Romos imperatorius nuo 37 iki 41 m., vienas ekscentriškiausių ir pavojingiausių valdovų visoje Romos istorijoje. Jo trumpas valdymas paliko tokį gilų įspūdį, kad net po 2000 metų vardas „Kaligula“ tapo beprotybės, žiaurumo ir dieviškojo narcisizmo sinonimu. Ypač ryškus jo religinis megalomanijos aspektas – siekis būti garbinamas kaip gyvas dievas dar esant gyvam – tai, ko nei vienas ankstesnis Romos valdovas nebuvo išdrįsęs padaryti taip atvirai ir agresyviai.
Gimė 12 m. rugpjūčio 31 d. Antiume kaip Gajus Julijus Cezaris, Germaniko ir Agripos Vyresniosios sūnus. Kariuomenėje gavo pravardę „Caligula“ („Batelis“) dėl mažų kareiviškų sandalų-caligae, kuriais vaikščiojo vaikystėje tarp legionų. Po Tiberijaus mirties 37 m. kovo 16 d. 24-erių jaunuolis tapo imperatoriumi ir iš pradžių buvo sutiktas su didžiule liaudies meile – atrodė, kad po Tiberijaus tironijos prasideda aukso amžius.
Dieviškumo manija – religinis beprotybės branduolys
Jau 37 m. pabaigoje–38 m. pradžioje Kaligula pradėjo elgtis taip, lyg būtų ne tik žmogus, bet ir dievas kūne. Tai nebuvo tik tuščias pozavimas – jis rimtai tikėjo savo dieviškumu ir reikalavo to paties iš visų aplinkinių.
Pagrindiniai religiniai aktai:
- Save paskelbė gyvu dievu
38–39 m. oficialiai įsakė vadinti save Jupiteriu Latiaris (Jupiter Optimus Maximus). Senatas turėjo jam prisiekti kaip dievui. Monetose pradėjo kalti savo atvaizdą su dieviškais atributais – radiacine karūna, aegis skydą, žaibą rankoje. - Šventyklos sau pačiam
40 m. pradėjo statyti sau šventyklą Romoje ant Palatino kalno (tą vietą, kur vėliau stovėjo Nerono Auksiniai rūmai). Joje pastatė savo auksinę statulą natūralaus dydžio, kuri kasdien buvo aprengiama tokiais pat drabužiais, kokius pats vilkėjo. Specialūs kunigai („caliguliani“) aukojo paukščius, brangius gyvulius ir net žmones jo garbei. - Įsakymas pastatyti savo statulą Jeruzalės šventykloje
40 m. pabaigoje išleido garsųjį ediktą: jo statula turi būti pastatyta pačioje Jeruzalės Šventyklos Švenčiausioje vietoje (Debir), kur iki tol stovėjo tik Sandoros skrynia ir kur nė vienas pavidalas nebuvo leidžiamas pagal žydų įstatymą. Tai buvo tiesioginis iššūkis monoteizmui. Legatas Sirijos Petronijus gavo įsakymą įvykdyti tai jėga. Tik masinės žydų demonstracijos, Agripos I tarpininkavimas ir Kaligulos mirtis 41 m. sausį užkirto kelią tikram karui ir galimam Šventyklos sunaikinimui 30 metų anksčiau nei įvyko 70 m. - Mėnulio ir kitų dievybių „pavyduliavimas“
Suetonio teigimu, naktį šaukdavo Mėnulio deivę (Diana/Luna) į savo lovą: „Kodėl neateini?“ Kartą paklausė savo rūmų: „Ar matote, kad aš esu aukštesnis už Jupiterį?“ Ir liepė nukirsti senovines graikų dievų statulas bei pakeisti jų galvas savo atvaizdu. - Egipto Izidės kulto panaudojimas
Romoje aktyviai rėmė Izidės kultą, nes faraonai buvo garbinami kaip gyvi dievai – tai jam buvo precedentas. Pats dalyvaudavo Izidės misterijose apsirengęs moteriškais drabužiais ir aukodavo savo garbei.
Ištvirkimas ir seksualiniai ekscesai kaip „dieviškos laisvės“ išraiška
Kaligulos seksualinis elgesys buvo neatsiejamas nuo jo dieviškumo idėjos: dievas gali viską, įskaitant tai, kas mirtingiesiems draudžiama.
- Incestas su visomis trimis seserimis, ypač su Drusilla. Po jos mirties 38 m. paskelbė ją deive (Diva Drusilla), pastatė šventyklą ir įsteigė moterų kunigių kolegiją.
- Viešos orgijos rūmuose su senatoriais, jų žmonomis ir vaikais. Suetonijus rašo, kad versdavo tėvus žiūrėti, kaip išniekina jų sūnus ar dukteris.
- Prostitucija rūmuose: įrengė viešnamį Palatine, kur pats atrinkinėjo kilmingas moteris ir jaunuolius.
- Santykiai su vyrais: žinomas jo ryšys su aktoriumi Mnesteriu ir pantomimu.
- Žmona Kesonija (ketvirtoji) buvo viešai demonstruojama nuoga, o jam gimusi duktė Julija Drusila buvo kandžiojama, kad „paveldėtų tėvo charakterį“.
Senovės šaltiniai (Suetonijus, Dione Kasijus, Seneka) sutartinai teigia, kad dalis šių istorijų galėjo būti perdėta po jo mirties, bet net ir atmetus akivaizdžius pagražinimus lieka faktas: Kaligula sąmoningai naudojo seksualinį terorą kaip valdžios ir dieviškumo demonstravimo priemonę.
Žiaurumas kaip dieviško pykčio išraiška
- Žudė žmones „dėl pramogos“ arba kad patikrintų, ar jie drįs prieštarauti dievui.
- Versdavo senatorius bėgti kelis kilometrus paskui jo vežimą.
- Makabrinis humoras: „Tegul nekenčia, kad tik bijotų“ („Oderint dum metuant“) – frazė, kurią jis mėgo kartoti.
Mirtis ir pasmerkimas (damnatio memoriae)
41 m. sausio 24 d. pretoriaus tribūnas Kasijus Chereja ir keli karininkai nužudė Kaligulą kriptoje po Palatinu. Kartu nužudė Kesoniją ir jų mažametę dukterį – galva daužyta į sieną. Senatas bandė atkurti respubliką, bet pretoriai paskelbė imperatoriumi Klaudijų.
Kaligulos vardas oficialiai išbrauktas iš visų užrašų, statulos sudaužytos, monetos perlydytos. Tai buvo vienas griežčiausių damnatio memoriae atvejų Romos istorijoje.
Kaligula nebuvo tik „beprotis imperatorius“. Jis buvo pirmasis, kuris iki galo įgyvendino helenistinę valdovo-dievo idėją Romos kontekste ir parodė, kur gali nuvesti absoliuti valdžia be jokių ribų – nei žmogiškų, nei religinių. Jo siekis būti garbinamam kaip gyvam dievui buvo toks radikalus, kad net vėlesni „blogi“ imperatoriai (Neronas, Domitianas) atrodė santūresni. Būtent todėl Kaligula lieka vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip religinė manija ir seksualinis teroras gali susipinti į vieną mirtiną valdžios formą.