Paieškos rezultatai (474) pagal: dievo vardai

Rozenkreicerių brolijos žinia (Fama Fraternitatis)

1614 metais Vokietijoje pasirodė nedidelė knygelė pavadinimu Brolijos žinia (Fama Fraternitatis). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip dar vienas religinis ar filosofinis traktatas, tačiau tekstas netrukus sukėlė neįprastą susidomėjimą visoje Europoje. Jame buvo pristatytas manifestas, pasirašytas paslaptingos bendruomenės vardu – Fraternitas Rosae Crucis, vadinamos Rozenkreicerių brolija. Šis tekstas tapo vienu garsiausių XVII amžiaus intelektinių reiškinių. … [Skaityti toliau…]

Sielų persikūnijimų knyga (Sefer HaGilgulim)

Sefer HaGilgulim („Sielų persikūnijimų knyga arba Reinkarnacijų knyga“) yra vienas iš įdomiausių ir labiausiai žmogaus vidų liečiančių Lurianinės kabalos tekstų. Jį sudarė rabi Chaim Vitalis, sistemindamas savo mokytojo Izaoko Lurijos (Ari) mokymą apie sielos kelią per gyvenimus. Tai nėra kosmologinis traktatas apie pasaulių struktūrą, kaip „Etz Chaim“, ir nėra etinis vadovas, kaip „Sha‘arei Kedusha“. Tai … [Skaityti toliau…]

Gyvenimo medis (Etz Chaim)

Etz Chaim (עץ חיים / „Gyvenimo medis“ / „Ari kabalos sistema“ / „Lurianinės kabalos pagrindinis traktatas“) yra pagrindinis Lurianinės kabalos veikalas, užrašytas rabio Chaim Vitalio (1543–1620), kuris sistemino ir išsaugojo savo mokytojo Isaaco Lurijos (Ari) mokymą. Tai vienas svarbiausių kabalistinių tekstų žydų istorijoje, formavęs visą vėlesnę kabalos tradiciją, ypač chasidizmą ir sefirotinę metafiziką. Kūrinys suskirstytas … [Skaityti toliau…]

Praktikós

„Πρακτικός“ (Praktikós) – tai pirmasis ir pagrindinis Evagrijaus Pontiečio asketinis traktatas, parašytas IV amžiaus pabaigoje, apie 380–390 metus, dar prieš jo persikėlimą į Kellijų dykumą Egipte. Lotyniškas pavadinimas: „De Practico“. Angliški pavadinimai: „The Praktikos“, „Praktikos: On the Practical Life“. Lietuviški atitikmenys: „Praktikos“, „Apie praktinį gyvenimą“. Šis veikalas sudarytas iš 100 trumpų teiginių (kephalaia) ir laikomas … [Skaityti toliau…]

Lobių urvas

„Lobių urvas“ (dar vadinamas The Cave of Treasures; siriškai ܡܥܪܬ ܓܙܐ — Meʿārath Gazzē; lotyniškai Spelunca Thesaurorum; arabiškai Maghārat al-Kunūz; kai kuriose etiopų tradicijose sutinkamos adaptuotos formos, pvz., Kifafa Gaze, kartais šį kūrinį vadina tiesiog Lobių knyga) – vienas žymiausių sirų krikščionybės apokrifinių kūrinių, galutinai susiformavęs maždaug VI–VII amžiuje Mesopotamijoje. Nors tradicija autorystę ilgą laiką … [Skaityti toliau…]

Mozės kalavijas

„Mozės kalavijas“ (angl. The Sword of Moses; hebr. Harba de-Moshe) – tai vienas išsamiausių išlikusių senovės žydų magijos traktatų. Šis tekstas, kildinamas iš vėlyvosios antikos (maždaug III–VIII a.), atveria duris į mistinį pirmojo tūkstantmečio pasaulį, kuriame susipina religinis pamaldumas, sudėtinga angelų hierarchija ir praktinė magija. Kūrinio struktūra ir turinys Traktatas nėra tiesiog burtų rinkinys; tai … [Skaityti toliau…]

Mandėjų Jono knyga

MANDĖJŲ JONO KNYGA (Draša d-Yahya, The Mandaean Book of John, dar žinoma kaip Jono mokymas, Jono pamokslai arba Jono diskursai). Svarbu suprasti, kad tai nėra biblinė Jonos knyga apie pranašą, prarytą didžiulės žuvies. Nors lietuvių kalboje šie vardai skamba panašiai, juos skiria esminė riba: biblinė Jonos knyga yra keturių skyrių pasakojimas apie atgailą Ninevėje, o … [Skaityti toliau…]

Zuknino kronika

Zuknino kronika (Chronicle of Zuqnin) yra vienas unikaliausių aštuntojo amžiaus pabaigos sirų kalba parašytų metraščių, kuris pateikia išsamią pasaulio istoriją nuo pat jo sukūrimo. Šis veikalas pasižymi tuo, kad jame susipina religinis pasakojimas, politiniai įvykiai bei itin detalūs socialinės tikrovės aprašymai, būdingi Rytų krikščionybės tradicijai. Metraštis baigiamas maždaug septyni šimtai septyniasdešimt penktaisiais metais, o tai … [Skaityti toliau…]

Gaidžio knyga

Gaidžio knyga (Mashafa Dorho) yra unikalus etiopų apokrifinis tekstas, užimantis ypatingą vietą Etiopijos stačiatikių bažnyčios tradicijoje. Šis kūrinys glaudžiai susijęs su Kristaus kančios istorija bei pasakoja apie stebuklingą paukščio atgijimą Paskutinės vakarienės metu. Nors Vakarų krikščionybėje šis pasakojimas beveik nežinomas, Rytų krikščionių bendruomenėse jis išliko kaip svarbi liturginė dalis, padedanti tikintiesiems giliau suvokti Judo išdavystės … [Skaityti toliau…]

Majų dievai

Majų dievų pasaulis – tai kosminių galių, gamtos stichijų ir žmogaus kasdienybės susipynęs audinys, kuriame kiekvienas reiškinys turėjo savo dieviškąjį atitikmenį. Majų religijos šaknys siekia dar olmekų laikus (apie 1200 m. pr. Kr.), tačiau didžiausią brandą pasiekė klasikinėje majų civilizacijoje (III–IX a.). Čia dievai nebuvo tolimi ar abstraktūs – jie veikė per lietų, saulę, derlių, … [Skaityti toliau…]

Piloto ciklo apokrifai

Šie šeši apokrifiniai tekstai priklauso vadinamajam „Piloto ciklui“ – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių legendų rinkiniui, kuris susiformavo siekiant užpildyti Naujojo Testamento spragas. Ankstyvieji krikščionys nuolat kėlė klausimą: kas po Jėzaus nukryžiavimo nutiko tiems, kurie jį teisė ir pasmerkė? Visus šiuos tekstus vienija keli ryškūs bruožai: Tai nėra istoriniai dokumentai, bet jie puikiai atspindi to meto … [Skaityti toliau…]

Gelbėtojo kerštas (Vindicta Salvatoris)

„Gelbėtojo kerštas“ (Vindicta Salvatoris) paprastai priskiriamas vadinamajam „Piloto ciklui“ – evangelijoms ir tekstams, pasakojantiems apie Poncijaus Piloto likimą po Jėzaus nukryžiavimo. Tačiau pačiam Pilotui čia tenka tik antraeilis vaidmuo (nors tekstas ir aprašo jo įkalinimą bei pasmerkimą). Pagrindinis šio kūrinio dėmesys skiriamas žydų tautos likimui: jie pasmerkiami dėl savo vaidmens Jėzaus mirtyje ir baudžiami siaubingomis … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: dievo vardai?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Dievo vardai Biblijoje atskleidžia skirtingus Kūrėjo charakterio bruožus bei Jo santykį su žmonija. Senajame Testamente dažniausiai sutinkamas vardas yra Jahvė (YHWH), kuris hebrajų kalba reiškia Aš esu tas, kuris esu. Šis vardas pabrėžia Dievo amžinumą ir Jo buvimą šalia kiekvieno žmogaus. Kitas svarbus terminas yra Elohimas (Elohim), nurodantis į Dievo galybę bei Jo vaidmenį kuriant visą pasaulį. Kai tikintieji kreipiasi į Dievą kaip į Adonajų (Adonai), jie pripažįsta Jo viešpatavimą ir autoritetą savo gyvenime. Naujajame Testamente Jėzus Kristus Dievą vadina Tėvu, taip parodydamas artimą ir meilės kupiną ryšį. Kiekvienas šių vardų padeda geriau suprasti dieviškąją prigimtį bei jos pasireiškimą istorijoje. Tyrinėdami šiuos titulus, mes atrandame Dievą kaip globėją, teisėją ir mylintį tėvą. Ši vardų įvairovė leidžia tikintiesiems rasti paguodą bei stiprybę įvairiose gyvenimo situacijose, nuolat primindama apie dvasinį ryšį su aukštesniąja jėga.