Asmeninis Dievas – tai sąvoka, kuri kviečia gilintis į žmogaus santykį su transcendencija, tikėjimu ir savimi. Galima kelti klausimus: ar asmeninis Dievas yra tas pats, kurį garbina religinės bendruomenės, ar tai mūsų pačių sukurtas atspindys, atitinkantis mūsų vidinius poreikius, vertybes ir pasaulėžiūrą? Ar toks Dievo suvokimas yra „normalus“? Norint atsakyti, verta panagrinėti šią temą iš … [Skaityti toliau…]
„Trijų Marijų“ pavadinimas Biblijos tyrinėtojams ir menininkams jau daugybę šimtmečių kelia ir susižavėjimą, ir klausimus. Šis vardas apima ne tik tris moteris, kurios stovėjo prie Jėzaus kryžiaus ir anksti rytą atėjo prie Jo kapo, bet ir visą tradiciją, kuri išaugino unikalią moterų drąsos, ištikimybės ir tikėjimo ikonografiją. Naujajame Testamente Jėzaus mirties ir prisikėlimo istorijose minimos … [Skaityti toliau…]
Teologinis modernizmas – tai kryptis Katalikų Bažnyčios viduje, kilusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kuri siekė suderinti krikščioniškąją tikėjimo tradiciją su modernios epochos mąstymu: istorinės kritikos metodu, mokslo atradimais, filosofiniu racionalizmu ir individualizmo dvasia. Tai buvo mėginimas perinterpretuoti tikėjimo turinį, kad jis atitiktų šiuolaikinį žmogų. Modernistai teigė, kad Bažnyčia turi atsinaujinti iš vidaus, … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Jėzaus genealogija – tai jo protėvių sąrašas, parodytas Biblijoje, Mato ir Luko evangelijose. Tai istorija, kaip Dievas įgyvendino savo pažadą atsiųsti Mesiją – Jėzų. Genealogijos rodo, kad Jėzus yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente. Be to, jos atskleidžia, kad Dievas naudojo netikėčiausius žmones. Biblijoje yra dvi Jėzaus genealogijos – viena pagal … [Skaityti toliau…]
Teoforinis vardas – tai vardas, kurio sudėtyje yra dievo ar dievybės vardas arba nuoroda į dieviškumą, dažnai atspindintis religinę ar kultūrinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „theos“ (dievas) ir „phorein“ (nešti), reiškiantis „nešantis dievo vardą“. Teoforija yra platesnė sąvoka, apimanti teoforinių vardų naudojimo praktiką ir jų reikšmę religiniame ar kultūriniame kontekste. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Lavra – tai unikalus vienuolynų tipas, daugiausia siejamas su Rytų krikščionybe, ypač stačiatikybe, simbolizuojantis dvasinį atsiskyrimą ir bendruomeninį gyvenimą. Žodis lavra kilęs iš graikų kalbos laura (Λαύρα), iš pradžių reiškusio „siaurą gatvę“ ar „alėją“ mieste, vėliau pritaikyto apibūdinti atsiskyrėlių ląstelių ar urvų sankaupą aplink centrinę bažnyčią. Rytų krikščionybėje lavra yra vienuolynas, kuriame derinamas atsiskyrėliškas (eremitinis) … [Skaityti toliau…]
Kraujas – tai ne tik biologinė medžiaga, bet ir gilus dvasinis simbolis, per amžius skambantis religiniuose tekstuose, apeigose ir aukose. Jis žymi gyvybę, kaltę, atpirkimą, bendrystę ir kartais net dievišką bausmę. Biblijoje, Korane ir kitose religinėse tradicijose kraujas kalba stipriai – jis šaukiasi teisybės, byloja apie sandoras, ragina atsakomybę arba pažymi šventą auką. Kraujas laikomas … [Skaityti toliau…]
Krikščionybėje užtarimas yra giluminis būdas gyventi meile. Kai vienas žmogus meldžiasi už kitą, kai kažkas stovi tarp skausmo ir Dievo, tarp klystančio ir Gailestingojo – tai vadinama užtarimu. Tai ne skundas, ne maldavimas sau, o stovėjimas už kitą. Tarsi kunigas, stovintis prie altoriaus ne savo vardu. Kristaus užtarimas Užtarimo šaltinis – pats Kristus. Jis ne … [Skaityti toliau…]
Naujajame Testamente Jėzus ne kartą vadinamas „rabbi“ – tai hebrajiškas žodis, reiškiantis „mano mokytojau“. Pirmojo amžiaus žydų kultūroje šis terminas buvo pagarbus kreipinys į Rašto aiškintoją, mokytoją, dar neturintis griežtai oficialaus statuso, kaip vėlesnių laikų rabinams. Žodis „rabbi“ tuo metu nusakė žmogų, kuris mokė iš Šventojo Rašto, aiškino Įstatymą ir turėjo sekėjų – būtent taip … [Skaityti toliau…]
Ugaritas (dabartinė Ras Šamra, Sirija) buvo svarbus senovės Artimųjų Rytų miestas-valstybė, klestėjęs maždaug 1800–1200 m. pr. Kr. Finikiečių pakrantėje, netoli Viduržemio jūros, Ugaritas buvo prekybos, kultūros ir religijos centras, garsėjantis savo raštija, mitologija ir įtaka aplinkinėms civilizacijoms, įskaitant izraelitus. Jo archeologiniai radiniai, ypač molinės lentelės su mitologiniais tekstais, atskleidė kanaaniečių religijos detales, kurios padeda suprasti … [Skaityti toliau…]