individualiai kankinami: vieni plakami, kiti kankinami ant kankinimo suolų ar grotelių, o dar kiti atiduoti laukiniams žvėrims. Kai kurie buvo įmesti į gilią jūrą, o kiti pasipuošė kankinių vainikais kentėdami šaltį ir speigą. Nikomedijoje Dorotėjus, Petras ir Gorgonijus kartu su daugeliu kitų iš imperatoriškosios šeimos tapo kankiniais, o daugybė kitų buvo nužudyti kalaviju turguose ir visur kitur. Kankiniais tapo Nikomedijos vyskupas Antimas, taip pat Lukianas, Tyro vyskupas Tiranionas, Emesos vyskupas Silvanas, Sidono vyskupas Zenobijus ir Gazos vyskupas Silvanijus – kartu su trisdešimt devyniais kitais, kuriems buvo nukirstos galvos ir kurie buvo sudeginti ugnyje, taip pat Cezarėjos vyskupas Pamfilas, Aleksandrijos vyskupas Petras ir kiti Egipto bažnyčių vyskupai: Faustas, Dijas, Amonijus, Filėjus, Hesichijus ir Teodoras bei kiti garsūs žmonės.
Tuo tarpu ant Sebastijos ežero iš viso keturiasdešimt vyrų pasipuošė kankinių vainikais. Tai buvo žymūs regiono vadai ir didikai, kurie visą naktį nuogi buvo palikti ant užšalusio ežero, o kai mirė, buvo sudeginti. Kalbant apie šventuosius Sergijų ir Bakchą, Duksas privertė juos bėgti padomis per aštrias geležines vinis, ir po to, kai kankino juos visokiais smūgiais, nukirsdino jiems galvas Resafoje.
Du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt pirmieji metai (307 m. po Kr.): Diokletianas ir Maksiminas pasitraukė iš imperijos valdymo, o vietoje jų imperatoriais tapo Maksimianas ir Severas. Tarp romėnų imperatorių yra toks paprotys, kad jei kuris nors iš jų dėl kokios nors priežasties – ar iš baimės priešams, ar dėl bet kokios kitos priežasties – atsisako vadovavimo, jis nusiskuta galvą ir grįžta namo, nuo to laiko niekaip nesikišdamas į imperijos valdymą; ir pagal įstatymą, jei jis pats saugosi, niekas negali jam niekuo pakenkti. Šie pasielgė taip pat, atsisakę imperatoriškosios karūnos.
Du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt antrieji metai (308 m. po Kr.): Konstancijus paliko šį pasaulį su didele garbe, o po jo trisdešimt vienerius metus ir dešimt mėnesių valdė jo sūnus Konstantinas. Čia noriu trumpam nutraukti savo pasakojimą ir parodyti, kokius nuostabius dalykus Dievas padarė per savo tikinčiuosius, o taip pat, kokių blogybių Šėtonas parodė per savo tarnus. Šis Konstancijus Vyresnysis su savo žmona Elena buvo tikintys ir dievobaimingi, nes per visą savo valdymo laikotarpį jie nieko nepersekiojo; priešingai, visų buvo laikomi švelniais ir maloniais. Taip Konstancijus baigė savo garbingą gyvenimą ir paliko šį pasaulį visų pripažįstamas dėl savo švelnumo. Jo sūnus Konstantinas nepasiekė savo tėvo tikėjimo, o pasirodė visada esąs krikščionių tikėjimo persekiotojas. Net tada, kai jo kūnas kentėjo nuo ligos, jis nenutraukė savo pikto persekiojimo. Savo uolumu garbinti stabus jis priminė persekiotoją Saulių. Kai jis taip užsiėmė grasinimais ir visų krikščionių žudymu – įkalindamas, žudydamas, net kryžiuodamas ir užmėtydamas juos akmenimis, – jo liga labai paaštrėjo. Jo kūną visiškai apėmė raupsai, ir kaip pūvantis lavonų pilno kapo kvapas pasklinda į visas puses, taip ir nuo jo į visas puses sklido pūvėsių dvokas. Nepaisant to, jis buvo kupinas mirtinų grasinimų kiekvienam, kuris negarbino dievų, nes teigė, kad jie suteiks jo kūnui išgijimą. Supratęs, kad jo kūnas pūva ir nyksta nuo raupsų, jis pasiuntė surinkti visus burtininkus, kerėtojus, astrologus ir išminčius iš savo ir už savo valdų ribų.
Iš pasakojimo apie Konstantiną Didįjį
Kadangi Konstantinas buvo visiškai apimtas raupsų, jo surinkti išminčiai patarė jam atvesti ir paskersti tris šimtus kūdikių bei maudytis jų kraujyje. Paklausęs jų pikto patarimo, jis greitai išsiuntė surinkti daugybės kūdikių. Kartu su savo palyda jis iškeliavo ten, kur jie buvo skerdžiami, kad išsimaudytų jų kraujyje. Eidamas jis išgirdo garsias raudas, motinų verksmus ir dejones, nuo kurių drebėjo visas miestas. Tai išgirdęs, imperatorius paklausė: „Kieno tai balsai?“ Jam atsakė: „Tai šių vaikų motinos, apraudančios savo mylimus sūnus!“ Nustebęs ir ašarojantis imperatorius pasuko atgal į savo rūmus, priekaištaudamas piktiems bei negailestingiems patarėjams ir sakydamas: „Šių nekaltųjų ir tyruosius gyvybės man yra brangesnės už mano kūno išgijimą; ir aš netikiu, kad maudydamasis jų kraujyje išgysiu nuo raupsų!“ Imperatorius įsakė duoti motinoms pinigų ir su pagarba leisti joms grįžti į savo kraštus.
Kai gerasis ir gailestingasis krikščionių Dievas pamatė, kad jis taip pasielgė, Jis patraukė jį prie savęs. Naktį jam miegant savo lovoje, Jis nusiuntė jam du savo mokinius – Petrą ir Paulių, kurie pasirodė jam sapne ir tarė: „Kadangi Dievas pamatė tavo atjautą, kuria pasigailėjai vaikų, Jis taip pat pasigailėjo ir tavęs. Jis atsiuntė mus, kad parodytume tau vandens šaltinį, kuriame paniręs išgysi nuo raupsų. Tačiau pasiųsk atvesti vyskupą Silvestrą, kuris išsigandęs tavęs pabėgo į kalną ir slepiasi urve. Jis ateis parodyti tau vandens šaltinio, ir kai į jį panirsi, išgysi nuo raupsų.“
Prabudęs imperatorius pasiuntė žmones į Apaštalų nurodytą vietą, ir jie atvedė Silvestrą. Imperatorius išėjo jo pasitikti, priėmė su didele garbe ir paklausė, sakydamas: „Jūs turite du dievus, vardu Petras ir Paulius.“ Silvestras atsakė: „Petras ir Paulius nėra dievai, jie yra Dievo tarnai.“ Imperatorius tarė: „Jūs turite jų ikonų; atneškite jas, kad galėčiau jas pamatyti.“ Kai jos buvo jam atneštos, jis pasakė: „Nėra nieko tikslesnio už šias ikonas! Jie pasirodė man būtent tokio pavidalo ir pasakė, kad pasiųsčiau tave atvesti ir parodyti man vandens šaltinį.“ Silvestras jam tarė: „Jie tau kalbėjo apie krikšto vandenį. Jei įtikėsi į mūsų Dievą ir panirsi į šį vandenį Jo vardu, atsikratysi ir savo kūno raupsų, ir savo nuodėmių raupsų.“ Imperatorius atsakė: „Jei netikėčiau, nebūčiau tavęs ieškojęs!“ Silvestras jam tarė: „Pasninkauk šią savaitę ir melsk Dievo atleisti tau už tai, ką padarei Jo tarnams. Įsakyk atidaryti bažnyčias ir uždaryti nebylių bei aklų stabų šventyklas. Įsakyk išlaisvinti krikščionis, kuriuos įkalinai, ir liepk iš viešojo iždo grąžinti jiems tai, ko jie neteko, bei duok išmaldos vargšams.“
Imperatorius padarė viską, kas jam buvo liepta, ir kai atėjo švento sekmadienio metas, Silvestras atvedė imperatorių prie krikšto, sakydamas jam: „Šis vanduo, o Imperatoriau, atleidžia nuodėmes ir suteikia dangiškąją malonę tam, kuris tiki iš visos širdies gelmių, paruošdamas jam amžinąjį gyvenimą.“ Kai Silvestras nulydėjo jį į baseiną, dėl didžiulio imperatoriaus tikėjimo vanduo visiškai pavirto liepsna, tarytum degantis fakelas, o jo garsas priminė čirškančią keptuvę, ir visi imperatoriaus raupsai nuo jo dingo. Buvo matyti, kaip jo raupsai it žuvies žvynai plaukioja vandens paviršiuje, o jis pats tapo visiškai tyras, tarsi nujunkytas kūdikis. Supratęs kūne įvykusį pokytį, jis įgavo užtikrintumo ir įtikėjo nuodėmių atleidimu bei naujojo pasaulio gyvenimu. Po amžinojo krikšto imperatorius pradėjo kalbėti: „Tai yra tikrasis Dievas! Jei Jis nebūtų Dievas, kuris mane sukūrė, Jis negalėtų manęs atnaujinti. Tik Jį vieną reikia garbinti, ir tegul baigiasi paklydimai, kurie vis dar vyrauja šiandien!“
Po to, kai jis daug kalbėjo apie Dievo baimę, vieno Dievo garbinimą ir netikrų dievų garbinimo panaikinimą, visi jo pareigūnai ir visas miestas jį gyrė. Tada jis įsakė Konstantinopolyje pastatyti didelę ir erdvią bažnyčią. Tai įvyko aštuntaisiais imperatoriaus Konstantino, Konstancijaus sūnaus, valdymo metais.
Du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (310 m. po Kr.): Mirė Romos imperatorius Maksimianas, ir po to šešerius metus valdė jo sūnus Maksencijus.
Du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt penktieji metai (311 m. po Kr.): Mirė Severas, ir jo imperiją valdė Konstantinas. Tais metais Konstantinas paėmė į nelaisvę Vakarų imperatorių Maksiminą ir užgrobė jo imperiją. Savo svainį Licinijų – sesers Konstantinos vyrą – jis padarė bendravaldžiu. Sirijos imperatorius Maksiminas atšiauriai ir negailestingai persekiojo krikščionis. Krikščionys buvo jo kankinami be jokio gailesčio: jis žudė ir trėmė ganytojus; kunigus ir visus žmones metė į kalėjimus; bažnyčias, altorius ir šventyklas griovė, niokojo bei lygino su žeme, plėšdamas jų turtą.
Jam šitaip kankinant Bažnyčios vaikus, Dievas užtraukė jam apgailėtiną kančią, kuri įsiskverbė net į jo sielą; staiga jam atsivėrė pūlinys tarp lytinių organų, vėliau prasidėjo gili liga – išangės opa ir besiplečiantis pūlinys žarnyne, kurių nebuvo įmanoma išgydyti. Iš jo nepaliaujamai ropojo daugybė kirmėlių, ir, jam taip yrant, jo išvaizda tapo neapsakomu siaubu tiems, kurie prie jo priartėdavo, o gydytojai, negalėję pakęsti jo dvoko, buvo negailestingai žudomi. Apimtas visų šių negandų, jis suprato, kad Dievas privertė jį tai kęsti dėl to, ką jis padarė Jo tarnams. Todėl jis įsakė savo aplinkos žmonėms nedelsiant nutraukti krikščionių persekiojimą ir imperatoriaus dekretu skubiai atstatyti jų bažnyčias iš imperijos iždo, grąžinti viską, kas iš jų buvo atimta, bei leisti vyskupams ir kunigams pas juos sugrįžti, ir taip dekreto įgyvendinimas greitai sekė po jo paskelbimo. Bažnyčios buvo papuoštos ir pagražintos dar šlovingiau nei anksčiau, tad kai žydai, pagonys ir visi kiti žmonės pamatė jų šlovę, visi jie atsivertė, tapo krikščionimis ir išpažino, kad nėra kito Dievo, tik Šitas.
Kalbant apie Maksiminą, jis mirė visų akivaizdoje dėkodamas Dievui, o Konstantinas perėmė jo imperiją. Kai dėl krikščionių persekiojimo kilo trečiasis mūšis tarp Maksimino ir Konstantino, ir kai kariuomenės – tai yra tirono kariuomenė ir Konstantino kariuomenė – stojo viena prieš kitą, tironas pasislėpė namuose. Iš Dievo jis gavo pelnytą bausmę. Staiga visas jo kūnas pradėjo jį kankinti, jį draskė stiprus skausmas, tuomet jis susmuko ir mirė iš bado. Visą jo kūną prarijo nematoma ugnis; jo išvaizda sunyko ir gyvos liko tik smegenys; jo akys iššoko, iškrito iš savo vietų ir liko akloje tamsoje. Jis mirė išpažindamas, kad tai jam nutiko dėl to, ką jis padarė Dievo tarnams.
Kadangi Vidinė Armėnija neištvėrė jo persekiojimo, ji prieš jį sukilo. Jis pasiuntė prieš ją didžiulę kariuomenę, kuri ten visiškai pražuvo. Išlikusi kariuomenė davė taikos priesaiką Konstantinui be kovos. O tiems, kurie sekė paskui tironą, Dievas atkeršijo taip, kaip jie nusipelnė. Kadangi šių tironų dienomis nebuvo nei bado, nei maro, nei karo, visa tai dabar užklupo staiga: badas, maras ir daugybė mūšių. Visa kariuomenė žuvo Armėnijoje: tie, kurie buvo kaimuose, mirė nuo bado, o tie, kurie turėjo maisto, mirė nuo maro. Badas pasidarė toks baisus, kad modijus kviečių buvo parduodamas už du tūkstančius penkis šimtus zūzų.
Maksencijaus, kuris išliko po visų Romą valdžiusių piktadarių, blogi darbai pranoko visus anksčiau veikusius. Kai Konstantinas išgirdo apie jį, jis pasigailėjo tų, kurie buvo engiami Romoje. Jis šaukėsi Dievo pagalbos ir greitai išžygiavo į karą prieš jį. Priartėjęs, su Dievo pagalba jis puolė pirmąją, antrąją ir trečiąją tirono stovyklas. Pasiekęs Romą, jis baiminosi, kad dėl tirono nebus priverstas kariauti su pačiais romėnais. Tačiau Dievas tarsi geležinėmis grandinėmis ištempė jį (Maksencijų) už miesto, ir po to, kai jis stojo į mūšį bei buvo nugalėtas, jis pabėgo. Jis ir tie, kurie buvo su juo, pradėjo keltis per iš valčių sujungtą tiltą upėje, o kai jie pajudėjo į priekį ir tiltas buvo apkrautas, tilto jungtys atsilaisvino, ir vyrų pilnos valtys nugrimzdo į didelį gylį, todėl nedorėlis nuskendo galinguose vandenyse kaip švinas. Maksencijui mirus, Romos piliečiai su didele garbe priėmė Konstantiną. Aštuntaisiais savo valdymo metais (316 m. po Kr.) Konstantinas suteikė laisvę visiems krikščionims.
Tuo metu imperatorienė Elena nuvyko į Jeruzalę jos atstatyti ir pasiteirauti apie Kristaus kryžiaus suradimą, nes šis dalykas jai buvo apreikštas sapne. Nuvykusi į Jeruzalę ji rado senąją Jeruzalę sugriautą, kaip ir sakė pranašas. Ten, Kristaus kape, iš kurio po palaidojimo Jis prisikėlė, ji uoliai ieškojo, ir, nors buvo sunku, Dievo malonės dėka ji jį rado. Trumpai papasakosiu apie to sunkumo priežastį.
Visi, tikintys Kristų, po Jo Kančios gerbė šią vietą. Priešai šią vietą sunaikino ir netgi priešiškai joje pastatė šventyklą Afroditei bei ant kapo pastatė jos statulą, per paklydimą ištrindami šios vietos atminimą. Tai buvo padaryta praeityje ir taip liko. Tai sužinojusi imperatoriaus motina nuvertė tą bjaurią statulą, iškasė ir išvalė šventąją vietą. Išvaliusi ją ir atidariusi kapą, ji jame rado tris kryžius: vieną mūsų Viešpaties, o kitus du – dviejų plėšikų. Ji taip pat rado lentelę, kuri įvairiomis kalbomis skelbė: „Kristus – Žydų Karalius.“
Imperatoriaus motina atsidūrė dideliame sielvarte, nes nežinojo, kuris kryžius yra tas garbingasis. Viena to krašto moteris ilgą laiką sirgo ir kaip tik tuo metu buvo arti mirties. Miesto vyskupas Makarijus įsakė paimti kryžius ir po vieną uždėti ant jos. Prie jos priartinus plėšikų kryžius, ji nepasijuto geriau, o toliau kankinosi taip pat stipriai, lyg tuoj atiduotų sielą. Tačiau kai buvo priartintas trečiasis – Kristaus – kryžius, ta moteris iškart grįžo iš mirties į gyvenimą ir pasveiko.
Tai tapo išganomojo kryžiaus atpažinimo priežastimi, ir po to imperatoriaus motina ant kapo pastatė didelę bažnyčią bei priešais senąjį miestą pastatė Naująją Jeruzalę. O patį išganomąjį kryžių ji padalijo: dalį jo pagerbė ir paliko auksiniame relikvijoriuje tiems, kurie vėliau norės jį ten pamatyti, o kitą dalį ji pasiėmė ir nusiuntė imperatoriui. Imperatorius taip pat gavo vinis, kurios perdūrė Kristaus rankas; imperatorienė jas irgi rado kape ir atsiuntė jam. Iš jų jis pasidarė karūną savo galvai ir kamanas savo žirgui – abu juos naudojo karo metu. Imperatorius nusiuntė daug aukso Makarijui toms bažnyčioms, kurias statė jo motina, ragindamas jį tęsti jų statybas. Ji pastatė Naująją Jeruzalę, Betliejuje, Gimimo vietoje, iškėlė bažnyčią, o kitą – ant kalno, kur įvyko Žengimas į dangų. Ji buvo tokios nuolankios dvasios, kad atlikdavo savo maldas kartu su kitomis moterimis, įsimaišiusi minioje. Be to, ji kviesdavo bažnyčios ordinuose užregistruotas mergeles į nuostabias puotas, patarnaudama joms savo pačios rankomis ir dėdama joms maistą ant stalo. Iš savo asmeninių lėšų ji dosniai aprūpindavo bažnyčias ir vargšus. Nugyvenusi gyvenimą, kupiną Dievo baimės, ji paliko šį pasaulį baigiantis aštuoniasdešimtiesiems gyvenimo metams. Jos kūnas buvo atgabentas į imperatoriškąjį miestą – Naująją Romą, kur ji buvo palaidota imperatoriškosiose kapinėse.
Pasakojimas, kurį paėmėme iš Eusebijaus, kartu su įvairiais liudijimais, surinktais iš kelių vietų kaip medžiaga mūsų dėstymui, baigėsi. Dabar imame medžiagą iš autoriaus Sokrato.
Šeši šimtai keturioliktieji Aleksandro metai (303/4 m. po Kr.): Vandenys nusiaubė Edesą, ir jos rytinė siena įskilo bei sugriuvo. Potvynis nusiaubė miestą ir nunešė viską, kas jame buvo, padarydamas didžiulę žalą žmonėms bei galvijams visoje Edesos ir Charano žemumoje.
Tuo metu Konstantinas atstatė Drepano miestą ir motinos garbei pavadino jį Helenopoliu. Jis atstatė Konstantiną ir pavadino ją savo sesers Konstantinos vardu. Jis taip pat pastatė Bizantiją, kurią savo garbei pavadino Konstantinopoliu, paversdamas ją savo imperijos sostine.
Du tūkstančiai trys šimtai trisdešimt penktieji metai (321 m. po Kr.): Licinijus persekiojo rūmuose esančius krikščionis. Tais pačiais metais įvyko žemės drebėjimas, padaręs žalos daugelyje regionų.
Du tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt antrieji metai (328 m. po Kr.): Licinijus buvo nužudytas, ir Konstantinas vienvaldiškai perėmė valdžią.
Du tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (332 m. po Kr.): Įvyko žemės drebėjimas, per kurį sugriuvo kelios vietos Koso saloje (Cois).
Sudėjus metus nuo Abraomo iki dvidešimt aštuntųjų Konstantino metų, išeina du tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt; nuo Tvano iki Abraomo – devyni šimtai keturiasdešimt dveri metai; nuo Adomo iki Tvano – du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt dveri. Bendra visų metų suma: penki tūkstančiai penki šimtai dvidešimt šeši.
Šie metai yra šeši šimtai penkiasdešimt septintieji pagal Aleksandrą (345/6 m. po Kr.).
Šeši šimtai dešimtieji Makedonijos Aleksandro, graikų karaliaus, metai (298/9 m. po Kr.): Arijus suskaldė Bažnyčią teigdamas, kad Dievas ne visada buvo Tėvas, bet buvo laikas, kai Dievas nebuvo Tėvas. Dievo Žodis nebuvo amžinas, bet sukurtas iš nieko; nes tas, kuris buvo Dievas, sukūrė tą, kurio nebuvo, iš jo neegzistavimo, ir todėl buvo laikas, kai jis neegzistavo; nes Sūnus yra kūrinys ir darbas. Jis nėra panašus į Tėvą savo esme, taip pat jis nėra tikrasis Tėvo Žodis ar Jo prigimtis, nei Jo Išmintis, kaip sakė Saliamonas, o veikiau vienas iš sukurtų ir padarytų dalykų. Žodžiu ir Išmintimi jis tapo tik per įgijimą. Dievas padarė jį tikruoju Žodžiu, jam suteikdamas dieviškąją išmintį ir visus kitus dalykus. Todėl savo prigimtimi jis yra keičiamas ir kintantis, kaip ir kitos protingos būtybės. Žodis yra svetimas, tolimas ir nepažįstamas Tėvo esmei, o Tėvas Sūnui yra paslėptas; nes Žodis nei tobulai, nei tikrai nepažįsta Tėvo, nei gali aiškiai Jį matyti, nei pats Sūnus žino savo paties asmens esmę tokią, kokia ji yra. Jis buvo sukurtas dėl mūsų, kad per jį Dievas mus sukurtų tarsi per įrankį. Jo net nebūtų buvę, jei Dievas nebūtų panorėjęs mūsų sukurti. Kažkas paklausė jų (arijonų), ar Dievo Sūnus gali pasikeisti taip pat, kaip pasikeitė velnias; ir jie nebijojo pasakyti, kad gali, nes, būdamas sukurtas, jis yra kintamos prigimties. Tada jie pridūrė, sakydami: „Jei Tėvas pagimdė Sūnų, to, kuris buvo pagimdytas, egzistavimas turėjo pradžią. Iš to žinoma, kad buvo laikas, kai Sūnus neegzistavo; todėl neišvengiamai seka, kad tas, kuris atsiranda iš nieko, turi faktinį egzistavimą.“
Štai šios erezijos rėmėjai: Arijus, Achilas, Aitalas, Karponas, kitas Arijus ir daugelis kitų, įskaitant Nikomedijos Eusebijų bei Nikėjos Teognį. Šventasis Petras, Aleksandrijos vyskupas, pirmasis stojo į kovą su ja, o po jo – Achilas iš tos pačios Aleksandrijos, ir vėliau Aleksandras, kurio dienomis buvo sušauktas Nikėjos Susirinkimas.
Šeši šimtai penkioliktieji metai (303/4 m. po Kr.): Imperatorius įsakė išgriauti pagonių šventyklas ir sunaikinti statulas.
Šeši šimtai šešioliktieji metai (304/5 m. po Kr.): Himjaro žmonės priėmė krikščionių tikėjimą per vieną belaisvę moterį.
Šeši šimtai septynioliktieji metai (305/6 m. po Kr.): Imperatorius Konstantinas pasirūpino, kad būtų pastatytos garsios bažnyčios, kurių viena iškilo vietoje, vadinamoje Mamrės ąžuolynu, po kuriuo Abraomas priėmė angelus. Imperatorius sužinojo, kad toje vietoje buvo pastatytas pagonių aukuras ir ten buvo atnešamos pagoniškos aukos. Dėl tos pačios priežasties jis įsakė pastatyti kitą bažnyčią Baalbeke. Vyro, kuris nuo pat pradžių nustatė įstatymus šio pastarojo miesto gyventojams, tapatybės nurodyti negaliu […] jie turėjo tokį paprotį, kad jų žmonos buvo bendros, ir dėl to tarp jų kildavo ginčų dėl naujagimių: kieno jis sūnus? Ginčai dėl tėvų ir sūnų nebuvo vieninteliai. Savo dukteris mergeles jie atiduodavo svetimšaliams pakeleiviams, kad šie su jomis svetimautų. Imperatorius troško panaikinti šią praktiką, kurios jie laikėsi nuo pat pradžių. Jis įvedė gražų įstatymą, ištraukiantį juos ir jų dukteris iš ištvirkavimo, kad jie galėtų atpažinti savo šeimas. Pastatęs ten bažnyčią, jis įsakė paskirti vyskupą ir dvasininkus. Tokiais savo veiksmais jis sukrėtė Baalbeko blogybes.
Tuo pat metu, kai Libano Afakoje buvo nugriauta Afroditės šventykla, jis sukapojo ten buvusius nešvarius maisto stalus, vadinamuosius „jubiliejų“ stalais.
Šeši šimtai aštuonioliktieji metai (306/7 m. po Kr.): Indijos žmonės buvo pamokyti Tikėjimo.
Dabar turime paminėti, kaip imperatoriaus laikais krikščionybė išplito kiekviename regione. Tais laikais Vidinės Indijos ir iberų tautos iš tiesų atsivertė į krikščionybę. Tačiau trumpai papasakosiu, kodėl savo pasakojime pridūriau žodį „Vidinė“.
Kai apaštalai burtų keliu iškeliavo į tautas, Tomas gavo partų apaštalystę, Matas buvo pasiųstas į Kušo žemę, o Baltramiejui atiteko Indija, esanti šalia Kušo. Iki Konstantino laikų Vidinė Indija ir su ja besiribojantys regionai, kuriuose gyveno barbarai, kalbantys skirtingomis kalbomis, krikščioniškosios žinios visiškai nebuvo apšviesti. Papasakosiu ir apie priežastį, paskatinusią juos pažinti krikščionybę. Filosofas Meropijus, kilęs iš Tyro, paskatintas prieš jį tai padariusio filosofo Metrodoro, pasiryžo aplankyti šią Indiją ir apie ją papasakoti. Jis pasiėmė su savimi du savo giminės jaunuolius, kurie puikiai kalbėjo graikiškai, ir kartu su jais išvyko į Indiją. Apkeliavęs ir aplankęs viską, ką norėjo, pritrūkęs atsargų, jis nukreipė savo laivą į vieną uostą. Taip sutapo, kad prieš pat sulaužant sutartį tarp romėnų ir indų, indai sučiupo tą filosofą ir kartu su juo laivu plaukusius žmones, išžudydami juos visus, išskyrus tuos du jaunuolius. Pasigailėję jaunuolių išvaizdos, jie juos paėmė ir padovanojo Indijos karaliui. Karalius, džiaugdamasis matydamas jaunuolius ir suvokęs jų žinias, vieną iš jų, vardu Edesijus, paskyrė taurininku prie savo stalo, o kitą, vardu Frumentijus, paskyrė karalystės chartuliarijumi (archyvaru). Po neilgo laiko karalius atsidūrė prie mirties slenksčio ir patikėjo karalystės reikalus savo žmonai bei mažamečiam sūnui. Karalienė paprašė jaunuolių pasirūpinti jos sūnumi, kol šis sulauks pilnametystės, ir jaunuoliai, įkalbėti, iškart prisiėmė valdyti karališkuosius reikalus. Viskuo tuo rūpinosi Frumentijus; be to, jis dėjo pastangas surasti į tą kraštą atvykstančius pirklius, ir, jei atsirasdavo koks krikščionis, jo pareigūnai eidavo su juo susitikti. Jaunuoliai rado kelis pirklius, iš kurių sužinojo apie jų veiklą, paprašę leisti jiems susirasti ramias vietas, kur galėtų gyventi ir atlikti savo krikščioniškas maldas. Po kurio laiko jaunuoliai pastatė maldos namus ir pamokė kai kuriuos indus krikščionių tikėjimo, leisdami jiems kartu dalyvauti pamaldose. Kai karaliaus sūnus sulaukė vyriško amžiaus, Frumentijus ir jo bendražygis perdavė jam valstybės reikalus, kuriems jie puikiai vadovavo, ir paklausė, ar dabar jie galėtų sugrįžti į savo gimtąją šalį.
Karalius ir jo motina maldavo juos pasilikti, bet kadangi jie nesutiko, juos paleido laisvus, ir tuomet jie, vedami meilės savo šaliai, išvyko. Edesijus, trokšdamas pamatyti savo tėvus ir tautiečius, pasuko link Tyro. O Frumentijus nuvyko į Aleksandriją ir papasakojo vietos vyskupui apie viską, kas jiems nutiko, pranešdamas apie išvykimą į Indiją ir tai, kad indai yra pasirengę priimti krikščionybę. Jis paprašė išsiųsti ten vyskupą ir dvasininkiją bei neapleisti žmonių, turinčių norą ir gebėjimą gyventi tikėjimu. Apgalvojęs, kas jam galėtų padėti, vyskupas paprašė Frumentijaus priimti tos vietos vyskupo pareigas, sakydamas: „Todėl, kad jie neras už tave geresnio.“ Taip ir buvo padaryta. Kai Frumentijus buvo pripažintas vertu vyskupo laipsnio, jis sugrįžo į Indijos žemę ir tapo ten krikščionybės skelbėju. Jis pastatė kelias bažnyčias, o dieviškoji malonė padarė jį vertą daryti daugybę stebuklų, gydant daugelio sielas ir kūnus.
Tuo metu buvo žinomi vienuolis Antanas ir pirmasis atsiskyrėlis Paulius. Žinomi patriarchai: Aleksandras, Aleksandrijos patriarchas; Romoje buvo žinomas patriarchas Julijus; Antiochijoje – patriarchas Eustatijus; Konstantinopolyje – patriarchas Astrofilas; Jeruzalėje – Maksimas. Taip pat buvo žinomi Hozijus, Kordubos miesto Italijoje vyskupas, ir Pafnutijus, vieno Tėbaidės miesto vyskupas.
Šeši šimtai devynioliktieji metai (307/8 m. po Kr.): Mirė šventasis Astrofilas, Konstantinopolio patriarchas, o po jo atėjo šventasis Patrofilas.
Šeši šimtai dvidešimt pirmieji metai (309/10 m. po Kr.): Įvyko galingas žemės drebėjimas, padaręs didžiulę žalą daugelyje regionų.
Šeši šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (312/3 m. po Kr.): Įvyko mūšis tarp Licinijaus ir Konstantino šalininkų. Licinijus, valdęs kartu su juo, laikydamasis pagoniškų įsitikinimų, nekentė krikščionių. Tačiau bijodamas imperatoriaus Konstantino, jis nesiryžo kurstyti atviro persekiojimo prieš juos, nors slapta ruošėsi veikti prieš daugelį. Po neilgo laiko jis įsidrąsino daryti žalą netgi viešai, o tada kai kur ėmė ruoštis karui. Imperatorius Konstantinas niekada nepamiršo šių ir kitų jo žiauriai įvykdytų veiksmų, ir tai tapo didelių nelaimių bei priešiškumo, nukreipto prieš imperatorių Konstantiną, priežastimi.
Nuo to laiko jie kariavo kiekvieną dieną, o tarp jų buvusi apsimestinė draugystė nutrūko. Netrukus po to jie stojo į mūšius vienas prieš kitą, ir po kelių susidūrimų tiek jūroje, tiek sausumoje, galiausiai tironas Licinijus buvo nugalėtas netoli Chrisopolio, Bitinijoje, viename iš Chalkedono uostų, ir pats pasidavė. Paėmęs jį gyvą į nelaisvę, Konstantinas jo pasigailėjo ir nenužudė, o įsakė ramiai gyventi Tesalonikuose. Šeši šimtai dvidešimt antraisiais metais (310/11 m. po Kr.) tas pats tironas surinko barbarų žmones, kurpdamas planą, kaip pralaimėjimą paversti pergale. Imperatorius, sužinojęs apie jo bandymą jį nuversti, davė dėl jo įsakymą, ir jis buvo nužudytas.
Tuo metu buvo žinomas eretikas Manis, ir mes pakalbėsime apie jo kilmę. Juk tarp gerų kviečių įprasta atsirasti raugėms, nes pavydas mėgsta tykoti prieš dorybes. Prieš pat Konstantino laikus iš tikrosios krikščionybės išaugo pagoniško tipo krikščionybė, kaip ir pranašų atveju atsiranda kitų, netikrų pranašų, ir kaip po apaštalų seka netikri apaštalai. Tuo metu graikų filosofu vadinamo Empedoklio mokymas per Manį prisistatė kaip krikščionybė, kaip teigia Eusebijus septintojoje savo „Istorijos“ knygoje, kurią mes minėjome. Tačiau jo pasakojimas nėra baigtas, ir dėl to man atrodo būtina užpildyti tai, ko trūksta. Žinoma, kas buvo Manis ir iš kur jis kilęs. Vienas arabas, vardu Skitianas, turėjo žmoną, belaisvę iš Aukštutinės Tėbaidės. Dėl jos jis gyveno Egipte ir, būdamas pamokytas egiptiečių mokslo, į krikščionybę įvedė Empedoklio bei Pitagoro mokymą. Jis kalbėjo apie dvi prigimtis – gėrį ir blogį, lygiai kaip ir Empedoklio mokyme blogis vadinamas Nesantaika, o gėris – Draugyste. Taigi Skitianas turėjo mokinį Budą, kuris anksčiau buvo vadinamas Terebintu. Jis parašė knygas, kurias atidavė tiems, kuriuos per jas apgavo. Jie mokė doktrinų, kurios buvo krikščioniškos tik pavadinimu, bet pagal tikėjimą buvo pagoniškos. Manis mokė garbinti kelis dievus, nes pats buvo bedievis. Jis mokė garbinti saulę, įvedė tikėjimą Likimu ir kalbėjo apie kūnų persikūnijimą, aiškiai sekdamas Empedoklio, Pitagoro bei kitų egiptiečių mokymu.
Jis nepripažino, kad Kristus egzistavo kūne, sakydamas, jog Jo pasirodymas tebuvo fantomas (iliuzija), atmetė įstatymą ir pranašus, o save vadino Parakletu. Visus šiuos keistus dalykus jis pateikė ortodoksų Bažnyčiai, išdrįsdamas netgi save vadinti apaštalu. Tačiau už šį melą ir nedorybę jis gavo pelnytą teismą dėl šios priežasties: Persijos karaliaus sūnus susirgo, ir jo tėvas nepaliko nė vieno akmens neapversto, kad tik jo sūnus pasveiktų. Jis išgirdo apie Manį ir, nuoširdžiai patikėjęs tais dalykais, kuriuos šis pats apie save tauzijo, pasiuntė jį atvesti tarsi apaštalo, tikėdamasis, kad sūnus jo rankose išgis. O Manis išvyko pasipuošęs savo palaikoma melaginga išvaizda, ir jam iškart buvo patikėtas imperatoriaus sūnus. Kai imperatorius suprato, kad vaikas jo rankose mirė, jis jį įkalino, ruošdamasis pritaikyti jam bausmę. Tuomet Manis bet kokiu įmanomu būdu pabėgo iš tos vietos, ieškodamas prieglobsčio Mesopotamijoje, bet, nepaisant to, persų karalius jo ieškojo ir jėga atgabeno atgal. Jis nudyrė jam odą, prikimšo ją šiaudų ir pakabino priešais miesto vartus, kad ją matytų praeiviai kaip pavyzdį ir perspėjimą apie blogą valandą: kur žmogus dirba, ten jis gauna ir savo atlygį.
Šeši šimtai trisdešimt šeštieji metai (324/5 m. po Kr.): Buvo sušauktas Nikėjos Susirinkimas. Šio Susirinkimo atstovai buvo: Hozijus, Kordubos vyskupas, Aleksandras, Aleksandrijos patriarchas, Julijus iš Romos (per savo delegatus), presbiteriai Vitas ir Vicentijus, Pafnutijus iš Tėbų ir Spiridonas iš Kipro. Atanazijus, Aleksandrijos diakonas, išgarsėjo kaip tvirčiausias iš visų ten buvusių. Buvo nuspręsta pašalinti iš Bažnyčios Arijų ir visus tuos, kurie laikėsi jo mąstymo: Nikomedijos Eusebijų, Nikėjos Teognį, Marį iš Chalkedono ir daugelį kitų, buvusių su jais.
Šeši šimtai trisdešimt septintieji metai (325/6 m. po Kr.): Mirė šventasis Aleksandras, Aleksandrijos vyskupas, o vietoj jo stojo vietos diakonas Atanazijus.
Šeši šimtai trisdešimt devintieji metai (327/8 m. po Kr.): Mirė Konstantinopolio vyskupas Patrofilas, ir jį pakeitė šventasis Aleksandras.
Tuo metu buvo žinomi: Eustatijus iš Antiochijos ir Maksimas, Jeruzalės vyskupas.
Šeši šimtai keturiasdešimtieji metai (328/9 m. po Kr.): Antiochijoje buvo sušauktas sinodas, kuris ištrėmė Antiochijos Eustatijų. Tame pačiame mieste įvyko smarkus žemės drebėjimas, toks stiprus, kad beveik visas miestas vos nebuvo apverstas ir visiškai sunaikintas. Dėl vyskupų ginčų Antiochijos sostas aštuonerius metus neturėjo vyskupo. Galiausiai buvo paskirtas vienas iš tų, kurie laikėsi Arijaus mąstymo – Eufronijus.
Šeši šimtai keturiasdešimt pirmieji metai (329/30 m. po Kr.): Žemės drebėjimas […], kuris sunaikino daugybę vietų.
Šeši šimtai keturiasdešimt tretieji metai (331/2 m. po Kr.): Italaha tapo Edesos vyskupu; jis pastatė kapines ir rytinę bažnyčios pusę.
Šeši šimtai keturiasdešimt antrieji metai (330/1 m. po Kr.): Konstantinas paskyrė savo sūnus cezariais. Savo pirmagimį sūnų jis paskyrė valdyti rytinius regionus, Mesopotamijoje pastatė Tella-d-mawzlat ir savo garbei pavadino jį Konstantinopoliu; jis taip pat pastatė Amidą, miestą Mesopotamijoje. Savo antrąjį sūnų Konstancijų jis paskyrė valdyti vakarinius regionus. Savo trečiąjį sūnų Konstansą jis paskyrė valdyti Romą.
Šeši šimtai keturiasdešimt […] metai: su išankstiniu nusistatymu sakoma […] jo […] ir kadangi nėra teisinga, kad mes tylėtume […], greitai ir sparčiai aš šiek tiek apie jį papasakosiu. […] šitas […] Šėtonas, kuris visada paverčia jam indą […] jų pražūčiai, šituos, kad per juos įvykdytų savo valią ir veiksmus. Tuo metu Bažnyčioje iškilo Nikomedijos vyskupas Eusebijus ir Nikėjos vyskupas Teognis. Jie nenusipelno būti vadinami vyskupais, veikiau šmeižikais, turiu omenyje patį Antikristą, dėl visų susiskaldymų, ginčų, sąmyšių ir daugybės blogybių, kurias jie padarė šventojoje Bažnyčioje bei Dievo tautoje. Kadangi anie puolė į Arijaus tikėjimą, jie užsipuolė šventąjį Atanazijų iš Aleksandrijos ir Paulių iš Konstantinopolio, nes šie nepriėmė nedorėlio Arijaus.
Jie elgėsi klastingai jo atžvilgiu, prisiartino prie imperatoriaus ir pasakė: „Tai, ką imperatorius duoda Aleksandrijos vargšų prieglaudoms, Atanazijus vagia.“ Jie vėl klastingai prieš jį veikė, kai priėjo prie imperatoriaus sakydami: „Jis nenori duoti […] kviečių, kuriuos Aleksandrijos piliečiai atiduoda viešajam iždui.“ Vėliau jie dar kartą pasakė: „Jis nori įvykdyti išdavystę prieš imperiją“; ir dar daugiau: „Jie atnešė mirusiojo ranką ir buvo pasakyta, kad jis ją laikė, norėdamas su ja užsiimti burtininkavimu.“
Šeši šimtai keturiasdešimt penktieji metai (333/4 m. po Kr.): Imperatorius įsakė Tyre sušaukti vyskupų sinodą. Jis taip pat nurodė, kad po šios vietos jie turėtų susirinkti Naujojoje Jeruzalėje, kur turėtų surengti jo ten pastatytos bažnyčios pašventinimo ir dedikavimo iškilmes, ir ten teisingai ištirti Atanazijaus reikalą. Šventasis Atanazijus visuose šiuose kaltinimuose buvo pripažintas nekaltu, nes Arsenijaus pasirodymas sinode parodė ir paliudijo, kad nė viena iš jo rankų nebuvo nukirsta nuo kūno, nors arijonai tvirtino, kad nukirsta ranka priklausė jam. Dievas atvedė Arsenijų į sinodą net prieš jo valią, nes norėjo, kad jis savo akimis pamatytų šią sukurptą apgaulę.
Šeši šimtai keturiasdešimt ketvirtieji metai (332/3 m. po Kr.): Imperatorienė Elena, Konstancijaus žmona ir Konstantino Didžiojo motina, pastatė Naująją Jeruzalę.
Šeši šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (334/5 m. po Kr.): Šventasis Atanazijus buvo išsiųstas į tremtį ne dėl tikėjimo, o dėl apgaulės, kurią vyskupai įvykdė prieš jį, nes jis nepriėmė Arijaus.
Visų metų suma nuo penkioliktųjų Tiberijaus metų ir mūsų Išganytojo pasirodymo iki dvidešimt aštuntųjų imperatoriaus Konstantino metų: šeši šimtai keturiasdešimt šešeri metai.
Nuo antrųjų Darijaus metų, kai buvo atstatyta šventykla Jeruzalėje: aštuoni šimtai penkiasdešimt penkeri metai; nuo Saliamono ir pirmojo šventyklos Jeruzalėje pastatymo: tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt septyneri metai; nuo Mozės ir pirmojo Atėnų karaliaus Kekropo: tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt penkeri metai; nuo Abraomo ir Nino bei Šamiros valdymo: du tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt metų. Nuo Tvano iki Abraomo: devyni šimtai keturiasdešimt dveri metai; nuo Adomo iki Tvano: du tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt dveri metai. Bendra visų šių metų suma sudėjus kartu: penki tūkstančiai trisdešimt ketveri metai.
Šeši šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (334/5 m. po Kr.): Arijus buvo priimtas atgal į Bažnyčią. Imperatorius įsakė Konstantinopolio Aleksandrui priimti jį į bendrystę. Nedorėlis Cezarėjos Eusebijus taip pat jam grasino, kad jei jis nepriims Arijaus, jis sieks jį nušalinti. O šventasis (Aleksandras) nuskubėjo prie šventojo altoriaus ir puldamas veidu žemyn po šventuoju stalu, savo maldoje meldė, kad jeigu Arijaus tikėjimas būtų pripažintas teisingu, jis nesulauktų paskirtos diskusijų dienos ir net jos nepamatytų. Arijus greitai davė nuosprendį dėl savo nedorumo, visos nelaimės priežasties, bei atsakė, ar tikėjimas, kurio jis laikėsi, buvo tikras!
Arijus norėjo suklaidinti ir Bažnyčią, ir imperatorių. Ant popieriaus, kurį nešiojosi po pažastimi kaip tikintis žmogus, jis užrašė ir prisiekė imperatoriui, sakydamas: „Aš iš tikrųjų galvoju taip, kaip parašyta“, bet imperatoriui perdavė tikėjimo išpažinimą, įrašytą kitame lape. Buvo šeštadienis, ir imperatorius įsakė priimti jį į bendrystę. Kai jis išėjo eiti pas Aleksandrą (Konstantinopolio vyskupą), lydimas Eusebijaus šalininkų, jis pompastiškai žygiavo per patį miesto vidurį. Kai Arijus priartėjo prie gatvės, vadinamos Konstantino Forumu, kur stovėjo Pofirinė kolona, jį staiga apėmė iš jo paties sąžinės kylanti baimė, o kartu su ja – staigus vidurių atsipalaidavimas ir silpnumas. Pasiteiravęs apie viešąją išvietę ir sužinojęs, kur ji yra, jis nedelsdamas nuėjo už Forumo atlikti gamtinių reikalų.
Tuo metu jį apėmė stiprus dusulys, o jo išmatas lydėjo smarkus kraujavimas; po to iškrito plonosios žarnos, o kartu su jomis pasišalino blužnis bei kepenys, ir taip jis iškart mirė. Ši išvietė vis dar tebėra Konstantinopolyje, kolonadoje, vadinamoje Makalre, ir visi ten atvykstantys rodo į ją pirštu, prisimindami ano (vyro) mirtį. Štai, Aleksandro malda padarė tokius dalykus!
Šeši šimtai keturiasdešimt devintieji metai (337/8 m. po Kr.): Mirė Konstantinas Didysis, ir jo sūnūs perėmė jo valdžią. Jis išgyveno šešiasdešimt penkerius metus ir valdė trisdešimt trejus metus.
Tais pačiais metais šį pasaulį paliko šventasis Mor Jokūbas, Nisibio vyskupas.
Šeši šimtai penkiasdešimtieji metai (338/9 m. po Kr.): Nikomedijos Eusebijus sukėlė neramumus Bažnyčioje dėl Arijaus tikėjimo.
Tais pačiais metais šventasis Atanazijus sugrįžo į Aleksandriją.
Šeši šimtai penkiasdešimt pirmieji metai (339/40 m. po Kr.): Mirė Cezarėjos Eusebijus, ir į jo vietą atėjo Akacijus.
Šeši šimtai penkiasdešimt antrieji metai (340/1 m. po Kr.): Mirė šventasis Konstantinopolio Aleksandras, o tie, kurie sekė Arijaus mąstymu, į jo vietą paskyrė Makedonijų. Tie, kurie laikėsi vienos prigimties (konsubstancialumo) doktrinos, paskyrė Paulių.
Šeši šimtai penkiasdešimt tretieji metai (341/2 m. po Kr.): Paulius buvo išvarytas iš Konstantinopolio, ir imperatorius ten atvedė Nikomedijos Eusebijų.
Šeši šimtai penkiasdešimt ketvirtieji metai (342/3 m. po Kr.): Nikomedijos Eusebijus sušaukė sinodą Antiochijoje ir nustatė tikėjimo išpažinimą, kitokį nei Nikėjos. Jis ištrėmė Atanazijų iš Aleksandrijos ir į jo vietą paskyrė Grigalių, kuriam padėjo pasitelkdamas romėnų valdžią.
Šeši šimtai penkiasdešimt penktieji metai (343/4 m. po Kr.): Tas pats Eusebijus mirė, ir visa tauta į sostą pasodino Paulių, bet arijonai paskyrė Makedonijų.
Šeši šimtai penkiasdešimt septintieji metai (345/6 m. po Kr.): Abraomas tapo Edesos vyskupu ir pastatė Išpažinėjų bažnyčią.
Šeši šimtai šešiasdešimtieji metai (348/9 m. po Kr.): Jaunesniojo Konstantino dienomis buvo atstatyti Amidos ir Telos miestai.
Šeši šimtai šešiasdešimt pirmieji metai (349/50 m. po Kr.): Įvyko mūšis tarp Konstantino Jaunesniojo ir jo brolio Konstancijaus II; Konstantinas buvo nužudytas, o Konstancijus II ir Konstansas paveldėjo jo imperiją.
Šeši šimtai šešiasdešimt antrieji metai (350/1 m. po Kr.): Imperatorius pasiuntė Hermogeną išvesti Paulių iš bažnyčios, tačiau Konstantinopolio piliečiai jį nužudė.
Šeši šimtai šešiasdešimt tretieji metai (350/1 m. po Kr.): Arijonai ištrėmė Grigalių iš Aleksandrijos ir jo vietoje paskyrė Jurgį.
Šeši šimtai šešiasdešimt ketvirtieji metai (351/2 m. po Kr.): Paulius paliko Konstantinopolį, ir imperatorius į jo vietą atvedė Makedonijų. O kai jis buvo atvestas, kilusiuose neramumuose žuvo miesto žmonės – trys tūkstančiai šimtas penkiasdešimt vyrų.
Šeši šimtai šešiasdešimt septintieji metai (355/6 m. po Kr.): Serdikoje įvyko sinodas, kuris sugrąžino Pauliui ir Atanazijui jų sostus.
Šeši šimtai šešiasdešimt aštuntieji metai (356/7 m. po Kr.): Atanazijus nuvyko į Aleksandriją, ir kai jis išvyko, Jeruzalės Maksimas sušaukė sinodą, ir jie sudarė tarpusavio sąjungą. Tuo metu buvo žinomas mokytojas Efraimas.
Šeši šimtai septyniasdešimtieji metai (368/9 m. po Kr.): Vetranijus ir Magnencijus sukilo Romoje ir nužudė imperatorių Konstansą.
Tais pačiais metais Paulius ir Atanazijus paliko savo sostus. Kai Paulių išsivedė jo sargybiniai, naktį Kukuzo mieste jie jį pasmaugė. Atanazijus pabėgo ir buvo išgelbėtas. Taip pat Adrianopolio Liucijus mirė kalėjime, sukaustytas sunkiais pančiais.
Kai Makedonijus užėmė bažnyčią, jis padarė didelių piktadarysčių ir žudė tuos, kurie išpažino vieną prigimtį (konsubstancialumą), taip, kaip to nedarė net stabus garbinantys tironai. Kalbant apie Aleksandrijos Jurgį, jo pyktis buvo dar sunkesnis nei Makedonijaus. Septynias dienas po Velykų vienuolės buvo vedamos į kalėjimą, vyskupus romėnai atvesdavo surakintus grandinėmis, našlaičių ir našlių namai buvo plėšiami, o kiekvienoje vietoje vyko daugybė žmogžudysčių.
Tuo metu iškilo vyskupas Fotinas ir suskaldė Bažnyčią, atkurdamas Sabelijaus bei Pauliaus Samosatiečio ereziją. Dėl to imperatorius įsakė sušaukti sinodą Sirmijuje, ir jo dalyviai išreiškė kitokį tikėjimo išpažinimą, kuriuo jie netgi nesutarė tarpusavyje. Todėl imperatorius įsakė visiems Vakarų vyskupams susirinkti Ariminume. Rytiečiai susirinko Nikomedijoje, kuri sugriuvo kilus dideliam žemės drebėjimui ir palaidojo savo gyventojus. Dėl šios priežasties jie susirinko Izaurijos Seleukijoje, bet ir šie tarpusavyje nesutarė.
Šeši šimtai septyniasdešimt pirmieji metai (369/10 m. po Kr.): Netoli Mursos įvyko mūšis tarp tirono Magnencijaus ir imperatoriaus Konstancijaus. Magnencijus buvo nugalėtas, jo kariuomenė sunaikinta, o jis pats pabėgo.
Šeši šimtai septyniasdešimt antrieji metai (370/1 m. po Kr.): Iškilo eretikas Aetijus ir sukėlė neramumus Bažnyčioje. Imperatoriaus įsakymu Mediolanume (Milane) buvo sušauktas sinodas, į kurį susirinko daugiau nei trys šimtai vyskupų. Kai Galilėjoje esančio Tiberijaus vyskupas Paulius, Eusebijus iš Verčelio ir Dionizas iš Albos pajuto, kad kiti vyskupai nori nuversti Atanazijų, jie galingai pasipriešino ir neleido susirinkimui to padaryti.
Tais pačiais metais mirė Edesos vyskupas Abraomas, ir imperatoriaus įsakymu iš Charano į Edesą atvyko Barsajas.
Šeši šimtai septyniasdešimt tretieji metai (371/2 m. po Kr.): Makedonijus (Konstantinopolio patriarchas) buvo nuverstas, ir į jo vietą atėjo šventasis Meletijus – po kurio laiko jis priėmė Antiochijos sostą.
Tais metais mirė imperatorius Konstancijus, ir jį pakeitė Julijanas. Konstancijus išgyveno keturiasdešimt penkerius metus ir valdė trisdešimt aštuonerius metus.
Taip pat tuo metu iškilo Apolinaras ir sukėlė neramumus Bažnyčioje gindamas savo ereziją. Iš pradžių jis teigė, kad Dievas Žodis įsikūnijimo plane neprisiėmė sielos. Vėliau, tarsi tie, kurie pasitaiso pakeitę nuomonę, jis pridūrė, kad Dievas Žodis iš tiesų prisiėmė sielą, tačiau ji buvo be proto. Veikiau pats Dievas Žodis buvo proto vietoje žmogaus kūne, kurį Jis prisiėmė. Tie, kurie vadinami šiuo vardu (apolinaristai), teigia, kad tai yra vienintelis jų skirtumas nuo mūsų (katalikų), nes jie sako, kad Trejybė yra vienos prigimties.
Tada net ir Makedonijus suskaldė Bažnyčią, išdrįsdamas dieviškame diskurse apie Trejybę pasakyti, kad jis nenori pripažinti Šventosios Dvasios, o Eustatijus iš Sebastės taip pat sakė: „Aš taip pat nedrįstu vadinti Šventosios Dvasios Dievu.“ Dėl šios priežasties tie, kurie išpažįsta Žodžio vienos prigimties doktriną, vadina anuos heretikus „pneumatomachais“ (kovojančiais prieš Šventąją Dvasią).
Šeši šimtai septyniasdešimt ketvirtieji metai (362/3 m. po Kr.): Bažnyčią užklupo žiaurus persekiojimas nuo Julijano Apsimetėlio (Atskalūno) rankos. Daugybė žmonių tapo kankiniais ir, kadangi persekiojimas buvo intensyvus, daugelis jame žuvo. Romos vyskupas Eusebijus ir visa jos diduomenė galingai pakilo į kovą; jis ištvėrė visokiausius kankinimus nuo tirono rankos, bet nemirė.
Kankiniais tapo Maksimas, Konstantinopolio eparcho sūnus, Teodoras Išpažinėjas ir vadas Elpidijus.
Samarijos žemėje didelė minia vienuolių, einančių melstis, tapo kankiniais, kai samariečiai ir žydai juos užpuolė bei visus užmušė lazdomis. Tuomet imperatorius Julijanas privertė žydus aukoti, ir jie atnašavo aukas. Jie maldavo imperatoriaus atstatyti jų šventyklą Jeruzalėje, ir jis įsakė ją statyti, o išlaidas padengti iš viešojo iždo. Taigi jie greitai viską paruošė: akmenis, medieną, degtas plytas, kalkes vietoje molio ir kitus statyboms reikalingus dalykus. Kai šventasis Jeruzalės vyskupas Kirilas tai pamatė, jis pranašavo, sakydamas: „Atėjo laikas išsipildyti mūsų Išganytojo žodžiams: čia neliks akmens ant akmens.“ Šventasis Kirilas šiuos žodžius pasakė iš anksto.
O naktį įvyko toks galingas žemės drebėjimas, kad senoviniai šventyklos pamatų akmenys išlėkė į orą, ir visi jie išsibarstė dėl žemės drebėjimo stiprumo. Taip pat buvo sugriauti netoliese buvę namai, ir žinia apie šią pražūtį pasklido po visą kraštą. Kitą dieną iš dangaus nukrito ugnis, sunaikindama visą architektų, mūrininkų darbą ir visus darbo įrankius. Buvo galima matyti, kaip plaktukai, žnyplės, kirviai ir kirtikliai – trumpiau tariant, visas jų statyboms paruoštas darbas – degė ugnies liepsnose; ugnis degino įrankius ištisą dieną. Žydus apėmė didelė baimė, ir jie nenoriai išpažino, kad Kristus yra Dievas. Tačiau jie nepakluso Jo valiai, ir šis jiems nutikęs trigubas stebuklas neatvedė jų į Tikėjimą. Kitą naktį ant jų drabužių pasirodė švytintys kryžiaus atspaudai, o atėjus dienai ir pamačius šį ženklą, jie visais būdais stengėsi juos išplauti bei nuvalyti, tačiau jiems nepavyko.
O kai Julijanas, tirono imperatoriaus dėdė iš motinos pusės, nuvyko į Jeruzalę, įžengė į šventąją bažnyčią ir pagrobė ten buvusius šventuosius Bažnyčios indus, Viešpats jį ištiko: jame užsiveisė kirmėlės, ir jis mirė.
Tuo metu buvo žinomi šie Bažnyčios ganytojai: Grigalius Vyresnysis iš Nazianzo ir jo mokiniai; Bazilijus Cezarėjietis; Maris iš Chalkedono – pastarasis kreipėsi į tironą su daugybe įžeidimų, bet, kadangi jis buvo aklas, tironas jam pasakė: „Galilėjietis tavęs neišgydys“; Aleksandrijos Atanazijus. Taip pat buvo žinomi: Eusebijus iš Romos, Jeruzalės Kirilas, Meletijus iš Konstantinopolio, Antiochijos Flavianas ir Karalio miesto vyskupas Liuciferis. Buvo žinomas ir Piktavų (Puatjė) vyskupas Hilarijus – tarsi galingas stulpas visiems Vakarų regionams, jis gynė ir patvirtino vienos prigimties doktriną. Taip pat buvo žinomi: Valgašas iš Nisibio, Samosatos vyskupas Eusebijus, kitas Atanazijus iš Ankyros ir Uranijus iš Kinašrino. Tuo metu buvo žinomas ir šventasis Julijanas Saba.
Šeši šimtai septyniasdešimt ketvirtieji metai (362/3 m. po Kr.): Imperatorius Julijanas nužygiavo į persų teritorijas ir nusiaubė visą žemę nuo Nisibio iki Bet-Aramajės Ktesifono. Jis iš ten ištrėmė daugybę žmonių ir apgyvendino juos Sunsu kalne. Tais pačiais metais Persijos žemėje jis žuvo nuo ore skriejusios strėlės. Į jo vietą stojo ir valdyti pradėjo jo vadas Jovianas, kuris sudarė taiką tarp imperijų. Jis atidavė Nisibį persams, o per sudarytą taiką sustabdė persekiojimus Persijos žemėje, ir visos bažnyčios vėl buvo atidarytos. Visi Nisibio žmonės persikėlė į Mesopotamijos Amidą, ir jiems jis pastatė sienas miesto vakaruose.
Šeši šimtai septyniasdešimt penktieji metai (363/4 m. po Kr.): Antiochijoje buvo sušauktas sinodas, kuris patvirtino Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Tais pačiais metais sinodas susirinko ir Gangroje, kur nuvertė Makedonijų ir Eustatijų iš Sebastės.
Tais pačiais metais mirė imperatorius Jovianas, o į jo vietą Romoje stojo Valentinianas I, o jo brolis Valensas – Konstantinopolyje. Pagal tikėjimą Valentinianas buvo vienos prigimties doktrinos šalininkas, o Valensas buvo arijonas; pastarasis taip pat pradėjo Bažnyčios persekiojimą ir nužygiavo į Antiochiją, žiauriai persekiodamas visus, kurie išpažino konsubstancialumo doktriną.
Tais pačiais metais Konstantinopolyje sukilo Prokopijus; taip pat įvyko smarkus žemės drebėjimas, sugriovęs daugybę miestų.
Šeši šimtai septyniasdešimt šeštieji metai (364/5 m. po Kr.): Jūra peržengė savo ribas ir sukėlė tokį potvynį, kad laivai plaukiojo po tuos regionus, kurie anksčiau buvo sausuma, kuria vaikščiojo žmonės. Kituose regionuose visas šis srautas atsitraukė taip, kad pasimatė sausuma.
Šeši šimtai septyniasdešimt septintieji metai (365/6 m. po Kr.): Tironas Prokopijus buvo nužudytas. Imperatorius išleido įsakymą nugriauti Chalkedono sieną, nes miestas pripažino tironą ir įžeidė imperatorių.
Šeši šimtai septyniasdešimt aštuntieji metai (366/7 m. po Kr.): Valensas ištrėmė visus vyskupus, kurie išpažino vienos prigimties doktriną, išskyrus Bazilijų ir Grigalių Nazianzietį.
Tais metais Valensas aprūpino Konstantinopolį vandeniu ir persekiojo tuos, kurie išpažino konsubstancialumą.
Šeši šimtai septyniasdešimt devintieji metai (367/8 m. po Kr.): Bitinijoje įvyko smarkus žemės drebėjimas, ir vienuoliktąją pirmojo tišrio (spalio) dieną Nikėjos miestas buvo apverstas. Tuo pat metu kitas žemės drebėjimas įvyko Helesponte, per kurį sugriuvo daugybė kitų miestų.
Tais metais mirė šventasis Julijanas Saba. Ir tais pačiais metais mirė šventasis Eusebijus, Romos vyskupas ir kankinys; į jo vietą stojo Liberijus. Taip pat buvo žinomi Konstantinopolio vyskupas Evagrijus, Antiochijos Meletijus ir Eustatijus, Jeruzalės Kirilas bei Aleksandrijos Atanazijus.
Tuo metu Eunomijus suskaldė Bažnyčią. Jis sakė: „Dievas žino apie savo paties esmę ne daugiau nei mes, ir jam tai nėra žinoma labiau, o mums – mažiau; atvirkščiai, jis žino tai, ką mes žinome apie jį, ir ką jis turi, tas pat randama ir mumyse be jokio skirtumo.“ Eunomijus kalbėjo apie tai ir daugelį kitų dalykų.
Tuo metu arijonų vykdomas tų, kurie išpažino konsubstancialumą, persekiojimas tapo sunkus, nes jie juos įžeidinėdavo, puldinėdavo, mušdavo, mesdavo į kalėjimus ir atnešdavo jiems nuostolių per turto prievartavimą.
Nebegalėdami ištverti šių bausmių, jie kreipėsi į imperatorių, ieškodami per jį saugumo, tikėdamiesi bent trumpam atsikvėpti nuo priespaudos. Nors jie viską gerai apgalvojo, jie prarado viltį, nes manė surasiantys teisingumą pas nedorėlį.
Iš bažnyčios kunigų buvo atrinkti aštuoniasdešimt dorybingų vyrų, kurių vadovai buvo Urbonas, Teodoras ir Menedemas. Jie atvyko į Nikomediją ir įteikė imperatoriui peticiją, informuodami jį apie priespaudą ir blogybes, kurias jiems tenka kęsti. Tačiau imperatorius ant jų supyko ir slapta įsakė eparchui Modestui nužudyti tuos vyrus. Gavęs įsakymą, šis susodino juos į laivą ir jį padegė. Tokiu būdu jis sudegino juos liepsnojančioje ugnyje.
Tuo pat metu visoje Frygijos žemėje kilo didžiulis badas, ir dėl šios nelaimės visą žemę apleido daugelis žmonių, kurie iškeliavo į Konstantinopolį.
Šeši šimtai aštuoniasdešimtieji metai (378/9 m. po Kr.): Mirė šventasis Aleksandrijos Atanazijus, ir jį pakeitė šventasis Petras. Atanazijus vadovavo Bažnyčiai keturiasdešimt šešerius metus didelio pavojaus apsuptyje.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt pirmieji metai (379/80 m. po Kr.): Aleksandrijos Petrą persekiojo arijonai Antiochijos Euzojus ir Aleksandrijos Liucijus, o kartu su juo ir visus dykumų vienuolynus bei ten gyvenusius atsiskyrėlius.
Tuo metu buvo žinomi vienuoliai Antanas, Amonijus, Pioras, Izidorius, Pambas, Petras, Makarijus Egiptietis ir Makarijus Aleksandrietis. Pastarieji du buvo ištremti į salą, kurioje gyveno daug barbarų, tačiau per dieviškąją malonę jie atvedė visus salos gyventojus pas Dievą.
Tuo metu buvo pastatyta Edesos krikštykla.
Po Romos Liberijaus į vyskupo sostą įžengė Damasas, o po Jeruzalės Kirilo iškilo Jonas.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt tretieji metai (371/2 m. po Kr.): Mirė Romos imperatorius Valentinianas I, ir savo valdymą pradėjo jo sūnus Valentinianas II.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai (372/3 m. po Kr.): Šventasis mokytojas Mor Efraimas mirė hzirono (birželio) devynioliktąją.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt šeštieji metai (374/5 m. po Kr.): Gotai nusiaubė romėnų žemę.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt septintieji metai (375/6 m. po Kr.): Tarp tajų arabų ir romėnų įvyko mūšis. Tuo metu tajų arabus valdė Mavija. Ši Mavija pasakė, kad jei Mozė, kuris pagal kilmę buvo tajų arabas, nebus paskirtas jos vyskupu, nebus jokios galimybės nutraukti karą. O šis Mozė buvo iškilus savo tikėjimu bei asketizmu, garsėjo dorybingu gyvenimu ir stebuklais, nes užaugo atsiskyrėlių dykumoje. Mavija paprašė, kad šis asmuo taptų jos tautos vyskupu, ir tai būtų sąlyga karui užbaigti. Kai romėnų vadai tai išgirdo, jie sutiko sudaryti taiką šia sąlyga ir įsakė greitai tai įvykdyti. Taip Mozė buvo paimtas ir atvežtas į Aleksandriją, kad Liucijus jį įšventintų. Mozė atsisakė būti jo įšventintas, sakydamas: „Aš nesu vertas kunigystės, bet jei tai padės viešiesiems reikalams, tegul mane įšventina ne Liucijus, nes jo dešinioji ranka sutepta krauju.“ Liucijus pasakė, kad nedera svaidytis įžeidimais, bet pirmiausia iš jo paties sužinoti jo religijos dogmas. Mozė jam atsakė: „Nėra jokio reikalo diskutuoti: tavo veiksmai prieš tikinčiuosius rodo, kad tavo religija nėra krikščionių. Krikščionis nemuša, neplūsta ir nekovoja, nes Dievo tarnui nedera kovoti, bet tavo paties poelgiai šaukiasi prieš tave per tuos, kurie buvo išsiųsti į tremtį, atiduoti laukiniams žvėrims ir kurie kenčia visokeriopas mirtis. Tai, ką mato akys, yra kur kas sunkiau nei tai, ką girdi ausys.“ Kai Mozė pasakė šiuos ir kitus panašius teiginius apie Liucijų, jo draugai nusivedė jį į kalną, kad ten jį įšventintų tremtyje gyvenę vyskupai. Taip per šventojo Mozės vyskupystę karas tarp tajų arabų ir romėnų baigėsi, ir karalystėse įsiviešpatavo taika.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt aštuntieji metai (376/7 m. po Kr.): Liucijus buvo išvarytas iš Aleksandrijos. Petras sugrįžo iš tremties ir atsisėdo į savo sostą, o po trumpo laiko mirė; jį pakeitė šventasis Timotiejus.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt devintieji metai (377/8 m. po Kr.): Barbarai nusiaubė Trakijos žemę ir pasiekė Konstantinopolį. Valensas išžygiavo prieš juos ir, kariaudamas su jais, buvo jų nužudytas. Gracianas perėmė jo valdžią ir pasitelkė Teodosijų I Vyresnįjį kaip bendravaldį.
Tais pačiais metais visi vyskupai sugrįžo iš tremties ir atgavo savo bažnyčias. Ortodoksai atgavo Edesos bažnyčią ir gavo vyskupą Eulogijų. Jis pastatė Mor Danieliaus bažnyčią, kuri buvo vadinama Mor Domicijaus bažnyčia.
Šeši šimtai devyniasdešimtieji metai (378/9 m. po Kr.): Barbarai apgulė Konstantinopolį, ir imperatorienė Dominika iš imperijos iždo davė romėnams aukso bei ginklų. Jie naktį išpuolė prieš juos, nugalėjo ir nuvijo šalin. Mavija davė romėnams daug tajų arabų karių jiems į pagalbą, ir šie prie jų prisijungė.
Šeši šimtai devyniasdešimt antrieji metai (380/1 m. po Kr.): Įvyko karas tarp romėnų ir barbarų, kurie buvo sunaikinti priešais imperatorių Teodosijų.
Šeši šimtai devyniasdešimt tretieji – Aleksandro – metai (381/2 m. po Kr.): Konstantinopolyje buvo sušauktas Šimto penkiasdešimties sinodas, kurio vadovai buvo: Aleksandrijos Timotiejus, Antiochijos Meletijus, Romos Damasas, Konstantinopolio Viktoras ir Jeruzalės Jonas. Jame išgarsėjo šie vyskupai: Grigalius Nazianzietis, Grigalius Nysietis, Edesos Eulogijus, Cezarėjos Heladijus, Laodikėjos Pelagijus, Tarso Diodoras, Melitenės Otrejus ir Ikonijaus Amfilochijus. Jie pasirašė […] ir patvirtino Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Jie padalijo provincijas ir patriarchatus, Romos Damasui paskirdami vadovavimą Italijai ir visoms vakarinėms bei aukštutinėms Galijos ir Ispanijos teritorijoms, kurios turėjo jam paklusti. Po to Konstantinopolio Viktorui jie priskyrė visas graikiškas Azijos ir Rytų teritorijas, kurios turėjo jam paklusti. Tada Aleksandrijos Timotiejui buvo priskirtas Egiptas (Miṣrīn, Aegyptos) ir visos vidinės teritorijos, kurios turėjo jam paklusti. Po to Antiochijos Meletijui jie paskyrė Palestiną, Mesopotamiją ir visas rytines bei žemutines Persijos teritorijas, kurios turėjo jam paklusti.
Šeši šimtai devyniasdešimt ketvirtieji metai (382/3 m. po Kr.): Šventasis Meletijus mirė Konstantinopolyje, ir jo kūnas buvo nugabentas į Antiochiją. Po jo sekė Paulinas. Tais pačiais metais imperatorius į Konstantinopolį atgabeno apaštalo Pauliaus kaulus.
Šeši šimtai devyniasdešimt penktieji metai (383/4 m. po Kr.): Imperatorius Teodosijus (I) pastatė Reš-Ainą Mesopotamijoje.
Šeši šimtai devyniasdešimt šeštieji metai (384/5 m. po Kr.): Arkadijus, Teodosijaus (I) sūnus, valdė kartu su savo tėvu.
Šeši šimtai devyniasdešimt septintieji metai (385/6 m. po Kr.): Mirė šventasis Aleksandrijos Timotiejus, ir jo vietą užėmė Teofilas.
Tais pačiais metais sukilo tironas Maksimas ir nužudė imperatorių Gracianą.
Šeši šimtai devyniasdešimt aštuntieji metai (386/7 m. po Kr.): Imperatorius Teodosijus (I) kariavo su tironu Maksimu, nužudė jį ir sunaikino jo kariuomenę.
Tais pačiais metais mirė šventasis Edesos vyskupas Eulogijus, ir į jo vietą stojo Kyras. Pastarasis į Edesą atgabeno apaštalo Tomo kaulų relikviją.
Šeši šimtai devyniasdešimt devintieji metai (387/8 m. po Kr.): Imperatoriaus įsakymu ir vietinio patriarcho Teofilo uolumu Aleksandrijoje buvo nugriautos visos stabmeldžių šventyklos.
Tais pačiais metais Evagrijus kartu su Flavianu tapo Antiochijos patriarchu.
Septyni šimtieji metai (388/9 m. po Kr.): Novatiečių bažnyčia susivienijo su ortodoksais. Kunigas, kuris buvo atsakingas už atgailos tarnystę, atsistojo viduryje, leisdamas kiekvienam priimti dieviškąsias paslaptis pagal savo paties sąžinę.
Septyni šimtai pirmieji metai (389/90 m. po Kr.): Dėl Velykų Bažnyčioje kilo sumaištis.
Septyni šimtai antrieji metai (390/1 m. po Kr.): Valdė Honorijus.
Septyni šimtai tretieji metai (391/2 m. po Kr.): Sukilo tironas Eugenijus.
Septyni šimtai ketvirtieji metai (392/3 m. po Kr.): Eugenijus savo lovoje nužudė imperatorių Valentinianą (II).
Septyni šimtai penktieji metai (393/4 m. po Kr.): Teodosijus (I) persekiojo Eugenijų Galijoje. Mūšio metu imperatorius šaukėsi Dievo pagalbos. Juk Dievas neatmeta jį bijančiųjų maldų, tad ir čia Jis neignoravo teisaus imperatoriaus maldos. Kai kariuomenės išsirikiavo mūšiui, pakilo smarkus vėjas ir atgal į Eugenijaus karius grąžino jų pačių paleistas strėles, o taip pat su didele jėga į juos sviedė tas, kurias paleido Teodosijaus pajėgos. Kalbant apie tironą, jis buvo nužudytas, ir visa jo kariuomenė žuvo mūšyje.
Septyni šimtai šeštieji metai (394/5 m. po Kr.): Mirė imperatorius Teodosijus (I), ir jo sūnūs perėmė jo valdžią.
Tais pačiais metais hunai įsiveržė į romėnų žemę, nusiaubdami visas Sirijos teritorijas žemiau Sahijos (Sausringojo) kalno – tai yra Arzeną, Maifarkatą, Amidą, Enzitę ir Samosatą. Jiems perėjus Eufratą, tiltas už jų buvo nukirstas, o romėnų pajėgos iš visų pusių susitelkė prieš juos ir juos sunaikino; nė vienas jų nebuvo pasigailėtas.
Tuo metu žmonės buvo įkalinti Enzitės tvirtovėje. Kai šis baisus hunų įniršis pasiekė Amidos žemę, visi žmonės pabėgo iš to regiono ir pasislėpė tvirtovėse prie Tigro upės ir prie Debos (upės), vadinamose Didžiąja Ziato tvirtove, Mažąja Ziato tvirtove bei Egalo tvirtove, kuri priklausė Asirijos karaliui Sancheribui. Didžioji Ziato tvirtovė buvo tarp Tigro ir Debos. Deba teka į vakarus nuo sienos, o Tigras – į rytus, ir jie susilieja į pietus nuo sienos. Į šią tvirtovę sunku patekti ir jos neįmanoma užimti, nes ji stūkso labai aukštai ir turi tik vienus vartus.
Hunai užėmė įėjimą į sieną ir vandens kanalus, kurie nusileido Tigro bei Debos link. Jie stovėjo prieš juos ir laikė apsiautę tol, kol žmonės tvirtovės viduje nualpo iš troškulio, o tie, kurie priešinosi iki galo, galiausiai pasidavė.
Kadangi hunai buvo negailestingi, didžiąją dalį žmonių jie išžudė kalavijo ašmenimis, o likusius paėmė į nelaisvę. Jie padegė tvirtovę, ir ji visa tapo nebetinkama gyventi. O imperijos eparchas Rufinas buvo romėnų nužudytas sėdintis prie imperatoriaus kojų, nes jie teigė, kad dėl jo žiaurumo jis ir buvo hunų puolimo priežastimi.
Septyni šimtai septintieji metai (395/6 m. po Kr.): Mirė Konstantinopolio vyskupas Nektarijus, ir jį pakeitė šventasis Jonas. Šis Jonas kilme buvo iš Sirijos Antiochijos, Sekundo ir Antusos iš kilmingos piliečių šeimos sūnus. Jis buvo sofisto Libanijo mokinys. Jį su dideliu uolumu ugdė šventasis Evagrijus ir Bazilijus iš Cezarėjos.
Septyni šimtai aštuntieji metai (396/7 m. po Kr.): Teodoras tapo Mopsuestijos vyskupu, o Maksimas – Seleukijos vyskupu.
Tuo metu buvo žinomas mokytojas Absamija, Mor Efraimo mokytojo sūnėnas. Jis sukūrė madrošė himnus apie hunų atėjimą.
Septyni šimtai devintieji metai (397/8 m. po Kr.): Aleksandrijos žmones trikdė tie, kurie vadovavo kunigijai, mat jie nenustojo kurstyti neramumų vienas prieš kitą; kunigai kilo vieni prieš kitus su pagieža. Šio blogio šaltinis atsirado Egipte dėl tokios priežasties: ar Dievas turi kūną, kuris yra žmogaus pavidalo, ar jis yra bekūnis, neturintis jokio žmogiško pavidalo. Dėl to daugybė žmonių kėlė didelius konfliktus ir sumaištį; nes vieni sutiko su pastarąja nuomone, o kiti, ypač vienuoliai, jai priešinosi.
Septyni šimtai dešimtieji metai (398/9 m. po Kr.): Buvo žinomi Severianas iš Gabalos ir Antiochas iš Ako.
Septyni šimtai vienuoliktieji metai (399/400 m. po Kr.): Buvo žinomi Epifanijus iš Kipro ir Teodoras iš Mopsuestijos, Raštų aiškintojas.
Septyni šimtai septynioliktieji metai (405/6 m. po Kr.): Konstantinopolio Jonas paliko savo sostą, bet ne dėl Tikėjimo, o dėl to, kad viešai peikė imperatorienę. Taip pat, praėjus keturioms dienoms po Jono ištrėmimo, imperatorienė mirė. Visi sakė, kad tai įvyko dėl nedorybės, kurią ji padarė nuversdama Joną.
Tais pačiais metais iškrito tokio dydžio kruša, kokios niekada anksčiau nebuvo matyta. Chalkedono vyskupas Kirinas vadino Joną „nedorėliu“. Sinodo susirinkimo metu Maruta netyčia užmynė Kirinui ant kojos, sukeldamas tokį pablogėjimą, kad dėl komplikacijų stiprumo koją teko kelis kartus amputuoti. Netgi kitą koją teko amputuoti, nes liga persmelkė visą jo kūną. Dėl to daugelis žmonių sakė, kad Kirinas buvo nubaustas, o iškritusi kruša ir imperatorienės mirtis buvo to įrodymas.
Taip pat Bažnyčioje įvyko skilimas ne dėl Tikėjimo, bet dėl neteisybės, kuri buvo įvykdyta prieš Joną. Jį pakeitė Arsakijus, Nektarijaus – Jono pirmtako – brolis.
Septyni šimtai aštuonioliktieji metai (406/7 m. po Kr.): Mirė Arsakijus, Konstantinopolio vyskupas.
Septyni šimtai dvidešimtieji metai (408/9 m. po Kr.): Mirė imperatorius Arkadijus, ir jį pakeitė jo sūnus Teodosijus (II) Jaunesnysis. Arkadijus kartu su savo tėvu Teodosijumi (I) valdė trylika metų, o po tėvo mirties – keturiolika metų. Jo gyvenimo trukmė buvo trisdešimt vieneri metai.
Septyni šimtai dvidešimt pirmieji metai (409/10 m. po Kr.): Mirė šventasis Aleksandrijos patriarchas Teofilas, ir jį pakeitė jo sūnėnas Kirilas.
Septyni šimtai dvidešimt antrieji metai (410/11 m. po Kr.): Diogenijus tapo Edesos vyskupu; jis pastatė Barlahos bažnyčią.
Tais pačiais metais Makedonijus susivienijo su Bažnyčia, priimdamas konsubstancialumo (vienos prigimties) doktriną. Teodosijus buvo išvarytas iš savo sosto, ir jį pakeitė Agapetas.
Septyni šimtai dvidešimt tretieji metai (411/2 m. po Kr.): Diogenijus mirė, ir jį pakeitė šventasis Rabula; jis pastatė Mor Stepono bažnyčią, kuri anksčiau buvo žydų sinagoga.
Septyni šimtai dvidešimt ketvirtieji metai (412/3 m. po Kr.): Nisano (balandžio) mėnesį, nakties metu Deisane, tekančiame per patį Edesos vidurį, susidarė didžiulės ir galingos srovės. Upės ištekliai buvo užblokuoti, ir susikaupę vandenys užtvindė visas gatves. Visi mūriniai, mediniai ir moliniai namai permirko vandeniu ir sugriuvo ant savo šeimininkų, kurie nuskendo jų viduje. Išskyrus tvirtus akmeninius ir iš skiedinio statytus namus, neišliko nieko: viskas buvo sunaikinta potvynio. Keletas namų, buvusių kalno papėdėje, išliko, bet daugelis žmonių nuskendo po jais buvusiuose namuose, nors jie ir buvo statyti iš skiedinio. Kai dėl galingo potvynio buvo pralaužta siena, vanduo nunešė namus, sijas, žmones, turtą ir visus žmogaus gyvenimui reikalingus daiktus. Tačiau dar didesnį nusiaubimą, nei padarė miestui, šis potvynis atnešė visai Edesos bei Charano lygumai iki pat ten, kur vandenys susiliejo su Eufratu.
Tuo metu daugybė pagonių priėmė Tikėjimą ir buvo pakrikštyti dėl tokios priežasties. Buvo toks vienas žydas, paralyžiuotojo sūnus, daugelį metų gulėjęs patale. Jui buvo pritaikytos visos medicinos žinios ir sukalbėtos visos žydų maldos, bet kai niekas jam nepadėjo, jis rado prieglobstį šventajame krikščionių krikšte, tikėdamas, kad vien per jį išgis. Tai sužinojęs patriarchas Atikas pamokė jį Tikėjimo, paskelbė jam apie krikštą Kristuje ir įsakė, kad jis, atneštas savo lovoje, būtų atgabentas į krikštyklą. Paralyžiuotas žydas priėmė krikštą su tikru tikėjimu, o išlipęs iš vandens atrado esąs laisvas nuo visų savo ligų, džiūgaudamas kartu su visais sveikaisiais. Tai buvo tuo metu matytas ženklas, dėl kurio daugelis pagonių įtikėjo ir buvo pakrikštyti.
Taip pat tuo metu Konstantinopolio kunigas Sabatijus sukėlė daugybę neramumų Bažnyčioje dėl Velykų. Kai vyskupas Markianas suprato, kiek daug neramumų jis sukėlė, jis pasakė: „O, kad galėčiau uždėti rankas ant erškėčių, o ne ant Sabatijaus!“
Septyni šimtai dvidešimt penktieji metai (413/4 m. po Kr.): Buvo žinomas šventasis Maruta, Maifarkato vyskupas. Imperatorius Teodosijus pasiuntė jį pas Persijos imperatorių Jazdgerdą, ir jis tarp jų sudarė taiką.
Tuo metu buvo sušauktas Persijos sinodas, kuris patvirtino Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Jo vadovai buvo Maruta iš Maifarkato ir Jablaha, Ktesifono katolikas. Jis įvyko Ktesifone.
Po Antiochijos Paulino vyskupystę priėmė Porfirijus, o po pastarojo – Aleksandras. Romoje po Damaso patriarchu tapo Siricijus, po jo – Anastazijus, po pastarojo – Inocentas, po jo Zosimas ir tuomet Bonifacas; o po pastarojo vyskupiją priėmė šventasis Celestinas.
Antipatas, piktai spoksodamas į jį, tarė: „Ar turėtume laikyti tave bepročiu, ar tikėti tavimi (kai sakai), kad šie pinigai yra iš tavo tėvų piniginės! Štai, sprendžiant iš antspaudo įrašo, (šie pinigai) buvo nukaldinti prieš du šimtus septyniasdešimt metų, kiek anksčiau nei valdė imperatorius Decijus. Jie nebuvo sumaišyti su jokia kita valiuta ir neatrodo kaip pinigai, kuriais vykdoma pasaulinė prekyba. Galbūt tavo tėvai gyveno prieš mus per daugelį kartų ir epochų! Štai, tu esi jaunuolis ir nori apgauti Efezo miesto vyresniuosius bei išminčius! Todėl įsakau, kad būtum sukaustytas grandinėmis ir kankinamas, kol prisipažinsi, kur radai lobį.“
Kai Jamlichas išgirdo šiuos žodžius, jis puolė kniūbsčias prieš jį ir tarė susirinkusiesiems: „Maldauju jūsų, mano valdovai! Prašau jūsų tik vieno dalyko! Pasakykite man, ir aš jums atskleisiu viską, kas yra mano širdyje: kur yra imperatorius Decijus, kuris buvo šiame mieste?“ Tuomet Maris jam atsakė: „Mano sūnau, dabar žemėje nėra imperatoriaus vardu Decijus, išskyrus tą, kuris mirė prieš daugelį kartų!“ Tuomet Jamlichas atsakė, laikydamas veidą prispaustą prie žemės priešais juos: „Kadangi mane dabar apėmęs svaigulys ir niekas netiki mano žodžiais, eikite su manimi, ir aš jums parodysiu savo draugus, kurie yra Ankilo urve, ir iš jų jūs sužinosite, ir aš taip pat žinau, kad pabėgę nuo imperatoriaus Decijaus mes ten nuėjome prieš kelias dienas. Štai! Vakare aš mačiau, kaip imperatorius Decijus įžengė į Efezo miestą. Ar tai Efezas, ar ne, aš nežinau.“
Tuomet vyskupas Maris buvo to priblokštas ir tarė: „Tai yra kažkoks apreiškimas, kurį Dievas parodė per šį berniuką. Eikime ir pamatysime tai!“ Maris, o kartu su juo ir antipatas, atsistojo, sėdo ant nešulinių gyvulių ir, lydimi kilmingųjų, tvirtovės pareigūnų bei miesto minios, užkopė į kalną. Kai jie pasiekė urvą, Jamlichas įėjo prieš juos pas išpažinėjus, o po jo įėjo vyskupas Maris. Pastarajam einant pro urvo vartus, dešinėje vartų pusėje esančiame kampe jis rado bronzinę dėžutę su dviem sidabriniais antspaudais, kurią ir paėmė. Jis atsistojo lauke prie vartų, pašaukė kilminguosius bei tvirtovės pareigūnus ir antipato akivaizdoje iškėlė abu antspaudus. Jis atidarė dėžutę ir rado dvi švinines lenteles; jis perskaitė jas, ir jose buvo parašyta: „Maksimilianas, Jamlichas, Martolas, Dionizas, Johanesas, Serapionas, Eksustadianas ir Antoninas – išpažinėjai, pabėgę nuo imperatoriaus Decijaus. Imperatoriaus įsakymu šis urvas buvo užmūrytas akmenimis su jais viduje, o jų liudijimas yra užrašytas žemiau.“ Kai jie perskaitė šiuos įrašus, jie buvo priblokšti ir šlovino Dievą už stebuklus ir nuostabius dalykus, kuriuos Jis apreiškia žmonėms.
Visi jie sušuko šlovinimo himną ir įėję rado išpažinėjus sėdinčius didybėje, o jų veidai atrodė kaip šviežios rožės. Maris, kartu su antipatu, kilmingaisiais ir visa minia puolė ant žemės ir atidavė jiems pagarbą, šlovindami savo Viešpatį Kristų už tai, kad buvo verti pamatyti šį nuostabų reginį. Jie liudijo, kad kalbėjosi su jais ir kad šie papasakojo Mariui, antipatui ir tvirtovės kilmingiesiems apie visus dalykus, nutikusius imperatoriaus Decijaus dienomis. Nedelsiant pas imperatorių Teodosijų buvo išsiųsti raiti pasiuntiniai su laiškais, kuriuose buvo rašoma: „Tegul jūsų imperatoriškoji didenybė greitai atvyksta pamatyti stebuklų, kuriuos Dievas parodė pasauliui jūsų valdymo dienomis, nes mums nušvito pažado apie gyvenimą iš dulkių šviesa: numirusiųjų prisikėlimas iš kapo, kurie pasirodė su nuostabiais atnaujintais kūnais.“
Kai imperatorius Teodosijus tai išgirdo, jis nedelsdamas nusimetė žeminančią ašutinę, kurią vilkėjo, ir pelenus. Nugalėtojo sielai atgavus jėgas, jis nušvito ir, ištiesęs rankas į Dievą, tarė: „Dėkoju Tau, Sūnau, Kristau, dangaus ir žemės karaliau, nes mums nušvito šviesa nuo teisingosios Saulės, kuri neužgesino mano išpažinimo fakelo tarp mano tėvų fakelų ir kuri neaptemdė bei nesutrupino mano tikėjimo brangakmenio pergalingo imperatoriaus Konstantino, tikinčiojo, karūnoje.“ Vyskupai ir imperatoriaus didžiūnai, buvę kartu su juo, išgirdo apie tai ir skubiai (visi) atvyko į Efezo miestą iš Konstantinopolio arkliais, dvikinkiais vežimais ir karietomis. Visas miestas kartu su vyskupu ir tvirtovės didžiūnais išėjo pasitikti imperatoriaus, ir jie užkopė pas išpažinėjus, buvusius urve ant Ankilo kalno. Išpažinėjai su džiaugsmu pasitiko imperatorių, o jį pamačius jų veidų oda nušvito. Jis apkabino juos ir verkė ant jų kaklų. Jis atsisėdo priešais juos ant dulkėtos žemės, žvelgdamas į juos ir šlovindamas Dievą, jo širdžiai džiūgaujant su padėka, ir tarė: „Matau jūsų reginį tarsi Kristaus Karaliaus, pašaukusio Lozorių, ir šis išėjo iš kapo, ir tarsi jau girdžiu Jo balsą Jam ateinant Savo šlovėje, kai mirusieji nedelsdami išeina iš kapų Jo pasitikti!“
Maksimilianas tarė imperatoriui: „Nuo šiol likite ramybėje su savo sveiku tikėjimu. Tegu Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, apsaugo jūsų karalystę nuo Piktojo žalos. Būkite tikras, kad mūsų Viešpats prikėlė mus prieš didžiąją prisikėlimo dieną dėl jūsų. Bet kaip vaisius – kol jis yra motinos įsčiose – nesuvokia šlovės, įžeidimo, puikybės ar nuolankumo, ir kai jis yra gyvas, jis nesuvokia mirties ir gyvenimo, taip ir mes esame ramūs ir taikūs – kaip miegantieji, be jokio rūpesčio.“ Po šių žodžių, imperatoriui, kilmingiesiems ir vyskupams žvelgiant į juos, jie atsigulė ir užmigo, padėję galvas ant dulkių, Dievo įsakymu atiduodami savo sielas.
Imperatorius atsistojo virš jų ir verkiant ištiesė savo imperatoriškus drabužius ant jų kūnų, bei suskubo paruošti aštuonis auksinius karstus jų kūnams. Tą pačią naktį jie pasirodė imperatoriui sapne ir tarė: „Mūsų kūnai buvo prikelti gyvenimui iš dulkių, o ne iš aukso ar sidabro. Palikite mus ir dabar ant dulkių mūsų pačių vietoje urve!“ Nedelsdamas imperatorius po jais padėjo auksines skryneles, palikdamas juos jų vietose iki šių dienų. Susirinkus gausybei vyskupų, įvyko didelė šventė išpažinėjams paminėti, o imperatorius parodė įspūdingą gailestingumą visiems to regiono vargšams ir išlaisvino vyskupus, kurie buvo laikomi tremtyje. Su savo tikėjimo džiaugsmu jis sugrįžo į Konstantinopolį kartu su jį lydėjusiais vyskupais, šlovindamas Dievą, gyvųjų ir mirusiųjų Viešpatį. Ir kartu su jais mes taip pat šloviname bei garbiname šlovingąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę, dabar, visada ir per amžių amžius, amen.
Grįžtame prie mūsų istorijos eigos. Šioje vietoje baigėsi pasakojimo apie Efezo miesto jaunuolius dalis. Metai, kuriuos šie Efezo jaunuoliai pramiegojo ir po to prabudo, buvo trys šimtai devyneri; tai įvyko Teodosijaus Jaunesniojo laikais.
Septyni šimtai trisdešimt septintieji metai (425/6 m. po Kr.): Helionas nuvyko į Mesopotamiją sudaryti taikos su persais. Pasiekęs Mesopotamiją ir nusileidęs žemiau Daros, Helionas apsistojo apkasuose, kuriuos romėnai neseniai buvo įsirengę savo apsaugai. Dėl taikos jis pasiuntė ambasadorių, išmintingą vyrą Maksimą. Kai pastarasis skubiai nuvyko pas Persijos karalių, šis sutiko priimti ambasadą, nes didelė jo kariuomenės dalis buvo žuvusi nuo bado. Tačiau tie, kurie Persijoje buvo vadinami Nemirtingaisiais, apie dešimt tūkstančių galingų vyrų, pasakė: „Mes nepriimsime taikos tol, kol nenueisime ir netikėtai neužpulsime jų, kol jie nepasiruošę.“ Karalius įkalino ambasadorių, pastatė jam sargybą ir pasiuntė Nemirtinguosius į mūšį, kad užpultų Helioną ir jo žmones. Atvykę jie pasidalijo į dvi grupes, įkalindami dalį romėnų kariuomenės viduryje. Romėnai matė tik vieną juos puolančią persų grupę – kita persų divizija gulėjo pasaloje jiems už nugarų ir nebuvo jiems matoma, – ir jie greitai juos užpuolė.
Prieš pat prasidedant mūšiui, kai romėnai buvo įsprausti viduryje ir netrukus turėjo būti greitai sunaikinti, staiga, per Dieviškąją Apvaizdą, iš vienos kalvos pasirodė romėnų kariuomenės divizija – apie dvidešimt tūkstančių vyrų, pavaldžių Prokopijui, – suvokdama, kas jų laukia. Jis (Prokopijus), supratęs, kad jo romėnų bendražygiai tuoj žus, užpuolė persus iš už nugaros, taip įkalindamas juos viduryje, ir per trumpą laiką juos visus išžudė. Jis taip pat atsigręžė į kitą pasaloje buvusią diviziją ir sunaikino juos visus. Tokiu būdu tie, kurie Persijoje buvo vadinami Nemirtingaisiais, pasirodė esą mirtingi. Kristus atkeršijo persams, nes jie nužudė daugybę Jo tarnų, krikščionių. Persijos karalius, sužinojęs apie jam nutikusią gėdą, apsimetė nieko nežinantis apie tai, kas įvyko, ir (vėl) priėmė ambasadorių į savo dvarą, sakydamas jam: „Aš sudarysiu taiką ne dėl romėnų, o tam, kad įtikčiau tau.“ Tokiu būdu karas su Persija dėl vietinių krikščionių buvo išvengtas, ir persų vykdomas savo žemės krikščionių persekiojimas atlėgo.
Septyni šimtai trisdešimt devintieji metai (427/8 m. po Kr.): Mirė Konstantinopolio vyskupas Atikas, ir jį pakeitė Sisinijus.
Septyni šimtai keturiasdešimt pirmieji metai (429/30 m. po Kr.): Mirė Sisinijus, ir į jo vietą atėjo Nestorijus.
Septyni šimtai keturiasdešimt tretieji metai (431/432 m. po Kr.): Nestorijus suskaldė Bažnyčią ir tikrąjį tikėjimą, sakydamas, kad nedera Marijos vadinti Dievo Motina. Jis taip pat sakė: „O kas dėl manęs, to, kuris buvo vieno ar dviejų mėnesių amžiaus, aš nevadinčiau Dievu.“
Apie tai, kaip Nestorijus suklupo, puldamas per tokią ligą
Kalbant apie apgailėtinąjį Nestorijų, tegul niekas nemano, kad prieš šį įvykį jis pats įsitraukė į šį skandalą; priešingu atveju, jis nebūtų buvęs paaukštintas į Konstantinopolio patriarchatą. Tačiau jam nutiko tai, ką sako Šventasis Raštas: yra gėda, kuri atneša nuodėmes. Kadangi jis norėjo pagerbti savo draugą, jis tapo niekinamas, ir kai jis siekė išgelbėti (jį) iš prarajos, jis pats nugrimzdo į pavojingą bedugnę. Kadangi jis buvo žmogus, nepamokytas skaityti dieviškųjų raštų, jam iškilo toks suklupimo akmuo.
Kartu su juo buvo vienas kunigas iš Antiochijos, vardu Anastazijus, kurį jis labai vertino ir su kuriuo tarėsi reikaluose. Vieną dieną šis Anastazijus pamokslaudamas bažnyčioje pasakė: „Tegul niekas nevadina Marijos Dievo Motina, nes Marija tebuvo moteris, o Dievui neįmanoma gimti iš moters.“ Kai tai buvo išgirsta, tai sutrikdė tiek dvasininkiją, tiek visą liaudį, nes nuo pat pradžių jie pripažino, kad Kristus yra Dievas, ir sutarė neatskirti žmogiškumo nuo dieviškumo per įsikūnijimo planą. Kai bažnyčioje kilo tokia sumaištis, Nestorijus įvairiais pamokslais siekė išgelbėti savo draugą iš tokio skandalo ir, skatinamas draugystės, nenorėjo jo viešai peikti kaip piktžodžiautojo. Todėl, siekdamas patvirtinti Anastazijaus pareiškimą, jis bažnyčioje pasakė pamokslą šia tema, kuriame palaikė Anastazijaus teiginį, visur atmesdamas sąvoką „Dievo Motina“, ir dėl to Bažnyčioje įvyko daug skilimų.
Apie pamokslą, kurį Nestorijus pasakė Konstantinopolio bažnyčioje (remiantis tuo, ką) šventasis Petras Iberas, kuris buvo šio įvykio liudytojas, pasakė ir paliudijo prieš mus.
Šis Petras Iberas buvo Iberijos karaliaus sūnus, kurį Romos imperatorius Teodosijus (I) paėmė kaip įkaitą, kad karalius nepasielgtų klastingai jo atžvilgiu. Imperatorius Teodosijus ir Pulcherija, imperatoriaus sesuo, užaugino jį kaip sūnų, o kai jis užaugo, pamilo dorybingus vienuolystės kelius ir paliko imperatoriaus rūmus, galiausiai tapdamas Apamėjos vyskupu. Jis paliudijo ir pasakė: „Kai aš dar buvau Konstantinopolyje, prieš išsižadėdamas pasaulio, Nestorijus tebebuvo gyvas ir įšventintas į vyskupus. Kai bažnyčioje, vadinamoje Dievo Motinos vardu, buvo atliekamas Keturiasdešimties Šventųjų Kankinių paminėjimas, jis atsistojo netoli manęs pamokslauti prieš visą bendruomenę; jis turėjo puikų balsą ir nuostabią iškalbą. Jis pradėjo piktžodžiauti, savo pamokslo viduryje sakydamas: ‚Nebūsi šlovinama, Marija, tarsi būtum pagimdžiusi Dievą, nes, o dorybingoji, tu pagimdei ne Dievą, bet žmogų, Dievo įrankį!‘
Vos jam tai pasakius, jis pačioje sakykloje pavirto velniu, taip, kad jo veidas, o taip pat ir dešinioji ranka, atsigręžė atgal. Jam nusilpus ir bebaigiant susmukti, patarnautojai bei diakonai jį sugriebė, panešė ir įvedė į diakonikoną. Po to dauguma žmonių, ypač tie, kurie buvo rūmuose, atsiribojo nuo jo, kaip padariau ir aš visų akivaizdoje, nors jis mane labai mylėjo.
Taip šis žmogus suklupo ir nukrito iš dangaus kaip Aušrinė žvaigždė. Jis neatsitraukė nuo savo paties piktos valios, nes į jį įžengė Šėtonas.
Septyni šimtai keturiasdešimt ketvirtieji metai (432/3 m. po Kr.): Efeze buvo sušauktas Pirmasis Susirinkimas, kuris anatemizavo ir ištrėmė nedorėlį Nestorijų, nes jis nenorėjo atsisakyti to, už ką pasisakė. Šio Susirinkimo vadovai buvo: šventasis Kirilas, Aleksandrijos patriarchas, Memnonas iš Efezo, Juvenalis iš Jeruzalės ir Jonas iš Antiochijos. Taip pat buvo žinomi Rabula iš Edesos, Akacijus iš Amidos ir kitas Akacijus iš Samosatos.
Septyni šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (434/5 m. po Kr.): Mirė šventasis Mor Rabula iš Edesos, ir į jo vietą atėjo Ibas. Šis pastatė naują bažnyčią, kuri šiandien vadinama Apaštalų bažnyčia.
Tuo metu buvo žinomas šventasis Mor Barsauma iš Samosatos žemės ir šventasis Simeonas Stulpininkas.
Taip pat tuo metu žydų tautą užklupo didelis siaubas ir karti pražūtis dėl jų paklydimo, ir dėl to daugelis jų tapo krikščionimis. Jiems nutiko toks dalykas: Kretoje pasirodė vienas žydų apsišaukėlis, kuris pasiskelbė esąs Mozė, sakydamas jiems, kad buvo atsiųstas Dangaus, jog išvestų saloje gyvenančius žydus ir pervestų juos per jūrą, nes teigė esąs tas pats, kuris praeityje pervedė izraelitus per Raudonąją jūrą. Ištisus metus jis keliavo po salos kaimus bei miestus, prašydamas vietinių žydų priimti jo žodžius. Jis patarė jiems palikti savo turtus, žadėdamas pervesti juos per jūrą lyg per sausumą į Pažadėtąją Žemę. Patikėję šiais viltingais žodžiais, jie leidosi vedami ir, tikėdami jais iš visų jėgų, paniekino tai, ką turėjo, leisdami bet kam pasiimti tai savo noru.
Kai atėjo šio žydų apgaviko jiems nustatyta diena, jis ėjo priekyje, o visi sekė paskui jį su savo žmonomis ir įvairaus amžiaus vaikais. Jis atvedė juos ant kalno viršūnės, stūksančios virš jūros, ir įsakė jiems šokti į ją. Kai pirmieji pasiekusieji viršūnę taip padarė, jie iškart mirė – vieni atsitrenkę, o kiti nuskendę vandenyse, ir, galima sakyti, visi būtų pražuvę, jei per Dievo Apvaizdą ten atsitiktinai buvę krikščionys, žvejai ir pirkliai nebūtų pasiekę ir išgelbėję skęstančiųjų. Tuo metu jie suprato savo beprotybę, įpuolę į blogybes. Kituosius, atėjusius šokti į jūrą, sustabdė ten buvę vyrai, papasakoję jiems apie pirmųjų nušokusiųjų pražūtį. Kai jie (žydai) suvokė paklydimą, jie kaltino savo pačių baisų tikėjimą ir siekė nužudyti pseudo-Mozę, bet negalėjo jo sugauti, nes jis pradingo nuo jų. Tada daugelis įtikėjo, kad jis buvo velnias, prisiėmęs žmogaus pavidalą, nes jis pasirodė siekdamas jų tautos pražūties. Dėl šio ženklo daugelis žydų atsisakė ir paliko judaizmą, ieškodami prieglobsčio krikščionybėje.
Septyni šimtai keturiasdešimt septintieji metai (435/6 m. po Kr.): Mirė Konstantinopolio vyskupas Maksimas, ir jo sostą priėmė šventasis Proklas. Proklas atgabeno šventojo Mor Johaneso kaulus iš tremties į Konstantinopolį ir sujungė į vienybę tuos, kurie buvo pasidaliję dėl jo.
Tuo metu Jonas su daugybe barbarų norėjo sunaikinti didžiosios Romos žemę. Kai jie susirinko, norėdami sunaikinti Romą kartu su vakarinėmis Italijos romėnų provincijomis, apie tai išgirdo imperatorius. Kaip jam buvo įprasta, jis perdavė visą šį reikalą Dievui, patikėdamas Jam šio klausimo tvarkymą. Jam intensyviai meldžiantis, ilgai laukti to, ko prašė, nereikėjo, nes iš dangaus krito žaibas ir smūgiavo į jų vadą, sudegindamas jį kartu su daugeliu jį lydėjusių barbarų. Likusieji buvo sunaikinti sunkaus ir sekinančio maro, o galiausiai iš dangaus nusileido ugnis ir prarijo daugelį išgyvenusiųjų. Tai sukėlė barbarams didelę baimę, nes jie suprato, kad romėnams padeda Dievas, tuo tarpu jie patys buvo sunaikinti be kovos; tuomet jie pasitraukė iš romėnų žemės.
Septyni šimtai penkiasdešimt penktieji metai (443/4 m. po Kr.): Mirė šventasis Kirilas, Aleksandrijos patriarchas.
Septyni šimtai penkiasdešimt šeštieji metai (444/5 m. po Kr.): Dioskoras tapo Aleksandrijos patriarchu.
Septyni šimtai penkiasdešimt septintieji metai (445/6 m. po Kr.): Efeze buvo sušauktas Antrasis Susirinkimas. Šio Susirinkimo vadovai buvo šie: šventasis Dioskoras, Aleksandrijos patriarchas, Juvenalis, Jeruzalės vyskupas, Julijus, Koso vyskupas, kuris užėmė Romos Leono vietą – Leonas dar nebuvo nusigręžęs nuo tikrojo Nikėjos tikėjimo, – ir Steponas, Hierapolio vyskupas. Šiame Susirinkime jie anatemizavo Flavianą, Konstantinopolio patriarchą, Eusebijų iš Dorilėjos, Domną, Antiochijos patriarchą, Teodoretą iš Kyro, Ibą iš Edesos, Danielių iš Charano ir Sofronijų iš Telos.
Tais pačiais metais pranašavo Pelagijus, Edesos kunigas, kurį Ibas ištrėmė už tai, kad šis peikė jį dėl piktavališko tikėjimo. Aba Petras Iberas papasakojo mums apie palaimintąjį Edesos Pelagijų, kuris pasižymėjo dorybingomis manieromis ir buvo kunigas bei pranašas, sakydamas: kai jis išgirdo Edesos vyskupo Ibo piktžodžiavimą, jis viešai jį perspėjo, bet labai nukentėjo nuo jo rankos. Kai šis jį persekiojo, jis atvyko į Palestinos teritorijas ir apsigyveno vienatvėje, Juvenaliui dar esant gyvam, prieš Susirinkimą ir tikėjimo nusižengimą. Jame taip apsigyveno malonė, kad jis prisipildė pranašiškos dvasios ir dažnai matydavo regėjimus. Jis nuolat eidavo pas Abą Petrą, kuris tuo metu gyveno atsiskyrėliškai Gazos Majumos Lauroje, nes jie puoselėjo didžiulę meilę vienas kitam. Vieną dieną, bevaikščiojant po tą pačią galingą Lauros vietą ir kartu su Aba gilinantis į dieviškas mintis bei dorybes, pastarasis pasakė, kad jį apėmė ekstazė ir jis išvydo, likus septyneriems metams iki Chalkedono Susirinkimo, nusižengimą, kurį Chalkedone turėjo padaryti vyskupai. Jis išpranašavo nedorėlio Markiano vardą, kurio laikais ir kurio rankose tai turėjo įvykti, bei kitus panašius dalykus vieną po kito. Jis taip pat pasakė Petrui: „O Aba, mus pasieks laikas, tave ir mane, kai mes būsime persekiojami kartu su visais šventaisiais – tais, kurie nepasiduos pritarti tikėjimo nusižengimui, ir persekiojimu mes būsime ištobulinti.“ Tai iš tiesų galiausiai ir įvyko, pagal jo žodį.
Tuomet jis pranašavo apie Pulcheriją, Teodosijaus seserį ir Abos Petro Ibero krikštamotę, ir apie jos kovas su šventaisiais bei jos santuoką su Markianu. Pranašas Aba Pelagijus, kaip mums pasakojo Aba Petras – jis buvo su Vyresniuoju kartu su kitais šventaisiais, – taip pat kalbėjo prieš Susirinkimą kitame regėjime, verkdamas sakydamas: „Vargas tau, Pulcherija! Vargas tau, Pulcherija! Vargas tau, Pulcherija!“ Kai mes primygtinai jį maldavome atskleisti mums, ką jis kalba, jis atsakė: „Ta Pulcherija, kuri prisiekė savo skaistumą Dievui, kuri atmetė Nestorijų, į kurią raštu kreipėsi visi šventieji visur kaip į šventąją ir mergelę, ir ta, kuri gynė Ortodoksiją, nusižengs tikėjimui ir mergystei. Ji ištekės už vyro, vardu Markianas, ir ji sutriuškins šventuosius.“ Tai taip pat išsipildė, patvirtindamas jo žodį. Ji sulaužė savo mergystės pažadą, kurį davė Kristui, ir ištekėjo už Markiano, tapdama jo karalystės, nedorybės ir jos laukiančių kančių paveldėtoja. Ir jis pridūrė: „Po šešerių metų jiedu abu mirs nepalikdami įpėdinio.“
Taip pat ir apie Jeruzalės Juvenalį tas pats kunigas Pelagijus kalbėjo, remiantis tuo, ką mums papasakojo Jeruzalės bažnyčios diakonas Pamfilas, kuris buvo jo draugas. Kartą jis su juo nuėjo melstis į šventąją Golgotos vietą, dar esant nakčiai, kaip jis buvo įpratęs daryti, ir jam stovint bei besimeldžiant, jis buvo pagautas regėjimo, ir, apimtas verksmo ir ašarų, ėmė sakyti: „Juvenali, Juvenali!“ Vėliau, kai jis nustojo verkti ir (matyti) regėjimą, diakonas Pamfilas, puldamas prieš jį vieną, paklausė jo apie šiuos dalykus regėjime, liečiančius Juvenalį, ir kodėl jis verkdamas nuolat šaukė Juvenalį. Jis atsakė: „Kaip dabar matai Juvenalį, iškilmingai nešiojamą vienuolių ir dvasininkijos, taip pat pamatysi jį, jei liksi šiame žemiškame gyvenime, nešamą romėnų ir velnių.“
Taip pat Heladijus iš Kelijos pranašavo, kalbėdamas apie persekiojimą dar prieš jam įvykstant, ir apie imperatorių Markianą; jis taip pat pasakojo apie Aleksandrijos Dioskorą, kuris nepakluso pastarajam, bet buvo jo persekiojamas: „Jonas, Aleksandrijos kunigas, vadintas ‚iš Bet Tatiano‘, garsus ir dorybingas vyras, mums pasakojo: ‚Kai buvau vaikas, turėjau troškimą išsižadėti pasaulio. Kadangi buvau įpratęs eiti pas Abą Heladijų, Kelijos pranašą, nuskubėjau pas jį, norėdamas atskleisti savo troškimą, sužinoti iš jo, ar Viešpats pritaria mano uoliam troškimui, ir paprašyti jo pasimelsti už mane.‘“
Antipatas, piktai į jį spoksodamas, tarė: „Ar turėtume laikyti tave bepročiu, ar tikėti tavimi (kai sakai), kad šie pinigai yra iš tavo tėvų piniginės! Štai, sprendžiant iš antspaudo įrašo, (šie pinigai) buvo nukaldinti prieš du šimtus septyniasdešimt metų, šiek tiek anksčiau nei valdė imperatorius Decijus. Jie nebuvo sumaišyti su jokia kita valiuta ir neatrodo kaip pinigai, kuriais vykdoma pasaulinė prekyba. Galbūt tavo tėvai gyveno prieš mus per daugelį kartų ir epochų! Štai, tu esi jaunuolis ir nori apgauti Efezo miesto vyresniuosius bei išminčius! Todėl įsakau tave sukaustyti grandinėmis ir kankinti, kol prisipažinsi, kur radai lobį.“
Išgirdęs šiuos žodžius, Jamlichas puolė veidu žemyn prieš jį ir tarė susirinkusiesiems: „Maldauju jūsų, mano valdovai! Prašau jūsų tik vieno dalyko! Pasakykite man, ir aš jums atskleisiu viską, kas yra mano širdyje: kur yra imperatorius Decijus, kuris buvo šiame mieste?“ Tada Maris jam atsakė: „Mano sūnau, dabar žemėje nėra imperatoriaus, vardu Decijus, išskyrus tą, kuris mirė prieš daugelį kartų!“ Tuomet Jamlichas atsakė, laikydamas veidą prispaustą prie žemės priešais juos: „Kadangi mane dabar apėmė svaigulys ir niekas netiki mano žodžiais, eikite su manimi, ir aš jums parodysiu savo draugus, kurie yra Ankilo urve, ir iš jų jūs sužinosite, ir aš taip pat žinau, kad, bėgdami nuo imperatoriaus Decijaus, mes ten nuėjome prieš kelias dienas. Štai! Vakare aš mačiau, kaip imperatorius Decijus įžengė į Efezo miestą. Ar tai Efezas, ar ne, aš nežinau.“ Tai išgirdęs vyskupas Maris buvo priblokštas ir tarė: „Tai yra kažkoks apreiškimas, kurį Dievas parodė per šį berniuką. Eikime ir pamatysime tai!“ Maris, o kartu su juo ir antipatas, atsistojo, sėdo ant nešulinių gyvulių ir, lydimi kilmingųjų, tvirtovės pareigūnų bei miesto minios, užkopė į kalną.
Kai jie pasiekė urvą, Jamlichas įėjo prieš juos pas išpažinėjus, o po jo įėjo vyskupas Maris. Pastarajam einant pro urvo vartus, dešinėje vartų pusėje esančiame kampe jis rado bronzinę dėžutę su dviem sidabriniais antspaudais, kurią ir paėmė. Jis atsistojo lauke prie vartų, pašaukė kilminguosius bei tvirtovės pareigūnus ir antipato akivaizdoje iškėlė abu antspaudus. Jis atidarė dėžutę ir rado dvi švinines lenteles; jis jas perskaitė, ir jose buvo parašyta: „Maksimilianas, Jamlichas, Martolas, Dionizas, Johanesas, Serapionas, Eksustadianas ir Antoninas – išpažinėjai, pabėgę nuo imperatoriaus Decijaus. Imperatoriaus įsakymu šis urvas buvo užmūrytas akmenimis su jais viduje, o jų liudijimas yra užrašytas žemiau.“ Kai jie perskaitė šiuos įrašus, jie buvo priblokšti ir šlovino Dievą už stebuklus ir nuostabius dalykus, kuriuos Jis apreiškia žmonėms.
Visi jie sušuko šlovinimo himną ir įėję rado išpažinėjus sėdinčius didybėje, o jų veidai atrodė kaip šviežios rožės. Maris, kartu su antipatu, kilmingaisiais ir visa minia puolė ant žemės ir atidavė jiems pagarbą, šlovindami savo Viešpatį Kristų už tai, kad buvo verti pamatyti šį nuostabų reginį. Jie liudijo, kad kalbėjosi su jais ir kad šie papasakojo Mariui, antipatui ir tvirtovės kilmingiesiems apie visus dalykus, nutikusius imperatoriaus Decijaus dienomis. Nedelsiant pas imperatorių Teodosijų buvo išsiųsti raiti pasiuntiniai su laiškais, kuriuose buvo rašoma: „Tegul jūsų imperatoriškoji didenybė greitai atvyksta pamatyti stebuklų, kuriuos Dievas parodė pasauliui jūsų valdymo dienomis, nes mums nušvito pažado apie gyvenimą iš dulkių šviesa: numirusiųjų prisikėlimas iš kapo, kurie pasirodė su nuostabiais atnaujintais kūnais.“
Kai imperatorius Teodosijus tai išgirdo, jis nedelsdamas nusimetė žeminančią ašutinę, kurią vilkėjo, ir pelenus. Nugalėtojo sielai atgavus jėgas, jis nušvito ir, ištiesęs rankas į Dievą, tarė: „Dėkoju Tau, Sūnau, Kristau, dangaus ir žemės karaliau, nes mums nušvito šviesa nuo teisingosios Saulės, kuri neužgesino mano išpažinimo fakelo tarp mano tėvų fakelų ir kuri neaptemdė bei nesutrupino mano tikėjimo brangakmenio pergalingo imperatoriaus Konstantino, tikinčiojo, karūnoje.“ Vyskupai ir imperatoriaus didžiūnai, buvę kartu su juo, išgirdo apie tai ir skubiai (visi) atvyko į Efezo miestą iš Konstantinopolio arkliais, dvikinkiais vežimais ir karietomis. Visas miestas kartu su vyskupu ir tvirtovės didžiūnais išėjo pasitikti imperatoriaus, ir jie užkopė pas išpažinėjus, buvusius urve ant Ankilo kalno. Išpažinėjai su džiaugsmu pasitiko imperatorių, o jį pamačius jų veidų oda nušvito. Jis apkabino juos ir verkė ant jų kaklų. Jis atsisėdo priešais juos ant dulkėtos žemės, žvelgdamas į juos ir šlovindamas Dievą, jo širdžiai džiūgaujant su padėka, ir tarė: „Matau jūsų reginį tarsi Kristaus Karaliaus, pašaukusio Lozorių, ir šis išėjo iš kapo, ir tarsi jau girdžiu Jo balsą Jam ateinant Savo šlovėje, kai mirusieji nedelsdami išeina iš kapų Jo pasitikti!“
Maksimilianas tarė imperatoriui: „Nuo šiol likite ramybėje su savo sveiku tikėjimu. Tegu Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, apsaugo jūsų karalystę nuo Piktojo žalos. Būkite tikras, kad mūsų Viešpats prikėlė mus prieš didžiąją prisikėlimo dieną dėl jūsų. Bet kaip vaisius – kol jis yra motinos įsčiose – nesuvokia šlovės, įžeidimo, puikybės ar nuolankumo, ir kai jis yra gyvas, jis nesuvokia mirties ir gyvenimo, taip ir mes esame ramūs ir taikūs – kaip miegantieji, be jokio rūpesčio.“ Po šių žodžių, imperatoriui, kilmingiesiems ir vyskupams žvelgiant į juos, jie atsigulė ir užmigo, padėję galvas ant dulkių, Dievo įsakymu atiduodami savo sielas.
Imperatorius atsistojo virš jų ir verkiant ištiesė savo imperatoriškus drabužius ant jų kūnų, bei suskubo paruošti aštuonis auksinius karstus jų kūnams. Tą pačią naktį jie pasirodė imperatoriui sapne ir tarė: „Mūsų kūnai buvo prikelti gyvenimui iš dulkių, o ne iš aukso ar sidabro. Palikite mus ir dabar ant dulkių mūsų pačių vietoje urve!“ Nedelsdamas imperatorius po jais padėjo auksines skryneles, palikdamas juos jų vietose iki šių dienų. Susirinkus gausybei vyskupų, įvyko didelė šventė išpažinėjams paminėti, o imperatorius parodė įspūdingą gailestingumą visiems to regiono vargšams ir išlaisvino vyskupus, kurie buvo laikomi tremtyje. Su savo tikėjimo džiaugsmu jis sugrįžo į Konstantinopolį kartu su jį lydėjusiais vyskupais, šlovindamas Dievą, gyvųjų ir mirusiųjų Viešpatį. Ir kartu su jais mes taip pat šloviname bei garbiname šlovingąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę, dabar, visada ir per amžių amžius, amen.
Grįžtame prie mūsų istorijos eigos. Šioje vietoje baigėsi pasakojimo apie Efezo miesto jaunuolius dalis. Metai, kuriuos šie Efezo jaunuoliai pramiegojo ir po to prabudo, buvo trys šimtai devyneri; tai įvyko Teodosijaus Jaunesniojo laikais.
Septyni šimtai trisdešimt septintieji metai (425/6 m. po Kr.): Helionas nuvyko į Mesopotamiją sudaryti taikos su persais. Pasiekęs Mesopotamiją ir nusileidęs žemiau Daros, Helionas apsistojo apkasuose, kuriuos romėnai neseniai buvo įsirengę savo apsaugai. Dėl taikos jis pasiuntė ambasadorių, išmintingą vyrą Maksimą. Kai pastarasis skubiai nuvyko pas Persijos karalių, šis sutiko priimti ambasadą, nes didelė jo kariuomenės dalis buvo žuvusi nuo bado. Tačiau tie, kurie Persijoje buvo vadinami Nemirtingaisiais, apie dešimt tūkstančių galingų vyrų, pasakė: „Mes nepriimsime taikos tol, kol nenueisime ir netikėtai neužpulsime jų, kol jie nepasiruošę.“ Karalius įkalino ambasadorių, pastatė jam sargybą ir pasiuntė Nemirtinguosius į mūšį, kad užpultų Helioną ir jo žmones. Atvykę jie pasidalijo į dvi grupes, įkalindami dalį romėnų kariuomenės viduryje. Romėnai matė tik vieną juos puolančią persų grupę – kita persų divizija gulėjo pasaloje jiems už nugarų ir nebuvo jiems matoma, – ir jie greitai juos užpuolė.
Prieš pat prasidedant mūšiui, kai romėnai buvo įsprausti viduryje ir netrukus turėjo būti greitai sunaikinti, staiga, per Dieviškąją Apvaizdą, iš vienos kalvos pasirodė romėnų kariuomenės divizija – apie dvidešimt tūkstančių vyrų, pavaldžių Prokopijui, – suvokdama, kas jų laukia. Jis (Prokopijus), supratęs, kad jo romėnų bendražygiai tuoj žus, užpuolė persus iš už nugaros, taip įkalindamas juos viduryje, ir per trumpą laiką juos visus išžudė. Jis taip pat atsigręžė į kitą pasaloje buvusią diviziją ir sunaikino juos visus. Tokiu būdu tie, kurie Persijoje buvo vadinami Nemirtingaisiais, pasirodė esą mirtingi. Kristus atkeršijo persams, nes jie nužudė daugybę Jo tarnų, krikščionių. Persijos karalius, sužinojęs apie jam nutikusią gėdą, apsimetė nieko nežinantis apie tai, kas įvyko, ir (vėl) priėmė ambasadorių į savo dvarą, sakydamas jam: „Aš sudarysiu taiką ne dėl romėnų, o tam, kad įtikčiau tau.“ Tokiu būdu karas su Persija dėl vietinių krikščionių buvo išvengtas, ir persų vykdomas savo žemės krikščionių persekiojimas atlėgo.
Septyni šimtai trisdešimt devintieji metai (427/8 m. po Kr.): Mirė Konstantinopolio vyskupas Atikas, ir jį pakeitė Sisinijus.
Septyni šimtai keturiasdešimt pirmieji metai (429/30 m. po Kr.): Mirė Sisinijus, ir į jo vietą atėjo Nestorijus.
Septyni šimtai keturiasdešimt tretieji metai (431/432 m. po Kr.): Nestorijus suskaldė Bažnyčią ir tikrąjį tikėjimą, sakydamas, kad nedera Marijos vadinti Dievo Motina. Jis taip pat sakė: „O kas dėl manęs, to, kuris buvo vieno ar dviejų mėnesių amžiaus, aš nevadinčiau Dievu.“
Apie tai, kaip Nestorijus suklupo, puldamas per tokią ligą
Kalbant apie apgailėtinąjį Nestorijų, tegul niekas nemano, kad prieš šį įvykį jis pats įsitraukė į šį skandalą; priešingu atveju, jis nebūtų buvęs paaukštintas į Konstantinopolio patriarchatą. Tačiau jam nutiko tai, ką sako Šventasis Raštas: yra gėda, kuri atneša nuodėmes. Kadangi jis norėjo pagerbti savo draugą, jis tapo niekinamas, ir kai jis siekė išgelbėti (jį) iš prarajos, jis pats nugrimzdo į pavojingą bedugnę. Kadangi jis buvo žmogus, nepamokytas skaityti dieviškųjų raštų, jam iškilo toks suklupimo akmuo.
Kartu su juo buvo vienas kunigas iš Antiochijos, vardu Anastazijus, kurį jis labai vertino ir su kuriuo tarėsi reikaluose. Vieną dieną šis Anastazijus pamokslaudamas bažnyčioje pasakė: „Tegul niekas nevadina Marijos Dievo Motina, nes Marija tebuvo moteris, o Dievui neįmanoma gimti iš moters.“ Kai tai buvo išgirsta, tai sutrikdė tiek dvasininkiją, tiek visą liaudį, nes nuo pat pradžių jie pripažino, kad Kristus yra Dievas, ir sutarė neatskirti žmogiškumo nuo dieviškumo per įsikūnijimo planą. Kai bažnyčioje kilo tokia sumaištis, Nestorijus įvairiais pamokslais siekė išgelbėti savo draugą iš tokio skandalo ir, skatinamas draugystės, nenorėjo jo viešai peikti kaip piktžodžiautojo. Todėl, siekdamas patvirtinti Anastazijaus pareiškimą, jis bažnyčioje pasakė pamokslą šia tema, kuriame palaikė Anastazijaus teiginį, visur atmesdamas sąvoką „Dievo Motina“, ir dėl to Bažnyčioje įvyko daug skilimų.
Apie pamokslą, kurį Nestorijus pasakė Konstantinopolio bažnyčioje (remiantis tuo, ką) šventasis Petras Iberas, kuris buvo šio įvykio liudytojas, pasakė ir paliudijo prieš mus.
Šis Petras Iberas buvo Iberijos karaliaus sūnus, kurį Romos imperatorius Teodosijus (I) paėmė kaip įkaitą, kad karalius nepasielgtų klastingai jo atžvilgiu. Imperatorius Teodosijus ir Pulcherija, imperatoriaus sesuo, užaugino jį kaip sūnų, o kai jis užaugo, pamilo dorybingus vienuolystės kelius ir paliko imperatoriaus rūmus, galiausiai tapdamas Apamėjos vyskupu. Jis paliudijo ir pasakė: „Kai aš dar buvau Konstantinopolyje, prieš išsižadėdamas pasaulio, Nestorijus tebebuvo gyvas ir įšventintas į vyskupus. Kai bažnyčioje, vadinamoje Dievo Motinos vardu, buvo atliekamas Keturiasdešimties Šventųjų Kankinių paminėjimas, jis atsistojo netoli manęs pamokslauti prieš visą bendruomenę; jis turėjo puikų balsą ir nuostabią iškalbą. Jis pradėjo piktžodžiauti, savo pamokslo viduryje sakydamas: ‚Nebūsi šlovinama, Marija, tarsi būtum pagimdžiusi Dievą, nes, o dorybingoji, tu pagimdei ne Dievą, bet žmogų, Dievo įrankį!‘
Vos jam tai pasakius, jis pačioje sakykloje pavirto velniu, taip, kad jo veidas, o taip pat ir dešinioji ranka, atsigręžė atgal. Jam nusilpus ir bebaigiant susmukti, patarnautojai bei diakonai jį sugriebė, panešė ir įvedė į diakonikoną. Po to dauguma žmonių, ypač tie, kurie buvo rūmuose, atsiribojo nuo jo, kaip padariau ir aš visų akivaizdoje, nors jis mane labai mylėjo.
Taip šis žmogus suklupo ir nukrito iš dangaus kaip Aušrinė žvaigždė. Jis neatsitraukė nuo savo paties piktos valios, nes į jį įžengė Šėtonas.
Septyni šimtai keturiasdešimt ketvirtieji metai (432/3 m. po Kr.): Efeze buvo sušauktas Pirmasis Susirinkimas, kuris anatemizavo ir ištrėmė nedorėlį Nestorijų, nes jis nenorėjo atsisakyti to, už ką pasisakė. Šio Susirinkimo vadovai buvo: šventasis Kirilas, Aleksandrijos patriarchas, Memnonas iš Efezo, Juvenalis iš Jeruzalės ir Jonas iš Antiochijos. Taip pat buvo žinomi Rabula iš Edesos, Akacijus iš Amidos ir kitas Akacijus iš Samosatos.
Septyni šimtai keturiasdešimt šeštieji metai (434/5 m. po Kr.): Mirė šventasis Mor Rabula iš Edesos, ir į jo vietą atėjo Ibas. Šis pastatė naują bažnyčią, kuri šiandien vadinama Apaštalų bažnyčia.
Tuo metu buvo žinomas šventasis Mor Barsauma iš Samosatos žemės ir šventasis Simeonas Stulpininkas.
Taip pat tuo metu žydų tautą užklupo didelis siaubas ir karti pražūtis dėl jų paklydimo, ir dėl to daugelis jų tapo krikščionimis. Jiems nutiko toks dalykas: Kretoje pasirodė vienas žydų apsišaukėlis, kuris pasiskelbė esąs Mozė, sakydamas jiems, kad buvo atsiųstas Dangaus, jog išvestų saloje gyvenančius žydus ir pervestų juos per jūrą, nes teigė esąs tas pats, kuris praeityje pervedė izraelitus per Raudonąją jūrą. Ištisus metus jis keliavo po salos kaimus bei miestus, prašydamas vietinių žydų priimti jo žodžius. Jis patarė jiems palikti savo turtus, žadėdamas pervesti juos per jūrą lyg per sausumą į Pažadėtąją Žemę. Patikėję šiais viltingais žodžiais, jie leidosi vedami ir, tikėdami jais iš visų jėgų, paniekino tai, ką turėjo, leisdami bet kam pasiimti tai savo noru.
Kai atėjo šio žydų apgaviko jiems nustatyta diena, jis ėjo priekyje, o visi sekė paskui jį su savo žmonomis ir įvairaus amžiaus vaikais. Jis atvedė juos ant kalno viršūnės, stūksančios virš jūros, ir įsakė jiems šokti į ją. Kai pirmieji pasiekusieji viršūnę taip padarė, jie iškart mirė – vieni atsitrenkę, o kiti nuskendę vandenyse, ir, galima sakyti, visi būtų pražuvę, jei per Dievo Apvaizdą ten atsitiktinai buvę krikščionys, žvejai ir pirkliai nebūtų pasiekę ir išgelbėję skęstančiųjų. Tuo metu jie suprato savo beprotybę, įpuolę į blogybes. Kituosius, atėjusius šokti į jūrą, sustabdė ten buvę vyrai, papasakoję jiems apie pirmųjų nušokusiųjų pražūtį. Kai jie (žydai) suvokė paklydimą, jie kaltino savo pačių baisų tikėjimą ir siekė nužudyti pseudo-Mozę, bet negalėjo jo sugauti, nes jis pradingo nuo jų. Tada daugelis įtikėjo, kad jis buvo velnias, prisiėmęs žmogaus pavidalą, nes jis pasirodė siekdamas jų tautos pražūties. Dėl šio ženklo daugelis žydų atsisakė ir paliko judaizmą, ieškodami prieglobsčio krikščionybėje.
Septyni šimtai keturiasdešimt septintieji metai (435/6 m. po Kr.): Mirė Konstantinopolio vyskupas Maksimas, ir jo sostą priėmė šventasis Proklas. Proklas atgabeno šventojo Mor Johaneso kaulus iš tremties į Konstantinopolį ir sujungė į vienybę tuos, kurie buvo pasidaliję dėl jo.
Tuo metu Jonas su daugybe barbarų norėjo sunaikinti didžiosios Romos žemę. Kai jie susirinko, norėdami sunaikinti Romą kartu su vakarinėmis Italijos romėnų provincijomis, apie tai išgirdo imperatorius. Kaip jam buvo įprasta, jis perdavė visą šį reikalą Dievui, patikėdamas Jam šio klausimo tvarkymą. Jam intensyviai meldžiantis, ilgai laukti to, ko prašė, nereikėjo, nes iš dangaus krito žaibas ir smūgiavo į jų vadą, sudegindamas jį kartu su daugeliu jį lydėjusių barbarų. Likusieji buvo sunaikinti sunkaus ir sekinančio maro, o galiausiai iš dangaus nusileido ugnis ir prarijo daugelį išgyvenusiųjų. Tai sukėlė barbarams didelę baimę, nes jie suprato, kad romėnams padeda Dievas, tuo tarpu jie patys buvo sunaikinti be kovos; tuomet jie pasitraukė iš romėnų žemės.
Septyni šimtai penkiasdešimt penktieji metai (443/4 m. po Kr.): Mirė šventasis Kirilas, Aleksandrijos patriarchas.
Septyni šimtai penkiasdešimt šeštieji metai (444/5 m. po Kr.): Dioskoras tapo Aleksandrijos patriarchu.
Septyni šimtai penkiasdešimt septintieji metai (445/6 m. po Kr.): Efeze buvo sušauktas Antrasis Susirinkimas. Šio Susirinkimo vadovai buvo šie: šventasis Dioskoras, Aleksandrijos patriarchas, Juvenalis, Jeruzalės vyskupas, Julijus, Koso vyskupas, kuris užėmė Romos Leono vietą – Leonas dar nebuvo nusigręžęs nuo tikrojo Nikėjos tikėjimo, – ir Steponas, Hierapolio vyskupas. Šiame Susirinkime jie anatemizavo Flavianą, Konstantinopolio patriarchą, Eusebijų iš Dorilėjos, Domną, Antiochijos patriarchą, Teodoretą iš Kyro, Ibą iš Edesos, Danielių iš Charano ir Sofronijų iš Telos.
Tais pačiais metais pranašavo Pelagijus, Edesos kunigas, kurį Ibas ištrėmė už tai, kad šis peikė jį dėl piktavališko tikėjimo. Aba Petras Iberas papasakojo mums apie palaimintąjį Edesos Pelagijų, kuris pasižymėjo dorybingomis manieromis ir buvo kunigas bei pranašas, sakydamas: kai jis išgirdo Edesos vyskupo Ibo piktžodžiavimą, jis viešai jį perspėjo, bet labai nukentėjo nuo jo rankos. Kai šis jį persekiojo, jis atvyko į Palestinos teritorijas ir apsigyveno vienatvėje, Juvenaliui dar esant gyvam, prieš Susirinkimą ir tikėjimo nusižengimą. Jame taip apsigyveno malonė, kad jis prisipildė pranašiškos dvasios ir dažnai matydavo regėjimus. Jis nuolat eidavo pas Abą Petrą, kuris tuo metu gyveno atsiskyrėliškai Gazos Majumos Lauroje, nes jie puoselėjo didžiulę meilę vienas kitam. Vieną dieną, bevaikščiojant po tą pačią galingą Lauros vietą ir kartu su Aba gilinantis į dieviškas mintis bei dorybes, pastarasis pasakė, kad jį apėmė ekstazė ir jis išvydo, likus septyneriems metams iki Chalkedono Susirinkimo, nusižengimą, kurį Chalkedone turėjo padaryti vyskupai. Jis išpranašavo nedorėlio Markiano vardą, kurio laikais ir kurio rankose tai turėjo įvykti, bei kitus panašius dalykus vieną po kito. Jis taip pat pasakė Petrui: „O Aba, mus pasieks laikas, tave ir mane, kai mes būsime persekiojami kartu su visais šventaisiais – tais, kurie nepasiduos pritarti tikėjimo nusižengimui, ir persekiojimu mes būsime ištobulinti.“ Tai iš tiesų galiausiai ir įvyko, pagal jo žodį.
Tuomet jis pranašavo apie Pulcheriją, Teodosijaus seserį ir Abos Petro Ibero krikštamotę, ir apie jos kovas su šventaisiais bei jos santuoką su Markianu. Pranašas Aba Pelagijus, kaip mums pasakojo Aba Petras – jis buvo su Vyresniuoju kartu su kitais šventaisiais, – taip pat kalbėjo prieš Susirinkimą kitame regėjime, verkdamas sakydamas: „Vargas tau, Pulcherija! Vargas tau, Pulcherija! Vargas tau, Pulcherija!“ Kai mes primygtinai jį maldavome atskleisti mums, ką jis kalba, jis atsakė: „Ta Pulcherija, kuri prisiekė savo skaistumą Dievui, kuri atmetė Nestorijų, į kurią raštu kreipėsi visi šventieji visur kaip į šventąją ir mergelę, ir ta, kuri gynė Ortodoksiją, nusižengs tikėjimui ir mergystei. Ji ištekės už vyro, vardu Markianas, ir ji sutriuškins šventuosius.“ Tai taip pat išsipildė, patvirtindamas jo žodį. Ji sulaužė savo mergystės pažadą, kurį davė Kristui, ir ištekėjo už Markiano, tapdama jo karalystės, nedorybės ir jos laukiančių kančių paveldėtoja. Ir jis pridūrė: „Po šešerių metų jiedu abu mirs nepalikdami įpėdinio.“
Taip pat ir apie Jeruzalės Juvenalį tas pats kunigas Pelagijus kalbėjo, remiantis tuo, ką mums papasakojo Jeruzalės bažnyčios diakonas Pamfilas, kuris buvo jo draugas. Kartą jis su juo nuėjo melstis į šventąją Golgotos vietą, dar esant nakčiai, kaip jis buvo įpratęs daryti, ir jam stovint bei besimeldžiant, jis buvo pagautas regėjimo, ir, apimtas verksmo ir ašarų, ėmė sakyti: „Juvenali, Juvenali!“ Vėliau, kai jis nustojo verkti ir (matyti) regėjimą, diakonas Pamfilas, puldamas prieš jį vieną, paklausė jo apie šiuos dalykus regėjime, liečiančius Juvenalį, ir kodėl jis verkdamas nuolat šaukė Juvenalį. Jis atsakė: „Kaip dabar matai Juvenalį, iškilmingai nešiojamą vienuolių ir dvasininkijos, taip pat pamatysi jį, jei liksi šiame žemiškame gyvenime, nešamą romėnų ir velnių.“
Taip pat Heladijus iš Kelijos pranašavo, kalbėdamas apie persekiojimą dar prieš jam įvykstant, ir apie imperatorių Markianą; jis taip pat pasakojo apie Aleksandrijos Dioskorą, kuris nepakluso pastarajam, bet buvo jo persekiojamas: „Jonas, Aleksandrijos kunigas, vadintas ‚iš Bet Tatiano‘, garsus ir dorybingas vyras, mums pasakojo: ‚Kai buvau vaikas, turėjau troškimą išsižadėti pasaulio. Kadangi buvau įpratęs eiti pas Abą Heladijų, Kelijos pranašą, nuskubėjau pas jį, norėdamas atskleisti savo troškimą, sužinoti iš jo, ar Viešpats pritaria mano uoliam troškimui, ir paprašyti jo pasimelsti už mane.‘
Jis atsakė: „Palauk šiek tiek, nes aš nesijaučiu ramus, bet eik ir būk tyloje, rūpindamasis pažanga dorybingose praktikose. Nes žinomu laiku Bažnyčią pasieks persekiojimas, ir tuo metu, kai bėgsi, ateik čia, ir tapsi vienuoliu.“ Aš paklausiau Abos Heladijaus: „Koks persekiojimas? Ar pagonys vėl valdys?“ Jis man atsakė: „Ne. Iškils nedoras imperatorius, vardu Markianas, ir privers vyskupus raštu paliudyti, kad tas, kuris buvo nukryžiuotas, nebuvo Dievas. Nors visi jie sutiks su juo, paklus jam ir nusileis, tik Aleksandrijos vyskupas, turiu omenyje Dioskorą, jam nepaklus. Dėl to jis bus išduotas ir ištremtas į tremtį, kurioje ir mirs.“ Aš jo paklausiau: „Ar Aleksandrijos žmonės leis jam išeiti į tremtį?“ Jis atsakė: „Jis bus priverstas, ir jį pakeis kitas – atskalūnas.“
Ir kai mane sujaudino šie žodžiai, jis tarė: „Dievas galiausiai tomis dienomis paskirs kunigą, kuris vykdys Jo valią.“ Jis turėjo omenyje palaimintąjį Timotiejų, kurį prispaudęs nužudys jo pirmtakas, nurodydamas į nedorėlį Proterijų. Pirmasis, tikintysis, pabuvęs vyskupu vos kelias dienas, bus ištremtas į tremtį. Po to, kai Vyresnysis pasakė šiuos dalykus ir baigė, aš patyriau didelį sielvartą ir tariau: „Mano valdove, Aba, vyskupas liks tremtyje, bet miestas ir visas Egiptas pražus, ir valdys nedorybė!“ Jis tylėjo, bet man vis klausiant, jis man atsakė: „Jei laikas kada nors sugrįš, ir kol dar yra šiek tiek laiko, mirk Ortodoksų tikėjime.“ Tai pasakęs, jis nutilo. Aš puoliau prieš jį, norėdamas sužinoti apie ateities dalykus, bet jis man pasakė: „Tau užteks iki šio taško, nes po šio laiko ateis Antikristas!“
Taip pat Aba Zenonas kalbėjo apie Susirinkimą ir šventųjų persekiojimą. Tada Aba Zenonas, elgeta ir pranašas iš Kefar-Sertos, Palestinos kaimo, kalbėjo Jeruzalės diakonui Abai Steponui, pranašaudamas prieš Chalkedono Susirinkimą. Mat Steponas dėl Dievo norėjo išeiti į atsiskyrėlišką tremtį ir tapti vertu atsiskyrėlių garbės, todėl jis nuėjo pas Abą Zenoną pasiteirauti, ar Viešpats pritaria jo uolumui. Jis jam pasakė: „Eik dabar, nes Bažnyčią netrukus užklups eretikų iškilimas ir persekiojimas dėl Ortodoksų tikėjimo, ir tuo metu tu išeisi į tremtį prieš savo paties valią – jei liksi Ortodoksijoje ir joje mirsi, dėl Susirinkimo, kuris įvyks Chalkedone.“
Apie vieną šventą vyrą, kuris gyveno slėnyje, ir apie Šėtono kovą su juo – Šėtonas jam atskleidė apie Susirinkimą, kad jį sušaukė jis pats: Pamfilijos Aba Inocentas, dorybingas vyras ir Brolių vadovas, papasakojo mums, sakydamas: „Pamfilijoje yra didelis ir gilus slėnis, kuriame gyveno vienas šventas vyras ir asketas. Prieš Susirinkimą jis pamatė ateinantį Šmeižiką, kuris jam tarė: „Pulk kniūbsčias ir pagarbink mane!“ Šventasis vyras papūtė į jį ir jį sudraudė. Bjaurusis Velnias atsitraukė, sakydamas jam: „Kodėl atsisakei mane pagarbinti? Štai, aš sušauksiu visų vyskupų susirinkimą Chalkedone. Aš surengsiu susirinkimą, ir ten visi vyskupai mane pagarbins!“
Taip pat Aba Paulius iš Tėbų sakė: „Po dvidešimties metų vyskupų rankomis įvyks nusižengimas. Tai yra atsiskyrimas nuo Dievo, apie kurį praeityje kalbėjo Apaštalas, ir jis įvyks per nedorą vyrą, kuris bus imperatorius, vardu Markianas. Šis imperatorius mirs maždaug po šešerių metų, o po jo trumpam ateis kažkas kitas, agitatorius, kuris Bažnyčioje įves dalinę taiką ir liausis. Tokiu būdu įvykiai spartės iki pat Antikristo atėjimo.“
Taip pat Aba Andriejus: savo regėjime jis matė didelę vyskupų minią, ugnimi kūrenančią krosnį, ir jie įmetė į ją gražų kūdikį, kuris atrodė kaip šviesa, o krosnį iš visų pusių uždengė taip, kad iš jos nesimatė dūmų, nei į ją negalėjo patekti oras. Po trijų dienų jis pamatė tą patį kūdikį išeinantį iš krosnies sveiką. Jis pažino, kad tai buvo Viešpats. Kadangi jis buvo įpratęs su Juo kalbėtis, jis paklausė: „Viešpatie, kas yra tie, kurie Tau tai padarė, įmesdami Tave į krosnį?“ O Jis jam atsakė: „Vyskupai mane vėl nukryžiavo ir manė, kad gali atimti mano šlovę.“ Jis teisingai pasakė, nes nestoriečiai serga žydų liga. Tą, kuris buvo nukryžiuotas, jie vadina paprastu žmogumi, o ne Dievu, tapusiu kūnu. Taip pat tame regėjime senasis Aba iš tolo matė stovintį senolį, kuris nepasisveikino su šiais vyskupais ir neprisidėjo prie jų net ir tada, kai jie kūreno krosnį, įmetė kūdikį ir ją užantspaudavo. Senasis Aba paklausė vaiko: „Kas šis senolis?“ Jis atsakė: „Tai Dioskoras, Aleksandrijos arkivyskupas, vienintelis, kuris nepritarė jų mintims.“ Tarsi jausdamasis laisvas, senolis įsidrąsino ir paklausė Viešpaties: „Iš kur kyla tai, kad štai visi Aleksandrijos vyskupai iki mirties kovoja vardan tiesos!“
Jis atsakė: „Pradžia yra tada, kai Simonas Kirėnietis nešė Mano kryžių, o Kirėnė yra Egipto dalis. Nuo to laiko per pranašystę buvo numatyta, kad Egiptas, kurio dalis buvo Libijoje esanti Kirėnė, neš Mano kryžių ir seks paskui Mane iki galo; jis rodys uolumą dėl Manęs iki pat mirties.“
Konstantinopolyje Anatolijus tapo patriarchu vietoje Flaviano, Antiochijoje Maksimas vietoje Domno, o Edesoje Nona vietoje Hibo (Ibo).
Antrasis Efezo Susirinkimas patvirtino visą Nikėjos tikėjimą ir be jokių išimčių patvirtino pirmąjį Efezo Susirinkimą.
ZUKNINO KRONIKA (II DALIS)
Toliau seka istorinis pasakojimas apie nelaimių laikus, ištikusius Edesą, Amidą ir visą Mesopotamiją.
Gavau jūsų Dievą mylinčios šviesenybės, o dorybingiausias iš vyrų, kunige ir abate Sergijau, rašytinius laiškus, kuriuose nurodėte man parašyti jums metraštį apie tai, kada atskrido skėriai, kada užtemo saulė ir kada kilo žemės drebėjimas, badas, maras bei karas tarp romėnų ir persų. Kartu su šiais prašymais juose buvo didžiuliai pagyrimo žodžiai man, kurie sukėlė man didelę gėdą prieš patį save ir savo sielą, nes tikrovėje nė vienas iš jų man netiko. Norėjau parašyti apie dorybes, kurios yra jumyse, bet mano proto akis nepajėgė ištirti ir pamatyti taip, kaip derėtų, to nuostabaus rūbo, kurį jūsų energinga valia jums nuaudė ir kuriuo jus aprengė; nes aiškiai matyti, kad jūs degate įstatymą išpildančia meile, kadangi rūpinatės ne tik broliais, kurie šiuo metu yra jūsų pavaldume, bet ir visais mokslo mylėtojais, kurie įžengs į jūsų palaimintąjį vienuolyną. Savo uolumu jūs norite raštu išsaugoti atminimą tų bausmių, kurios įvyko mūsų laikais dėl mūsų nuodėmių, kad, kai žmonės skaitys ir matys tai, kas mums nutiko, jie saugotųsi mūsų nuodėmių ir būtų išgelbėti nuo mūsų bausmių. Galima tik žavėtis jūsų meilės, dosniai liejamos kiekvienam žmogui, pilnatve, kuri nesiliauja ir nemažėja, tačiau aš negaliu jos aprašyti tokios, kokia ji yra, nes jos nepatyriau, ir nežinau, kaip ją apibūdinti vien tik iš to vieno susitikimo, kurį su jumis turėjau.
Kaip ir tikrasis draugas Jonatanas, jūs prisirišote prie manęs meile, nors aš to ir nevertas; nes Jonatano siela nusekė paskui Dovydo sielą po to, kai jis suprato, jog milžinas buvo nukautas pastarojo rankomis ir izraelitų stovykla išgelbėta – jis pamilo jį dėl jo gerų darbų, – tačiau jūs, nematęs manyje nieko gero, pamilote mane labiau nei save patį. Net ir tas faktas, kad Jonatanas išgelbėjo Dovydą nuo mirties nuo Sauliaus rankos, nėra toks vertas susižavėjimo, palyginus su šiuo jūsų poelgiu, nes Jonatanas tik atlygino Dovydui tuo pačiu – juk Dovydas pirmasis išgelbėjo Jonataną nuo mirties ir apsaugojo jį bei visus jo tėvo namus nuo pražūties nuo filistino rankos. Ir nors aš nieko panašaus jums nepadariau, štai, jūs nuolat meldžiatės už mane Dievui, kad būčiau išvaduotas nuo Šėtono ir kad jis nenužudytų manęs per nuodėmes. Bet reikia pasakyti tai: jūs mylite mane taip, kaip Dovydas mylėjo Saulių. Ir jūs esate toks aistringas savo didžiuliame prieraišume, kad iš savo karštos meilės nepastebite mano ribotumų, o manote apie mane dalykus, kurie yra didesni už mane.
Prieš tai tu atsiliepei į mano poreikius pamokymais, esančiais tavo laiškuose, ir tokiu būdu manimi rūpinaisi, kaip tėvai, kurie, nors ir negaudami jokios naudos iš savo vaikų, rūpinasi viskuo, ko jiems reikia. Tačiau šiandien tu nusižeminai savo paties sprendimu, prašydamas manęs parašyti tau dalykus, kurie pranoksta mano sugebėjimus. Tuo tu esi ypač maloningas, nes, nors ir žinai šiuos dalykus geriau už mane, vis dėlto nori jų išmokti iš manęs! Aš nepavydžiu tau ir neatsisakau to, ką įsakei.
Nepaisant to, žinok, kad ir aš, kai pamačiau padarytus ženklus ir po jų sekusias bausmes, pagalvojau, kad jie verti būti užrašyti ir išsaugoti metraščiuose, ir kad jie neturėtų būti pasmerkti užmarščiai. Bet kai apsvarsčiau savo proto silpnumą ir savo paties neišmanymą, atsisakiau tai daryti. Dabar, kai tu man įsakei padaryti būtent tai, mane apėmė tokia pati baimė, kaip žmogų, kuris, nemokėdamas plaukti, gauna įsakymą nerti į gilius vandenis. Pasikliaudamas tavo priimtinomis maldomis, kurias nuolat skiri Dievui už mane, tikiu, kad būsiu saugiai išgelbėtas nuo nuskendimo jūroje, į kurią mane įmetei. Plauksiu, kiek tik pajėgsiu jos seklumose, nes jos gelmių ištirti neįmanoma. Nes kas gi gali teisingai papasakoti apie dalykus, kuriuos Dievas padarė savo išmintimi, siekdamas sustabdyti nuodėmes ir nubausti už piktadarystes? Juk tikslus Dievo tvarkymas yra paslėptas net nuo angelų! Tai gali suprasti iš Evangelijos palyginimo apie rauges: kai namų šeimininko tarnai jam tarė: „Ar nori, kad eitume ir išrautume rauges?“ Tas, kuris žinojo, kaip viskas yra, atsakė jiems: „Ne, kad ravėdami rauges, neišrautumėte ir kviečių“. Bet mes tai sakome pagal savo supratimą: dėl mūsų nuodėmių gausos mūsų bausmių buvo daug, ir jei ne Dievo apsauga, kuri laiko surišusi visą pasaulį, kad jis nesubyrėtų, tautų gyvybės galbūt būtų visiškai pražuvusios. Nes kada dar tokios nelaimės vyko taip dažnai, jei ne tuo laiku, kuriame mes gyvename? Ir kadangi jų priežastis nesibaigė, nesiliovė ir jos. Kartu su tuo, ką matėme savo akimis ir girdėjome savo ausimis – ir kur vis dar esame – mus gąsdino žinios iš arti ir iš toli: įvairiose vietose vykstančios negandos, baisūs žemės drebėjimai, miestų griūtys, badas ir marai, karai ir sąmyšiai, nelaisvė ir trėmimai iš teritorijų, bažnyčių griovimas ir deginimas. Tu parašei man, kad aprašyčiau šiuos dalykus liūdesio ir sielvarto žodžiais, kurie paliktų įspūdį tiek skaitytojams, tiek klausytojams – šiuos dalykus, kurie ir tave patį apstulbino savo gausa. Žinau, kad tai pasakei vedamas savo uolumo geriems dalykams, kad tuos, kurie jų klausysis, apimtų gailestis, ir kad jie priartėtų prie atgailos.
Bet žinok, kad vienas dalykas yra žmogui rašyti su dejonėmis, ir visai kas kita – daryti tai teisingai; nes bet kuris prigimtinę iškalbą turintis žmogus, jei tik panorės, gali parašyti slegiančių ir liūdnų istorijų, bet man trūksta iškalbos. Šioje knygoje paminėsiu dalykus, kurių teisingumą gali paliudyti visi mūsų krašto žmonės; o tie, kurie skaitys ir klausysis (šių pasakojimų), juos ištyrę, jei tik panorės, galės ateiti į atgailą. Galbūt kas nors pasakys: kokia nauda iš šių (istorijų) tiems, kurie jas skaito, jei pamokymas nesusilieja su pasakojimu? Kas dėl manęs, aš negaliu to padaryti, bet sakau, kad šių mus ištikusių bausmių pakanka, kad pamokytų mus ir tuos, kurie ateis po mūsų, kad išmokytų mus, jog per jų įrašymą ir jų skaitymą suprastume, kad jos buvo atsiųstos mums dėl mūsų nuodėmių. Jei jos mūsų to neišmoko, jos būtų mums bevertės. Jei negalima pasakyti, kad bausmė gali atstoti mokymą ir kad jos buvo atsiųstos dėl mūsų nuodėmių, visi tikintieji po dangumi paliudytų, sutikdami su palaimintojo Pauliaus žodžiais, kuris sako: Kai mūsų Viešpats mus teisia, mes esame drausminami, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu. Juk visa esmė ta, kad žmonės yra drausminami šiame pasaulyje, kad būtų sulaikyti nuo nuodėmių, ir kad ateinančio pasaulio teismas jiems būtų lengviau pakeliamas. Kas dėl nekaltųjų, kurie yra baudžiami dėl nusidėjėlių, jiems bus pridėtas dvigubas atlygis. Dabar gailestingumas egzistuoja visais laikais, net ir tiems, kurie jo neverti, dėl Dievo saldumo, malonės ir kantrybės, kuris nori, kad šis pasaulis išliktų iki to laiko, kurį nustatė jo neklystantis žinojimas. Kad šie dalykai yra tokie, akivaizdu iš Šventojo Rašto įrodymų ir iš dalykų, kurie buvo mums padaryti, kuriuos mes esame pasiryžę užrašyti.
Štai, skėrių metu mus slėgė bado ir maro smūgiai taip, kad buvome beveik privesti prie išnaikinimo. Tačiau Dievas pasigailėjo mūsų, nors buvome neverti, duodamas mums trumpą atokvėpį nuo mus sunkiai slegiančių smūgių – tai įvyko dėl jo malonės, kaip jau sakiau. Bet jis pakeitė mūsų kančias, kai mes atsigavome, smogdamas mums asiro, vadinamo rūstybės rykšte, rankomis. Aš nesidžiaugiu persų laisve, kai sakau, kad Dievas mums smogė jų rankomis, ir nekaltinu Dievo dėl jų įžūlumo, bet manydamas, kad dėl mūsų nuodėmių jis jų nenubaudė, parašiau, kad jis mums smogė jų rankomis.
Dabar blogos tautos ryžtas ypač pasireiškia tuo, kad ji neparodė gailestingumo tiems, kurie buvo atiduoti į jos rankas, nes ji buvo įpratusi rodyti savo prigimtį, kuri mėgaujasi žmonių kančiomis. Pranašas taip pat juos dėl to niekino, pranašaudamas apie Babilono sunaikinimą tarytum paties Viešpaties lūpomis sakydamas: Aš supykau ant savo tautos, nes jie išniekino mano paveldą; atidaviau juos į jūsų rankas, o jūs neparodėte jiems gailestingumo. Taip pat ir jie mums darė blogį negailestingai ir pagal savo valią, kaip jiems buvo įprasta. Nes nors jų smogiamoji rykštė ir nepasiekė mūsų kūnų, ir jie nesugebėjo užkariauti mūsų miesto – kaip negalėjo liautis galioti ir Kristaus pažadas, duotas tikinčiajam karaliui Abgarui, sakantis: „Tavo miestas bus palaimintas, ir joks priešas jo nenugalės per amžius“ – užkariautų miestų tikintieji buvo plėšiami, imami į nelaisvę, žudomi ir naikinami, tapdami tarsi purvu gatvėse. Visi tie, kurie išmoko kentėti su kenčiančiais, nemažai išbandė tą skausmą. O tie, kurie buvo toli nuo šios (situacijos), kankinosi iš baimės dėl savęs dėl savo tikėjimo stokos, nes manė, kad priešas užkariaus Edesą taip pat, kaip užkariavo kitus miestus. Apie šiuos dalykus mes jums ir ketiname parašyti.
Pagal išmintingojo Saliamono žodžius: Karas kyla iš provokacijos, ir jūs norite sužinoti būtent apie tai: kokios priežastys išprovokavo (karą)? Noriu jums glaustai papasakoti, kur šios priežastys atsirado, nors ir suprantu, kad kalbu apie praeities įvykius. O tada, po neilgo laiko, leisiu jums sužinoti metą, kada šios priežastys tapo reikšmingomis. Nes nors šis karas prieš mus buvo sukeltas dėl mūsų nuodėmių, jį sukėlė akivaizdūs įvykiai, kuriuos noriu jums papasakoti, kad jums šis reikalas taptų aiškus, idant neprisidėtumėte prie kai kurių kvailių, kurie kaltina valdovą, tikintįjį karalių Anastazijų. Nes ne jis buvo karo iniciatorius, bet jis buvo išprovokuotas seniai, kaip galėsite suprasti iš dalykų, kuriuos jums aprašysiu.
Melskitės už vargšą Eliziejų iš Zuknino vienuolyno, kuris nukopijavo šį lapą, kad jis atrastų gailestingumą, kaip vagis dešinėje, Amen ir Amen.
Tegu didžiojo Dievo ir mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus gailestingumas lydi kunigą Morą Ješua (Jozuę) Stulpininką iš Zuknino vienuolyno, kuris parašė šią metraščių knygą, pasakojančią apie praėjusius blogus laikus ir apie nelaimes bei vargus, kuriuos tas tironas sukėlė tarp žmonių.
xxxx xxxx tinkamas xxxx arba iš xxxxx Šeši šimtai devintaisiais metais (297–298 m. po Kr.) romėnai atstatė Nisibio miestą, ir jis liko jų hegemonijoje šešiasdešimt penkerius metus. Po Juliano mirties Persijoje, kuri įvyko šeši šimtai septyniasdešimt ketvirtaisiais metais (362–363 m. po Kr.), Jovianas, kuris po jo valdė romėnus, labiau už viską vertino taiką, ir dėl šios priežasties jis leido persams valdyti Nisibį šimtą dvidešimt metų, po kurių jie turėjo grąžinti jį jo šeimininkams. Šie (metai) baigėsi Romos imperatoriaus Zenono laikais, tačiau persai nenorėjo grąžinti miesto, ir šis reikalas sukėlė konfliktą.
Tuomet tarp romėnų ir persų buvo sudaryta sutartis, kad jei jiems prireiktų vienas kito, kai jie kariaus su viena iš tautų, jie turėtų padėti vienas kitam aprūpindami tris šimtus galingų vyrų su jų ginklais ir žirgais, arba po tris šimtus staterių vietoje kiekvieno vyro, atsižvelgiant į tai, ko norės ta pusė, kuriai reikės pagalbos. Tačiau romėnams, padedant visų Viešpačiui Dievui, neprireikė persų pagalbos, nes nuo to laiko iki pat dabarties karalystėje iškilo tikintys imperatoriai, kurių valdymas sustiprėjo padedant Dangui. Tačiau persų karaliai siųsdavo ambasadorius, kad gautų pinigų savo poreikiams, bet jie jų gaudavo ne kaip duoklės, kaip daugelis manė.
Mūsų dienomis persų karalius Perozas dėl karų, kuriuos jis kariavo su kionitais, kurie yra hunai, daugybę [kartų] ėmė pinigus iš romėnų, o ne kaip duoklės rinkimą. Tačiau jie (=persai) tikėjo, kad jis (=Perozas) kariauja romėnų vardu, (sakydami:): „Kad (priešai) neįsiveržtų į jūsų teritoriją!“
Šis teiginys tapo įtikinamas, nes hunai sėjo sunaikinimą ir ėmė į nelaisvę Romos žemėje septyni šimtai septintaisiais metais (395–396 m. po Kr.), imperatorių Honorijaus ir Arkadijaus, Teodosijaus Didžiojo sūnų, dienomis – visa Sirija buvo atiduota į jų rankas dėl eparcho Rufino išdavystės ir stratelato [Adajaus] aplaidumo.
Dėl pinigų, kuriuos gavo iš romėnų, Perozas pavergė hunus, užėmė daugelį jų regionų ir prijungė juos prie savo karalystės, bet vėliau pats pateko į jų nelaisvę. Tai išgirdęs, Romos imperatorius Zenonas, atsiuntęs savo paties aukso, jį išlaisvino ir sutaikė Perozą su hunais. Perozas sudarė sutartį su hunais, kad niekada daugiau neperžengs jų sienų kariaudamas. Tačiau jis nusigręžė nuo savo sutarties, sulaužydamas ją kaip Zedekijas, ir pradėjo karą, ir, kaip ir pastarasis, buvo atiduotas į savo priešų rankas, visa jo kariuomenė buvo sunaikinta ir išsklaidyta, o jis pats paimtas gyvas. Iš savo arogancijos jis pažadėjo sumokėti trisdešimt mulų, <nešančių> pinigus, kad išpirktų savo gyvybę. Jis išsiuntė pasiuntinius į savo valdomą šalį, bet vos pajėgė surinkti dvidešimt krovinių, nes visą savo karališkojo pirmtako iždą išleido ankstesniems karams. Vietoj kitų dešimties krovinių jis paliko jiems užstatą ir įkaitą, savo sūnų Kavadą, kol tuos krovinius atsiųs. Jis taip pat antrą kartą sudarė su jais sutartį, kad daugiau nebekariaus.
Kai jis (=Perozas) sugrįžo į savo karalystę, jis uždėjo pagalvės mokestį visai savo šaliai, išsiuntė dešimt krovinių pinigų ir išlaisvino savo sūnų. Jis vėl surinko kariuomenę ir išėjo kariauti; ir ten ant jo išsipildė Pranašo žodis, kuris sakė: Mačiau nedorėlį, iškilusį kaip miško medžiai, bet kai praėjau pro šalį, jo nebebuvo, ieškojau jo ir neradau. Nes kai prasidėjo mūšis ir dvi stovyklos susimaišė sumaištyje, visa jo kariuomenė buvo sunaikinta, jo buvo ieškoma, bet nerasta. Iki šios dienos nežinoma, kas jam nutiko: ar jis buvo palaidotas po nužudytųjų kūnais, ar metėsi į jūrą, ar tykojo pasislėpęs <duobėje> žemėje ir mirė iš bado, ar pasislėpė miške ir buvo suėstas žvėrių.
Perozo dienomis Romos imperija taip pat turėjo rūpesčių, nes rūmų pareigūnai puoselėjo neapykantą imperatoriui Zenonui dėl to, kad jis buvo izaurų kilmės. Baziliskas sukilo prieš jį ir valdė jo vietoje, bet po to Zenonas sustiprėjo ir vėl įsitvirtino savo karalystėje.
Ir kadangi jis patyrė daugelio neapykantą sau, jis pasistatė neįveikiamą tvirtovę savo teritorijoje, kad jei jam nutiktų kas nors [blogo], ji pasitarnautų jam kaip prieglobstis. Šiame reikale jis turėjo patikėtinį: Antiochijos stratelatą, vardu Ilusas, kuris pats buvo izauras. Ilusas suteikė aukštus ir vadovaujančius rangus savo tautos žmonėms, dėl ko romėnai jo ypač nekentė.
Kai tvirtovė buvo visiškai paruošta, ir Ilusas į ją padėjo neapskaičiuojamą sumą aukso, pastarasis atvyko į sostinę pranešti Zenonui, kad jo noras išpildytas. Tačiau Zenonas, žinodamas, kad Ilusas yra klastingas ir geidžia valdžios, įsakė kareiviui jį nužudyti. Daug dienų nesėkmingai ieškojęs progos slapta įvykdyti savo užduotį, kareivis sutiko Ilusą rūmų viduje ir išsitraukęs kardą pakėlė jį, norėdamas jam smogti. Tuoj pat vienas iš Iluso palydos smogė peiliu kareiviui per ranką, ir kardui krentant iš jo rankos, jis nukirto Ilusui ausį. Kad jo išdavystė prieš Ilusą neiškiltų aikštėn, Zenonas nedelsdamas įsakė be jokio tyrimo nukirsti kareiviui galvą, ir būtent tai privertė Ilusą galvoti, kad Zenonas davė tam vyrui įsakymus. Jis pakilo iš ten išvykti ir nusileido į Antiochiją, pasiryžęs siekti keršto, kai tik pasitaikys proga.
Kadangi Zenonas bijojo Iluso, nes žinojo jo piktumą, jis išsiuntė pas jį į Antiochiją iškilius žmones, rašydamas Ilusui, kad šis jį aplankytų, nes nori jam atsiprašyti. Jis rašė, kad išdavystė buvo įvykdyta ne jo, ir kad jis nenorėjo jo nužudyti. Bet jis nesugebėjo sušvelninti kieto Iluso proto, nes pastarasis jį paniekino, nepaisydamas jo įsakymo atvykti pas jį. Pabaigoje Zenonas išsiuntė pas jį kitą stratelatą, vardu Leontijus, su jam pavaldžiais kariais, įsakydamas atgabenti jį jėga, o jei priešinsis – nužudyti. Kai šis atvyko į Antiochiją, Iluso auksas jį papirko, ir jis atskleidė Ilusui jam duotą įsakymą dėl nužudymo. Kai Ilusas suprato, kad jis (=Leontijus) nieko nuo jo nenuslėpė, jis taip pat parodė jam daug aukso – to paties aukso, dėl kurio Zenonas norėjo jį nužudyti. Jis paprašė Leontijaus sutikti su juo sukilti, taip pat nurodydamas jam neapykantą, kurią romėnai puoselėjo Zenonui. Jam sutikus, Ilusas sugebėjo atskleisti savo valią, kad jis vienas negali sukilti, nei pats asmeniškai valdyti, nes romėnai jo taip pat nekentė dėl jo kilmės ir užsispyrusio būdo.
Tada Leontijus tapo nominaliu imperatoriumi Antiochijoje, tuo tarpu Ilusas buvo reikalų administratorius. Kaip kai kurie žmonės sako, pastarasis netgi rezgė planus nužudyti Leontijų, jei Zenonas būtų nugalėtas. Su jais kartu keliavo vienas žmogus, burtininkas ir apgavikas, vardu Pamprepijus, kuris savo klastingumu supainiojo ir sujaukė visus jų reikalus.
Kad imperija jiems taptų saugi, jie išsiuntė pasiuntinius į Persiją su daugybe aukso, norėdami sudaryti su jais draugystės sutartį, arba, jei jiems prireiktų (persų) kariuomenės pagalbos, kad jie jiems ją atsiųstų. Kai Zenonas išgirdo apie tai, kas nutiko Antiochijoje, jis išsiuntė ten vieną iš stratelatų, vardu Jonas, su didele kariuomene. Kai Iluso ir Leontijaus pusė išgirdo apie didžiulę kariuomenę, ateinančią prieš juos, jų širdys sudrebėjo. Antiochijos žmonės taip pat bijojo, kad nesugebės atlaikyti apgulties, ir sukėlė riaušes, norėdami išvaryti juos iš miesto, o jei pavyks, stoti į mūšį. Tai ypač neramino Iluso šalininkus, ir jie sumanė išeiti iš Antiochijos ir persikelti per Eufratą į rytus. Jie išsiuntė vieną iš saviškių, vardu Matronianas, su penkiais šimtais raitelių, kad jis įkurtų jiems karalystę Edesoje. Tačiau Edesos žmonės sukilo prieš jį ir uždarė miesto vartus, gindami sieną pagal karo taisykles ir neleisdami jam įžengti.
Kai Iluso šalininkai tai išgirdo, jie atsisakė stoti į mūšį su Jonu, ir, neprilygdami jo galybei, Jonas galingai juos užpuolė ir sunaikino didžiąją dalį su jais buvusios kariuomenės; o likusius jie išsklaidė, kiekvieną į savo miestą. Nepajėgdami atlaikyti jo puolimo, jie (=Iluso šalininkai) nusivedė tuos, kurie su jais liko, ir rado prieglobstį tvirtovėje, apie kurią anksčiau sakiau, kad ji buvo neįveikiama ir turėjo visokių atsargų. Jonas juos persekiojo, bet nepasivijo, ir įkūrė stovyklą žemiau, aplink tvirtovę, stebėdamas juos. O jie, kliaudamiesi neįveikiama tvirtove, paleido su jais buvusius karius nusileisti žemyn, pasilikdami tik rinktinius ir narsius vyrus. Jonas numalšino savo pyktį ant tų, kurie nusileido iš tvirtovės, bet niekaip negalėjo pakenkti Iluso šalininkams, nes tvirtovės reljefas iš prigimties buvo labai sudėtingas, ir ji buvo paversta nuostabiai neįveikiama rankų darbu. Į ją vedė tik vienas kelias, kuriuo vos du žmonės galėjo praeiti kartu, nes jis buvo siauras. Po ilgo laiko, kai Jonas išsėmė visus savo sumanymus, Iluso šalininkai pasidavė su jais buvusių žmonių klastai ir buvo paimti į nelaisvę miegantys. Zenono įsakymu abu (Ilusas ir Leontijus), kartu su tais, kurie juos išdavė, buvo nužudyti, o visiems, kurie buvo su jais, buvo nukirstos rankos. Tokie buvo vaida Romos imperijoje Perozo laikais.
Po to, kai jo (=Perozo) ieškojo ir nerado, kaip minėjau anksčiau, jo vietoje persus valdė jo brolis Valašas. Tai buvo nuolankus ir taiką mylintis žmogus. Persijos ižde jis nieko nerado, o jo žemė buvo apleista dėl to, kad hunai ją ištuštino. Tavo išmintis žino, kokius nuostolius ir išlaidas patiria karaliai karuose, net jei jie ir laimi, ką jau kalbėti, jei jie yra nugalimi!
Jis nesulaukė tokios pagalbos, kokią jo brolis gaudavo iš romėnų, nes išsiuntė pasiuntinius pas Zenoną, kad šis atsiųstų jam aukso, bet kadangi Zenonas buvo užsiėmęs karu prieš Iluso ir Leontijaus šalininkus, ir kadangi jis prisiminė auksą, kurį jie išsiuntė savo sukilimo pradžioje ir kuris liko ten, Persijoje, jis atsisakė jam ką nors siųsti. Nepaisant to, jis jam parašė: „Nisibio mokesčių, kuriuos jūs renkate, jums pakanka, nes štai, jie priklauso romėnams jau daugelį metų!“
Tada Valašas, neturėdamas aukso savo kariuomenei išlaikyti, krito jų akyse, o magai jo taip pat nekentė, nes jis naikino jų įstatymus ir norėjo miestuose statyti pirtis maudynėms. Supratę, kad jis nėra vertinamas savo kariuomenės akyse, jie jį sučiupo ir išdūrė jam akis. O į jo vietą jie pastatė Kavadą, jo brolio Perozo sūnų, kurio vardą minėjome anksčiau ir kuris gyveno kaip įkaitas hunų žemėje. Būtent jis pradėjo karą su romėnais, nes jam nebuvo duota aukso, nors jis ir atsiuntė pasiuntinius bei didžiulį dramblį imperatoriaus garbei, kad šis atsiųstų jam aukso. Bet nespėjus pasiuntiniams pasiekti Sirijos Antiochijos, Zenonas mirė, o po jo valdė Anastazijus. Kai persų pasiuntinys pranešė savo valdovui Kavadui apie pasikeitimus, įvykusius Romos imperijoje, šis jam parašė, kad jis greitai eitų ir prašytų aukso, kaip įprasta, arba pasakytų imperatoriui, kad jis susidurs su karu.
Užuot kalbėjęs harmonijos ir taikos žodžiais, kaip privalėjo, ir džiaugęsis kartu su juo dėl jo valdymo, kurį jam neseniai davė Dievas, pradžios, jis apkartino tikinčiojo imperatoriaus Anastazijaus protą grasinančiais žodžiais. Kai pastarasis išgirdo jo arogantiškus pareiškimus ir sužinojo apie jo blogus kelius bei tai, kad jis atkūrė nedorą magizmo ereziją, vadinamą zaraduštakan – kuri moko, kad moterys yra bendros ir kiekvienas gali santykiauti su kuo tik nori – ir kad jis prastai elgėsi su jo valdžioje buvusiais armėnais, nes jie negarbino ugnies, jis jį paniekino ir neatsiųntė jam aukso. Greičiau jis jam parašė: „Kaip ir Zenonas, kuris valdė prieš mane, nesiuntė (aukso), taip ir aš jo nesiųsiu, kol tu man negrąžinsi Nisibio. Mano karų su barbarais, kurie vadinami germanais, tais, kurie vadinami blemijais, ir su daugeliu kitų, yra ne ką mažiau, ir aš nepaliksiu Romos karių, kad išlaikyčiau tavuosius!“
Kai Kavado valdžioje buvę armėnai išgirdo, kad romėnai jam neatsakė taikos žinia, jie tapo narsūs ir galingi. Jie išgriovė ugnies šventyklas, kurias persai buvo pastatę jų žemėje, ir išžudė tarp jų buvusius magus. Kavadas išsiuntė prieš juos marzbaną-valdytoją su kariuomene, kad jie juos suvaldytų ir grąžintų prie ugnies garbinimo, bet jie susikovė su juo ir sunaikino jį bei jo kariuomenę. Jie išsiuntė pasiuntinius pas imperatorių, siūlydami jam prisijungti prie jo, bet jis atsisakė, kad nebūtų pagalvota, jog jis provokuoja karą su persais. Dabar tie, kurie kaltina jį neduodant aukso, tegu kaltina tą, kuris jėga reikalavo to, kas jam nepriklausė. Jei jis būtų prašęs (aukso) taikiai ir maldaudamas, jam jis būtų buvęs išsiųstas. Tačiau jis užkietino savo protą kaip faraonas ir reikalavo karo. Mes pasikliaujame Dievo teisingumu, kad jam bus skirta didesnė bausmė nei kitam (=faraonui), dėl jo šlykščių įstatymų, nes jis norėjo sugadinti prigimties dėsnį ir sustabdyti Dievo baimės kelią.
Tuomet net visi kadišajai, buvę jo valdžioje, sukilo prieš Kavadą, siekdami įsiveržti į Nisibį ir ten pastatyti savo karalių, ir jie dėl to kovojo gana ilgą laiką. Tamurajai, kurie taip pat gyveno persų žemėje, supratę, kad iš jo nieko negauna, sukilo prieš jį, pasikliaudami aukštais kalnais, kuriuose gyveno. Jie nusileisdavo apiplėšti ir niokoti aplinkinius kaimus, pirklius, užsieniečius ir vietinius žmones, o tada vėl pakildavo. Net ir jo karalystės diduomenė jo nekentė, nes jis leido jų žmonoms paleistuvauti. Kai taji arabai, buvę jo valdžioje, suprato jo karalystėje tvyrančią sumaištį, jie taip pat, kiek tik galėdami, elgėsi kaip plėšikai visoje Persijos teritorijoje.
Tuo metu Romos žemėje taip pat atsirado bėdų. Po Zenono mirties izaurai sukilo prieš imperatorių Anastazijų, norėdami paskirti savo norimą imperatorių. Tai išgirdęs Kavadas pagalvojo, kad tai tinkamas metas siųsti pasiuntinius į Romos žemes, manydamas, kad iš baimės jie atsiųs jam aukso, nes izaurai sukilo prieš jį. Imperatorius Anastazijus išsiuntė jam atsakymą, sakydamas: „Jei prašai (aukso) už palūkanas, aš tau atsiųsiu; bet jei tai įprasta istorija, neleisiu Romos armijoms vargti Izaurijos kare, kol palaikau persus!“ Taip šiais žodžiais Kavadas buvo pažemintas, nes jo sumanymas neišdegė. Izaurai buvo nugalėti, sunaikinti ir išžudyti, o visi jų miestai sulyginti su žeme ir sudeginti. Persijos diduomenė slapta susimokė nužudyti Kavadą dėl jo nešvankaus elgesio ir nedorų įstatymų. Tai sužinojęs, jis paliko savo karalystę ir pabėgo į hunų žemę, pas tą patį karalių, su kuriuo užaugo būdamas įkaitu.
Jo brolis Zamaspu valdė persus jo vietoje. Kas dėl Kavado, hunų žemėje jis vedė savo sesers dukterį. Jo sesuo ten buvo paimta į nelaisvę kare, kuriame buvo nužudytas jos tėvas, ir kadangi ji buvo karaliaus duktė, ji tapo hunų karaliaus žmona ir pagimdė jam dukterį. Kai Kavadas ten pabėgo, ji atidavė šią dukterį jam į žmonas. Kadangi jis jautėsi laisvai su karaliumi, būdamas jo žentu, jis kasdien prieš jį verkdavo, prašydamas kariuomenės, kad galėtų žygiuoti, išžudyti didikus ir atkurti savo valdžią karalystėje. Jo uošvis davė jam prašomą didelę kariuomenę. Kai jis pasiekė Persijos sieną, jo brolis apie tai išgirdo ir pasitraukė jam iš kelio, o jis įvykdė savo valią ir išžudė didikus. Jis taip pat pagrasino tamurajams, sakydamas, kad jei jie savo noru jam nepasiduos, bus nugalėti kare. Bet jei jie prisijungs prie jo kariuomenės, kartu jie įsiverš į Romos žemę ir iš karo grobio jis jiems atiduos viską, ką jie neteisingai prarado. Bijodami hunų kariuomenės, jie jam pasidavė. Dabar kadišajai, kurie buvo apgulę Nisibį, išgirdę apie šį reikalą, taip pat jam pasidavė. Kai taji arabai sužinojo, kad jis (=Kavadas) ruošiasi kariauti su romėnais, jie jam pasidavė su dideliu uolumu. Kas dėl armėnų, bijodami, kad jis jiems atkeršys už ugnies šventyklas, kurias jie anksčiau išgriovė, jie nenorėjo jam pasiduoti. Bet jis surinko kariuomenę ir kariavo prieš juos, o kai juos nugalėjo, nesunaikino jų, bet pažadėjo, kad netgi nespaus jų garbinti ugnies, jei jie taps sąjungininkais kare su romėnais. Iš baimės ir nenoriai jie sutiko. Tai, ką Kavadas padarė peržengęs Romos sienas, aš jums parodysiu savo laiku, bet kadangi jūs taip pat įsakėte man parašyti apie ženklus ir bausmes savo laiku, taip pat apie skėrius, marą ir nepriteklių – tai tęsėsi gana ilgai – aš nukreipsiu savo kalbą į juos. Kad nesupainiočiau pasakojimo, rašysiu metus atskirai, po vieną, ir apie kiekvienus iš jų parašysiu, kas juose įvyko. Tegu Dievas būna mano pagalba per jūsų šventenybės maldas.
Aštuoni šimtai šeštieji Aleksandro metai (494–495 m. po Kr.): Dabar apie karo priežastis ir tai, kaip jis kilo, manau, esu tave pakankamai informavęs, o mūsų tėve – rašiau apie jas trumpai, kad išvengčiau ilgos kalbos. Kai kuriuos pasakojimus radau senose knygose, kitus išgirdau susitikęs su žmonėmis, kurie tarnavo abiejų karalių ambasadoriais, o dar kitus – iš tų, kurie dalyvavo tuose įvykiuose. Kol kas noriu tave informuoti apie dalykus, kurie nutiko mums, nes nuo šių metų prasidėjo stiprios bausmės ir ženklai, vykę mūsų pačių dienomis.
Tuo metu visoje mūsų teritorijoje vyravo sveikata, nors mūsų sielų ligų ir negalavimų buvo daug. Tačiau Dievas, kuris džiaugiasi nusidėjėliais, kai jie atgailauja dėl savo nuodėmių ir gyvena, pavertė mūsų kūnus tarsi veidrodžiu; jis padengė mūsų kūnus opomis, kad per mūsų išorę parodytų, kaip atrodo mūsų vidus, ir kad per savo kūnų randus išmoktume, kokie bjaurūs yra mūsų sielų randai. Kaip visi nusidėjo, taip visi ir kentėjo šį smūgį, nes visiems mūsų miesto žmonėms atsirado auglių ir pūlinių, o daugelio veidai ištino ir buvo pilni pūlių, įgavę siaubingą išvaizdą. Buvo ir kitų, kurių visas kūnas buvo pilnas opų ar pūlinių net iki delnų ir pėdų; kiti turėjo dideles skyles kiekvienoje savo galūnėje. Tačiau dėl Dievo malonės, kuri jų pasigaili, liga niekam ilgai netruko, ir jokia žymė ar defektas kūne neliko. Nors po išgijimo ligos randai buvo atpažįstami, galūnės buvo apsaugotos, kad galėtų atlikti būtinas funkcijas kūne. Tuo metu Edesoje trisdešimt modijų kviečių buvo parduodami už vieną denarą, o miežių – už penkiasdešimt.
Aštuoni šimtai septintieji metai (495–496 m. po Kr.): Šių metų ijaro (gegužės) septynioliktąją dieną palaiminimai gausiai nusileido iš dangaus visiems žmonėms: derlius buvo gausus dėl palaiminimo, lijo lietus, ir žemės vaisiai augo savo laiku. Dauguma piliečių nutraukė savo gyvenimo viltį viešai elgdamiesi nedorai, ir pasinėrę į malonumus jie apleido padėkos aukojimą už Dievo malones; veikiau jie ignoravo dėkingumą, būdami sugadinti nuodėmės ligų. Ir nors šių paslėptų ir matomų nuodėmių, kuriomis jie buvo užsiėmę, jiems neužteko, jie atėjo nustatytą dieną, kuri buvo penktadienis, auštant šeštadieniui, kurioje šoka šokėjas – ji vadinama Trimerijumi. Šios šventės garbei jie uždegė nesuskaičiuojamą galybę žvakių, o tokio papročio mieste anksčiau nebuvo. Jos buvo tvarkingai išdėstytos ant žemės išilgai upės nuo Teatro Vartų iki pat Arkų Vartų. Jie statė uždegtas žvakes ant upės krantų ir kabino jas kolonadose, atviroje turgaus aikštėje, pagrindinėse gatvėse ir daugelyje (kitų) vietų. Dėl šio nedorumo atėjo stebuklingas ženklas iš Dievo kaip perspėjimas:
O sekmadienį kryžius pajudėjo pats iš savęs, priartėdamas prie savo vietos, ir statula sugriebė jį ranka taip, kaip jis buvo laikomas praeityje. Iš šio ženklo išmintingieji suprato, kad surengta šventė buvo toli nuo Dievo valios.
Aštuoni šimtai aštuntieji metai (496–497 m. po Kr.): Aukščiau minėto ženklo nepakako, kad sulaikytų mus nuo nedorybių, priešingai – mes tapome ypač įžūlūs ir lengvai artinome prie savęs nuodėmes. Vaikai šmeižė savo draugus, o suaugusieji buvo pilni veidmainystės. Pavydas ir klasta užvaldė mus visus, klestėjo svetimavimas ir paleistuvystė. Pūlinių liga tarp žmonių paūmėjo, ir daugelio akys buvo pažeistos tame pačiame mieste bei kaimuose. Vyskupas Moras Kyras parodė nuostabų uolumą, ragindamas piliečius pagaminti sidabrinius neštuvus Eucharistijos indų garbei. Juos tuomet būtų galima padėti į neštuvus atliekant pamaldas kurio nors kankinio atminimui. Kiekvienas davė, kiek galėjo, bet Eutichianas, Aurelijos vyras, pirmasis parodė gerą valią, duodamas šimtą denarų iš savo paties pinigų.
Gubernatorius Anastazijus buvo atleistas, ir šių metų pabaigoje į jo vietą atėjo Aleksandras. Jis išvalė miesto gatves nuo šiukšlių, nugriovė amatininkams pastatytas būdeles portikuose ir gatvėse, pastatė dėžę priešais savo pretorijų, iškirpęs jos dangtyje skylę ir virš jos užrašęs: „Kiekvienas, kuris nori pranešti apie dalykus, kurių negali lengvai padaryti viešai, gali tai užrašyti ir be baimės įmesti į dėžę.“ Dėl šios priežasties jis sužinojo daug dalykų, kuriuos daugelis užrašė ir įmetė. Jis nuolat kiekvieną penktadienį sėdėdavo Moro Jono Krikštytojo ir Moro Adajaus Apaštalo bažnyčioje, kad nemokamai spręstų bylas. (Prispaustieji) nugalėdavo savo skriaudėjus ir apiplėštieji – savo plėšikus, pateikdami jam savo skundus, o jis juos teisdavo. Senesnės nei penkiasdešimties metų bylos, kurios nebuvo tiriamos, buvo iškeltos prieš jį ir išspręstos. Jis nutiesė pėsčiųjų taką netoli Arkų Vartų, o tada pradėjo statyti demosioną (viešąją pirtį), kuris buvo suplanuotas prieš daug metų, netoli Klėties. Jis įsakė, kad sekmadienio išvakarėse amatininkai virš savo dirbtuvių pakabintų kryžius, kuriuose būtų uždegtos penkios lempos.
Aštuoni šimtai devintieji metai (497–498 m. po Kr.): Pasibaigus šiems įvykiams, atėjo šventės, kurios metu buvo giedamos pagoniškos legendos, metas. Piliečiai ja rūpinosi labiau nei paprastai. Septyniomis dienomis anksčiau, vakare, jie kartu pakilo nuo teatro, vilkėdami lininiais drabužiais, dėvėdami turbanus ir atsilaisvinę strėnas. Prieš juos buvo uždegtos žvakės ir jie degino smilkalus. Jie praleido visą naktį nemiegodami, vaikščiodami po miestą ir iki pat ryto šlovindami šokėją dainomis, riksmais ir ištvirkavimu.
Dėl šių priežasčių jie apleido net maldas, ir niekas neprisiminė savo pareigos, o išdidžiai tyčiojosi iš savo tėvų dorumo, sakydami: „Jie nemokėjo šių dalykų daryti taip, kaip mes.“ Jie sakydavo: „Senų laikų miesto gyventojai buvo paprasti ir kvaili!“ Taip jie darėsi vis įžūlesni piktadarystėse, ir nebuvo kam jų sudrausminti, pasmerkti ar pamokyti. Nors Ksenajas, Mabugo vyskupas, atsitiktinai buvo Edesoje ir jis labiau nei bet kas kitas turėjo imtis mokymo užduoties, tačiau apie šį reikalą jis su jais kalbėjosi ne ilgiau kaip vieną dieną. Tačiau Dievas iš savo gailestingumo aiškiai parodė jiems savo rūpestį, kad jie būtų sulaikyti nuo nedorybių. Nes vasaros demosiono dvi bazilikos ir maudykla sugriuvo, tačiau Dievo malone niekas nenukentėjo, nors juose buvo labai daug žmonių, dirbančių viduje ir lauke. Tik du vyrai iš jų žuvo, nes bėgdami nuo griūties garso jie buvo įstrigę pirties duryse. Įsikibę į abi durų puses, kad jas atidarytų, jie gaišo laiką ginčydamiesi, kuris išeis pirmas, o ant jų užkrito akmenys, ir jie žuvo. Visi protingi žmonės dėkojo Dievui, kuris apsaugojo miestą nuo gedulo dėl daugelio žmonių mirties, nes tame demosione artimiausiomis dienomis turėjo būti leista maudytis. Jis sugriuvo taip, kad žemėje įmūryti pamatų akmenys buvo išrauti iš savo vietų.
Tais pačiais metais atėjo imperatoriaus Anastazijaus įsakymas, atleidžiantis amatininkus nuo kas ketverius metus auksu mokamos duoklės. Šis įsakymas atėjo ne tik į Edesą, bet ir į visus Romos imperijos miestus. Edesos gyventojai anksčiau kas ketverius metus mokėdavo šimtą keturiasdešimt litrų (svarų) aukso. Visas miestas džiūgavo, ir jie visi, jauni ir seni, apsivilkę baltais drabužiais, nešini uždegtomis vaškinėmis žvakėmis, smilkydami smilkalus smilkytuvuose, išėjo su psalmėmis ir giesmėmis, dėkodami Dievui ir girdami imperatorių, į Moro Sergijaus ir Moro Simeono bažnyčią, ir ten jie atnašavo Šventinimą. Jie sugrįžo į miestą ir visą savaitę kėlė džiaugsmingą ir malonią šventę, nuspręsdami tokią pat šventę švęsti kasmet. Visi amatininkai su džiaugsmu ilsėjosi, maudėsi ir sėdėjo bažnyčios kieme bei visuose miesto portikuose.
Tais pačiais metais, hazirono (birželio) mėnesio penktąją dieną, vyskupas Moras Kyras paliko šį gyvenimą, ir jo vietą užėmė Petras. Prie paprastų metų dienų jis pridėjo Verbų sekmadienio šventę. Jis taip pat įtvirtino tradiciją šventinti vandenį naktį prieš Epifanijos (Apsireiškimo) šventę, o patepimo aliejų (šventinti) Didžiosios savaitės ketvirtadienį, dalyvaujant visiems žmonėms, kartu su kitomis šventėmis. Gubernatorius Aleksandras buvo atleistas, o jį pakeitė Demostenas. Jo įsakymu visi mūsų miesto portikai buvo nubaltinti. Tačiau tokius dalykus išmanančius žmones tai labai suerzino, nes jie sakė, kad šis ženklas pranašauja šalyje netrukus įvyksiančius dalykus.
Aštuoni šimtai dešimtieji metai (498–499 m. po Kr.): Tuo metu mums buvo apreikšti Dievo teisingumo įrodymai, kad liautumėmės ėję savo blogais keliais. Šių metų ijaro (gegužės) mėnesį, kai atėjo diena švęsti tą piktą pagonišką šventę, iš pietų į mūsų šalį atskrido skėrių būriai. Tais metais jie nieko nenuniokojo ir nepakenkė, bet tik padėjo kiaušinėlius mūsų šalyje, ir gana nemažais kiekiais. Kai jie baigė dėti kiaušinėlius žemėje, šalyje įvyko baisūs žemės drebėjimai. Tai akivaizdu: jie įvyko tam, kad įspėtų žmoniją neskęsti nuodėmėje, idant nebūtų nubausta badu ir maru.
Šių metų obo (rugpjūčio) mėnesį atėjo imperatoriaus Anastazijaus įsakymas, (panaikinantis) kovas su laukiniais žvėrimis visuose Romos imperijos miestuose. Ilulo (rugsėjo) mėnesį įvyko galingas žemės drebėjimas, ir iš dangaus virš žemės pasigirdo toks didžiulis garsas, kad nuo to garso žemė sudrebėjo iš pačių pamatų, ir visi kaimai bei miestai pajuto tą garsą ir drebėjimą. Nerimą keliančios apkalbos ir nemalonios žinios pasiekė mus iš visų pusių, ir, kaip kai kurie sakė, nuostabus ženklas buvo matomas Eufrato upėje bei Abarnės karštosiose versmėse, nes tą pačią dieną sustojo gurgėti jų šaltiniai. Netikiu, kad tai melas, nes žemė ne kartą buvo perplėšta drebėjimų, ir pasitaikydavo, kad sutrūkinėjusiose vietose būdavo užblokuojamas tekančių vandenų srautas, o kartais jie būdavo nukreipiami į kitą pusę. Palaimintasis Dovydas aštuonioliktojoje psalmėje apie Dievo bausmes pasitelkiant žemės drebėjimus, kalnų skilinėjimą ir panašius dalykus, ištinkančius jo priešus, pasakoja ir praneša mums, kad tai iš tiesų įvyko.
Juk jis sako: Nuo Tavo grūmojimo, Viešpatie, atsivėrė vandenų šaltiniai ir pasimatė visatos pamatai. Šį mėnesį taip pat atėjo laiškas, kuris buvo perskaitytas priešais visą bažnyčios susirinkimą: vidurnaktį Nikopolio miestas staiga sugriuvo ir palaidojo visus savo gyventojus. Užsieniečiai, kurie ten buvo, ir broliai iš mūsų mokyklų, kurie ten keliavo – tie, kurie buvo jo viduje – taip pat buvo ten palaidoti; taip mums papasakojo sugrįžę jų kolegos. Visa siena, supanti miestą, ir viskas, kas buvo jos viduje, tą naktį buvo apversta. Iš žmonių niekas neišgyveno, išskyrus miesto vyskupą ir dar du vyrus, kurie miegojo už bažnyčios altoriaus apsidės. Kai įgriuvo tos bažnyčios, kurioje jie miegojo, stogas, vienas jo sijų galas rėmėsi į altoriaus sieną ir jų nepalaidojo. Vienas tiesą mylintis brolis man taip pasakojo: „Vakare, tą naktį, kai (miestas) sugriuvo, mudu su draugu gulėjome jo viduje. Jis buvo sunerimęs ir tarė man: „Kelkis! Eikime ir praleiskime naktį už miesto duobėje, kaip buvome įpratę, nes aš negaliu čia nakvoti, oras man per sunkus, ir miegas neima.“ Mes atsikėlėme, jis ir aš, išėjome iš miesto ir praleidome naktį duobėje, kaip mums buvo įprasta. Kai prisiartino aušra, aš pažadinau su manimi buvusį brolį ir tariau jam: „Kelkis, nes jau aušta, ir eikime į miestą tvarkyti savo reikalų.“ Atsikėlėme, mudu abu, atėjome į miestą ir radome visus jo pastatus apverstus, o žmones, galvijus, jaučius ir kupranugarius ten palaidotus, iš po žemės sklido jų dejonių garsai. Ten susirinkusieji ištraukė vyskupą iš po bažnyčios sijų, kurios jį apsaugojo. Jis paprašė duonos ir vyno, su kuriais galėtų paaukoti Slėpinį, bet kadangi visas miestas sugriuvo, nebeliko nieko stovinčio. Tada atsitiktinai priėjo pro šalį ėjęs palaimintas žmogus ir davė jam nedidelius duonos gabalėlius ir šiek tiek vyno, ir jis paaukojo Auką bei pasimeldė, prijungdamas ten buvusiuosius prie Gyvojo Slėpinio.“ Manau, kad tuo metu jis panėšėjo į teisųjį Lotą, kai šis bėgo iš Sodomos. Šioje vietoje šių detalių pakanka.
Tuomet šiaurėje buvo kankinių šventovė (martyriumas), vadinama Arsamozatos, kuri buvo tvirtai pastatyta ir nuostabiai išpuošta. Kiekvienais metais tam tikrą dieną joje palaidotas kankinys (ar kankiniai) buvo minimi, ir daugelis susirinkdavo ten iš visų regionų – vieni melstis, kiti prekiauti, nes ten susirinkusiai miniai žmonių buvo paruošta daug atsargų. Kol ten buvo daug žmonių: vyrų, moterų, vaikų, visokių ūgių ir amžiaus, pasirodė baisūs žaibai, galingi griaustiniai ir drebinantys garsai, todėl visi žmonės pabėgo į kankinių šventovę ieškoti prieglobsčio prie palaimintųjų kaulų. Ir kol jie buvo apimti didžiulės baimės, vidury nakties laikydami pamaldas ir tarnystę, kankinių šventovė sugriuvo ir sutraiškė po savimi daugumą joje buvusių žmonių. Tai atsitiko tą dieną, kai krito Nikopolis.
Aštuoni šimtai vienuoliktieji metai (499–500 m. po Kr.): Nė vienas iš mūsų nesuvaldė savo piktadarybių per visus šiuos žemės drebėjimus ir nelaimes. Kadangi mūsų šalis ir mūsų miestas nebeturėjo daugiau jokio pasiteisinimo, nes vėliau buvome palikti bausmei už tai, kad nesuneriame dėl iš toli atėjusių žinių, mes patyrėme nepagydomą smūgį. Todėl pripažinkime Dievo teisingumą ir sakykime: Teisus yra Viešpats ir labai teisingi Jo sprendimai, nes štai savo kantrybėje Jis vis dar nori atgrasyti mus nuo mūsų blogybių ženklais ir stebuklais. Šių metų pirmojo tešrino (spalio) mėnesio dvidešimt trečiąją dieną, šeštadienį, patekėjus saulei, jos šviesa buvo atimta, ir jos spinduliuojantis diskas atrodė tarsi sidabras. Ji neturėjo matomų spindulių, ir mūsų akys galėjo lengvai ir be kliūčių į ją spoksoti, nes ji neturėjo jokio blizgesio, ryškumo ar spindulių, kurie trukdytų tiems, kurie į ją žiūrėtų. Lygiai taip, kaip mums lengva žiūrėti į mėnulį, taip buvo ir tada, kai žiūrėjome į ją. Tokia ji išliko maždaug iki aštuntos valandos. Žemė, virš kurios švietė ta negausi šviesa, atrodė taip, tarsi ant jos būtų pabarstyta pelenų ar sieros. Tą pačią dieną dar vienas baisus ir šiurpus ženklas pasirodė miesto (Edesos) sienoje – dėl jos karaliaus tikėjimo ir jos gyventojų teisumo senaisiais laikais ji buvo verta gauti palaiminimą iš mūsų Viešpaties – ir jau buvo benuryjąs dabartinius jos gyventojus dėl jų nuodėmių gausos. Nes sienoje nuo pietų pusės iki Didžiųjų Vartų atsirado spraga, ir kai kurie tos vietos akmenys buvo išblaškyti gana toli nuo jos. Mūsų tėvo vyskupo Moro Petro įsakymu vyko maldavimai, ir kiekvienas prašė Dievo pasigailėjimo. Jis vedė visus savo dvasininkus ir visą vyrų bei moterų Sandorą, ir visus šventosios Bažnyčios narius, turtingus ir vargšus, vyrus, moteris ir vaikus, ir, nešdami kryžius, jie apėjo visas miesto gatves su psalmėmis ir giesmėmis, apsirengę juodais sielvarto drabužiais. Taip pat ir visi vienuolynai mūsų teritorijoje su dideliu uolumu laikė pamaldas. Visų šventųjų maldų dėka saulės šviesa sugrįžo į savo vietą, ir mes gavome šiek tiek paguodos.
Antrojo tešrino (lapkričio) mėnesį vidurdienį danguje matėme tris ženklus. Vienas iš jų vidury dangaus pietų pusėje savo išvaizda atrodė kaip vaivorykštė, atsirandanti debesyse; ji buvo išlenkta į viršų, tai yra jos išlinkimas buvo nukreiptas žemyn, o galai – į viršų. Taip pat buvo dar viena rytuose, ir vėl dar viena vakaruose. Be to, antrojo kanuno (sausio) mėnesį pietvakarių pusėje matėme kitą ženklą, kuris savo išvaizda priminė ietį. Kai kurie žmonės apie tai sakė, kad tai buvo sunaikinimo šluota, o kiti sakė, kad tai buvo karo ietis.
Iki šio momento buvome baudžiami žiniomis ir ženklais, bet nuo šiol kas galėtų aprašyti nelaimę, kuri iš visų pusių apsupo mūsų žemę? Šių metų odoro (kovo) mėnesį iš žemės mus užplūdo skėriai – tokia daugybė, kad dėl jų skaičiaus manėme, jog prieš mus išsirito ne tik kiaušinėliai žemėje, bet ir pats oras juos leidžia ant mūsų, tarsi jie kristų iš dangaus. Kol jie šliaužiojo, jie surijo ir sunaikino visą Arabą bei visas Reš Ainos, Telos ir Edesos teritorijas. Bet kai jie pradėjo skraidyti, jų apimtis išsiplėtė nuo Asirijos sienos iki pat Vakarų jūros, o į šiaurę jie nukeliavo iki pat urtų sienos, rydami ir niokodami šias teritorijas; jie suėdė viską, kas jose buvo, taip, kad dar prieš prasidedant karui mes savo akimis pamatėme tai, kas buvo pasakyta apie babilonietį: Prieš jį žemė kaip Edeno sodas, o po jo – dykvietė. Jei Viešpaties įsakymas nebūtų jų sulaikęs, jie būtų suriję žmones ir galvijus, lygiai kaip girdėjome juos padarius viename iš kaimų, kur kažkas dirbdamas lauke pasodino mažą vaiką. Nespėjus nueiti nuo vieno lauko galo iki kito, (skėriai) užpuolė jį ir atėmė jam gyvybę.
Jau nisano (balandžio) mėnesį trūko grūdų ir visko kito, o keturi modijai kviečių buvo parduodami už denarą. Hazirono (birželio) ir tamuzo (liepos) mėnesiais šių teritorijų gyventojai turėjo griebtis gudrybių, kad išgyventų. Jie sėjo soras, kad jos atneštų jiems naudos, bet to neužteko, nes jos neužderėjo. Iki metų pabaigos vargas dėl bado apsupo žmones, ir jie pardavinėjo savo turtą: galvijus, jaučius, avis ir kiaules už pusę kainos. Kadangi skėriai suėdė visą derlių, nepalikdami ganyklų ar maisto nei žmonėms, nei gyvuliams, daugelis paliko savo teritorijas ir persikėlė į kitus šiaurės bei vakarų regionus. Kas dėl silpnų žmonių, buvusių kaimuose: senelių, vaikų, moterų, kūdikių ir tų, kuriuos kankino badas, nepajėgdami vaikščioti ir nukeliauti į tolimus kraštus, jie patraukė į miestus, kad galėtų elgetauti ir išgyventi. Daugelis kaimų ir gyvenviečių ištuštėjo. Tačiau jie neišvengė bausmės, net ir tie, kurie išvyko į tolimus kraštus; priešingai, kaip parašyta apie Izraelio tautą: Kur tik jie eidavo, Viešpaties ranka buvo prieš juos, nešdama nelaimę, taip nutiko ir jiems. Maras netikėtai užklupo juos regionuose, į kuriuos jie nukeliavo, ir maras pasiekė net tuos, kurie atėjo į Edesą. Apie tai netrukus papasakosiu taip gerai, kaip tik galiu, nes tikiu, kad nėra nieko, kas sugebėtų tai aprašyti taip, kaip buvo iš tikrųjų.
Dabar aš jums rašau apie nepriteklių, kaip jūs prašėte. Nenorėjau nieko apie tai rašyti, bet verčiu save (tai daryti), kad nepamanytumėte, jog nepaisau jūsų prašymo. Grūdai tuo metu buvo parduodami: kviečiai keturi modijai – miežiai šeši – už denarą; vienas kabo saikas avinžirnių už penkis šimtus numų monetų, vienas kabo saikas pupų už keturis šimtus numų; vienas kabo saikas lęšių už tris šimtus šešiasdešimt numų. Mėsa dar nebuvo brangi, bet laikui bėgant nepriteklius didėjo, ir bado vargas sunkiai prislėgė žmones. Viskas, kas nebuvo valgoma, atpigo: drabužiai, indai ir namų baldai, nes šie daiktai buvo parduodami už pusę ar trečdalį savo vertės, bet jie nepajėgė išlaikyti savo savininkų dėl didžiulio duonos stygiaus. Tuo metu mūsų tėvas Moras Petras išvyko pas imperatorių, kad išmelstų jį atšaukti sintelejos (pagalvės) mokestį, bet gubernatorius sučiupo kaimų žemės savininkus, darė jiems didelį spaudimą ir reikalavo, kad jie jį sumokėtų. Kol vyskupas tebeprašė imperatoriaus, gubernatorius jau išsiuntė auksą į sostinę. Kai imperatorius pamatė, kad pinigai atvežti, jis nebenorėjo jo atleisti, bet, kad neišleistų mūsų tėvo tuščiomis rankomis, jis atleido kaimiečiams dvi foles monetas ir mokesčius, kuriuos jie mokėjo; jis taip pat atleido miestiečius nuo pareigos semti vandenį romėnams (kariams).
Tas pats gubernatorius išvyko pas imperatorių, apsijuosęs kardu, ir paliko Euzebijų užimti jo vietą bei valdyti miestą. Šis Euzebijus suprato, kad kepėjai nepajėgia iškepti pakankamai duonos turgui dėl daugybės miestą užplūdusių kaimiečių. Dėl vargšų, kurie savo namuose neturėjo duonos, jis įsakė, kad kiekvienas, kas nori, gali kepti duoną ir pardavinėti ją turguje. Atėjo žydų moterys, ir jis davė joms kviečių iš viešosios klėties, ir jos kepė duoną turgui. Net ir tada vargšai kentėjo, nes jiems trūko pinigų duonai nusipirkti. Jie klajojo gatvėmis, portikais ir kiemais, elgetaudami duonos trupinių; nė vieno žmogaus namuose duonos nebuvo per daug. Jei iš elgetavimo žmogus gaudavo obolą ir negalėdavo nusipirkti duonos, jis pirkdavo ropę, kopūstą ar dedešvą ir valgydavo ją žalią. Dėl to mieste ir kaimuose atsirado daržovių trūkumas ir visko stygius. Žmonės išdrįsdavo eiti į šventas vietas ir iš bado valgyti ostiją tarsi paprastą duoną. Kiti pjaustė gabalus nuo negyvų gyvūnų maitos, kurių nebuvo galima valgyti, juos virdavo ir valgydavo. Tegul jūsų atvirumas būna šių dalykų liudytojas.
Aštuoni šimtai dvyliktieji metai (500–501 m. po Kr.): Šiais metais po vynuogių derliaus nuėmimo vynas buvo parduodamas po šešis kailos saikus už denarą, o vienas kabo saikas razinų – už tris šimtus numų. Badas sunkiai slėgė kaimus ir miestą: tie, kurie liko kaimuose, valgė vikius, o kiti kepė ir valgė nukritusias vynuoges, bet ir jų trūko, kad pasisotintų. Kas dėl miesto žmonių, jie klajojo gatvėmis, rinkdami žemėmis aplipusias daržovių šaknis bei lapus ir juos valgė. Jie miegojo portikuose ir gatvėse, dieną ir naktį verkdami nuo nepakeliamo bado. Smarkiai nukentėję, jų kūnai dėl išsekimo sulyso ir tapo panašūs į lavonus. Visas miestas buvo jų pilnas, ir jie pradėjo mirti portikuose bei gatvėse.
Kai gubernatorius Demostenas nuvyko pas imperatorių, jis pranešė jam apie šią nelaimę, ir imperatorius davė jam gana didelę sumą pinigų, kuriuos jis turėjo išdalinti vargšams. Sugrįžęs į Edesą, jis ant daugelio (badaujančių) žmonių kaklų uždėjo švininius antspaudus ir kasdien duodavo jiems po litrą (svarą) duonos. Nepaisant to, jie negalėjo išgyventi, nes juos kankino stiprus badas, kuris juos griaužė. Mirtingumas padidėjo būtent šiuo metu, tai yra antrojo tešrino (lapkričio) mėnesį, o po jo sekusį pirmojo kanuno (gruodžio) mėnesį, kai atėjo šalčiai ir ledas.
Kadangi jie nakvojo portikuose ir gatvėse, miego metu juos apėmė mirties miegas. Kiekvienoje gatvėje verkė vaikai ir kūdikiai – vieni todėl, kad mirė jų motinos, kiti todėl, kad motinos juos apleido ir pabėgo, kai šie prašė ko nors pakramtyti – nes jos neturėjo jiems ko duoti. Negyvi kūnai atvirai gulėjo kiekvienoje gatvėje, ir miesto gyventojai nepajėgė jų laidoti, nes, išnešę pirmuosius mirusiuosius, netrukus po to, kai grįždavo, rasdavo dar kitų. Vėliau ksenodocho Moro Nono rūpesčiu broliai vaikščiojo aplink ir rinko lavonus, o visas miestas rytą po ryto rinkdavosi prie ksenodochijos (ligoninės-prieglaudos) durų, kad išeitų ir juos palaidotų. Bažnyčios prižiūrėtojai, kunigas Moras Tevatelis ir Moras Stratonikas, kuris kiek vėliau buvo pripažintas vertu vyskupo rango Charano mieste, įsteigė ligoninę Edesos bažnyčios pastate. Tie, kurie kankinosi, užeidavo ten ir atsiguldavo. Ligoninėje buvo rasta daug lavonų, ir jie buvo laidojami kartu su mirusiais ksenodochijos ligoninėje.
Gubernatorius užtvėrė žiemos demosiono portikų vartus ir patiesė jame šiaudų bei kilimėlių. Žmonės ten miegojo, bet jiems to nepakako. Kai miesto didžiūnai tai suprato, jie taip pat įsteigė ligonines, ir daugelis ten ėjo ir ieškojo prieglobsčio. Net romėnai (kariai) įrengė vietas, kuriose miegodavo sergantieji, rūpindamiesi (jais) savo pačių lėšomis. Badaujantieji mirė apgailėtinomis ir graudžiomis mirtimis, ir nors daugelis jų buvo laidojami kasdien, (sergančiųjų) nepaprastai padaugėjo, nes po miesto apylinkes (chorą) pasklido gandas, kad Edesos žmonės rūpinasi tais, kuriems reikia pagalbos, dėl ko į miestą atplūdo nesuskaičiuojama daugybė žmonių. Be to, pirtis, buvusi žemiau Apaštalų bažnyčios, netoli Didžiųjų Vartų, buvo pilna sergančiųjų, ir kasdien iš ten buvo išnešama daugybė kūnų. Visas miestas uoliai bendrai laidojo tuos, kurie buvo išnešti iš ksenodochijos, giedodami psalmes, odes, himnus ir dainas, pilnas prisikėlimo vilties, o moterys (dalyvaudamos) karčiai ir garsiai verkė. Jų priekyje ėjo uolus ganytojas Moras Petras, o su juo kartu buvo gubernatorius ir visi laisvieji piliečiai. Kai šie (kūnai) būdavo palaidojami, tada visi grįždavo rengti laidotuvių tiems, kurie buvo jų pačių kaimynystėje.
Ir kai ksenodochijos bei bažnyčios kapinės prisipildė, gubernatorius atidarė senus kapus netoli Moro Konos bažnyčios, kuriuos su rūpesčiu buvo pastatę senovės gyventojai, ir jie juos užpildė. Vėliau jie atidarė kitus, ir jų vis tiek nepakako. Galiausiai jie atidarinėjo bet kurį esamą seną kapą ir jį pildė. Kasdien nuo antrojo tešrino (lapkričio) pradžios iki pat odoro (kovo) pabaigos iš ksenodochijos buvo išnešama daugiau nei šimtas kūnų, o daugeliu dienų – nuo šimto dvidešimt iki šimto trisdešimt. Tuo metu visose miesto gatvėse nebuvo girdėti nieko kito, tik verkimas dėl mirusiųjų ar graudūs kankinių garsai. Daugelis mirė bažnyčios kiemuose, atvirose miesto aikštėse ir užeigose. Žmonės mirdavo net keliuose, eidami į miestą. Be to, šebato (vasario) mėnesį nepriteklius tapo sunkus ir maras dar labiau pablogėjo. Kviečiai buvo parduodami po trylika kabo saikų – miežiai po aštuoniolika kabo saikų – už denarą. Litra (svaras) mėsos kainavo šimtą numų, litra (svaras) vištienos – tris šimtus numų, o kiaušinis – keturiasdešimt numų. Trumpai tariant, trūko visko, kas valgoma.
Odoro (kovo) mėnesį vyko maldavimai dėl maro, kad jis pasigailėtų užsieniečių. Miesto (=Edesos) žmonės, maldaudami dėl jų, priminė palaimintąjį Dovydą, kai jis sakė jo tautą naikinančiam angelui: „Jei aš nusidėjau ir pasielgiau iškreiptai, kokias nuodėmes padarė šios nekaltos avys? Tebūna tavo ranka prieš mane ir prieš mano tėvo namus.“ Nisano (balandžio) mėnesį maras prasidėjo tarp miesto gyventojų, ir kiekvieną dieną buvo išnešama daugybė neštuvų su mirusiaisiais, bet nebuvo nieko, kas juos skaičiuotų. Šis maro kalavijas siautė ne tik Edesoje – nuo Antiochijos iki Nisibio žmonės buvo lygiai taip pat naikinami, kankinami bado ir maro. Tais metais mirė ir daugelis turtuolių, kurie nebadavo, taip pat krito ir daugelis didikų. Hazirono (birželio) ir tamuzo (liepos) mėnesiais, po derliaus nuėmimo, mes tikėjomės, kad būsime išgelbėti nuo bado, tačiau mūsų lūkesčiai nepasiteisino taip, kaip tikėjomės; priešingai, naujojo derliaus kviečiai buvo parduodami po penkis modijus už denarą.
Aštuoni šimtai tryliktieji metai (501–502 m. po Kr.): Po šių skėrių, bado ir maro negandų, apie kurias tau rašiau, dėl Dievo gailestingumo gavome šiek tiek palengvėjimo, kad galėtume ištverti ateinančias, kaip sužinojome iš pačių įvykių. Vynuogių derlius buvo gausus, ir vynas iš spaudyklos buvo parduodamas po dvidešimt penkis kailos saikus už denarą.
Vargšai buvo aprūpinti iš vynuogynų razinų derliumi, nes ūkininkai ir augintojai sakė, kad razinų derlius buvo gausesnis nei kviečių, nes, kai vynuogės pradėjo nokti, pūtė karštas vėjas ir didžioji jų dalis sudžiūvo. Išmintingieji sakė, kad tai įvyko Dievo, visų Viešpaties, apvaizdos dėka ir kad tai buvo gailestingumo sumaišymo su bausme išdava, kad kaimiečiai galėtų maitintis šiomis razinomis ir nebūtų bado sunaikinti kaip praėjusiais metais, nes net ir tuo metu kviečiai buvo parduodami keturi modijai, o miežiai šeši modijai – tik už vieną denarą. Abiejų tešrinų (spalio ir lapkričio) laikotarpiu įvyko panašus gailestingumo ženklas. Visa šių metų žiema buvo ypač lietinga, ir pasėta sėkla kai kuriose vietose išdygo aukščiau žmogaus ūgio, nors nisanas (balandis) dar nebuvo atėjęs. Net bevaisės žemės davė nedaug mažiau derliaus nei tos, kurios buvo apsėtos. Lygiai taip pat ir ant namų stogų išaugo daug žolės, kurią kai kurie žmonės pjovė ir pardavinėjo kaip laukų šieną – kadangi ji turėjo varpų ir buvo pilno aukščio, pirkėjai jos neatskyrė nuo tikrojo. Šiais metais mes tikėjomės ir laukėme, kad grūdų kaina taip pat smarkiai nukris, kaip ir senais laikais, tačiau šis lūkestis neišsipildė, nes ijaro (gegužės) mėnesį tris dienas pūtė karštas vėjas, ir visi mūsų žemės grūdai išdžiūvo, išskyrus kelias vietas.
Šį mėnesį, kai atėjo diena, kurioje švenčiama piktoji graikų legendų šventė – apie kurią mes pranešėme anksčiau – atėjo imperatoriaus Anastazijaus įsakymas, kad šokėjai daugiau nebegali šokti jokiuose jo imperinės valdos miestuose. Tas, kuris apsvarsto įvykių baigtį, nekaltins mūsų dėl to, ką pasakėme anksčiau, jog dėl nedorybių, kurias šioje šventėje įvykdė miesto žmonės, bado ir maro bausmės viena po kitos užgriuvo mus. Nes štai, praėjus vos trisdešimčiai dienų po šventės panaikinimo, kviečiai, kurie anksčiau buvo parduodami po keturis modijus už denarą, buvo parduodami po dvylika; o miežiai, kurie anksčiau buvo parduodami po šešis (modijus už denarą), buvo parduodami po dvidešimt du. Visiems tapo aiškiai žinoma, kad Dievo valia gali palaiminti net ir mažą derlių, suteikdama gausą tiems, kurie atgailauja dėl savo nuodėmių. Nes beveik visi grūdai išdžiūvo, kaip sakiau, ir iš to nedidelio likučio, kuris liko, per trisdešimt dienų atėjo visas šis atokvėpis. Dabar galbūt kas nors pasakys, kad aš samprotavau neteisingai, nes ši atgaila, dėl kurios buvo suteiktas gailestingumas, nebuvo padaryta savo noru, mat imperatorius, kuris įsakė, kad šokėjai jokiu būdu neturi šokti, panaikino šventę jėga.
Nepaisant to, mes sakome, kad Dievas dėl savo beribės malonės pasitelkė šį reikalą, kad pasigailėtų net ir nevertųjų. Turime pavyzdį, kad Jis (=Dievas) pasigailėjo Ahabo, kai šis buvo sugėdintas Elijo papeikimo, bet Jis neatnešė Ahabo gyvenimo metu to blogio, kuris anksčiau buvo paskelbtas jo namams. Dabar aš tuo nesakau, kad mūsų mieste buvo padaryta tik viena nuodėmė, nes daugybė nuodėmių buvo padaryta slapta ir viešai. Bet kadangi valdovai taip pat jose dalyvavo, aš nenoriu šių nuodėmių atskleisti – nenoriu duoti dingsties tiems, kurie mėgsta kritikuoti, sakyti prieš mus, kad kalbu prieš valdovus. Bet kad nelaikyčiau istorijos visiškai paslėptos, nes anksčiau pažadėjau jums leisti sužinoti, kaip prieš mus buvo sukeltas karas, ir kad nepasakyčiau nieko prieš įžūliuosius, aš užrašysiu pranašo žodį, iš kurio jūs suprasite (šitą reikalą). Kai jis pamatė savo tautos narius darančius dalykus, panašius į tuos, kurie šiandien daromi mūsų mieste, o ypač ten, kur jūs esate, ir visoje choroje (apylinkėse), jis jiems tarė tarytum iš Viešpaties lūpų: „Vargas tam, kuris sako tėvui: „Ką tu gimdai?“, ir moteriai: „Ką tu nešioji?“ Apie kitus dalykus geriau patylėti, nes dera klausytis Rašto žodžio, kuris sako: „Išmintingas žmogus tuo metu tylės, nes tai piktas laikas“. Bet jei mūsų Viešpats duos man pamatyti tave sveiku, mes apie šiuos dalykus pakalbėsime tiek, kiek galėsime.
Dabar paklausykite apie žiaurumus, kurie buvo įvykdyti šiais metais, ir apie ženklą, matytą tą dieną, kai jie įvyko, nes tu irgi to iš mūsų reikalavai. Šių metų obo (rugpjūčio) mėnesio dvidešimt antrąją dieną, naktį prieš penktadienį, šiauriniame (dangaus) ketvirtyje visą naktį buvo matoma liepsnojanti didžiulė ugnis, tokia, jog manėme, kad tą naktį ugnies gaisras nušluos visą žemę. Mūsų Viešpaties gailestingumas apsaugojo mus sveikus, bet mūsų pažįstami žmonės, keliaujantys į Jeruzalę, atsiuntė mums laišką, kuriame buvo rašoma: Tą pačią naktį, kai pasirodė ta didžiulė deganti ugnis, Ptolemaidės miestas, kuris yra Akrė, buvo apverstas, ir jo viduje neliko nieko stovinčio; tuomet po kelių dienų pas mus atvyko žmonės iš Tyro ir Sidono ir papasakojo, kad tą dieną, kai pasirodė ugnis ir Ptolemaidė buvo apversta, tą pačią dieną pusė jų miestų, tai yra dalis Tyro ir dalis Sidono, sugriuvo.
Be to, Beirute tą dieną, kai sugriuvo Akrė, griuvo tik žydų sinagoga. O Nikomedijos žmonės buvo atiduoti šėtonui drausminti; daugumą jų kankino demonai, kol jie neprisiminė mūsų Viešpaties žodžių ir nepradėjo ištvermingai pasninkauti bei melstis, ir (tada) sulaukė išgijimo.
Tą pačią dieną, kai buvo matoma ta ugnis, persų karalius Kavadas, Perozo sūnus, surinko visą persų kariuomenę ir, žygiuodamas į šiaurę, kartu su turima hunų kariuomene peržengė Romos sieną. Jis įsirengė stovyklą priešais Armėnijos Teodosiopolį ir per kelias dienas jį pavergė. Tos vietos gubernatorius Konstantinas sukilo prieš romėnus ir atidavė jį (miestą) dėl kažkokios priešiškumo imperatoriui. Taip Kavadas apiplėšė miestą, jį sunaikino ir padegė. Jis sunaikino visus kaimus šiauriniame regione, o išgyvenusius išsivedė į nelaisvę. Jis paskyrė Konstantiną kariniu vadu, paliko įgulą Teodosiopolyje ir po to išvyko.
Aštuoni šimtai keturiolikti metai (502–503 m. po Kr.): Šiais metais taip pat dideli sunkumai sunkiai slėgė Mesopotamijos regioną, kuriame mes gyvename, tokiu būdu, kad tai, ką Kristus, mūsų Viešpats, savo Evangelijoje paskelbė prieš Jeruzalę ir kas iš tiesų išsipildė, ir tai, ką jis kalbėjo apie šio pasaulio pabaigą, atitiko tai, kas mums nutiko šiuo metu. Nes po to, kai žemės drebėjimai įvyko vienoje ir kitoje vietoje, kaip jums rašiau, ir po to, kai kilo badas, maras, siaubas bei baimės, ir danguje pasirodė didūs ženklai, tauta pakilo prieš tautą ir karalystė prieš karalystę, ir mes kritome nuo kalavijo ašmenų ir buvome išvesti į nelaisvę į visas vietas, kol mūsų žemė buvo triuškinama svetimų tautų. Taigi, jei ne mūsų Viešpaties žodžiai, kuris sakė: „Kai išgirsite apie karus ir sąmyšius, nebijokite, nes tai turi įvykti pirmiausia, bet pabaiga dar neatėjo“, mes būtume išdrįsę pasakyti, kad atėjo pasaulio pabaiga – iš tiesų daugelis taip manė ir kalbėjo. Bet mes pastebėjome, kad šis karas nevyko visame pasaulyje, ir kartu su tuo prisiminėme palaimintojo Pauliaus žodžius, kuriais jis perspėjo tesalonikiečius dėl mūsų Viešpaties atėjimo, sakydamas, kad jie neturėtų išsigąsti nei žodžio, nei dvasios, nei klaidinančio laiško, tarytum jis būtų nuo jo, sakančio, kad Viešpaties diena jau atėjo; jis nurodė, kad neįmanoma, jog pabaiga ateitų, kol nebus apreikštas netikrasis Kristus. Taigi, iš šių mūsų Viešpaties ir jo apaštalo žodžių mes supratome, kad šie įvykiai mums nutiko ne dėl paskutiniųjų laikų, bet jie įvyko mūsų bausmei, nes mūsų nuodėmės tapo sunkios.
Pirmojo tešrino (spalio) penktąją dieną, šeštadienį, persų karalius Kavadas atėjo iš šiaurės, ir jis su visa savo kariuomene įsirengė stovyklą priešais Amidos miestą, kuris yra pas mus Mesopotamijoje. Kai Romos imperatorius Anastazijus išgirdo, kad Kavadas surinko savo pajėgas, jis nenorėjo su juo susitikti mūšyje, kad nė vienoje pusėje nebūtų pralietas kraujas. Vietoj to jis nusiuntė jam aukso per Rufiną, kuriam įsakė, kad jeigu Kavadas yra pasienyje ir dar neperėjo į Romos teritoriją, jis turėtų atiduoti jam auksą ir jį išsiųsti. Kai Rufinas pasiekė Kapadokijos Cezarėją, jis išgirdo, kad Kavadas sunaikino Agelą, Sufą, Armėniją ir Arabą. Palikęs auksą Cezarėjoje, jis nuvyko pas jį ir pasakė jam palikti pasienį bei pasiimti auksą. Kavadas nesutiko, bet sučiupo Rufiną ir įsakė jį sulaikyti. Jis ir visa jo kariuomenė kovojo prieš Amidą, naudodami visas karo taktikas dieną ir naktį. Jie supylė prieš jį pylimą, bet Amidos žmonės pristatė sieną ir padidino jos aukštį. Kai pylimas iškilo aukštai, persai atgabeno taraną, ir kai jie smarkiai daužė sieną, naujai pastatyta dalis atsilaisvino ir, kadangi ji nebuvo nusistovėjusi, sugriuvo. Tačiau amidiečiai padarė spragą sienoje žemiau pylimo ir slapta įtraukė supiltą žemę į miestą, prilaikydami darbą sijomis, ir ištuštėjęs pylimas sugriuvo.
Kadangi Kavadui nepavyko įveikti miesto, jis išsiuntė taji arabų karalių Numaną ir visą jo kariuomenę žygiuoti į pietus nuo Charano žemės. Taip pat dalis persų kariuomenės žygiavo prieš juos į Konstantinos miestą, kuris yra Tela, niokodami, plėšdami ir naikindami visą regioną. Antrojo tešrino (lapkričio) mėnesio devynioliktąją dieną Olimpius, Telos duksas, ir Eugenijus, Melitenės duksas, kurie tuo metu buvo atvykę, išžygiavo su savo kariais ir išžudė visus persus, kuriuos rado aplinkiniuose Telos kaimuose. Kai jie pasuko atgal, norėdami grįžti į miestą, kažkas jiems pranešė, kad slėnyje, netoli nuo jų, yra penki šimtai žmonių. Jie pasiruošė su jais kautis, bet su jais buvę romėnų kariai buvo išsisklaidę apvogti mirusiųjų. Kadangi buvo naktis, Olimpius įsakė kalvos viršūnėje uždegti šviesą ir pūsti ragus, kad surinktų išsisklaidžiusius karius.
Kai persų marzbanai, kurie buvo įsikūrę stovyklą Tel-Bešmajaus kaime, pamatė ugnies šviesą ir išgirdo ragų garsą, jie apginklavo visas savo pajėgas ir žygiavo prieš juos. Kai romėnų kavalerija suprato, kad persų yra daugiau, jie atsitraukė; pėstininkai, negalėdami pabėgti, buvo priversti kautis. Jie susibūrė ir išsirikiavo mūšiui, suformuodami tai, kas vadinama chelonė arba vėžliu. Jie ilgai kovėsi, bet kadangi persų kariuomenė buvo gausesnė, o dar labiau todėl, kad prie jų prisijungė hunai ir taji arabai, pėstininkų gretos buvo pralaužtos. Susimaišę sumaištyje ir susipinę su kavalerija, jie buvo sumindžioti ir sutraiškyti po taji arabų žirgų kanopomis. Daugelis romėnų buvo nužudyta, o likusieji paimti į nelaisvę.
Šio mėnesio dvidešimt šeštąją dieną Numanas taip pat atėjo iš pietų ir įsiveržė į charaniečių teritoriją, naikindamas, plėšdami ir imdamas į nelaisvę žmones, galvijus bei turtą visoje Charano teritorijoje. Jis taip pat žygiavo iki pat Edesos ir sunaikino, apiplėšė bei paėmė į nelaisvę visus kaimus; žmonių, kuriuos jis išsivedė į nelaisvę, skaičius buvo aštuoniolika tūkstančių penki šimtai, neskaitant nužudytųjų, ir neskaičiuojant galvijų, turto bei visokio grobio. Priežastis, dėl kurios kaimuose buvo rasta tiek daug žmonių, buvo ta, kad tai buvo vynuogių rinkimo metas, nes į vynuogių rinkimą išėjo ne tik kaimiečiai, bet ir daugelis charaniečių bei edesiečių, ir taip jie buvo paimti į nelaisvę. Dėl to Edesa buvo užplombuota ir saugoma: buvo iškasti apkasai, sutvirtinta siena, o miesto vartai užblokuoti tašytais akmenimis, nes vartai buvo susidėvėję. Jie siekė juos atnaujinti ir padaryti sklendes upės šliuzams, kad kas nors per juos neįeitų, bet tokiam sumanymui nepavyko rasti pakankamai geležies. Buvo išleistas įsakymas, kad kiekvienas namas Edesoje turi duoti po dešimt litrų (svarų) geležies, ir kai tai buvo padaryta, darbas buvo užbaigtas. Kai Eugenijus suprato, kad nesugebės pasipriešinti visiems persams, jis paėmė savo kariuomenės likučius ir žygiavo prieš jų postą Teodosiopolyje, sunaikindamas tuos, kurie jame buvo, ir atsiimdamas miestą.
Kavadas vis dar kovojo prieš Amidą, stengdamasis ir sunkiai dirbdamas, kad atstatytų sugriuvusį pylimą. Jis įsakė persams užpildyti jį akmenimis ir mediena ir atnešti medžiagos iš ašutų, vilnos ir lino, kad padarytų kažką panašaus į pašarų maišus ar maišelius, užpildytų juos žemėmis ir sukrautų juos ant padaryto pylimo, kad jis greitai iškiltų prieš sieną.
Tuomet amidiečiai sugalvojo įrenginį, kurį persai pavadino „triuškintuvu“, nes jis trukdė jų darbui ir juos niokojo. Nes šiuo įrenginiu amidiečiai svaidė didžiulius akmenis, kurių kiekvienas svėrė daugiau nei tris šimtus litrų (svarų). Taip medvilninė danga, po kuria slėpėsi persai, buvo pramušta, sutraiškant tuos, kurie stovėjo po ja. Taranas taip pat buvo sudaužytas akmenų, kurie buvo svaidomi nuolat ir be perstojo. Amidiečiai negalėjo sunaikinti persų jokiomis kitomis priemonėmis, tik didžiuliais akmenimis, nes persai vandenyje išmirkė medvilninę dangą, kuri daug kartų buvo pritvirtinta virš (pylimo): jos negalėjo pažeisti strėlės dėl jos storio arba ugnis, nes ji buvo drėgna. Kas dėl didžiulių akmenų, kuriuos svaidė „triuškintuvas“, jie naikino dangą, vyrus ir karinę įrangą. Taip persai buvo nugalėti ir atsisakė naudoti pylimą. Jie pasitarė grįžti į savo šalį, nes per tris mėnesius, kol jie apgulė miestą, penkiasdešimt tūkstančių galingų jų vyrų buvo nužudyta mūšiuose, kurie vyko nuolat, dieną ir naktį.
Dabar amidiečiai, įgiję pasitikėjimo savo pergale, tapo aplaidūs ir nebesaugojo sienos taip uoliai, kaip (tai darė) praeityje. Antrojo kanuno (sausio) mėnesio dešimtąją dieną sargybos ant sienos išgėrė daug vyno, nes buvo šalta. Atėjus nakčiai, vieni nugrimzdo į labai gilų miegą, o kiti paliko savo postus ir ieškojo prieglobsčio savo namuose, nes lijo lietus. Ar tai įvyko dėl aplaidumo, kaip mes manome, ar dėl klastingo sąmokslo, kaip žmonės kalbėjo, ar kaip Dievo bausmė, persai užvaldė Amidos sieną naudodami kopėčias, tuo tarpu nebuvo atidaryti jokie vartai ir nebuvo pralaužtos jokios sienos. Jie nuniokojo miestą, išplėšė jo turtus, sutrypė pašventintąją (duoną), paniekino jo pamaldas, apiplėšė jo bažnyčias ir išvarė į nelaisvę jo gyventojus, išskyrus senelius, neįgaliuosius ir tuos, kurie pasislėpė. Jie paliko ten trijų tūkstančių vyrų įgulą; visi (likusieji) nusileido į Šigaro kalnus. Kad likusių persų neerzintų amidiečių lavonų smarvė, jie išnešė juos pro šiaurinius vartus ir sukrovė į dvi krūvas. Daugiau nei aštuoniasdešimt tūkstančių buvo išnešta pro šiaurinius vartus, neskaičiuojant išvestų gyvų, kuriuos jie užmėtė akmenimis už miesto, tų, kuriuos jie nudūrė ant savo padaryto pylimo viršūnės, tų, kurie buvo įmesti į Tigrą, ir tų, kurie patyrė visas kitas neapsakomas mirtis.
Tada Kavadas išlaisvino Rufiną, kad šis galėtų papasakoti imperatoriui, kas nutiko. Pastarasis pasakojo apie naikinimą visose vietose, ir dėl šių pranešimų miestai į rytus nuo Eufrato persigando ir ruošėsi bėgti į vakarus. Gerbiamasis Jokūbas periodeutas, kuris sukūrė daug memrų Šventojo Rašto ištraukoms ir buvo sugjoto poemų bei giesmių apie skėrių laiką autorius, neapleido savo deramų pareigų ir šiuo metu, bet rašė paraginimo laiškus visiems miestams, ragindamas juos pasikliauti dieviškuoju išgelbėjimu ir drąsindamas nebėgti.
Tai išgirdęs, imperatorius Anastazijus išsiuntė didelę romėnų kariuomenę, kad ji peržiemotų miestuose ir juos apsaugotų. Kas dėl Kavado, jam nepakako viso grobio, kurį jis prisiplėšė, ir belaisvių, kuriuos išsivedė, taip pat jis nepasisotino dideliu kraujo praliejimu, bet išsiuntė ambasadorius pas imperatorių, sakydamas: „Atsiųsk man aukso arba priimk karą!“ Tai buvo nisano (balandžio) mėnesį. Imperatorius aukso neatsiuntė, bet pasiruošė atsakomajam smūgiui ir atkeršyti už žuvusiuosius. Ijaro (gegužės) mėnesį jis išsiuntė prieš Kavadą tris vadus: Areobindą, Patricijų ir Hipatijų, o su jais – ir daug kitų vadų. Areobindas nužygiavo ir įkūrė stovyklą pasienyje prie Daros ir Amudino, priešais Nisibio miestą; jis turėjo su savimi dvylika tūkstančių vyrų. Patricijus ir Hipatijus, o su jais keturiasdešimt tūkstančių karių, apgulė Amidą, kad išstumtų persų įgulą. Eparchas Apionas taip pat atvyko ir įsikūrė Edesoje, kad tvarkytų romėnų kariuomenės tiekimą. Kadangi kepėjai nepajėgė iškepti pakankamai duonos, jis įsakė išdalinti kviečius visiems Edesos namams, kad jie savo lėšomis keptų bukelatoną (džiūvėsius). Per pirmąjį etapą edesiečiai pagamino šešis šimtus trisdešimt tūkstančių modijų.
Kai Kavadas suprato, kad Areobindo pajėgos buvo negausios, jis išsiuntė prieš juos dvidešimt tūkstančių persų, buvusių su juo Šigare. Areobindas ne kartą juos atmušė, kol jie buvo nustumti atgal, sumušti, prie pat Nisibio vartų. Daugelis bėgančiųjų užduso prie vartų, kai skubėjo patekti į vidų. Tamuzo (liepos) mėnesį hunai ir taji arabai susirinko kartu su persais eiti prieš jį (=Areobindą), vadovaujami Konstantino. Kai jis (=Areobindas) tai sužinojo iš šnipų, jis nusiuntė Kalipijų iš Alepo pas Patricijų ir Hipatijų sakydamas: „Ateikite čia ir padėkite man, nes didžiulė kariuomenė ruošiasi mus pulti.“ Jie nekreipė dėmesio ir liko savo vietose netoli Amidos.
Kai persai užpuolė Areobindo stovyklą, šie negalėjo su jais kovoti, paliko savo stovyklą ir pabėgo į Telą bei Edesą; visas jų turtas buvo išplėštas ir išneštas.
Tuo tarpu Patricijaus ir Hipatijaus kariai statė tris medinius bokštus, kuriais galėtų užkopti ant Amidos sienų. Kai bokštų statyba, kainavusi dideles išlaidas, buvo baigta – jie buvo sutvirtinti geležimi, kad niekas jų nepažeistų – jie sužinojo, kas nutiko pasienyje. Jie padegė bokštus ir išvyko iš ten, vytis persų, bet jų nepasiekė. Vienas iš karininkų, vardu Farazmanas, ir kitas, vardu Teodoras, gudriai pasiuntė galvijus praeiti pro šalį netoli Amidos, tuo tarpu kai jie su savo kariais gulėjo pasaloje. Kai persai, buvę Amidos viduje, pamatė galvijus, apie keturis šimtus rinktinių jų vyrų išėjo jų grobti, tačiau pasaloje gulėję romėnai atsistojo ir juos sunaikino, paimdami jų vadą gyvą. Jis pažadėjo atiduoti Amidą, ir dėl to Patricijus bei Hipatijus ten sugrįžo. Bet kai tas marzbanas nesugebėjo ištesėti savo pažado – esantieji miesto viduje su juo nesutiko – stratelatas įsakė jį nukryžiuoti. Persijos taji arabai žygiavo į Chaburą, ir Kalinikumo duksas Timostratas išėjo prieš juos [ir juos sunaikino]. Romėnų žemės taji arabai, vadinami talabitais, taip pat patraukė link Hiros prie Numano ir susidūrė su karavanu, kuris važiavo pas jį, bei kupranugariais, gabenusiais jam xxxx. Jie juos užpuolė, sunaikino ir išsivedė kupranugarius, bet nepuolė Hiros, nes jos gyventojai persikėlė į gilią dykumą. Tada, obo (rugpjūčio) mėnesį, visa persų, hunų, kadišajų ir armėnų kariuomenė susirinko ir žygiavo iki pat Opadnos. Patricijus ir jo kariai apie tai išgirdo ir pakilo žygiuoti prieš juos, bet kol romėnai dar buvo kelyje ir dar nebuvo išsirikiavę kovai, persai susidūrė su jų avangardu ir jį sumušė.
Kai sumuštieji atsitraukė, likusi romėnų kariuomenė suprato, kad avangardas buvo sunaikintas, ir juos apėmė baimė. Jie nebetęsė kovos, bet Patricijus pirmasis pasitraukė, o visa jo kariuomenė pasekė paskui jį, ir jie perėjo Eufratą ieškodami prieglobsčio Samosatos mieste. Šiame mūšyje buvo sužeistas Persijos taji arabų karalius Numanas. Vienas iš romėnų karininkų, vardu Petras, pabėgo į Ašparino pilį, ir kai persai pilį apsupo, gyventojai iš baimės atidavė jį jiems, ir persai jį išsivedė į nelaisvę, bet romėnus, buvusius kartu su juo, išžudė. Kas dėl pilies gyventojų, jie jiems niekaip nepakenkė.
Persų karalius Kavadas svarstė žygiuoti prieš Areobindą Edesoje, kuriam jį viliojo taji arabų karalius Numanas dėl to, kas nutiko jo karavanui. Vienas genties vyras iš Numano Hiros, kuris buvo krikščionis, atsakė ir tarė: „Jūsų didenybe, neturėtumėte vargintis eiti kariauti prieš Edesą: neatšaukiamas Kristaus, kurį jie garbina, žodis skelbia, kad joks priešas jos niekada nenugalės!“ Tai išgirdęs, Numanas pagrasino įvykdyti Edesoje blogesnes piktadarystes už tas, kurios buvo padarytos Amidoje, ir ištarė šventvagiškus žodžius. Bet Kristus per jį parodė aiškų ženklą: tuo pat metu, kai jis piktžodžiavo, jo galvoje patirta žaizda ištino ir visa jo galva uždegė. Tada jis atsistojo ir nuėjo į savo palapinę, ir, išbuvęs tokiose kančiose dvi dienas, mirė. Kas dėl Kavado, net ir šis ženklas nesulaikė jo piktos valios; jis paskyrė karalių į Numano vietą ir pakilo žygiuoti į karą.
Pasiekęs Telą, jis ją apgulė. Ten buvę žydai svarstė atiduoti jam miestą, ir jie iškasė tunelį po savo sinagogos bokštu, kurį jiems buvo pavesta saugoti, ir pranešė apie tai persams, kad šie galėtų įsikasti (iš savo pusės) ir pro jį užeiti. Tai buvo atskleista komesui Petrui, kuris buvo nelaisvėje. Jis paprašė jį saugojusių vyrų atvesti jį prie sienos, sakydamas, kad jis turi šiek tiek drabužių ir daiktų, kuriuos paliko mieste, ir norėjo paprašyti Telos žmonių jam juos atiduoti. Sargybiniai sutiko ir atvedė jį netoliese. Jis pasakė kariams, stovėjusiems ant sienos, pakviesti komesą Leontijų, kuris tuo metu saugojo miestą. Jie jį pakvietė kartu su karininkais, ir Petras prabilo graikiškai, atskleisdamas jiems žydų išdavystę. Ir kad persai nieko nesužinotų, jis paprašė jų duoti jam du drabužius.
Iš pradžių jie apsimetė esą susierzinę, bet po to numetė nuo sienos du drabužius, nes jam išties reikėjo šiek tiek drabužių. Po to jie nusileido nuo sienos, ir lyg nieko nežinodami apie žydų klastą ir nežinodami, kuri tai vieta, apėjo visą sieną ir apžiūrėjo jos pamatus, tarsi norėdami pamatyti, ar jai nereikia remonto. Jie tai padarė dėl Petro, kad persai nesužinotų, jog jis atskleidė šį reikalą, ir tada nepriverstų jo dar labiau kentėti. Galiausiai jie priėjo vietą, kurią saugojo žydai, ir rado ją iškastą. Pastarieji iškasė didžiulį tunelį bokšto viduje, kaip jiems ir buvo sakyta (Petro). Kai romėnai tai suprato, jie apimti didžiulio įtūžio išėjo prieš juos. Apėję visą miestą, jie išžudė visus žydus, kuriuos rado: vyrus ir moteris, senus ir jaunus. Jie tai darė kelias dienas ir tik nenoromis liovėsi žudyti komeso Leontijaus įsakymu ir palaimintojo vyskupo Bar Hadado prašymu. Jie budriai saugojo miestą dieną ir naktį, o šventasis Bar Hadadas vaikščiojo aplink, lankydamas juos, melsdamasis už juos ir laimindamas. Jis gyrė jų uolumą, drąsino juos ir šlakstė krikšto vandeniu ant jų bei ant miesto sienos. Vaikščiodamas jis taip pat nešiojo Eucharistijos duoną, kad leistų jiems priimti komuniją savo postuose, idant nė vienas iš jų nepaliktų savo posto ir nenuliptų nuo sienos šiam tikslui. Jis taip pat drąsiai išėjo pas persų karalių, kalbėjosi su juo ir jį nuramino. Kai Kavadas suprato šio žmogaus orumą ir taip pat pastebėjo romėnų budrumą, jam pasirodė netinkama likti be darbo prie Telos su visa savo kariuomene. Visų pirma, kariuomenė negalėjo rasti maisto atsargų nuniokotoje vietoje, ir, antra, jis nerimavo, kad romėnų vadai neužpultų jo visi kartu. Todėl jis greitai patraukė link Edesos, maždaug dvidešimčiai dienų įkurdamas stovyklą prie Galabo upės, vadinamos „Medų upe“. Tačiau įžūlieji iš jo kariuomenės vaikščiojo po regioną jį niokodami.
Ilulo (rugsėjo) šeštąją dieną edesiečiai sugriovė visus vienuolynus ir užeigas, esančias netoli sienos, ir padegė Kefar-Slemo kaimą, kuris yra Negbatas. Jie sunaikino visas gyvatvores, supančias sodus ir parkus, ir iškirto medžius, kurie juose buvo. Jie sunešė visų kankinių kaulus (iš bažnyčių), esančių aplink miestą. Jie sunešė ginklus ant sienos ir pritvirtino ašutines dangas ant dantytų sienos viršūnių. Šio mėnesio devintąją dieną Kavadas atsiuntė žinią Areobindui, kad jis arba priimtų į miestą jo marzbaną, arba išeitų pas jį į lygumą, sakydamas, kad nori sudaryti su juo taikos sutartį.
Tuo pat metu jis slapta įsakė, kad jei Areobindas leis jiems įeiti į miestą, jo kariai turėtų užgrobti sieną ir vartus, kol jis atvyks įeiti paskui juos. O jei Areobindas išeitų pas juos, jie turėtų laukti pasaloje, jį pagrobti ir atvesti pas jį (=Kavadą). Kadangi Areobindas bijojo leisti jiems užeiti į miestą, jis išėjo pas juos į lauką, nenutoldamas toli nuo miesto, bet iki pat Moro Sergijaus bažnyčios. Bavajus, kuris buvo astabidas, kas reiškia persų magistras, atėjo ir tarė Areobindui: „Jei nori, kad mes sudarytume taiką, duok mums dešimt tūkstančių litrų (svarų) aukso ir sudaryk su mumis sutartį, kad galėtume kasmet rinkti įprastus pinigus.“ Areobindas pažadėjo duoti iki septynių tūkstančių litrų (svarų), bet jie nenorėjo priimti pasiūlymo ir ginčijosi su juo nuo pat ryto iki devintos valandos. Nerasdami progos (pritaikyti) savo klastai dėl jį saugojančių romėnų ir bijodami vėl kariauti prieš Edesą dėl to, kas nutiko Numanui, jie paliko Areobindą Edesoje ir patraukė kariauti prieš Charaną, o visus taji arabus pasiuntė į Sarugą. Rifaja, buvęs Charane, slapta išėjo iš miesto ir užpuolė juos, nužudydamas šešiasdešimt vyrų ir paimdamas į nelaisvę hunų vadą. Kadangi šis vyras buvo garsus ir persų karaliaus labai gerbiamas, pastarasis pažadėjo charaniečiams, kad jeigu jie jį atiduos gyvą, jis nekovos prieš juos. Bijodami karo, jie perdavė huną, kartu su juo atsiųsdami jo garbei tūkstantį penkis šimtus avinų ir kitų dalykų.
Persijos taji arabai, kurie buvo pasiųsti į Sarugą, nukeliavo iki pat Eufrato, naikindami, imdami į nelaisvę ir plėšdami viską, ką galėjo. Vienas iš romėnų karininkų Patriciolas ir jo sūnus Vitalianas atvyko tuo metu iš vakarų žygiuoti į karą. Jis buvo bebaimiškai drąsus, nes buvo toli nuo to, kas nutiko anksčiau. Perėjęs upę, jis susidūrė su vienu iš persų karininkų, su kuriuo susikovė, sunaikindamas visus persus, buvusius kartu su juo. Tuomet jis susiruošė keliauti į Edesą, bet, išgirdęs iš bėglių, kad Kavadas apsupo miestą, vėl persikėlė per upę ir pasiliko Samosatoje.
Šio mėnesio septynioliktąją dieną, trečiadienį, mes išvydome, kaip Kristaus žodžiai ir jo pažadai Abgarui išsipildo darbais. Nes Kavadas, surinkęs visą savo kariuomenę ir palikęs Eufrato upę, įkūrė stovyklą priešais Edesą. Jo stovykla driekėsi nuo Moro Kosmo ir Moro Damiano kankinių šventovės – užimdama visus sodus, Moro Sergijaus bažnyčią bei Bekino kaimą – iki pat Išpažinėjų bažnyčios, o jos plotis siekė net Cerino nusileidimą.
Nesuskaičiuojama daugybė pajėgų per vieną dieną apsupo Edesą, neskaičiuojant kalnuose ir aukštumose įsteigtų sargybos postų, kurie užpildė visą regioną. Visi miesto vartai buvo atviri, bet persai negalėjo įeiti į miestą dėl Kristaus palaiminimo. Maža to, juos apėmė baimė, ir jie liko savo vietose, o nuo ryto iki maždaug devintos valandos su jais niekas nekovojo. Tuomet keli vyrai išėjo iš miesto kovoti su jais, nužudydami daug persų, o iš jų pačių krito tik vienas. Vandenį nešančios moterys išėjo už sienos, kad kariai galėtų atsigerti, o jauni berniukai svaidė (akmenis) iš laidyklių. Taip tie keli žmonės, išėję iš miesto, nuvijo (priešą) šalin, atstumdami juos nuo sienos, nes jie buvo lanko šūvio atstumu. Jie atsitraukė ir įsirengė stovyklą šalia Kubės kaimo.
Kitą dieną Areobindas išėjo už Didžiųjų Vartų ir, stovėdamas priešais persų kariuomenę, nusiuntė žinią Kavadui: „Štai, tu iš patirties supranti, kad miestas nėra nei tavo, nei Anastazijaus, bet tai yra Kristaus miestas, kuris jį palaimino ir pakilo prieš tavo pajėgas, kad jos jo nenugalėtų!“ Kavadas jam atsakė: „Duok man įkaitų dėl saugumo, kad manęs nepultum, kai ruošiuosi išeiti, ir atsiųsk man vyrus, kuriuos vakar paėmei į nelaisvę, bei auksą, kurį pažadėjai, ir aš paliksiu miestą.“ Areobindas atidavė jam komesą Bazilijų ir keturiolika vyrų, kuriuos buvo paėmęs į nelaisvę, ir sudarė su juo susitarimą, kad po dvylikos dienų duos jam du tūkstančius litrų (svarų) aukso. Kavadas išvyko ir įkūrė stovyklą Dahbanoje, bet jis nelaukė nustatytos dienos; priešingai, kitą dieną jis atsiuntė vieną iš savo vyrų, vardu Hormizdas, įsakydamas jam atnešti tris šimtus litrų (svarų) aukso. Areobindas sušaukė miesto didikus, kad apsvarstytų, kaip būtų galima surinkti šiuos pinigus, bet kai jie suprato, kad Hormizdas atvyko per anksti, jie pasijuto stiprūs dėl savo pasitikėjimo Kristumi ir drąsiai pasakė Areobindui: „Mes nesiunčiame aukso klastingam žmogui, nes kaip jis paneigė savo paties žodį ir nesulaukė tavo jam nustatytos dienos, taip jis apsigalvos ir meluos, kai gaus auksą. O mes tikime, kad jei jis su mumis kovos, bus sugėdintas, nes Kristus apgins šį miestą.“ Tada ir Areobindas sustiprėjo ir nusiuntė Kavadui tokią žinią: „Dabar mes žinome, kad tu nesi karalius, nes joks karalius neduoda žodžio ir po to klastingai jo neatsižada. O jei jis meluoja, jis nėra karalius. Kadangi tu parodei melagystę, grąžink man komesą Bazilijų ir daryk, ką nori!“
Kavadas įsiuto, paruošė su juo buvusius dramblius ir su visa savo kariuomene vėl grįžo pulti Edesos ilulo (rugsėjo) mėnesio dvidešimt ketvirtąją dieną, trečiadienį. Jis apsupo miestą dar sandariau nei praėjusį kartą. Nors visi miesto vartai buvo atviri, Areobindas įsakė romėnams su juo nekovoti, kad neparodytų jokio neteisėto veiksmo iš savo pusės, tačiau kai kurie mieste buvę kaimiečiai išėjo prieš Kavado karius su laidyklėmis, parblokšdami daugybę jo šarvuotų vyrų, tuo tarpu kai nė vienas iš jų pačių nekrito. Tada jo legionai stengėsi įsiveržti į miestą, bet kai jie priartėjo prie jo vartų tarsi aukštas žemės pylimas, jie buvo pažeminti, pavargo ir atsitraukė. Dėl greito jų kavalerijos puolimo, laidyklininkai įsimaišė tarp jų. Nors persai šaudė strėlėmis, hunai mojavo odiniais diržais, o taji arabai nukreipė į juos ietis, jie negalėjo nė vienam iš jų pakenkti. Atvirkščiai, kaip filistinai, kurie ėjo prieš Samsoną, nors jų taip pat buvo daug ir jie buvo ginkluoti, jie nesugebėjo jo nužudyti, tuo tarpu jis, neturėdamas ginklo, asilo žandikauliu nužudė tūkstantį iš jų. Panašiai ir persai, hunai bei taji arabai, krisdami nuo žirgų nuo akmenų, kuriuos svaidė laidyklininkai, nesugebėjo nužudyti nė vieno iš jų. Supratę, kad nepajėgia nei paimti miesto, nei pakenkti tarp jų įsimaišiusiems neginkluotiems žmonėms, jie padegė Moro Sergijaus bažnyčią, Išpažinėjų bažnyčią, visus išlikusius vienuolynus ir Negbato bažnyčią – pastarąją piliečiai buvo apleidę.
Kai stratelatas Areobindas pamatė kaimiečių uolumą ir kad jie nebuvo sugėdinti, bet juos lydėjo (dieviškoji) pagalba, kitą dieną jis sušaukė visus Edesoje buvusius kaimiečius į bažnyčią ir davė jiems po tris šimtus denarų dovanų. Kavadas paliko Edesą ir nuvyko įkurti stovyklos prie Eufrato upės, ir iš ten išsiuntė ambasadorius pas imperatorių, kad praneštų jam apie savo atvykimą. O kartu su juo buvę taji arabai perėjo upę į vakarus, plėšdami, imdami į nelaisvę, naikindami ir degindami viską, ką tik rado. Dalis persų kavalerijos patraukė į Batnaną, ir kadangi jo siena buvo pralaužta, piliečiai negalėjo jiems pasipriešinti. Atvirkščiai, jie priėmė juos be kovos ir atidavė jiems miestą.
Aštuoni šimtai penkiolikti metai (503–504 m. po Kr.): Kai Romos imperatorius sužinojo, kas nutiko, jis išsiuntė savo magistrą Celerį su didele kariuomene. Tai išgirdęs, Kavadas pajudėjo palei Eufrato upę, kad nueitų ir apsistotų savo regione, vadinamame Bet Aramaje. Priartėjęs prie Kalinikumo, jis nusiuntė ten marzbaną kovoti prieš juos. Duksas Timostratas išėjo prieš jį, sunaikino visą marzbano kariuomenę, o jį patį paėmė gyvą. Kai Kavadas pasiekė miestą, jis pastatė visą savo kariuomenę prieš jį, tvirtai pasiryžęs jį išrauti su šaknimis ir išvaryti visus jo gyventojus į skerdynes ar nelaisvę, jei jie neperduos jam marzbano. Išsigandęs didžiulės persų kariuomenės, duksas jį atidavė.
Kai magistras Celeris pasiekė Mabugą, kuris yra prie Eufrato upės, jis suprato, kad Kavadas pasitraukė prieš jį. Kadangi atėjo žiemos sezonas ir jis negalėjo jo persekioti, jis sušaukė romėnų generolus ir juos subarė už tai, kad jie neklausė vienas kito. Tada jis paskyrė jiems miestus, kuriuose jie praleis žiemą, kol ateis karo sezonas.
Pirmojo kanono (gruodžio) dvidešimt penktąją dieną atėjo imperatoriaus įsakymas, kuriuo visai Mesopotamijai buvo atleistas sintelejos mokestis. Kai Amidoje buvę persai pamatė, kad romėnų kariuomenė pasitraukė, jie atidarė miesto vartus, ėjo į vidų ir į lauką kur tik norėjo, pardavinėdami pirkliams žalvarį, alavą ir geležį, audinių atraižas ir viską, kas jame buvo rasta, ir netgi įsteigė jame sandėlį. Apie tai išgirdęs Patricijus išvyko iš Melitenės, kurioje žiemojo, atvyko ir įkūrė stovyklą priešais Amidą. Jis išžudė visus pirklius, kuriuos rado gabenančius žemyn grūdus ir aliejų, o taip pat tuos, kurie ten kažką pirko. Jis taip pat sužinojo, kad persai, kuriuos Kavadas išsiuntė, gabeno ten ginklus, grūdus ir galvijus, ir jis juos išžudė bei atėmė viską, ką jie turėjo. Kai Kavadas apie tai sužinojo, jis išsiuntė prieš jį marzbaną, kad atkeršytų. Kai jie priartėjo vienas prie kito kautis, romėnai, išsigandę savo ankstesnio pralaimėjimo, patarė Patricijui bėgti, ir jis sutiko. Skubėdami ir nežinodami, kur eina, jie priėjo upę, vardu Kalatas, ir kadangi buvo žiema ir upė buvo patvinusi, jie negalėjo jos pereiti, o tas iš jų, kuris puolė persikelti per upę, nuskendo kartu su savo žirgu.
Tai pamatęs, Patricijus pastiprino romėnus, sakydamas: „O romėnai, neužtraukime gėdos savo giminėj ir savo karinei profesijai bėgdami nuo savo priešų; verčiau grįžkime prieš juos, ir galbūt mes juos nugalėsime. Jei jie mus įveiks, verčiau mirkime nuo kalavijo ašmenų su gera narsumo reputacija, nei nuskęskime vandenyse kaip bailiai! Tada romėnai, prispausti upės, sutiko su jo patarimu, įnirtingai atsisuko prieš persus, sunaikino juos ir gyvus sučiupo jų vadus. Po to jie grįžo ir apgulė Amidą. Patricijus nusiuntė surinkti amatininkų iš kitų miestų ir daug kaimiečių, ir įsakė jiems iškasti tunelį po siena, kad ji atsilaisvintų ir sugriūtų.
Odoro (kovo) mėnesį, kol likę romėnai rinkosi žygiuoti žemyn su magistru, Dievas davė ženklą, kad paskatintų juos pasitikėti pergale. Tai sužinojome iš Zeugmos bažnyčios narių laiško, bet kad neatrodytų, jog aš išsigalvoju ar kad buvau priverstas patikėti melagingu pranešimu, aš užrašau mus pasiekusio laiško žodžius taip:
„O dabar paklausykite apie stebuklą, (atnešantį) nuostabų džiaugsmą, kuriam nėra lygių, nes jis liečia mus, jus ir visus romėnus. Tai toks nuostabus darbas, kad mėsingo kūrinio protui sunku tuo patikėti, bet mes tai matėme savo akimis, lietėme (savo rankomis) ir skaitėme savo lūpomis, ir jūs turite tuo patikėti be jokios abejonės. Odoro (kovo) devynioliktąją dieną, penktadienį, tą dieną, kai buvo nužudytas mūsų Išganytojas, Agaro (arba Agado) kaime, kuris yra Zeugmos choroje, žąsis padėjo kiaušinį, o ant jo aiškiai ir įskaitomai graikiškais rašmenimis, atkartojant kiaušinio formą, buvo užrašyta. Rašmenys atrodė ir buvo jaučiami kaip iškilūs, panašūs į tuos, kuriuos vienuoliai įrašo ant (Eucharistijos) palaiminimo x x x, ir jų formą jautė net aklieji. Jie buvo tokie: kiaušinio šone buvo įspaustas kryžius, ir nuo šio taško aplink kiaušinį, kol vėl pasiekė kryžių, užrašyta „romėnai“. Ir vėl buvo įspaustas kitas kryžius, ir nuo jo vėl (einant aplink kiaušinį) buvo užrašyta „nugalės“. Kryžiai buvo įspausti vienas virš kito, o žodžiai užrašyti vienas virš kito.
Nebuvo nė vieno krikščionio ar žydo, kuris pamatęs šį stebuklą, nenustotų kartojęs „Šlovė (Dievui)!“ Mes nedrįstame mėgdžioti rašmenų, kuriuos Dievo dešinė nubrėžė (žąsies) įsčiose, nes jie buvo nepaprastai gražūs. Todėl tas, kuris apie tai išgirsta, tegul tiki be abejonės.“ Tokie yra Zeugmos žmonių laiško žodžiai. Pats kiaušinis buvo atiduotas Areobindui tų žmonių, kurių kaime jis buvo padėtas.
Romėnai susibūrė į didelę kariuomenę, nužygiavo žemyn ir įkūrė stovyklą prie Reš Ainos miesto. Taip pat apie dešimt tūkstančių galingų karių Kavadas išsiuntė žygiuoti prieš Patricijų. Jie įėjo į Nisibį ir ten apsistojo pailsėti, o savo galvijus išsiuntė ganytis į Šigaro kalną. Kai magistras apie tai išgirdo, jis išsiuntė Kalinikumo duksą Timostratą su šešiais tūkstančiais raitelių, ir jie nuvyko, užpuolė tuos, kurie prižiūrėjo žirgus, ir juos sunaikino. Jie paėmė žirgus, kaimenes ir daug grobio bei grįžo pas romėnų kariuomenę Reš Ainoje. Tuomet jie visi kartu pajudėjo ir kartu su Patricijumi įkūrė stovyklą priešais Amidos miestą.
Ijaro (gegužės) mėnesį Kalipijus iš Alepo tapo eparchu. Jis atvyko reziduoti į Edesą ir davė edesiečiams kviečių, kad šie savo lėšomis keptų bukelatoną (džiūvėsius), ir jie iškepė aštuonis šimtus penkiasdešimt tūkstančių modijų kviečių. O Apionas išvyko į Aleksandriją, kad ten taip pat keptų bukelatoną ir atsiųstų duonos.
Kai Patricijus per iškastą tunelį nuėjo po Amidos siena, jis parėmė ją mediena ir <padegė>. Taip išorinė sienos pusė susilpnėjo ir sugriuvo, bet (jos) vidinė pusė išliko. Jis svarstė kasti tunelį toliau, kad patektų į miestą. Kai jis iškasė tunelį ir romėnai pradėjo kilti, viena Amidos moteris juos pamatė ir iš džiaugsmo staiga sušuko: „Štai romėnai eina į miestą!“ Persai ją išgirdo, puolė prie pirmojo iškilusio ir jį nudūrė. Gotas, vardu Aldas, iškilo paskui jį – jis buvo paskirtas tribūnu Charane – ir nudūrė tris persus, bet daugiau romėnų neiškilo, nes persai juos pastebėjo. Supratęs, kad niekas nekyla, Aldas išsigando ir pasuko atgal, bet jis nusprendė kartu pasiimti kritusio romėno kūną, kad persai iš jo nesityčiotų. Kai jis traukė kūną ir lindo į tunelį, persai smogė jam ir jį sužeidė. Ir jie nukreipė vandenį iš didelio netoliese esančio šaltinio į tunelį, ir keturi ginkluoti romėnų kariai, kurie ruošėsi kilti, nuskendo, o likusieji pabėgo.
Persai surinko akmenis iš miesto vidaus, užtvėrė tunelį ir virš jo sukrovė daug žemių, budriai saugodami jį iš visų pusių, kad jis nebūtų pralaužtas kitoje vietoje. Iš vidaus jie iškasė apkasus aplink visą sieną ir pripildė juos vandens, kad jeigu romėnai iškastų kitą tunelį, vanduo į jį sutekėtų ir šis reikalas taptų žinomas. Kai Patricijus apie tai sužinojo iš pas jį atėjusio perbėgėlio, jis atsisakė tunelių idėjos.
Vieną dieną, kai visa romėnų kariuomenė buvo rami ir atsipalaidavusi, tokiu būdu kilo kova. Berniukas ganė kupranugarius ir asilus, bet vienas asilas besiganydamas priėjo prie pat sienos. Berniukas bijojo jį parsivesti atgal, o tai pamatęs vienas persas virve nusileido nuo sienos, norėdamas jį papjauti jiems maistui, nes miesto viduje visiškai nebuvo mėsos. Bet vienas romėnų karys, kilme galilėjietis, išsitraukęs kardą ir kairėje rankoje laikydamas skydą, bėgo link perso, norėdamas jį nužudyti. Kai jis jį pasiekė prie pat sienos, tie, kurie stovėjo ant sienos, metė didelį akmenį ir sutraiškė galilėjietį. Persas pradėjo lipti siena aukštyn virve, o kai pasiekė sienos vidurį, vienas romėnų karininkas žengė pirmyn šaudamas strėlę iš tarp dviejų prieš jį ėjusių skydnešių; jis pataikė į persą ir numetė jį žemyn šalia galilėjiečio. Abi pusės ėmė rėkti ir dėl to susijaudinusios pakilo į mūšį. Visos romėnų pajėgos glaudžiai apsupo miestą, iš jų krito keturiasdešimt vyrų, o šimtas penkiasdešimt buvo sužeista. Iš persų, buvusių ant sienos, atrodo, žuvo tik devyni, o keli buvo sužeisti. Kovoti su jais buvo sunku, kol jie buvo ant sienos, nes jie išilgai visos sienos pasistatė sau mažas trobeles, kuriose stovėjo ir kovojo nematomi iš išorės.
Tuomet magistras ir kariniai vadai nusprendė, kad jie neturėtų kovoti su persais, nes romėnai negalėjo pasiekti pergalės juos žudydami. Juk jie kariavo prieš visus persus, bet jeigu Kavadas būtų nugalėtas, persai (Amidoje) pasiduotų arba mirtų savo uždarose erdvėse. Todėl jie davė įsakymą, kad niekas neturi kovoti su (persais Amidoje), kad didelė kariuomenė neišsiskirstytų dėl žuvusių ir sužeistų romėnų.
Hazirono (birželio) mėnesį Konstantinas, kuris buvo išėjęs su persais, supratęs, kad jų planas nepavyksta, pabėgo nuo jų kartu su dviem kilmingomis Amidos moterimis, kurias jam atidavė persų karalius. Jis keturiolika dienų ir naktų žygiavo apleista stepe kartu su keliais jį lydėjusiais žmonėmis, o pasiekęs apgyvendintą žemę, jis prisistatė romėnų taji arabams, kurie palydėjo jį iki kastrono (tvirtovės), vadinamo Šūra, iš kur jį išsiuntė į Edesą. Kai imperatorius išgirdo apie jo atvykimą, jis nusiuntė jam iš paskos.
Ir kai Konstantinas atvyko pas imperatorių, pastarasis įsakė vyskupui įšventinti Konstantiną kunigu ir nurodė, kad jis turi apsigyventi Nikėjos mieste: daugiau nesirodyti prieš jį ir nesivelti į (viešuosius) reikalus.
O Kavadas, užėmęs Amidą, nuėjo į jos demosioną (pirtį) ir patyrė maudymosi naudą, ir kai tik grįžo į savo žemę, jis davė nurodymus, kad visuose Persijos žemės miestuose būtų pastatytos pirtys. Taji arabas Adidas (arba Azizas?), buvęs persų valdžioje, kartu su visa savo kariuomene pasidavė romėnams, jiems paklusdamas. Tamuzo (liepos) mėnesį romėnai vėl kovėsi su persais, buvusiais Amidoje. Arabijos duksas Gainas daugelį jų nušovė strėlėmis, bet dienai įkaitus, jo šarvai įkaito, ir jis šiek tiek atlaisvino savo šarvų diržą. Tuomet į jį pataikė ir jį nužudė strėlės, iššautos iš balistų Amidoje. Kai magistras suprato, kad apguldęs Amidą patiria nuostolių, jis nužygiavo su savo kariuomene žemyn į Persijos teritoriją, palikdamas Patricijų prie Amidos. Areobindas taip pat vedė savo kariuomenę ir įžengė į persų Armėniją, sunaikindamas dešimt tūkstančių armėnų ir persų, paimdamas į nelaisvę trisdešimt tūkstančių moterų bei vaikų, ir apiplėšdamas bei sudegindamas daug kaimų. Kai jie patraukė atgal link Amidos, jie parsivarė šimtą dvidešimt tūkstančių avių, jaučių ir galvijų. Ir jiems praeinant pro Nisibio miestą, romėnai paspendė spąstus. Nedaugelis, lydėję grobį, perėjo jį. Kai marzbanas pamatė, kad jų nedaug, jis apginklavo savo kariuomenę ir išėjo, norėdamas atimti (grobį) iš jų. Jie apsimetė bėgą, ir persai, padrąsinti, juos vijosi, bet kai jie nutolo nuo savo pozicijos, romėnai išėjo iš pasalų ir juos sunaikino. Nė vienas nepabėgo, nors jų buvo apie septynis tūkstančius vyrų. Taip pat armėnas Mušlekas, buvęs persų valdžioje, pasidavė romėnams kartu su visa savo kariuomene, jiems paklusdamas.
Aštuoni šimtai šešiolikti metai (504–505 m. po Kr.): Išlikusieji ir nuo kalavijo pabėgusieji iš Amidoje likusių gyventojų buvo dideliame varge ir kančioje dėl bado. Persai bijojo jų, kad jie neatiduotų miesto romėnams, todėl surišo visus vyrus ir įmetė juos į amfiteatrą, ir taip jie pasidavė badui ir amžiniems pančiams. Bet moterims jie davė šiek tiek savo atsargų, nes jie su jomis paleistuvavo, ir taip pat todėl, kad jie reikalavo, jog šios jiems maltų ir keptų.
Tačiau kai atsargų sumažėjo, kareiviai paliko moteris ir paliko jas be maisto. Šiais metais nė viena iš jų negavo daugiau nei vienos saujos miežių per dieną, o mėsos, vyno ar kitokio maisto jos visiškai neturėjo. Labai bijodami romėnų, jie niekada nesitraukė nuo savo postų, bet pasistatė sau mažas krosneles ant sienos ir užsinešė girnutes. Jie vietoje sumaldavo tą saują miežių, iškepdavo ir suvalgydavo. Jie taip pat užsinešė didelius minkymo lovius, kuriuos padėjo tarp dantytų sienų, pripildė juos žemių, pasodino juose daržovių ir valgė viską, kas ten išdygdavo.
Galbūt tie, kurie ateis po mūsų, nepatikės pasakojimais apie tai, ką ten darė moterys! Bet šiandien tarp tų, kurie uoliai domisi reikalais, nėra nė vieno, kuris nebūtų girdėjęs visko, kas nutiko, kad ir kaip toli nuo mūsų jis bebūtų. Daug moterų susibūrė ir susimokė tarpusavyje, kad vakare ar rytą slapta eitų į miesto turgų ir visus, kuriuos tik sutikdavo ir galėdavo įveikti – ar tai būtų moteris, ar vaikas, ar senis – jos įtraukdavo į namą, nužudydavo ir suvalgydavo, virtą ar keptą. Kai tai iškilo aikštėn iš kepamos mėsos kvapo ir apie tai sužinojo ten buvęs marzbanas, jis daugelį jų kankino ir nužudė, o likusioms uždraudė tai daryti ir žudyti. Bet jis leido joms valgyti tuos, kurie jau buvo mirę, ir jos tai darė atvirai. Jos valgė mirusių žmonių mėsą, bet kitos iš gatvių ir kiemų rinko batus, senus padus ir kitus šlykščius dalykus, kad juos suvalgytų. O romėnų kariuomenei nieko netrūko; priešingai, viskas jiems buvo duodama laiku, imperatoriaus įsakymu atvežta su dideliu rūpesčiu. Jų stovyklose buvo parduodama daugiau daiktų, nei buvo galima rasti miestuose, ar tai būtų maistas, gėrimai, batai ar drabužiai. Visų miestų kepėjai kepė bukelatoną ir siuntė jį jiems. Tuo labiau Edesoje, nes piliečiai šiais metais namuose iškepė šešis šimtus trisdešimt tūkstančių modijų pagal eparcho Kalipijaus įsakymą, neskaičiuojant to, ką visoje choroje (apylinkėse) iškepė kaimiečiai ir kepėjai, tiek svetimi, tiek vietiniai.
Šiais metais taip pat vyskupas Moras Petras dar kartą nuvyko pas imperatorių, norėdamas maldauti atleisti nuo sintelejos. Imperatorius jam atsakė atžariai, kaltindamas jį tuo, kad tokiu metu atvykęs pas jį apleido vargšų priežiūrą. Bet jis pasakė, kad pats Dievas, o ne kieno nors kito įtikinėjimas, būtų įdėjęs jam į širdį norą padaryti gerą darbą „palaimintajam miestui“, jei tai būtų buvę teisinga. Kol vyskupas dar buvo ten, imperatorius atsiuntė atleidimą (nuo mokesčio) visai Mesopotamijai per kažką kitą, (Petrui) apie tai nežinant. Jis taip pat atleido trečdalį sintelejos Mabugo žemei.
Romėnų karininkai, laukiniai žvėrys, pajutę žmogaus mėsos skonį dėl didelio mūš, apgulę Amidą, rengė išpuolius į Persijos teritoriją, plėšdamiiuose žuvusiųjų skaičiaus, pradėjo mus pulti. Bet kai nužudytųjų, imdami į nelaisvę ir naikindami. Persai traukėsi prieš juos, kūnai supuvo ir išnyko, žvėrys eidavo į kaimus, grobdami ir, persikėlę per Tigro upę, jie ten rado persų kavaleriją, kuri rinkosi žy vaikus ir juos suėsdami. Jie taip pat puldavo pavienius vyrus keliuose ir juos sudraskydavo. Žmonės taip persigando, kad kūlimo sezono metu niegiuoti prieš romėnus. Jie narsiai stojo prieš juos ir liko kitoje Tigro pusėje, bet romėnai persikėlė paskui juos ir sunaikino visą persų kavkas visoje choroje nenakvodavo klojimuose be pastogės dėl laukinių žvaleriją, kurią sudarė apie dešimt tūkstančių vyrų. Jie išplėšėrių baimės. Tačiau padedant mūsų Viešpačiui, kuris visada mumisė visų pabėgusiųjų turtą, sudegino daug kaimų, išžudė ju rūpinasi ir savo gailestingumu gelbsti mus iš visų pagundų, kai kurie iš jųose visus dvylikos metų ir vyresnius vyriškos lyties asmenis, o mot pakliuvo į kaimiečių rankas, kurie juos nušovė ir jų negyvus kūeris ir vaikus paėmė į nelaisvę. Nes magistras taip įsakė visiems karnus atsiuntė į Edesą, o medžiotojai pagavo spąstais kai kuriuos,ininkams, kad jei koks nors romėnas bus užtiktas gelbstintis dvylikos metų ar kuriuos surišo ir atgabeno gyvus (čia).
Visi juos čia matė ir šlovino vyresnį vyrą, jis turi būti nubaustas mirtimi jo vietoje, ir į Dievą, kuris pasakė: Aš atsiųsiu jūsų baimę ir išgąst kokį tik kaimą jie beįžengtų, neturi palikti jame nė vieno stovinį visiems žemės žvėrims. Nes nors sunaikinimas, badas, marasčio namo. Dėl šios priežasties jis atrinko stiprius vyrus tarp romėnų, nelaisvė, laukiniai žvėrys ir kitos užrašytos ar neužraš ir daugelį kaimiečių, kurie juos lydėjo žygiuojant žemyn, irytos bausmės buvo mums atsiųstos dėl mūsų nuodėmių, jis vis tiek mus po to, kai jie sudegino stogus ir ugnis užgeso, jie nugriovė išgelbėjo nuo jų visų savo malone. Ir dėl savo gailestingumo bei per jūsų mald ir sienas. Jie taip pat iškirto ir sunaikino vynuogynus, alyvmedžą, jis taip pat davė stiprybės man, silpnajam, kad galėčiau, kiek pajius ir visus kitus medžius. Romėnų taji arabai perėjo Tigrą prieš juėgdamas, parašyti apie kai kuriuos įvykusius įvykius prisiminimuios, plėšdami, imdami į nelaisvę ir naikindami viską, ką rado Persijos teritorijoje. Nors žinau, kad viską uoliai išnagrinėsi, tiems, kurie juos ištvėrė, ir pamokymui tiems, kurie ateis po mūsų, kurie, jei panorės, galės patys pasimokyti iš to nedidelio teksto tegul tavo šventenybė supranta ir šį dalyką: šis karas tapo didži, kurį parašiau.
Dabar dalykų, kuriuos praleidau, yra daugiau neiulių turtų priežastimi abiejų pusių taji arabams, išpildydamas tų, kuriuos užrašiau. Kaip sakiau pradžioje, aš nepajėgiu jų džiaugsmą abiejose imperijose.
Kai Kavadas suprato, kad romėnai įtraukti visko. Nes jei kiekvieno žmogaus iškentėtos kančios būtų aprašyt niokoja regioną ir kad nėra kam jiems pasipriešinti, jis norėjo išeiti su jaisos, jos sudarytų daugybę pasakojimų ir didelės knygos jiems neu susitikti. Dėl šios priežasties jis išsiuntė astabidą pas magistrąžtektų. Jūs turbūt žinote iš to, ką rašo kiti, jog tie, kalbėti apie taiką, o su juo buvo apie dviejų tūkstančių galingų kari kurie atėjo mums į pagalbą tariamai kaip gelbėtojai, žygiuodami žemų kariuomenė. Tuomet jis atsiuntė visus iškilius vyrus, kuriuos buvoyn ir aukštyn, apiplėšinėjo mus beveik kaip priešai. Jie išvarė daug išsivedęs kaip belaisvius iš Amidos, taip pat Petrą, kurį buvo paėmęs vargšų žmonių iš jų lovų ir miegojo jose – jų savininkai gulėjo ant ž iš Ašparino, ir Bazilijų, kuris buvo tarp įkaitų, paimtų iš Edesemės šaltu oru. Kitus jie išvarė iš jų pačių namų ir juose apsos. Jis taip pat atsiuntė dukso Olimpijaus, kuris buvo nuvykęs pas jįigyveno. Iš kai kurių žmonių jie jėga ir kaip grobį išsivedė gal kaip ambasadorius, bet ten mirė, lavoną. Jis atsiuntė jį užantspaudvijus. Kai kuriuos jie išrengė ir atėmė drabužius. Kitiems jieuotame karste, kad parodytų, jog jis mirė ne kokia kita, o natūralia m sudavė skaudžius smūgius dėl bet kokio jų geidžiamo daikto.irtimi, o jo tarnai ir tie, kurie keliavo kartu su juo, buvo to liudininkai. Magistras juos priėmė ir išsiuntė į Edesą, išskyrus Am Gatvėse jie smerkė ir įžeidinėjo kitus dėl bet kokios menkos priežastidos gubernatorių ir komesą Petrą. Piktas ir įsiutęs jis norėjo juosies. Jie atvirai plėšė visų menką maistą ir atsargas, kurias tik nužudyti. Jis sakė, kad dėl jų aplaidumo vietovės, kurias jie saugo nedaugelis turėjo kaimuose ir miestuose. Jie puldinėjo daugelį keliuose, ojo, buvo atiduotos, ir dėl šio reikalo patys persai liudijo, kad Amidos kadangi mieste jiems neužteko prieglaudų ir užeigų, jie įsik siena buvo neįveikiama.
Astabidas maldavo (magistro) atiduoti jam persūrė pas amatininkus jų dirbtuvėse. Visų akivaizdoje jie grobėus, kurie buvo sulaikyti Amidoje, mainais už tuos, kuriuos jis jam atved moteris gatvėse ir namuose. Iš senų moterų, našlių ir vargšė, nes nors jie ir laikėsi apimti baimės, jie vis dėlto kentėjo didelų jie ėmė aliejų, malkas, druską ir kitus daiktus savoį bado vargą. Bet magistras atsakė: „Neminėk man šių vyrų poreikiams, ir privertė juos mesti savo darbus, kad jiems patarnautų. Trump istorijos, nes jie yra sulaikyti mūsų mieste ir yra mūsų vergai.“
Astabidas jamai tariant, jie engė visus, didelius ir mažus, ir neliko nė vieno, kur tarė: „Tuomet leisk man nusiųsti jiems maisto atsargų, nes tau nedio nebūtų palietęs jų blogis. Netgi vietiniai vadai, kurie buvo paskirti palaikyti tvarką ir paskirstyti jiems būstus, tiesė rankas kyšiams, ir,aro garbės, kad tavo vergai miršta iš bado. Tau lengva juos nužudyti, kada tik panorėsi.“ Jis jam atsakė: „Siųsk!“ Astabidas jam tarė imdami juos iš visų, niekam nedarė išimčių; priešingai, tiems: „Prisiek man, tu ir visi su tavimi esantys karininkai bei vadai, kad, kuriems jie anksčiau siųsdavo karius, po kelių dienų atsiųsdavo dar daugiau. Jie netgi apgyvendindavo juos pas kunigus ir diakonus, nors šie niekas nenužudys tų, kuriuos aš pasiųsiu.“ Visi jam prisiek turėjo imperatorišką laišką, draudžiantį apgyvendinti karius pas juosė, išskyrus duksą Nonosą, kurio su jais gudrumu nebuvo,. Bet kam aš varginu save pasakodamas per daug dalykų, su kuriais galb dėl šios priežasties magistras paliko jį nuošalyje, kad jis nebūtų saūt net už mane didesni nesugeba susitvarkyti?
Perėjęs Eufratoistomas, jei būtų duota kokia nors priesaika. Todėl astabidas išsiuntė upę į vakarus, magistras išvyko pas imperatorių, Areobindas į Antiochiją, tris šimtus kupranugarių, pakrautų maišais duonos, kurių viduje Patricijus į Melitenę, Farazmanas į Apamėją, Teodoras į Damask buvo sudėtos strėlės. Nonosas juos užpuolė, atėmė (maišą, o Kalipijus į Mabugą. Edesoje atsirado nedidelis atokvus) iš (kupranugarių) ir išžudė tuos, kurie buvo su jais. Kai astabidas pasiskundė dėl šių (žudynių) ir paprašė magistroėpis, ir nedidelis joje likusių žmonių skaičius buvo patenkintas. Gubernatorius Eulogijus uoliai atstatinėjo miestą; imperatorius davė jam du šimtus lit nubausti kaltininką, magistras jam atsakė: „Negaliu nustatyti, kas tairų (svarų) atstatymo išlaidoms. Jis pastatė ir atnaujino vis padarė, dėl didžiulio mano kariuomenės dydžio, bet jei tu žinai, kas tasą išorinę sieną, supusią miestą, taip pat atnaujino ir sutaisė du žmogus, ir gali jam atkeršyti, aš tavęs nestabdysiu.“ Tuomet astab akvedukus, kurie ėjo į jį iš Tel Cemos kaimo bei iš Maudado. Jisidas to išsigando ir paprašė taikos.
Praėjus daugeliui dienų po to, taip pat atstatė ir užbaigė sugriuvusį demosioną, atnaujino savo kai (astabidas) paprašė (taikos), atėjo didelis šaltis su daugybe paties pretorijų ir daug ką pastatė mieste. Imperatorius vyskupui taip pat skyr sniego ir ledo. Romėnai vienas po kito paliko savo stovyklas ir išėjoė dvidešimt litrų (svarų) sienos atnaujinimo išlaidoms, o eunuchas Urbicijus davė jam dešimt litrų (svarų) atstatyti, kiekvienas nešdamasis į savo regioną jam atitekusį grobį. Tie, kurie kankinių šventovę palaimintajai Marijai. Tačiau gubernatorius atėmė liko ir neišėjo į savo regionus, patraukė į Telą, Reš Ainą ir aliejų, kuris anksčiau iš aliejaus sandėlio būdavo duodamas kank Edesą, kad rastų prieglobstį nuo šalčio. Kai astabidas pamatė, kad romėnai nusilpo, nepajėgdami atlaikyti šalčio, jis nusiuntinių šventovėms ir vienuolynams – tai buvo šeši tūkstančiai aštuoniasdešimt ksestų – ir nurodė jį naudoti miesto portikams apšviė žinią magistrui: „Arba sudaryk taiką ir leisk persams praeitiesti. Bažnyčios prižiūrėtojai jo labai dėl to maldavo, bet jo nepavy iš Amidos, arba laukia karas.“ Magistras įsakė komesui Justinui surinktiko įtikinti, ir kad nebūtų pagalvota, jog jis niekina Dievui pastatyt kariuomenę, bet jam nepavyko. Pamatęs, kad dauguma romėnų nuo joas šventyklas, jis iš savo pinigų kiekvienai kankinių šventovei skyr išsiskirstė, jis sudarė taiką ir leido persams išeiti iš Amidosė po du šimtus ksestų. Iki šių metų keturi modijai kviečių buvo su tokia sąlyga: jei [abu] karaliai pritars ir patvirtins tai, ką jie parduodami už denarą, lygiai kaip ir šeši modijai miežių ir du k padarė; kitu atveju karas tęsis. Kai Romos imperatorius sužinojo apieailos saikai vyno; o po naujojo derliaus už denarą buvo parduodami šiuos įvykius, jis įsakė visuose miestuose, ypač Amidoje, šeši modijai kviečių arba dešimt modijų miežių.
Persijos taji arabai nenurimo ir nenusėdėjo vietoje, bet perėjo į romėnų žemę be įkurti aprūpinimo vietas, kad būtų panaikintas priešiškumas ir sustiprinta taika. Jis taip pat nusiuntė dovanų Kavadui per vyrą, vardu Leon persų ir paėmė du kaimus į nelaisvę. Kai apie tai sužinojoas, tarp jų ir gryno aukso indus jo valgomajam stalui. O kiek iškentėjo ed persų marzbanas Nisibyje, jis sučiupo jų vadus ir juos nužudėesiečiai, gabenę grūdus į Amidą, žino tik tie, kurie buvo atsakingi. Romėnų žemės taji arabai taip pat be įsakymo perėjo į Persijos teritor už šią operaciją – dauguma jų mirė kelyje kartu su savo nešuliniais gyvuliją ir paėmė vieną gyvenvietę į nelaisvę. Kai apie tai sužinojoiais.
Dorybingas Jonas, Amidos vyskupas, mirė dar prieš persams ją apg magistras – šių metų pabaigoje jis buvo nuvykęs į Apamėją – jis nulant, ir jos dvasininkijos nariai nuvyko pas šventąjį, Dievą myusiuntė laišką Kalinikumo duksui Timostratui, ir duksas sučiupolintį, visomis dieviškomis dorybėmis pasipuošusį, narsų penkis jų vadus, iš kurių du jis nukirto kardu, o tris pakabino ant ku ir šlovingąjį Morą Flavianą, Antiochijos patriarchą, kad jis paskirtų jiemsolų. Magistrui nuvykus į Apamėją, Farazmanas išvyko iš ten, vyskupą. Jis priėmė juos su pagarba visas dienas, kol jie ten buvo. Po atvyko ir apsistojo Edesoje, nes gavo imperatoriaus mandatą tapti kariniu to, [kai] dorybingas Nuna, Amidos bažnyčios kunigas ir priži vadu vietoje Hipatijaus. Batnano kastrono, esančio Seruge, siena,ūrėtojas, pabėgo iš nelaisvės, dvasininkija įtikino patriarchą, kuri buvo apgriuvusi ir visiškai pralaužta, buvo atstatyta ir atnaujinta ir jis paskyrė jį jų vyskupu. Kai dorybingas Nuna priėmė vys Edesos gubernatoriaus Eulogijaus uolumo dėka. Garbingasis kunigas Edesijkupystę, jis išsiuntė savo chorepiskopą Tomą į Konstantinopolį, kad jisus Edesos bažnyčioje vyrų navos duris padengė žalvariu.
A administruotų ten esančius amidiečius ir paprašytų imperatoriaus kokios nors aukosštuoni šimtai septyniolikti metai (505–506 m. po Kr.):. Ten buvę amidiečiai susitarė su Tomu ir įtikino imperatorių, kad pats Romėnų kariuomenės karininkai pranešė imperatoriui, kad kariams daroma Tomas turėtų būti jų vyskupas. Imperatorius priėmė jų prašymą ir paraš didelė žala dėl to, kad jie neturi miesto pasienyje. Nes kaskart, kai romė patriarchui, kad šis jiems neprieštarautų. Imperatorius taip pat davė jiemsėnai išeidavo iš Telos ar Amidos patruliuoti po Arabą, juos apimd gubernatorių, kurio jie norėjo. Imperatorius ir patriarchas davė dovanų Amidos baavo klastingų priešų baimė, kur jie beapsistotų. O jei jie susidurdžnyčiai ir daug pinigų išdalinti vargšams. Dėl to visi, kurie klajavo su gausesnėmis kariuomenės pajėgomis ir nuspręsdavo pasukti atgalojo kituose regionuose, susirinko ten. Kiekvieną dieną jie išnešdavo iš, jie patirdavo didžiulį nuovargį, nes šalia nebuvo jokio miesto, kuriame galėtų ieškoti prieglobsčio. Dėl to imperatorius įsakė pastatyti Amidos mirusiųjų kūnus ir tada gaudavo jiems skirtą (sumą).
Taip pat sieną Daros kaimui, kuris yra išsidėstęs pasienyje. Akmentašiai, imperatoriaus eunuchas Urbicijus, kuris aukojo dideles labdaros lėšas Jeruzalės žemėje ir kitose vietose, nuvyko ten ir išdalino po denarą atrinkti iš visos Sirijos, nuvyko jos statyti, bet persai išeidavo iš Nisibio, kad juos sustabdytų. Dėl to Farazmanas išvyko iš E (kiekvienam piliečiui). Iš ten jis atvyko į Edesą ir kiekviendesos ir persikėlė reziduoti į Amidą, iš kur eidavo pas statybininkusai to pageidaujančiai moteriai davė po trimesioną, o kiekvienam vaikui – po, kad jiems padėtų. Jis rengdavo dideles medžiokles, ypač šernų, zūzą. Beveik visos moterys juos ėmė, nesvarbu, reikėjo kurie ten prisidaugino po to, kai regionas buvo nuniokotas. Per vieną dieną jis joms to, ar ne.
Šiais metais, kai karas aprimo, laukiniai gyvū sumedžiodavo daugiau nei keturiasdešimt šernų; ir kaip savo medžioklės įnai, įgavę žmogaus mėsos skonį dėl daugybės mūšyje žuvusigūdžių įrodymą, kai kuriuos iš jų gyvus ar negyvus siuntė į Eųjų, pradėjo mus pulti. Tačiau kai nužudytųjų kūnai supuvo ir dingodesą.
Dorybingasis Sergijus, Birtos kastrono, esančio netoli, gyvūnai eidavo į kaimus, grobdami vaikus, kad juos surytų mūsų prie Eufrato upės, vyskupas, taip pat pradėjo statyti sieną savo miestui –. Jie taip pat puldavo vienišus vyrus keliuose ir juos sudraskydavo. Ž imperatorius jam davė nemažai pinigų išlaidoms. Magistras taip pat davė įsakmonės taip išsigando, kad javų kūlimo sezono metu niekas visoje choroje nesymą pastatyti sieną Europui, kuris yra į vakarus nuo upės Mabugo eparchijojeiryžo nakvoti klojime be pastogės dėl laukinių gyvūnų baimės; o vietiniai žmonės plušėjo kiek tik galėdami.
Po to, kai Farazmanas. Tačiau padedant mūsų Viešpačiui, kuris visada mumis rūpinasi ir iš savo išvyko į Amidą, jį pakeitė duksas Romanas; jis su savo kariuom gailestingumo gelbsti mus iš visų pagundų, kai kurie iš jų pakliuvo į kene rezidavo Edesoje ir davė daug aukų vargšams. Šiais metais imperatoriusaimiečių rankas, kurie juos nušovė ir jų negyvus kūnus atsiuntė taip pat pridėjo prie visų savo gerų darbų ir atsiuntė įsakymą atšaukti sintele į Edesą, o medžiotojai kai kuriuos pagavo į spąstus, surišo irjos mokestį visai Mesopotamijai. Visi kaimų žemvaldžiai džiaug atvežė gyvus (čia).
Visi juos matė (čia) ir šlovino Dieėsi ir šlovino imperatorių, bet žmonių minia skundėsi, šaukdamavą, kuris pasakė: „Aš uždėsiu jūsų baimę ir išg ir sakydama: „Neteisinga, kad gotai apgyvendinami pas mus, o neąstį ant visų žemės gyvūnų.“ Nes nors sunaikinimas, badas, pas kaimų žemvaldžius, nes būtent jiems padeda šis atšaukimas.“ maras, nelaisvė, laukiniai gyvūnai ir kitos aprašytos ar ne Eparchas įsakė patenkinti jų prašymą, ir kai tai buvo pradėta daryaprašytos bausmės buvo mums atsiųstos dėl mūsų nuodėmių, vis dėlti, visi miesto didikai susirinko pas duksą Romaną ir jį maldavo, sakydamito Jis išgelbėjo mus nuo jų visų savo malone. Ir dėl jo gailestingumo, bei: „Tegul jūsų didenybė nurodo, ką kiekvienas gotas turi gauti per mė per jūsų maldą, Jis taip pat davė man, silpnajam, jėgų, kad galnesį, kad, įėję į turtuolių namus, jie jų neplėštų taipėčiau kiek įmanydamas aprašyti kai kuriuos įvykusius įvykius atminimui, kaip plėšdavo paprastus žmones.“ Jis priėmė jų prašymą tų, kurie juos ištvėrė, ir pamokymui tų, kurie ateis ir įsakė, kad gotai per mėnesį turėtų gauti vieną espadą alieja po mūsų, kurie, jei panorės, galės patys pasimokyti iš to nedidelio kiekious, du šimtus litrų (svarų) medienos ir vieną lovą su pat, kurį parašiau.
Dabar tų dalykų, kuriuos praleidau, yraalyne kiekvieniems dviem vyrams.
Išgirdę šį įsakymą, daugiau nei tų, kuriuos užrašiau. Kaip sakiau pradžioje, aš negaliu gotai puolė prie Barsajų šeimos namų, norėdami jį, duksą Romaną (įtraukti) visko. Nes jei kiekvieno žmogaus patirtos kančios būtų už, nužudyti, ir kai jie lipo jo rezidencijos laiptais, jis išgirdrašytos, jos sudarytų daugybę pasakojimų, ir jiems neužtekto jų triukšmą bei sambrūzdį ir suprato, ką jie nori padarytių didelės knygos. Iš to, ką rašo kiti, turite žinoti, kad. Jis greitai užsidėjo šarvus ir, laikydamas ginklus bei mojuodamas tie, kurie atėjo mums į pagalbą neva kaip gelbėtojai, žygiuodami žemyn ir žygiuodami aukštyn, plėšė mus beveik kaip priešai kardu, atsistojo prie viršutinių durų, netoli kurių jie buvo. Jis nenužudė nė vieno goto, bet mosavo kardu, kad neleistų pirmiesiems užlipti. Jie išvarė daugelį vargšų iš jų lovų ir jose miegojo, o jų ir jį užpulti. Tačiau tie, kurie buvo apačioje, piktai ragino buvusius savininkai šaltu oru gulėjo ant žemės. Kituosius jie išvarė iš viršuje jį užpulti. Kaip jūsų šventenybė puikiai žino, did jų pačių namų ir juose apsigyveno. Kai kurių žmonių galvijus jie išsivarelė minia apgulė namo laiptus. Kadangi pirmieji, kurie užlipoė jėga ir kaip grobį. Nuo kai kurių jie nuplėšė drabuž, negalėjo įeiti, bijodami kardo, o kiti spaudė juos, didius ir juos atėmė. Kitus jie kankino skausmingais smūgiais dėlžiulė minia užėmė laiptus, ir dėl didelio svorio jie lūžo bet kokio daikto (kurio jie geidė). Gatvėse jie smerkė ir į ir užkrito ant jų. Kai kurie žuvo, o daugeliui lūžo galūnės iržeidinėjo kitus dėl bet kokios menkos priežasties. Jie atvirai plėšė jie tapo tokie suluošinti, kad niekada nebepasveiko. Ši griūtis kiekvieno skurdų maistą ir atsargas, kurių nedaugelis turėjo kaimuose suteikė Romanui progą bėgti stogais iš vieno namo į kitą ir iš ir miestuose. Jie puldinėjo daugelį keliuose, ir kadangi mieste jiems neužtesigelbėti. Jis jiems nieko nesakė. Dėl šio įvykio jie likoko pastogių ir užeigų, jie apsigyveno pas amatininkus jų dirbtuvė ten, kur buvo apgyvendinti, ir gyveno kaip norėjo. Nebuvo kam jų sudrausmse. Visų akivaizdoje jie griebė moteris gatvėse ir namuose. Iinti, sutramdyti ar pamokyti.
Mūsų vyskupas Moras Petras visus šš senų moterų, našlių ir vargšų jie ėmė aliejų, miuos metus sunkiai ir varginančiai sirgo. Nisano (balandžio) mėnesį salkas, druską ir kitus daiktus savo poreikiams, ir atitraukė jas nuoielvartas mūsų mieste buvo didelis, nes magistras surinko visą kariuomenę ir nuž jų darbų, kad joms tarnautų. Trumpai tariant, jie engė visus, dideliusygiavo žemyn į Persijos teritoriją, kad su jais atnaujintų taikos sut ir mažus, ir neliko nė vieno, kurio nepalietė jų blogis. Net vietiniai vadartį. Kai jis įžengė į Edesą, pas jį atvyko persų ambasadorovai, kurie buvo paskirti palaikyti tvarką ir paskirstyti jiems būstus, tiesiai ir pranešė, kad astabidas, kuris atvyko su juo susitikti sudaryė rankas kyšiams, ir imdami juos iš visų, jie nieko nepagailėjoti sutarties, mirė. Jie jo maldavo, sakydami, kad jei jis atvyko ta; priešingai, tiems, kuriems jie anksčiau siuntė (karius), po keliųikos, neturėtų žygiuoti toliau už Edesos, kol persų karalius dienų jie atsiųsdavo dar papildomų. Jie netgi apgyvendino (juos) pas kun neatsiųs kito astabido. Jis priėmė jų prašymą ir pasilikoigus ir diakonus, nors turėjo imperatoriaus laišką, kad pas juos (karių) Edesoje penkis mėnesius. Kadangi miesto neužteko kartu su juo buvusiems apgyvendinti nereikėtų. Bet kam man vargintis pasakoti per daug dalykų, su kur gotams, jie taip pat įsikūrė kaimuose ir visuose aplink miestą esančiuoseiais galbūt net ir už mane didesni nesugeba (susidoroti)?
Po to, kai dideliuose ir mažuose vienuolynuose. Taigi net ir tiems, kurie gyveno vien magistras persikėlė per Eufrato upę į vakarus, jis išvyko pas imperatorių, Areobindas į Antiochiją, Patricijus į Melitenę, Farazmanas į Apamuolišką gyvenimą vienatvėje, nebuvo leista gyventi mylimoje tyloje, nesėją, Teodoras į Damaską, o Kalipijus į Mabugą. Edesoje kariai buvo apgyvendinti kartu su jais jų pačių buveinėse.
Jie, gotai, mėgavosi valgiu ir gėrimu – jie vartojo ne savo lėšomis atsirado šioks toks atokvėpis, ir nedaugelis joje likusių žmonių džiaugėsi. Gubernatorius Eulogijus uoliai ėmėsi atstatyti nuo pat pirmos atvykimo dienos – taip smarkiai, kad kai kurie iš jų, linksm miestą; imperatorius davė jam du šimtus litrų (svarų) atstatymoindamiesi viršutiniuose namų kambariuose, naktį išeidavo apsvaig išlaidoms. Jis pastatė ir atnaujino visą išorinę sieną, supančię nuo per didelio kiekio vyno, ir žengę į tuštumą, nukrisdavoą miestą, taip pat atnaujino ir sutaisė du akvedukus, kurie ėjo į į apačią ir užsimušdavo – tai bloga gyvenimo pabaiga. Kiti, pas jį iš Tel Zemos kaimo ir iš Maudado. Jis taip pat pastatė ir užbaigėdėję ir išgėrę, grimzdavo į miegą, nukrisdavo nuo namųė sugriuvusį demosioną, atnaujino savo paties pretorijų ir daug ką past stogų ir mirdavo vietoje. Dar kiti savo lovose kankinosi dėl persivalatė mieste. Imperatorius taip pat davė vyskupui dvidešimt litrų atstatgymo. Kai kurie už menkas klaidas pildavo verdantį vandenį į ausis tiems, kurieyti sienai, o eunuchas Urbicijus (davė jam) dešimt litrų, jiems patarnavo.
Kiti eidavo į sodą prisiskinti daržovių, o kai sodinink kad atstatytų kankinių šventovę palaimintajai Marijai. Tuomet gubernatorius paėmė aliejų, kuris anksčiau buvo duodamas kankinių šventovėas atsistodavo, norėdamas jiems sutrukdyti, jie nubaudė jį mirtimi nuo strėlės, ir už jo kraują nebuvo atkeršyta. Dar kiti, kaims ir vienuolynams iš aliejaus sandėlio – tai buvo šeši tūkstančiai jų piktadarystės tapo kraupios ir nebuvo kam jų sutramdyti, buvo aštuoniasdešimt ksesčių – ir įsakė jį naudoti miesto portikams ap apimti įniršio ir žudė vienas kitą – tie, pas kuriuos jie buvo apšviesti. Bažnyčios prižiūrėtojai labai jo maldavo dėl to, bet jisgyvendinti, elgėsi su jais su didžiule užuojauta ir darė viską pagal liko neperkalbamas, o kad nebūtų palaikytas niekinančiu Dievui jų norus, kad tik neduotų jiems dingsties jiems pakenkti. Jums nėra pastatytas šventyklas, jis iš savo pinigų davė po du šimtus kses paslaptis, kad tarp jų buvo ir tokių, kurie gyveno tvarkingai, nes neįčių kiekvienai kankinių šventovei. Iki šių metų keturi modijai kviemanoma, kad tokioje didelėje kariuomenėje neatsirastų tokių žmonių.čių buvo parduodami už denarą, taip pat kaip ir šeši modijai miežių ir du Bet blogųjų piktumas taip išaugo ir tapo toks žalingas, kad kai kurie drąsu kailos saikai vyno; po naujojo derliaus šeši modijai kviečių aroliai iš edesiečių išdrįso padaryti tai, ko neturėjo daryti. dešimt modijų miežių buvo parduodami už denarą.
Persijos taji arabai Jie surašė skundą prieš magistrą ant lapų ir slapta juos iškabino viešose nenurimo ir nenusėdėjo vietoje, bet perėjo į Romos žemę be persų miesto vietose. Kai jis apie tai sužinojo, nesupyko taip, kaip galėjo. Dėl ir paėmė du kaimus į nelaisvę. Kai Persijos marzbanas Nisiby savo gerumo jis nei persekiojo asmenį, kuris tai padarė, nei galvojo padje apie tai sužinojo, jis sučiupo jų vadus ir juos nužudė. Romėaryti žalą miestui, bet labai stengėsi kuo greičiau ir skubiau išvynų žemės taji arabai taip pat be įsakymo perėjo į Persijos teritoriją ir pakti iš Edesos.
Aštuoni šimtai aštuoniolikti metai (506ėmė vieną kaimelį į nelaisvę. Kai tai tapo žinoma magistrui–507 m. po Kr.): Magistras vedė visą savo kariuomenę ir nužyg – šių metų pabaigoje jis buvo nuvykęs į Apamėją – jis nusiuntiavo žemyn į pasienį. Persų ambasadorius pasitiko jį Daros mieste,ė laišką Kalinikumo duksui Timostratui, ir duksas sučiupo penkis jų vadus, iš kurių du jis nužudė kardu, o tris pakorė ant kuol o su juo buvo astabido atsiųsti įkaitai. Jie įtikino jį, kad jei jis nori sudaryti taiką, jis taip pat turi atsiųsti įkaitus mainaisų. Farazmanas paliko Apamėją po to, kai magistras ten atvyko, ir atvažiavo apsigyventi Edesoje, nes gavo imperatoriaus mandatą tapti kar už tuos, kuriuos jis gavo. Po to abi pusės draugiškai susitiks, susidiniu vadu vietoj Hipatijaus. Batnano siena, kastronas, esantis Seruge,urs akis į akį su penkiais šimtais neginkluotų raitelių kiekvienoje kuri buvo apgriuvusi ir visiškai pralaužta, buvo atstatyta ir atnaujinta pusėje, o tada atsisės derėtis, ką jos turėtų daryti. Jis priėm Edesos gubernatoriaus Eulogijaus uolumu. Garbusis kunigas Edezijus Eė jų prašymą, išsiuntė įkaitus ir neginkluotas išvyko susitikdesos bažnyčioje vyrų navos duris apkalė žalvariu.
Aštuoniti su astabidu jų nustatytą dieną. Bet kadangi jis bijojo, ar nebus prieš šimtai septyniolikti metai (505–506 m. po Kr.): Romė jį surengtas persų sąmokslas, jis išrikiavo visą ginkluotąnų kariuomenės karininkai pranešė imperatoriui, kad kariams daroma didel romėnų kariuomenę priešais juos ir davė jiems ženklą, įsakydė žala dėl to, kad jie neturi jokio miesto pasienyje. Nes kaskart, kai romamas, kad, pamatę jį, jie turi greitai ateiti pas jį. Astabidasėnai išeidavo iš Telos ar Amidos patruliuoti po Arabą, juos apimd taip pat atvyko su juo susitikti, ir romėnai bei visi su jais buvęavo baimė dėl klastingų priešų, kur tik jie apsistodavo. Ir jei jie rasd karininkai susėdo diskusijai. Vienas iš romėnų karių buvo labai atidusavo juos skaičiumi lenkiančių karių ir nuspręsdavo sugrįžti ir pamatė, kad visi tie, kurie atėjo su astabidu, po apačia nešioj, jie patirdavo didžiulį nuovargį, nes šalia nebuvo jokio miesto, kuriosi ginklus, ir apie šį reikalą pranešė vadui Farazmanui ir dame galėtų ieškoti prieglobsčio. Dėl to imperatorius įsakė pastatytiuksui Timostratui. Šie davė ženklą kariams, ir jie iškart su šauksmais sieną Daros kaimui, esančiam pasienyje. Akmenskaldžiai, atrink priartėjo prie jų, paimdami į nelaisvę astabidą ir tuos, kurieti iš visos Sirijos, nuvyko ten jos statyti, bet persai išeidavo iš Nis buvo kartu su juo viduryje. Kai kariai persų stovykloje suprato, kad astibio, kad juos sustabdytų. Dėl šios priežasties Farazmanas palabidas ir su juo buvę asmenys paimti į nelaisvę, jie iš biko Edesą ir išvyko reziduoti į Amidą, ir išeidavo pas statytojusaimės pabėgo ir nuvyko į Nisibį.
Tą pačią dieną jis le, kad jiems padėtų. Jis rengdavo dideles medžiokles, ypač šernų,ido visai kariuomenei tęsti žygį, bet pats pasiliko tris dienas ir davė gubernatori kurie ten prisidaugino nuniokojus regioną. Jis sumedžiodavo daugiau nei keturiasdešimtui du šimtus denarų, kad išdalintų dovanoms. Džiaugdamiesi sud šernų per vieną dieną; ir kaip savo medžioklės įgūdžių įrodymąaryta taika, laimingi dėl dabartinio išsivadavimo iš vargo, kuriame gyven, kai kuriuos iš jų, gyvus ar negyvus, siųsdavo į Edesą.o, džiūgaudami dėl gerų dalykų, kurių tikėjosi ateityje,
Dorybingas Sergijus, Birtos kastrono, esančio netoli mūsų prie Eufrato upės viltimi, ir dėkodami Dievui, kuris savo malone ir gailestingumu padovanojo taiką abiejoms imperijoms, miesto žmonės palydėjo magistrą, kai šis iš, vyskupas, taip pat pradėjo statyti sieną savo miestui – imperatorius jam davė nemažai pinigų jo išlaidoms. Magistras taip pat davė nurodymus, kad turi būtivyko, su giesmėmis, tinkančiomis jam ir tam, kuris jį pasiuntė. pastatyta siena Europui, kuris yra į vakarus nuo upės, Mabugo eparchijoje;
(Jei šis imperatorius savo gyvenimo pabaigoje pasirodė kitoks, teg ir vietiniai žmonės triūsė kiek tik galėdami.
Po to, kai Farazmanas išul niekas neprieštarauja jo gyrimui, bet teprisimena, ką gyvenimo pvyko į Amidą, jį pakeitė duksas Romanas; jis su savo kariuomeneabaigoje padarė Saliamonas.)
Parašiau šiuos kelis dalykus iš daugel rezidavo Edesoje ir dosniai aukojo vargšams. Šiais metais taip pat imperatorio dėl jūsų meilės tiek, kiek pajėgiau, tiek nenoromis, tiek ir savo norius pridėjo prie visų (savo) gerų darbų ir atsiuntė įsakymą atu. Buvau nenorintis, nes nenorėjau varginti išmintingo išminčiausšaukti sintelejos mokestį visai Mesopotamijai. Visi kaimų žemvaldž, kuris šiuose reikaluose nusimano geriau už mane. Bet buvau norintis,iai džiaugėsi ir šlovino imperatorių, tačiau paprastų žmonių masė skund kad paklusčiau jūsų įsakymui. Todėl prašau jūsų, kad ir jūs ištesėsi, šaukdama ir sakydama: „Neteisinga, kad gotai apgyvendėtumėte savo laiške duotą pažadą nuolat aukoti maldą Dievui užinami pas mus, o ne pas kaimų žemvaldžius, nes būtent jiems padeda mano nuodėmingą asmenį. Aš būsiu uolus, dabar, kai žin šis atšaukimas.“ Eparchas įsakė išpildyti jų prašymą, irau jūsų norą, užrašyti visa, kas ateinančiais laikais įvyks verto p kai tai pradėta daryti, visi miesto didikai susirinko pas duksą Romaną ir maldaminėjimo, ir atsiųsti tai Jūsų Tėvystei tol, kol būsiu gyavo jį, sakydami: „Tegul tavo didenybė įsako, ką kiekvienvas. Melskimės mes, esantys čia, jūsų Tėvystė ten, iras iš gotų turėtų gauti per mėnesį, kad jie neplėštų turtingųjų nam visi žmonės visur, kad pasakojimo turinys būtų apie didelį pokytį,ų, kai į juos įeis, kaip kad anksčiau plėšė paprastus žmones.“ Jis priėmė jų prašymą ir įsakė, kad (gotai) per mėnes kuris įvyks pasaulyje. Kaip nesugebėjome papasakoti blogų laikų įvykių taip, kaip jie iš tikrųjų nutiko dėl sunkumų masto, taip tegu nesugeį gautų po espadą aliejaus, du šimtus litrų (svarųbame papasakoti tų, kurie ateina, dėl jų palaiminimų didybės. Tegul mūsų) malkų, ir lovą bei patalynę kiekvieniems dviem vyrams.
I kalba būna nepakankama kalbėti apie gerą mūsų miesto žmonių elgesį, apie pasašgirdę šį įsakymą, gotai puolė prie Barsajų šeimos namo,ulyje įsiviešpatausiančią ramybę ir taiką, apie didži norėdami jį (=duksą Romaną) nužudyti, ir jiems lipant jo rezidencijosulį klestėjimą, kuris ateis, ir apie didžiulę Dievo palaiminimų kopėčiomis, jis išgirdo jų keliamo triukšmo ir sumaišties garsą ir supr gausą, kurioje Jis sakė: Ankstesni vargai bus pamiršti ir paslato, ką jie nori padaryti. Jis greitai apsivilko šarvus, ir, laikėpti nuo mano akių. Jam tebūnie šlovė per amžių amžius, Amen.
Toliau seka trečioji dalis, kurioje autorius daugiausia dėmesio skiria šeštojo amžiaus įvykiams, gausiai remdamasis dabar jau prarastais Efeso Jono „Bažnytinės istorijos“ fragmentais. Šiame skyriuje detaliai aprašomas Bizantijos imperatorių, tokių kaip Justinianas I ar Justinas II, valdymo laikotarpis, gilėjantys religiniai nesutarimai tarp skirtingų krikščioniškų frakcijų bei didžioji maro epidemija, nusinešusi daugybę gyvybių visame Artimųjų Rytų regione. Tai itin svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis suprasti Bažnyčios vidinę dinamiką bei sudėtingus santykius su imperijos valdžia prieš pat didžiuosius geopolitinius lūžius.
Paskutinė ketvirtoji dalis apima laikotarpį nuo šeštojo amžiaus pabaigos iki pat metraščio užbaigimo septyni šimtai septyniasdešimt penktaisiais metais, pateikiant unikalų ir originalų paties Zuknino vienuolio liudijimą. Čia autorius fiksuoja arabų užkariavimus, Omejadų bei Abasidų kalifatų įsigalėjimą ir itin jautriai aprašo sunkią vietos krikščionių ekonominę padėtį, negailestingą mokesčių rinkimą bei pasikartojančius badmečius. Ši dalis yra laikoma neįkainojamu socialinės istorijos dokumentu, nes joje įvykiai pasakojami ne iš valdovų pozicijos, o iš paprastų žmonių, bandančių išlaikyti savo tapatybę ir išgyventi milžiniškų kultūrinių permainų sūkuryje, perspektyvos.