Žodis „evangelija“ kilęs iš graikiško euangelion – „gera žinia“. Antikoje taip vadindavo pranešimus apie pergalę, naujo valdovo atėjimą ar išlaisvinimą. Krikščionys šį žodį pripildė naujos prasmės: gera žinia tapo ne politinis įvykis, o Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis ir prisikėlimas – žinia, keičianti ne imperijas, bet žmogaus širdį. Evangelijos skiriasi nuo kitų religinių tekstų tuo, … [Skaityti toliau…]
Klemento laiškai – tai vieni seniausių krikščioniškosios literatūros tekstų, parašyti tuo metu, kai Bažnyčia dar neturėjo galutinai susiformavusio kanono ir jos bendruomenės tvarkėsi be tvirto teologinio aparato. Juos parašė šv. Klementas Romietis, ketvirtasis Romos vyskupas po šv. Petro, Lino ir Anakleto. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug: gimė I amžiuje, tikėtina, Romoje ar Graikijoje, o mirė … [Skaityti toliau…]
„Enchiridion ad Laurentium de fide, spe et caritate“ („Trumpas vadovas Laurencijui apie tikėjimą, viltį ir meilę“) – tai Šventojo Augustino teologinis veikalas, parašytas apie 421 metus, vienas glaustiausių ir aiškiausių jo tikėjimo santraukų. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio enchiridion, reiškiančio „vadovą“ arba „knygelę, kurią galima laikyti rankoje“. Kūrinys skirtas Augustino bičiuliui Laurencijui, kuris … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, lotyniškai Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium (sutrumpintai CCEO), yra pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis Rytų apeigų katalikų Bažnyčių gyvenimą. Jį 1990 m. paskelbė popiežius Jonas Paulius II, siekdamas, kad visos Rytų katalikų Bažnyčios, išlaikydamos savo dvasinį paveldą ir savitą liturginę tradiciją, turėtų bendrą teisinį pagrindą, atitinkantį jų istoriją ir santykį su Romos Sostu. … [Skaityti toliau…]
Apie krikštą prieš donatistus (De baptismo contra Donatistas) yra vienas svarbiausių Hipono Augustino poleminių veikalų, parašytas apie 400 metus. Šis šešių knygų traktatas skirtas atsakyti į donatistų keliamus klausimus dėl krikšto galiojimo ir Bažnyčios vienybės. Donatistai teigė, kad sakramentai yra galiojantys tik tada, kai juos teikia moraliai nepriekaištingi dvasininkai, o bet koks ryšys su „išdavikais“ … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
„Apaštalo Tomo pamokslavimas“ (The Preaching of Thomas) yra vienas iš didžiausių, dramatiškiausių ir teologiškai sodriausių rytų krikščioniškosios apokrifinės literatūros kūrinių. Tai tekstas, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje, išlikęs koptų, sirų ir arabų rankraščiuose, ir priklausantis tam pačiam plačiajam apaštalų misijų ciklui kaip Baltramiejaus, Pilypo, Andriejaus ir Jono apokrifai. Šiame kūrinyje Tomas vaizduojamas kaip ypatingas Kristaus mokinys … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas buvo pažymėtas išskirtiniu dėmesiu Centrinės ir Rytų Europos tautoms, jų kančioms sovietmečiu ir krikščioniško paveldo įprasminimui. Tarp svarbiausių šio laikotarpio dokumentų išsiskiria du laiškai, skirti Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir visos istorinės „Rusios“ krikščionims. 1. „Omnium ecclesiarum sollicitudo“ (1972 m.) Tai – popiežiaus Pauliaus VI (ne Jono Pauliaus II!) apaštališkas laiškas, … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Purgatorius, arba skaistykla, yra krikščioniškoje teologijoje tarpinė būsena po mirties, kur sielos, kurios mirė Dievo malonėje, bet dar nėra visiškai šventos, yra valomos prieš patekdamos į dangų. Ši idėja, išsivysčiusi Viduramžiais, tapo vienu iš pagrindinių ginčų tarp katalikų ir protestantų Reformacijos metu (XVI a.), o jos šaknys siekia ankstyvąją Bažnyčią. Purgatoriaus idėja neturi aiškaus pagrindo … [Skaityti toliau…]
„Apaštalo Baltramiejaus darbai“, lotyniškai vadinami „Acta Bartholomaei“, angliškai žinomi kaip „Acts of Bartholomew“, mokslinėje santrumpų tradicijoje žymimi Acts Bart. Su tuo pačiu pasakojimų lauku siejamas ir pavadinimas „Passio Bartholomaei“, lietuviškai galima versti kaip „Baltramiejaus kančia“ arba „Baltramiejaus kankinystė“. Kai kuriuose apokrifinės literatūros kontekstuose Baltramiejaus vardas dar pasirodo platesniuose tekstuose, pavyzdžiui, pasakojimuose apie Andriejų ir Baltramiejų … [Skaityti toliau…]