Antono LaVey’aus „Šėtono Biblija“ (The Satanic Bible), išleistoje 1969 metais, yra skyrius pavadinimu „Pragaro vardai“ (The Infernal Names). Šiame sąraše autorius surinko įvairius vardus iš skirtingų pasaulio mitologijų ir religijų, kuriuos jis laikė tinkamais atstovauti maišto, žemiškumo ir galios archetipams, sudarantiems Satanizmo filosofijos pagrindą. Būtent šiame sąraše yra įrašas: „O-Yama – Japanese name for Satan“ … [Skaityti toliau…]
Milkomas, kurio originalus hebrajiškas vardas yra מִלְכֹּם (Milcom) arba מַלְכָּם (Malcam), o angliška versija – Milcom, yra figūra, kurios demoniškas įvaizdis yra tiesioginis jo vaidmens Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente) rezultatas. Nors jis įvardijamas kaip „amonitų velnias“, toks apibrėžimas yra teisingas tik iš senovės izraelitų perspektyvos. Patiems amonitams – tautai, gyvenusiai į rytus nuo Jordano upės, … [Skaityti toliau…]
Lilita, kurios originalus hebrajiškas vardas yra לִילִית (Lilit), o angliška versija – Lilith, yra viena iš labiausiai intriguojančių ir daugiasluoksnių figūrų, atsiradusių Artimųjų Rytų folklore ir vėliau įsitvirtinusių žydų mistinėje tradicijoje. Nors populiariojoje kultūroje ji geriausiai žinoma kaip pirmoji Adomo žmona, tapusi demoniška būtybe, jos šaknys yra kur kas senesnės ir siekia senovės Mesopotamijos mitologiją. … [Skaityti toliau…]
Adramelechas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė figūra, kurios kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų religijas, o vėlesnė interpretacija ją pavertė demoniška esybe krikščioniškojoje demonologijoje. Jo vardas ir prigimtis evoliucionavo per šimtmečius, pereidami iš dievybės statuso į velnio vaidmenį. Pirminis ir svarbiausias šaltinis, kuriame minimas Adramelechas, yra Senasis Testamentas, konkrečiai Antroji Karalių knyga. Čia jis pristatomas ne kaip … [Skaityti toliau…]
Vibia Perpetua (lot. Vibia Perpetua) buvo kilminga romėnė iš Kartaginos (dabartinis Tunisas). Apie 203 metus po Kristaus jai buvo apie 22 metai. Jos tėvas buvo pagonis, tačiau yra manoma, kad motina galėjo būti krikščionė. Perpetua kalėjime rašė dienoraštį – tai vienas iš ankstyviausių žinomų moters parašytų tekstų. Felicita (lot. Felicitas) buvo Perpetuos tarnaitė ir vergė. … [Skaityti toliau…]
Lucius Annaeus Seneca, arba Seneka Jaunesnysis (apie 4 m. pr. m. e. – 65 m. e. m.), – viena kontrastingiausių ir įtakingiausių Romos imperijos asmenybių. Jis buvo ne tik stoikų filosofas, bet ir dramaturgas, oratorius, imperatoriaus Nerono auklėtojas ir vienas turtingiausių Romos piliečių. Jo gyvenimas, kupinas politinių intrigų, prabangos ir galiausiai tragiškos baigties (Neronas privertė … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus Urbono II kalba, pasakyta 1095 m. lapkričio 27 d. Klermono susirinkime (dabartinė Prancūzija), laikoma vienu reikšmingiausių viduramžių istorijos momentų, nes ji paskatino Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–1099). Deja, nėra išlikusio autentiško, vieningo kalbos teksto, kurį būtų užrašęs pats Urbonas II ar jo tiesioginiai sekretoriai. Vietoj to, turime kelias skirtingas kalbos versijas, užrašytas įvairių kronikininkų, kurie … [Skaityti toliau…]
„Povilo kankinystė“ (The Martyrdom of Paul) yra vienas iš brandžiausių ir dramatiškiausių apaštalų kankinystės pasakojimų, perteikiantis paskutines šventojo Povilo dienas Romoje, jo stebuklus, drąsą prieš imperatorių Neroną ir triumfuojantį tikėjimą, kuris nugali net mirtį. Šis kūrinys išlikęs arabų rankraščių tradicijoje, greičiausiai susiformavęs V–VII amžiuje Egipto krikščionių aplinkoje, kur buvo naudojamas vienuolynuose, katechezėje ir liaudies pamaldume … [Skaityti toliau…]
„Šventojo Luko kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Luke) yra vienas iš dramatiškiausių ir kartu teologiškai sodriausių pasakojimų apie evangelisto Luko gyvenimo pabaigą. Šis tekstas, išlikęs koptų ir arabų tradicijose, jungia istorinius elementus, apaštalinę legendą ir ryškią hagiografinę vaizduotę. Jame Lukas vaizduojamas ne tik kaip evangelistas ir apaštalų darbų autorius, bet ir kaip Petro mokinys, gydytojas, … [Skaityti toliau…]
Dokumentas „Sponsa Christi“ (liet. „Kristaus sužadėtinė“) yra apaštališkoji konstitucija, paskelbta popiežiaus Pijaus XII motu proprio forma – tai reiškia, jog jis buvo paskelbtas paties popiežiaus iniciatyva, be išankstinio kolegialaus patarimo. Nors pagrindinė dokumento data yra 1950 m. lapkričio 21 d., galutinai jis buvo patvirtintas ir išplatintas 1951 m. kovo 1 d. „Sponsa Christi“ skirtas kontempliatyviosioms … [Skaityti toliau…]